- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-19
- Bylos Nr.
- A-143-1118-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- L. M.
- Trečiasis asmuo
- J. B., J. Š., valstybės įmonei Registrų centrui, J.
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Advokatai
- Lilija Semaškas
- Kategorijos
- 12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, J. B., J. Š. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas L. M. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 8 – 11), kurį patikslino (b. l. 4 – 7, 121), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 468 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; 2) panaikinti Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 469 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; 3) panaikinti Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 66 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; 4) įpareigoti atsakovą valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas) išregistruoti juridinį faktą apie Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2²-222 bei jo pagrindu įregistruotas trečiųjų suinteresuotų asmenų J. Š. ir J. B. nuosavybės teises į 1/10 dalį namo bei ūkinių pastatų.
Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 469 yra neteisėtas, nes, remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsniu, J. B. ir J. Š. nepriskirtini asmenims, kurie gali pateikti prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, kadangi nėra turto savininkai ar įgijėjai; visas turtas buvo registruotas pareiškėjo tėvo B. M., kuris mirė (duomenys neskelbtini), vardu. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, priimdamas skundą, Centrinis registratorius privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad B. M., kaip turto savininkas, turi būti įtrauktas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o jam mirus, į bylą turėjo būti įtrauktas jo įpėdinis, t. y. pareiškėjas; nagrinėjant ginčą be jo žinios, buvo pažeistas Nekilnojamojo turto registro įstatymas bei jo, pareiškėjo, teisės. Nuosavybės teisė J. B. ir J. Š. įregistruota Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2²-222 pagrindu, tačiau šis sprendimas neturėjo būti priimtas registruoti, kadangi per 32 metus nė vienas sprendime paminėtas asmuo nepateikė prašymo įregistruoti nuosavybės teises; be to, turtą nuo paminėto sprendimo priėmimo dienos pagerino ir juo rūpinosi tik pareiškėjo tėvas B. M. ir pareiškėjas. Faktiškai valstybės įmonė Registrų centras (toliau – VĮ Registrų centras) 2008 m. įregistravo J. B. bei J. Š. nuosavybės teisę į 2002 m. sukurtą turtą (namą bei jo priklausinius) pagal 1977 m. kovo 22 d. teismo sprendimą. B. M. nuosavybės teisė į visą turtą įregistruota remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2.11-42-1938, o nuosavybės teisė į namą įregistruota apylinkės (seniūnijos) 2002 m. gruodžio 6 d. pažymėjimo Nr. 1027 bei Statybos inspekcijos 2002 m. gruodžio 12 d. pažymos Nr. 87 pagrindu; šie dokumentai yra galiojantys, be to, priimti daug vėliau negu paminėtas teismo sprendimas. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. 66 yra neteisėtas, nes Komisija paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą, tačiau teritorinis registratorius veikė Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 469 pagrindu: Centrinis registratorius, prisidengdamas teritorinio registratoriaus raštu, faktiškai paliko galioti savo paties priimtą sprendimą, nors Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendime Nr. 66 nurodyta, kad Centrinis registratorius nenagrinėja skundų ir nepriima sprendimų dėl savo paties priimtų sprendimų. Centriniam registratoriui su prašymu pateikė dokumentus – testamento kopiją, notarų biuro pažymą, patvirtinančius, kad jis yra B. M. įpėdinis; tuo tarpu Centrinis registratorius nurodė, kad jis nepateikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytų dokumentų, pagrindžiančių prašomų išregistruoti nuosavybės teisių bei juridinio fakto pasibaigimą ar nuosavybės