Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Ramūnas Mitkus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-10976-528/2012 pagal kreditoriaus „Swedbank“, AB pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo ne ginčo tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, todėl bylą nagrinėjantis teismas turėjo sutarties sąlygas ex officio įvertinti pagal sąžiningumo kriterijus;sudaryta kredito sutartis ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas 40 metų t. y. galutinis kredito grąžinimo terminas 2046-01-30, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Kredito sutartyje įtvirtintos vienašališką sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia teisę kreditoriui vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo grąžinti visą negrąžintą kreditą prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai;skolininkės 2011-12-14 pašymas patvirtina, jog įsipareigojimai kreditoriui buvo pilnai vykdomi iki 2011-09-20. Kreditorius 2012-01-16 raštu Nr. SR-2177 nepagrįstai atsisakė tenkinti skolininkės prašymą leisti parduoti įkeistą butą jos surastam pirkėjui už protingą ir realią kainą;kreditoriaus nustatytas papildomas kiek daugiau nei 1 mėnesio terminas grąžinti pradelstai skolai, laikytinas neprotingai trumpu, neatitinkančiu teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. 10 darbo dienų terminas grąžinti visam negrąžintam kreditui ir kitiems mokėjimams pagal sutartį, taip pat laikytinas neprotingai trumpu ir pažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.

vartotojai negali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ir tuo pačiu metu naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo;sutarties 11.2.1 punktas suteikia teisę nutraukti sutartį, bet ne įpareigoja. Tik nustatęs pažeidimo buvimo faktą, kreditorius kiekvienu atveju vertina pažeidimą, jo keliamas pasekmes ir grėsmę sutarties tolimesniam vykdymui, skolininko bendradarbiavimą su kreditoriumi ir kitas aplinkybes;skolininkai nesilaikė sutarties sąlygų, t. y. negrąžino kredito dalių ir nemokėjo palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Skolininkai reaguodami į banko raginimus ne kartą teikė bankui prašymus dėl susikaupusių įsiskolinimų atidėjimo. Bankas atsižvelgdamas į skolininkų prašymus keletą kartų (2009-03-17, 2009-05-21, 2010-03-03 ir 2011-01-21) pertvarkė kredito sutartį, t. y. pradelsti mokėjimai, nesumokėtos palūkanos buvo atidedamos restruktūrizuojant kredito sutartį. Tačiau skolininkai ir toliau pažeidinėjo kredito sutarties sąlygas. Skolininkų pradelsimai buvo ilgesni nei 30 (trisdešimt) dienų (216 dienų), t. y. skolininkai daugiau kaip pusę metų pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis ir daugiau kaip pusę metų pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus. Skolininkų nemokėjimas įgavo sisteminį charakterį;skolininkė neteisingai supranta skolos hipotekos kreditoriaus naudai išieškojimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir netinkamai interpretuoja bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą nustatančias proceso teisės normas, todėl padarė klaidingas išvadas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skolininkė iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą nepagrįstu kreditoriaus vienašališku kredito sutarties nutraukimu, pažeidžiant vartotojų teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir susiformavusią teismų praktiką.

Teismų praktikoje įtvirtinta, kad hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto atsiranda tuo atveju, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo nevykdo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Įsipareigojimo (prievolės) įvykdymo terminas privalo būti nurodytas hipotekos lakšte (CK 4.186 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jei kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą, ir būtent šis veiksmas lemia kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos teisėjas, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, turi ex officio patikrinti, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos, ir ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

Tačiau papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-58/2012).

Skolininkė atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ginčo šalių sudarytos sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties, todėl sutarties sąlygų neįvertino pagal sąžiningumo kriterijus. Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 25 d. nutartyje, panaikindamas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį, nurodė, kad hipoteka užtikrinta kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Kadangi pirmosios instancijos teismas neįvertino sutarties sąlygų sąžiningumo aspektu, Kauno apygardos teismas perdavė klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 1, b. l. 119-122).

Nagrinėjamu atveju kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto lėmė kreditavimo sutarties nutraukimas prieš terminą, nes prievolė nebuvo tinkamai vykdoma. Kredito sutartį kreditorius vienašališkai nutraukė susidarius 228 438,92 EUR skolai (t. 1 b. l. 4-5) pagal kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1. punktą (t. 1, b. l. 10, 19).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirajame skunde išdėstytais argumentais, kad, kad vis dėlto pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės neįvertino, ar ši vartojimo sutarties sąlyga yra sąžininga. Pagal minėtą 11.2.1. punktą, kreditorius turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš esminių sutarties pažeidimų: ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų (11.2.1.1.).

Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir į tai, jog kredito sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas sueina 2046 m. sausio 30 d. (t. 1, b. l. 13), kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, konstatuotina, kad kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1. punkte įtvirtinta sutarties nutraukimą reglamentuojanti sąlyga ta apimtimi, kuria suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina kreditoriui net ir nedidelės kredito dalies, palūkanų ar kitų mokėjimų, nutraukti sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą negrąžintą kreditą, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodyta sutarties sąlyga pripažintina negaliojančia ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis).

Nagrinėjamu atveju tai, kad kredito sutarties sąlyga, kuri buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, pripažinta negaliojančia ab initio, savaime nereiškia, kad sutartis buvo nutraukta netinkamai, todėl vertintina, ar sutartis buvo nutraukta laikantis CK nustatytos tvarkos. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis). CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas – prieš trisdešimt dienų (nagrinėjamu atveju kreditorius turėjo pranešti prieš 15 kalendorinių dienų (sutarties bendrosios dalies 11.2.1. punktas). 2011 m. spalio 27 d. pranešimu Nr. SR-50025 kreditorius informavo skolininkę apie susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad neįvykdžius pradelstų įsipareigojimų, nuo 2011 m. gruodžio 2 d. sutartis bus vienašališkai nutraukta (t. 1, b. l. 52). Konstatuotina, kad skolininkei buvo nustatytas protingas terminas įsiskolinimui pagal kredito sutartį padengti. Pabrėžtina, kad iš kreditoriaus pateiktų duomenų matyti, kad skolininkė kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus nuolat pažeidinėjo nuo 2009 m., kuomet papildomais susitarimais kreditorius atidėjo mokėjimus (t. 1, b. l. 12-44). Kreditorius nurodė, kad skolininkė tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų – nebemokėjo nuo 2011 m. gegužės 30 d. – vieną kartą 2011 m. rugsėjo 19 d. pervesta tik 87,23 EUR (t. 1, b. l. 4). Skolininkė atskirajame skunde išdėstytais argumentais šių aplinkybių nepaneigė. Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad sutartis nutraukta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, todėl nėra pagrindo teigti, kad vienašališkas sutarties nutraukimas dėl ilgalaikio sutarties netinkamo vykdymo pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai.

Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas vartotojų teisių apsaugos kontekste, teismo išvados atitinka formuojamą teismų praktiką, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.