- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-05
- Bylos Nr.
- 1A-103-491/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05171-2018-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- G. A.
- Advokatai
- Darius Karvelis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. ir jo gynėjo advokato Dariaus Karvelio apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 10 mėnesių, šią bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. A. buvo nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 30 d. apie 9.20 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio tarpusavio konflikto metu sugriebė šeimos narei – sutuoktinei L. A. už kairės rankos, ją suko, padarydamas jai poodines kraujosruvas kairiame dilbyje, t. y. nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Jis nurodo, kad su žmona L. A. dažnai konfliktuoja dėl namų valdos. Tą dieną įvykio vietoje su L. A. taip pat kilo žodinis konfliktas, tačiau jis teigia prieš žmoną nesmurtavęs. Tvirtina, kad tą dieną į namus atėjo norėdamas su ja pasikalbėti ir pasakyti, kad nori su ja skirtis, dėl to iš buto norėjo pasiimti pasą ir santuokos liudijimą. Kadangi L. A. užpyko dėl skyrybų ir su ja jam nepavyko susikalbėti, jis nuvyko į (duomenys neskelbtini) teismą, kur padavė pareiškimą skyryboms, po to važiavo į (duomenys neskelbtini) groti renginyje, todėl kas vyko toliau namuose jis nežino. Pažymi, kad nukentėjusiosios L. A. parodymų nepatvirtina specialisto išvada dėl jos kūno sužalojimų. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ir liudytojų parodymais, kadangi pastarieji apie jo konfliktą su žmona sužinojo tik iš jos pačios melagingo pasakojimo.Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas D. Karvelis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir G. A. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį arba sumažinti jam paskirtą bausmę. Gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą, reiškiantį, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, kadangi priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kai byloje yra daug abejonių dėl G. A. kaltės. Nurodo, kad G. A. žmona L. A. yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl teismui gali duoti neteisingus parodymus. Pagal G. A. paaiškinimą, jam ir jo žmonai L. A. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas ir L. A. visais įmanomais būdais stengiasi jį užvaldyti bei uždrausti jam šiuose namuose lankytis. Dėl to L. A. nurodė ir apie prieš ją panaudotą smurtą, nors tarp jų buvo kilęs tik žodinis konfliktas. G. A. taip pat nurodė, kad L. A. turi sveikatos sutrikimą, dėl kurio poodinės kraujosruvos jai atsiranda dėl menkiausio kontakto su kitais objektais, ir ji tuo pasinaudojo, melagingai nurodydama, kad dėl to kaltas G. A. Gynėjo manymu, šioje byloje G. A. kaltę teismas grindė tik nukentėjusiosios L. A. parodymais, kurie yra subjektyvūs ir turi būti vertinami kritiškai. Taip pat gynėjas skunde tvirtina, kad nuteistajam buvo paskirta neteisinga bausmė. Nurodo, kad apylinkės teismas neįvertino to, kad G. A. savo veiksmais nesukėlė didelio pavojaus, sunkių pasekmių, todėl mano, kad ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė jam yra per griežta ir turi būti švelninama, sutrumpinant laisvės atėmimo bausmės terminą arba paskiriant kitos rūšies bausmę. Atsiliepimu į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras Vigandas Jurevičius nesutinka su šiame skunde išdėstytu reikalavimu ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl G. A. kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas įvertino visas jos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, todėl G. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta. Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusioji L. A. prašo šį skundą atmesti. Nurodo, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde pateikia tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Ji atsiliepime dėsto, kad įvykio vietoje jis jos neprašė paso ir santuokos liudijimo, juos G. A. jau buvo paėmęs rudenį jai nežinant. Įvykio vietoje G. A. vartojo necenzūrinius žodžius, kaltino ją nebūtais dalykais. Jai pasakius, kad jam čia pagal teismo sprendimą uždrausta lankytis ir kad ji iškvies policiją, G. A. įsisiautėjo, užlaužė jai ranką, nuo stipraus skausmo ji paleido iš rankų telefoną, kurį G. A. paėmė ir pasišalino iš namų, po to ji nuėjo pas kaimynę ir iškvietė policiją. Dėl nuteistojo skunde nurodomos versijos, kad ji neva siekia užvaldyti jų bendrą turtą, nukentėjusioji atsiliepime nurodo, kad santuokoje įgytas turtas dalijamas pusiau. Pažymi, kad G. A. teiginiai apie jos sutrikusią sveikatą taip pat nėra tiesa. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami. Apeliantai teismo nuosprendį skundžia dviem pagrindiniais aspektais : 1) abu jie nesutinka, kad yra pakankamai nuteistojo G. A. kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl mano, kad jis turi būti išteisintas; bei 2) nuteistojo gynėjas mano, kad G. A. paskirta aiškiai per griežta bausmė. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Kolegija su abiem šiais apeliantų reikalavimais nesutinka. Visų pirma, vienas iš pagrindinių nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų yra pačios nukentėjusiosios L. A. parodymai, kurie buvo visiškai nuoseklūs tiek tyrimo metu, tiek ir apklausus ją apylinkės teisme. Ištyręs juos, jais nesuabejojo pirmos instancijos teismas, pagrindo jais abejoti nerado ir byloje surinktus duomenis dar kartą patikrinusi kolegija. Nukentėjusioji parodė, kad 2018 m. sausio 29 – 30 d. laikotarpiu vyras pas ją į namus buvo atėjęs iš viso tris kartus : 2018-01-29 vakare, po to – vidurnaktį, ir 2018-01-30 ryte, t. y. įvykio metu. Pasak L. A. įvykio metu tarp jų pirmiausiai kilo žodinis konfliktas – jiedu susiginčijo dėl dokumentų. Po to G. A. ėmė prieš ją smurtauti : sugriebė ją už kairės rankos dilbio, ranką suko, padarydamas jai teismo medicinos specialisto nustatytus sužalojimus, kuriuos jis įvertino kaip nežymiai sutrikdžiusius nukentėjusiosios sveikatą. Kadangi apeliantas išeidamas iš namų paėmė jos mobilaus ryšio telefoną, ji nubėgo pas kaimynę R. M., jai pasipasakojo apie įvykį ir iškvietė policijos pareigūnus. Kad nukentėjusioji buvo išsigandusi ir pasimetusi, jos namuose buvo matyti sudaužyti daiktai, parodė ir netrukus į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai R. M. ir A. A., kuriems taip pat nekilo jokių abejonių, kad prieš nukentėjusiąją buvo smurtauta. Tokiu būdu, apeliantas neteisus skunde tvirtindamas, kad be nukentėjusiosios parodymų, kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų nėra surinkta. Priešingai, kaip matyti nukentėjusiosios parodymus visiškai patvirtino čia paminėti kiti netiesioginiai įrodymai. Išsamiau juos cituoti ir analizuoti kolegija nemato pagrindo, nes jie yra išsamiai išdėstyti ir motyvuotai aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje. Apeliantas skunde teigia, kad jis pas žmoną atėjo pasiimti jam reikalingų jo asmens dokumentų. Tačiau, pasak jo, paso žmona nerado ir dėl to jiedu sukonfliktavo. Tokia jo versija yra abejotina, nes iš bylos matyti, jog G. A. 2018-01-29 buvo paleistas iš pataisos namų atlikęs arešto bausmę, todėl jo asmens dokumentas turėjo būti su juo. Neįtikėtina, kad realiai atlikti bausmės nuteistasis būtų patalpintas nepatikrinus jo tapatybės ir neįsitikinus, kad tai tas pats asmuo, t. y. be jokio asmens dokumento. Kita vertus, G. A. ne reikalauti, o paprašyti jam reikalingų dokumentų galėjo ir 2018-01-29 vakare, tačiau kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, jis pirmiausiai išsireikalavo kavos ir 40 Eur, kuriuos ar dalį jų, kaip galima suprasti iš jo parodymų, jis per naktį išleido girtaudamas. Kad G. A. linkęs vartoti alkoholį, matyti vien tik iš byloje esančios pažymos apie jam skirtas įvairiausias administracines nuobaudas. Kolegija neabejoja, kad būtent jo girtavimas ir yra pagrindinis jo nevienkartinius nusikalstamus veiksmus prieš žmoną lemiantis veiksnys. Kad naktį iš 2018-01-29 į 2018-01-30 jis buvo girtas ir net neprisiminė ką veikė, G. A. pripažino ir baigiamųjų kalbų metu apeliacinės instancijos teisme. Todėl jo versija apie gerus jo ketinimus ir tik geranorišką pokalbį su žmona 2018-01-30 ryte taip pat yra ne tik kad abejotina, tačiau paprasčiausiai neįtikinama. Apeliantų teiginys, kad sutuoktinei kraujosruvos ant kūno atsiranda dėl mažiausio kontakto, nukentėjusiajai įvykio metu padaryto kūno sužalojimo mechanizmo nepaneigia. Priešingai, tikint nukentėjusiosios parodymais, rankos dilbio suspaudimas jai pilnai galėjo palikti kraujosruvą. Tokiu būdu, aukščiau aptarti duomenys rodo, kad G. A. 2018-01-30 ryte smurtavo prieš savo žmoną L. A., padarydamas jai sužalojimus, kvalifikuotus nežymiu sveikatos sutrikdymu, jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d.Kaip minėta, nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad nuteistajam pirmos instancijos teismo paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką kaltinamajam, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę. Tinkamai įvertinta kaltininko asmenybė yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.Už veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. G. A. apylinkės teismas parinko pačią griežčiausią bausmės rūšį, o jos dydį nustatė artimą sankcijoje numatytam šios bausmės rūšies vidurkiui. Motyvuodamas šį savo sprendimą teismas nuosprendyje nurodė, jog jis teisiamas 5 kartą, iš kurių net 4 veikos buvo analogiškos ir padarytos prieš tą pačią nukentėjusiąją, naują nusikalstamą veiką jis padarė tik paleistas atlikęs bausmę. Apylinkės teismas akcentavo, jog G. A. visiškai nenori taisytis, keisti savo elgesio ir laikytis įstatymų reikalavimų, atkreipė dėmesį, kad jis daug kartų baustas administracine tvarka ir turi galiojančių nuobaudų. Iš tiesų, kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodyta kaltinamojo asmenybės charakteristika ir kitais bausmės jam paskyrimo argumentais. G. A. iš tikro nedaro jokių išvadų dėl savo akivaizdžiai nusikalstamo elgesio, visiškai nereaguoja į jam skiriamas švelnesnes bausmes, jam skirtus įpareigojimus nebendrauti su nukentėjusiąja. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės, vietoje to jis kaltina visus kitus, tame tarpe ir savo žmoną, o pats savo neigiamo elgesio prieš ją nepripažįsta. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji saugesnė jaučiasi tik tuomet, kai nuteistasis būna izoliuotas, nes tada jis neturi galimybės jos terorizuoti. Todėl, kolegijos nuomone, apylinkės teismo skirta realiai atlikti 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju yra ir teisinga, ir proporcinga. Esant tokioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas, todėl naikinti jį ar keisti apeliantų skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Nuteistojo G. A. ir jo gynėjo advokato Dariaus Karvelio apeliacinius skundus atmesti.