teisių turėtojo pasikeitimą, tačiau pareiga pateikti tokius dokumentus paminėtame straipsnyje nėra įtvirtinta. Remiantis Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 66, juridiniai faktai teismo sprendimų pagrindu gali būti registruojami bet kada, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, tačiau pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnį, kuriuo remiamasi šiame sprendime, teismo sprendimai yra privalomi vykdyti dokumentai, tačiau jų vykdymui nustatytos tam tikros ribos, kurių nebuvo laikomasi registruojant juridinį faktą bei J. B. ir J. Š. nuosavybės teises. Pagal anksčiau galiojusius įstatymus, teismo sprendimai galėjo būti pateikti vykdyti per trejus metus nuo jų įsiteisėjimo, tačiau tai nebuvo padaryta. Taigi juridinio fakto bei nuosavybės teisių įregistravimas 2008 m. prieštarauja protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 468 yra neteisėtas taip pat, kaip ir Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 469.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 97 – 99, 132 – 133) dėl Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 468 ir Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 469 nurodė, kad, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintais Nekilnojamojo turto registro nuostatais (toliau – Nuostatai), atsižvelgdamas į 1964 m. redakcijos CPK 387 straipsnį bei šiuo metu galiojančio CPK 606 straipsnį, 2008 m. spalio 28 d. sprendime „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ bei 2008 m. lapkričio 11 d. sprendime „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ atsisakė patenkinti atitinkamai J. Š. ir J. B. prašymus dėl nuosavybės teisių registravimo pagal Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2²-222, kadangi negalėjo priimti vienareikšmiško sprendimo dėl konkrečių nekilnojamųjų daiktų bei konkrečių asmenų nuosavybės teisių įgijimo į dalį jų pagal pateiktą teismo sprendimą. Komisija 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 468 ir 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 469 panaikino teritorinio registratoriaus atitinkamai 2008 m. spalio 28 d. ir 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimus, todėl, vadovaudamasis Nuostatų 42 punktu, įvykdė šiuos Komisijos sprendimus ir įregistravo Nekilnojamojo turto registre J. Š. bei J. B. nuosavybės teises: kiekvienam iš jų į 1/10 dalį nekilnojamųjų daiktų – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovas dėl Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 66 nurodė, kad Komisija šiuo sprendimu paliko galioti teritorinio registratoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. IN(5.1.15)-48092 „Dėl 2008 m. gruodžio 12 d. prašymo netenkinimo ir informacijos pateikimo“, kuriuo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą išregistruoti Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) juridinį faktą apie Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2²-222, kadangi jis nepateikė įstatymų nustatyto dokumento, patvirtinančio įregistruoto juridinio fakto pasibaigimą arba pasikeitimą. Reikalavimas pateikti įstatymų nustatytus dokumentus, patvirtinančius, jog juridinis faktas atsirado ar pasibaigė, imperatyviai nurodytas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, be to, Nuostatų 61 punktas numato tvarką, pagal kurią juridiniai faktai išregistruojami ir žymos Nekilnojamojo turto registre panaikinamos gavus įgaliotos institucijos ar suinteresuoto asmens prašymą bei prie jo pridėtus dokumentus, patvirtinančius įregistruoto juridinio fakto pasibaigimą ar pasikeitimą; Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta, kokie dokumentai atitinka įstatymus bei gali būti teikiami Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į skundą (b. l. 56 – 60) prašė skundo dalį dėl Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 66 panaikinimo bei įpareigojimo išregistruoti juridinį faktą bei J. B. ir J. Š. nuosavybes teises atmesti kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 469 nutraukti.
