- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-11
- Bylos Nr.
- I-3671-644/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00727-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. D. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 3777 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 3-5).
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016-09-02 iki 2017-02-28 buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 20 būrio kamerose Nr. 8, 9, 12 netinkamomis, orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad ankštoje 14 kv. m ploto kameroje Nr. 8 buvo laikomi 6 asmenys, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos, pareiškėjas buvo sužalotas. Gyvenamąjį plotą dar labiau mažino kameroje įrengtų baldų užimamas plotas. Pažymėjo, kad kameroje Nr. 8 nebuvo pagalbos skambučio. Kameroje Nr. 12 buvo laikomi 3 nuteistieji, nebuvo galimybės užrakinti sanitarinio mazgo duris, tualetas buvo nešvarus ir tupimas. Kameroje Nr. 9 buvo laikomi 9 asmenys, pareigūnų iškvietimo signalas neįrengtas, tualetas taip pat tupimas. Šiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pareiškėjas nerūko. Sanitariniame mazge nebuvo tualeto reikmenų lentynėlės, kameroje ant langų iš vidaus įrengtos grotos, pareiškėjas nebuvo vedamas į poilsio kambarį. Maistas atvežamas šaltas ir dalinamas be specialios aprangos (pirštinių, kepurės, chalato). Kamerose šalta, drėgna, trūksta gryno oro, tamsu. Natūralaus apšvietimo trūkumas pakenkė regėjimui. Kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl šių aplinkybių patyrė depresiją, pažeminimą, tapo dirglus, išsekęs, nuolat jautė baimę, nuovargį, sumažėjo bendravimas.
Atsiliepimas
Atsikirtimuose (b. l. 67-68, 89, 92) pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime pateikė neteisingus duomenis apie pareiškėjo paskyrimą į kamerą Nr. 1, miegamųjų vietų skaičių kamerų tipo patalpose. Tvirtino, kad ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 1 nebuvo laikomas, laikotarpiu nuo 2016-09-02 iki 2016-09-19 buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 8, ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 9 buvo laikoma iki 10 asmenų, kameroje Nr. 12 - 3 asmenys, kameroje Nr. 8 - 6 asmenys. Miegamųjų vietų skaičius kamerose buvo sumažintas tik nuo 2018-08-02. Būrio nuteistieji į užsiėmimus nevedami, rūkymo dėžutės, iškvietimo signalai, sanitarinio mazgo lentynėlės neįrengtos. Į prašymus sutvarkyti sanitarinio mazgo lentynėlę nebuvo reaguojama, į poilsio kambarį pareigūnai nevedė. Maistas gaminamas naudojant vandenį, kuriame yra chloro, dėl to kreipėsi į Seimo kontrolierių įstaigą, Sveikatos apsaugos ministeriją. Pagalbos skambučiai kamerose neįrengti, dėl ko nėra galimybės iškviesti pareigūnus.
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 12-17, 71-73) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas 20 būryje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-09-02 iki 2017-02-27. Pareiškėjui 2016-11-29 buvo skirta drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų – taigi laikotarpiu nuo 2016-11-29 iki 2016-12-13 pareiškėjas 20 būryje nebuvo laikomas. Pažymėjo, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. 20 būrio kamerų Nr. 8, 9, 12 sanitariniai mazgai visiškai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, o lentynos higienos priemonėms laikyti yra įrengtos. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, todėl toks pareiškėjo teiginys neturi pagrindo. Tvarkant maistą Marijampolės pataisos namuose vadovaujamasi geros higienos praktikos taisyklėmis viešojo maitinimo įmonėms. Vykdant Valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę grubių higienos-sanitarijos pažeidimų nustatyta nebuvo. Pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus Marijampolės pataisos namų valgykloje paruošti patiekalai atitiko nustatytus reikalavimus. Patalpų atitikties higienos normoms periodiniai patikrinimai atliekami kas dvejus metus. Šių patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Marijampolės pataisos namų ūkio skyriaus darbuotojai nuolat stebi, prižiūri ir tvarko patalpas ir, esant poreikiui, atlieka einamąjį remontą. Marijampolės pataisos namuose buvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji piktybiškai gadina sistemą. Pataisos namai stengiasi visada sutvarkyti gedimus, atsižvelgiant į turimus materialinius resursus. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų 20 būrio kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2016-09-02 įsakymu Nr. 7/07-392 buvo paskirtas į 20 būrį (b. l. 18) ir jame laikomas iki 2017-02-28 (b. l. 18, 19). Taigi, pareiškėjas bausmę 20 būryje atliko laikotarpiu nuo 2016-09-02 iki 2017-02-28.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytoje kameroje.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2016-09-02 iki 2017-02-28 pareiškėjas buvo laikomas šiose 20 būrio kamerų tipo patalpose: nuo 2016-09-02 iki 2016-09-06 – kameroje Nr. 1, nuo 2016-09-07 iki 2016-11-22 kamerose Nr. 9 ir Nr. 12, nuo 2016-11-23 iki 2017-02-07 – kameroje Nr. 9, nuo 2017-02-08 iki 2017-02-28 – kameroje Nr. 8 (b. l. 21, 19-20).