VĮ Registrų centras dėl Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 469 nurodė, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas praleido terminą šiam sprendimui apskųsti, kadangi: pirma, pareiškėjas apie sprendimą sužinojo iš atsakovo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. IN(5.1.15)-48092; antra, apie sprendimą pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti 2008 m. gruodžio mėn. pabaigoje/ 2009 m. sausio mėn. pradžioje, tai patvirtina faktas, jog sprendimas buvo siųstas B. M. (t. y. mirusiam pareiškėjo tėvui), adresu: (duomenys neskelbtini) (VĮ Registrų centro 2008 m. gruodžio 15 d. lydraštis Nr. (1.4./1060)s-8380), o, pasak pareiškėjo, paminėtu adresu gyvena ir visuomet gyveno ir pats pareiškėjas. Šis Komisijos sprendimas priimtas ne pareiškėjo, o kito asmens – J. B. – atžvilgiu ir šiam asmeniui sukėlė tiesiogines teisines pasekmes (J. B. šio sprendimo neskundė), tuo tarpu ginčo dalyku šioje byloje turėtų būti pareiškėjo atžvilgiu priimti ir jam tiesiogines teisines pasekmes sukėlę Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimai (VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. IN(5.1.15.)-48092, Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. 66). Dėl pareiškėjo įtraukimo į skundo nagrinėjimą pažymėjo, jog Centrinio registratoriaus žinioje yra duomenys tik apie nekilnojamųjų daiktų savininkus, apie kuriuos, jei tai liečia šių asmenų teises, Centrinis registratorius informuoja skundą padavusį asmenį, atsisakydamas priimti skundą į jį neįtraukus trečiųjų asmenų, kai jų teises liečia paduotas skundas, o duomenų apie įpėdinius Centrinis registratorius neturi, kadangi tai nėra Nekilnojamojo turto registro dalykas. Be to, Centrinis registratorius skundus nagrinėja dokumentinio proceso tvarka, todėl net įtraukus įpėdinį į skundo nagrinėjimą, tai neturėtų įtakos ir nepakeistų Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 469, kadangi priimant šį sprendimą remtasi galiojančiu Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2²-222, patvirtinančiu J. B. bei J. Š. nuosavybės teisių atsiradimą, tuo tarpu pareiškėjas nėra pateikęs dokumentų, patvirtinančių, jog šio teismo sprendimo pagrindu paminėtiems asmenims atsiradusios nuosavybės teisės yra pasibaigusios. VĮ Registrų centras dėl Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 66 bei J. B. ir J. Š. nuosavybės teisių į 2/10 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) bei kiemo statinių įregistravimo nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą dėl J. Š. bei J. B. nuosavybės teisių bei juridinio fakto apie įsiteisėjusį teismo sprendimą išregistravimo, remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1, 2 dalimis, 22 straipsniu bei 23 straipsnio 2 dalimi. Ginčijama J. Š. bei J. B. nuosavybės teisių į gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) bei kiemo statinių dalis registracija atlikta įsiteisėjusio Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2²-222 pagrindu, kuris, remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktu, yra apibrėžtas kaip teisinis nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas. Be to, atsisakyti atlikti nuosavybės teisių registraciją galima tik esant Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nustatytoms aplinkybėms, o tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Teismų sprendimų pagrindu atsiradusių subjektinių teisių registravimo terminas nei pagal paminėto teismo sprendimo priėmimo metu galiojusius, nei pagal šiuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus nenumatytas, be to, nurodytas teismo sprendimas nereikalauja priverstinio vykdymo, kadangi šis sprendimas pats savaime sukūrė atitinkamas teisines pasekmes, o teisinės registracijos atlikimas negali būti tapatinamas su teismo sprendimo priverstiniu vykdymu. Taigi teismo sprendimas yra juridinę galią turintis dokumentas, todėl jo pagrindu atsiradusios subjektinės teisės yra galiojančios ir galėjo būti registruojamos. Mirusiojo B. M. nuosavybės teisės į minėtus nekilnojamuosius daiktus buvo įregistruotos 2002 m. gruodžio 6 d. seniūnijos pažymos bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2002 m. gruodžio 12 d. pažymos „Dėl naudojamo statinio registravimo Nekilnojamojo turto registre“ pagrindu, tačiau: seniūnas neturėjo duomenų apie Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2²-222, todėl 2002 m. gruodžio 6 d. pažymoje minėtų nekilnojamųjų daiktų savininku ir nurodė B. M.; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2002 m. gruodžio 12 d. pažymos paskirtis – statinio suformavimo teisėtumo, o ne nuosavybės teisių patvirtinimas. J. B. bei J. Š. nuosavybės teisės buvo įregistruotos būtent į 1957 m. statybos gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą bei kiemo statinius, t. y. į tuos namų valdoje esančius daiktus, kurie jau buvo pastatyti teismo sprendimo priėmimo metu, tuo tarpu į likusius namų valdoje esančius statinius, pastatytus vėliau, 1988 m., nuosavybės teisės nebuvo registruojamos. Nurodytas aplinkybes patvirtina pareiškėjo su skundu pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuris taip pat patvirtina, jog duomenų apie 1957 m. pastatytų statinių rekonstravimą Nekilnojamojo turto registre nėra užfiksuota.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys J. B. ir J. Š. atsiliepimu į skundą (b. l. 40 – 41, 130 – 131) prašė skundo nepatenkinti.