Pareiškėjas nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenis apie jo paskyrimą į kamerų tipo patalpą Nr. 1. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpoje nebuvo laikomas, o Nuteistųjų perkėlimo į drausmės grupę ir kamerų tipo patalpas apskaitos žurnale neteisingai nurodyta, kad pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 1, esančią 20 būrio II aukšte, nes kamera Nr. 1 įrengta pastato pirmame aukšte (b. l. 89). Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl kameros Nr. 1 įrengimo pirmame aukšte patvirtina į bylą pateiktas 20 būrio pirmojo aukšto patalpų planas (b. l. 58, 59), iš kurio matyti, kad kamera Nr. 1 yra įrengta 1 aukšte. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nesiremia atsakovo atstovo argumentais apie pareiškėjo paskyrimą į kamerų tipo patalpą Nr. 1. Teismas vadovaujasi pareiškėjo argumentais ir konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2016-09-02 iki 2016-09-06 pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 8.
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad kameros Nr. 8 plotas 16,46 kv. m (atskaičius sanitarinio mazgo plotą), joje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, ginčo laikotarpiu joje buvo laikoma iki 4 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje teko 4,11 kv. m (16,46/4) ploto; kameros Nr. 9 plotas 31,41 kv. m (atskaičius sanitarinio mazgo plotą), joje įrengtos 8 gyvenamosios vietos, ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 8 nuteistųjų, t. y., vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje teko 3,92 kv. m (31,41/8) ploto; kameros Nr. 12 plotas 19,93 kv. m (atskaičius sanitarinio mazgo plotą), įrengtos 5 gyvenamosios vietos, ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, t. y., vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje teko 3,98 kv. m (19,93/5) ploto (b. l. 21, 58, 59).
Pareiškėjas atsikirtimu (b. l. 67-68) į atsiliepimą pažymėjo, kad kameroje Nr. 8 ginčo laikotarpiu buvo laikomi 6 nuteistieji, kameroje Nr. 9 - 10 nuteistųjų, kameroje Nr. 12 – 3 nuteistieji. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pats sau prieštarauja skunde nurodydamas, kad kameroje Nr. 9 buvo laikomi 9 asmenys, o atsikirtime į atsiliepimą ir schemoje (b. l. 67-68, 82) pažymi, kad kameroje Nr. 9 buvo laikoma 10 asmenų. Taigi, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui 20 būrio kamerų tipo patalpose tekusios gyvenamojo ploto normos, pareiškėjo nenuosekliais paaiškinimais apie kamerą Nr. 9 ir schemomis nesiremia. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimus į kamerų tipo patalpas, kamerų tipo patalpų Nr. 8, Nr. 9, Nr. 12 plotus, jose laikytų nuteistųjų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 20 būrio kamerų tipo patalpose Nr. 8, Nr. 9, Nr. 12 ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau nuteistųjų nei nurodyta atsakovo atstovo 2018-05-15 pažymoje (b. l. 21). Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl miegamų vietų ir nuteistųjų skaičiaus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 20 būrio kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas pažymėjo, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, o dėl vietos trūkumo tarp kamerose laikomų asmenų kilo konfliktinės situacijos, pareiškėjas buvo sumuštas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas. Pastebėtina, kad į baldų plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma kameroje nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad kameroje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas nuo 2015-11-01 galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją prašymu ar skundu dėl to, jog kameroje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. LVAT 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsakovo atstovas pažymėjo, kad būriuose yra iškabinti rūkyti draudžiantys ženklai. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl jo laikymo vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šios skundo dalies nenustatyta.
Remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punktą, kamerų tipo patalpose iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Taigi, apsauginių grotų įrengimas iš vidinės kameros lango pusės neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo galimybės užrakinti duris, nebuvo lentynėlės, tualetas tupimas).
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo su rakinama spyna, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų kameros nuotraukų (b. l. 54, 57) matyti, kad sanitariniame mazge įrengta sieninė lentyna tualeto reikmėms laikyti, kas atitinka Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, 10.6 punktą, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Dėl pareiškėjo argumentų apie sanitarinio mazgo nešvarą teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Bylos duomenimis nustatyta, kad valymo priemones nuteistiesiems išduoda būrio viršininkas (b. l. 29-31). Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
Iš atsakovo atstovo atsiliepimo ir pateiktų 20 būrio kamerų fotonuotraukų matyti, kad kameros vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, oro temperatūrą, drėgmę, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namus periodiškai tikrina Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, o šių patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad Marijampolės pataisos namų Ūkio skyriaus darbuotojai nuolatos stebi, prižiūri ir tvarko patalpas, o esant poreikiui, atlieka einamąjį remontą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo, oro temperatūros ir drėgmės atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad dirbtinis apšvietimas, oro temperatūra ir drėgmės neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose ir kada aplinkos veiksniai, jo nuomone, buvo netinkami. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo, oro temperatūros, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė akims. Tačiau teismas pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 nuostatos nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 149 punktas nustato, kad kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų.
Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kratos buvo atliekamos netinkamose patalpose ir, jo manymu, tai duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių konkrečių duomenų, kurie patvirtintų jo teiginius dėl netinkamos kratų patalpos, konkrečiai nedetalizavo patalpos numerio ir laikotarpio, kada krata buvo atlikta, pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs. Teismas taip pat pažymi, kad minėtos patalpos nėra gyvenamos, o kratos procedūros trunka neilgai, todėl trumpalaikiai pareiškėjo suvaržymai negalėtų sukelti nurodytų neigiamų pasekmių. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl jo laikymo kratų patalpoje netinkamomis sąlygomis. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą, kamerose turi būti įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 72-73) nurodė, kad prižiūrėtojo iškvietimo sistema buvo įrengta, tačiau nuteistieji iškvietimo mygtukus gadina. Taigi, konkrečių duomenų apie iškvietimo sistemos įrengimą ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose Nr. 8, 9, 12 į bylą nebuvo pateikta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu iškvietimo sistema kamerų tipo patalpose nebuvo įrengta.
Kita vertus, kaip jau buvo minėta, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl neveikiančios iškvietimo sistemos nebūtų galėjęs išsikviesti pagalbos (pareigūnų), todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog maisto kokybė ir patiekimas buvo netinkamas. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į pataisos įstaigą, kokybę. Remiantis 2016-12-14 ir 2016-04-20 maisto tyrimų protokolais (b. l. 42-45), pažeidimų dėl maisto kokybės nenustatyta. Vykdant Valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę higienos-sanitarijos pažeidimų taip pat nebuvo nustatyta (b. l. 36-41). Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto netiekimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog tiekiamo maisto skonis buvo netinkamas (su chloru), tačiau šių aplinkybių visiškai nedetalizavo, nekonkretizavo. Pareiškėjo teiginiai apie maisto kokybę laikytini subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui.
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į skundus ir prašymus, nevedė į poilsio kambarį ir užsiėmimus), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, nereagavo į skundus ir prašymus, į kokius konkrečiai užsiėmimus pareiškėjas nebuvo vedamas ir pan. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų (personalo) elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė stresu, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu, nuovargiu, baime ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota (b. l. 26, 27). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas vartojo (duomenys neskelbtini) (b. l. 26). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti išgyvenimai ir nepatogumai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.