Šalies argumentai
J. B. ir J. Š. nurodė, kad pareiškėjas yra jų brolis. (Duomenys neskelbtini) mirus motinai M. M., keturi įpėdiniai – vaikai: jie, pareiškėjas bei J. M. kreipėsi dėl paveldėjimo, kuris negalėjo būti įformintas, nes namų valda, gyvenamasis namas ir statiniai buvo registruoti tėvo B. M. vardu, todėl paveldėtojai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti, kad 1/2 namų valdos, gyvenamojo namo ir statinių priklausė mirusiai motinai, bei jos dalį padalinti lygiomis dalimis paveldėtojams. Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2²-222 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad mirusiai M. M. priklausė 1/2 namų valdos, gyvenamojo namo ir pastatų, kuri buvo padalinta ir priteista po 1/10 paveldėtojams: jiems, J. M., pareiškėjui ir B. M.. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 ir 23 straipsniais bei atsižvelgiant į teismo sprendimą, jiems, J. B. ir J. Š., nuosavybės teisės į 2/10 dalis turto įregistruotos teisėtai. Pareiškėjo argumentas, jog turtas buvo sukurtas tik 2002 m., todėl į jį negalėjo būti įregistruotos nuosavybės teisės pagal paminėtą teismo sprendimą, yra teisiškai nepagrįstas: statiniai, dėl kurių vyksta ginčas, pastatyti 1957 m., tačiau įregistruoti viešame registre tėvo vardu tik 2002 m., remiantis klaidinga seniūnijos pažyma (teismo sprendimas nebuvo užregistruotas, todėl seniūnija, išduodama pažymą apie daiktų valdytoją, negalėjo žinoti apie teismo sprendime nustatytas daiktines teises). Jų nuosavybės teisės nėra pasibaigusios ar pasikeitusios ir buvo teisėtai įregistruotos pagal galiojantį teismo sprendimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (b. l. 152 – 162) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo teismą panaikinti Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 468, Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 469 ir Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 66 bei įpareigoti atsakovą išregistruoti juridinį faktą apie Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2²-222 bei jo pagrindu įregistruotas J. Š. ir J. B. nuosavybės teises į 1/10 dalį namo bei ūkinių pastatų. Sprendžiant, ar pareiškėjo skunde išdėstyti reikalavimai gali būti tenkinami, nagrinėjamoje administracinėje byloje būtina įvertinti Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2²-222 pagrindu VĮ Registrų centro Vilniaus filiale atliktos teisinės registracijos teisėtumą ir pagrįstumą: būtent tai ir yra šios administracinės bylos nagrinėjimo esmė, ginčijamų sprendimų pamatinis dalykas. Teismas pažymėjo, kad negali sutikti su pareiškėjo argumentais, jog teismo sprendimai yra privalomi vykdyti dokumentai, tačiau jų vykdymui nustatytos tam tikros ribos, kurių nebuvo laikomasi registruojant juridinį faktą bei J. B. ir J. Š. nuosavybės teises; jog pagal anksčiau galiojusius įstatymus teismo sprendimai galėjo būti pateikti vykdyti per trejus metus nuo jų įsiteisėjimo, tačiau tai nebuvo padaryta; jog juridinio fakto bei nuosavybės teisių įregistravimas pagal Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2²-222 2008 m. prieštarauja protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams. Teismas nurodė, kad pagal anksčiau galiojusį CPK (neteko galios nuo 2003 m. sausio 1 d.) ir jo pagrindu suformuluotą teismų praktiką (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1046/2000) Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2²-222 yra teismo sprendimas dėl pripažinimo, kuris, skirtingai nei teismo sprendimas dėl priteisimo, nereikalauja priverstinio vykdymo, o jo registravimas negali būti laikomas vykdymo proceso stadija. Šiam sprendimui įregistruoti anksčiau galiojusiame CPK jokių terminų nebuvo numatyta. Pagal šiuo metu galiojančio CPK (galiojančio nuo 2003 m. sausio 1 d.) nuostatas, šiam sprendimui įregistruoti taip pat jokių terminų nėra numatyta. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2²-222 galėjo būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre ir po daugiau negu trisdešimt metų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo miręs tėvas B. M., o taip pat ir pats pareiškėjas turėjo galimybę patys paminėtą teismo sprendimą įregistruoti žymiai anksčiau: tokiu atveju nebūtų kilęs ir ginčas dėl to, jog atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras nepagrįstai po ilgo laikotarpio įregistravo teismo sprendimą. Pabrėžė, kad tiek mirusiam B. M., tiek pareiškėjui, tiek J. Š., tiek J. B. nuosavybės teisės į pastatą yra nustatytos įsiteisėjusiu Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2²-222, taigi, svarstant J. Š. ir J. B. prašymus dėl jų nuosavybės teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, pareiškėjo teisėms tai negalėjo daryti įtakos, o todėl jo neįtraukimas trečiuoju asmeniu negali būti prielaida ir sąlyga panaikinti Komisijos sprendimus bei įpareigoti atsakovą atlikti prašomus veiksmus. Be to, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 22 straipsnio 1 dalies 5 punktą, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinančiu dokumentu, kuriuo remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami Nekilnojamojo turto registre, yra paveldėjimo teisės liudijimas, o ne testamentas. Jokios institucijos teisės aktais negalėjo pakeisti ir/ ar reviduoti įsiteisėjusio Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2²-222, todėl pareiškėjo teiginiai, kad B. M. nuosavybės teisė į visą turtą įregistruota Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2.11-42-1938, o nuosavybės teisė į namą įregistruota apylinkės (seniūnijos) 2002 m. gruodžio 6 d. pažymėjimo Nr. 1027 bei Statybos inspekcijos 2002 m. gruodžio 12 d. pažymos Nr. 87 pagrindu, nėra pagrįsti. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl Komisijos sprendimų panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo atlikti prašomus veiksmus netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 165 – 168) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1046/2000 netaikytina. Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2²-222 yra teismo sprendimas dėl namų valdos dalių priteisimo įpėdiniams, o ne dėl jų nuosavybės teisių pripažinimo. Net jeigu ir traktuotume šį teismo sprendimą kaip sprendimą dėl pripažinimo, būtina atkreipti dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad teises, pripažintas teismo sprendimu dėl pripažinimo, prieš trečiuosius asmenis šalys gali panaudoti tik jas paviešinę, t. y. įstatymų nustatyta tvarka įregistravę. Nepaisant kreipimosi į teismą, vaikai po motinos M. M. mirties palikimo nepriėmė, t. y. neatliko įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka procedūros. Tuo tarpu tėvas B. M., kurio vardu buvo ir liko registruotas turtas, palikimą priėmė, faktiškai pradėjęs šį turtą valdyti – gyveno name ir valdė visą turtą virš trisdešimt metų.
2. Neaišku, kaip turėtų būti vykdomas (įgyvendinamas) Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2²-222. Teismo išvada, kad šis sprendimas galėjo būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre ir po daugiau nei trisdešimt metų, prieštarauja protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams, suteikia J. Š. bei J. B. neribotą veiksmų laisvę. Jie ilgą laiką nesirūpino savo teisių įgyvendinimu, jokiais būdais neprisidėjo prie turto išlaikymo. Teismas nepagrįstai priekaištus dėl nesirūpinimo savo teisėmis išsakė tik jam bei mirusiam tėvui.
3. VĮ Registrų centras įregistravo ne tik J. Š. bei J. B. nuosavybės teises į namą praėjus daugiau nei trisdešimt metų po teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet ir nuosavybės teises į ūkio pastatus, remdamasis tuo pačiu teismo sprendimu. Teismas neatkreipė dėmesio į VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimą. Centrinis registratorius iš esmės pakeitė teismo sprendimo turinį, nors tokios teisės neturėjo. Vieno ar kito nekilnojamojo daikto priskyrimas J. Š. bei J. B. nuosavybei yra išvestinio pobūdžio, o ne teismo sprendimu konkrečiai nustatytos aplinkybės.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 178 – 179) nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1. Savo poziciją dėl Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2²-222, kaip nuosavybės teises patvirtinančio dokumento, išdėstė atsiliepime į skundą.
2. J. B. ir J. Š. nuosavybės teises įregistravo vykdydamas Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 468 ir Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 469, kuriais buvo panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimai. Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 66 VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimas paliktas galioti.
3. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. konsultacija Nr. 02-04-07, Centriniam registratoriui visiškai patenkinus J. B. ir J. Š. skundus, tokie sprendimai sukėlė apeliantui tiesiogines pasekmes, todėl teritorinio registratoriaus procesinė padėtis šioje byloje neturėtų būti pakeista iš trečiojo suinteresuoto asmens į atsakovo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 176 – 177) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2²-222 yra teismo sprendimas dėl pripažinimo, kuris, skirtingai nei teismo sprendimas dėl priteisimo, nereikalauja priverstinio vykdymo ir teisinius padarinius sukuria be papildomų vykdymo veiksmų. Galiojusio CPK 391 straipsnis ir šiuo metu galiojantis CPK nenumato tokios priverstinio vykdymo priemonės kaip sprendimo registravimas. Jokie tiek anksčiau galioję, tiek dabar galiojantys teisės aktai nenumatė ir dabar nenumato termino įregistruoti teismo sprendimą dėl pripažinimo.
2. Teiginiai, kad turtas yra ženkliai pagerintas, todėl gyvenamojo namo ir ūkio pastatų po 1/10 J. Š. ir J. B. negalėjo būti registruojama Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2²-222 pagrindu, neįrodyti jokiais byloje esančiais įrodymais. Atsisakymo įregistruoti galiojantį teismo sprendimą pagrindo, kad turtas kardinaliai pagerintas, faktiškai naujas, nenumato nei vienas Lietuvos Respublikoje galiojantis įstatymas, tarp jų ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnis. J. B. ir J. Š. įregistruota po 1/10 dalį nuosavybės teisės į tuos statinius, kurie faktiškai buvo namų valdoje teismo sprendimo priėmimo metu 1977 m.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 11 d. konsultacijoje pateikta tokia namų valdos sąvoka: „Į namų valdos sąvoką įėjo gyvenamasis namas bei kiti pastatai (ūkiniai pastatai, garažas ir kt.), kaip gyvenamojo namo priklausiniai.“.
Tretieji suinteresuoti asmenys J. B. ir J. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 172 – 175) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Mirus motinai M. M., notaras negalėjo įforminti paveldėjimo, nes namų valda, gyvenamasis namas, kuriame ji gyveno ir kuriai jungtinės nuosavybės teise jis priklausė, ir kiti statiniai buvo registruoti tėvo B. M. vardu. Visi keturi M. M. vaikai (įpėdiniai) kreipėsi į Trakų rajono liaudies teismą, prašydami nustatyti, kad 1/2 dalis namų valdos, gyvenamojo namo ir statinių priklausė mirusiai M. M., bei prašydami jos dalį padalinti lygiomis dalimis paveldėtojams. Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2²-222 buvo nustatytos M. M. palikimo dalys (turtas) ir palikimas padalintas paveldėtojams.
2. Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2²-222 priėmimo metu paveldimą turtą sudarė trys daiktai – gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai, kurie buvo pastatyti ir įregistruoti 1957 m. Nuosavybės teisės jiems įregistruotos tik į šiuos tris daiktus. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Teismo sprendimo pagrindu atsiradusioms subjektinėms teisėms registruoti nei anksčiau galioję įstatymai, nei dabar galiojantys nenumato jokio senaties termino. Teismo sprendimo pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės neišnyko ir yra galiojančios, todėl yra teisėtai įregistruotos VĮ Registrų centre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22, 23 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas skundžia tris atsakovo (Komisijos) sprendimus, iš kurių du pirmieji (2008-12-05 sprendimai Nr. 468 ir Nr. 469) buvo pagrindu įregistruoti Nekilnojamojo turto registre trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. Š. nuosavybės teises (kiekvienam iš jų po 1/10 dalį) į ginčo namų valdą, trečiu (2009-02-26 sprendimas Nr. 66) sprendimu buvo paliktas galioti atsakovo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą dėl juridinio fakto – Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimo – išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro.
Kolegija pažymi, kad teisinius santykius dėl daiktinės (nuosavybės) teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis, teisinius santykius dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruotų juridinių faktų išregistravimo – šio įstatymo 16 straipsnis. Todėl šios materialinės teisės normos yra taikytinos nagrinėjant šią administracinę bylą.
Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 punktą, teismo sprendimas yra vienas iš daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinančių dokumentų. Tai reiškia, kad teismo sprendimo, kuriuo yra nustatyta daiktinė (šiuo atveju nuosavybės) teisė, pateikimas teritoriniam registratoriui yra pakankamas pagrindas šią teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tai taip pat reiškia, kad nesant duomenų, jog šis pakankamumo aspektu savarankiškas daiktinės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindas yra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 4 p.), registro tvarkytojas pats neturi teisės kvestionuoti tokio sprendimo galiojimo jokiais kitais aspektais, tarp jų ir teismo sprendimo pateikimo laike aspektu.
Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento apie jo teisių (tariamą) pažeidimą tuo, kad paminėtame teismo sprendime nurodytos trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės buvo įregistruotos be jo (pareiškėjo) žinios, kolegija pažymi, jog jau aptartas teismo sprendimo pakankamumo aspektas leidžia atlikti tokią registraciją be kitų suinteresuotų asmenų atskiro informavimo, t. y. šiame sprendime nurodyta nuosavybės teisė, pateikus šį sprendimą registro tvarkytojui, galėjo (turėjo) būti įregistruota tik šios teisės turėtojo (šiuo atveju trečiųjų suinteresuotų asmenų) prašymu.
Pasisakydama apie pareiškėjo argumentus dėl faktinės situacijos pasikeitimo (ją palyginus su situacija, buvusia teismo sprendimo metu), kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai šie argumentai nėra reikšmingi, nes tai yra galimo civiline tvarka spręstino ginčo dėl dalių nuosavybės teisėje pakeitimo nagrinėjimo dalykas.
Pasisakydama dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio taikymo, kolegija pažymi, kad aukščiau aptarta teismo sprendimo reikšmė leidžia nelaikyti tokio pobūdžio teismo sprendimų juridiniais faktais šio įstatymo 12 straipsnio taikymo prasme, nes pastarojoje teisės normoje kalbama apie juridinius faktus, susijusius su daiktinėmis teisėmis, o ne daiktines teises nustatančius faktus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl paminėto atsakovo 2009 m. vasario 22 d. sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo išregistruoti teismo sprendimą kaip juridinį faktą negali būti pripažintas pagrįstu ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio taikymo prasme.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.