- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-15
- Bylos Nr.
- eI1-2959-362/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02586-2023-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Advokatai
- Vilmantas Poškus
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, atstovui,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 4500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas V. K. nurodė, kad nuo 2021-05-17 iki skundo padavimo 2023-11-03 jis buvo kalinamas Šiaulių kalėjime, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jam nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas kameros gyvenamasis plotas, kameros visada buvo perpildytos, ypač įskaitant baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, tad jam teko visą laiką sėdėti ar gulėti. Sanitarinis mazgas įrengtas kameros viduje, tad neužtikrinamas net minimalus privatumas. Kameroje nėra karšto vandens, langai nesandarūs, ventiliacija bloga, tad kameroje nuolat drėgna, neatitinka oro temperatūra. Lovos dviejų aukštų, į antro aukštą nėra kopėtėlių. Kameros priežiūrai visos reikalingos priemonės neišduodamos. Dušo patalpos netvarkingos, išlaužytos pertvaros, nėra tinkamos ventiliacijos. Kameroje dėl blogo vėdinimo ir iki lubų neatitverto tualeto, nuolat jaučiamas blogas kvapas iš sanitarinio mazgo. Naudojantis telefonu, nebuvo užtikrinamas privatumas, jo pokalbių galėjo klausytis pašaliniai asmenys. Resocializacijos priemonių per mažai, pasivaikščiojimo sąlygos blogos, nes kiemeliai įrengti ant stogo, kai lyja ar sninga, nėra galimybės apsisaugoti nuo kritulių, nuo sienų krenta tinkas. Pareigūnai elgiasi netinkamai, nes jo skundus nagrinėja formaliai, Seimo kontrolieriaus rekomendacijos nevykdomos. Dėl šių pažeidimų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, psichologinį smurtą, diskomfortą, bendravimo galimybių sumažėjimą, sutriko vidinė pusiausvyra, atsirado nemiga, baimė bendrauti su pareigūnais, tuo pačiu patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 4500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo argumentus, nurodė, kad jo ūgis yra 170 cm, Šiaulių kalėjime yra speciali patalpa susitikti su advokatu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepimu ir papildomu atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 44,92,82,107, kur vienai miegamai vietai tenka nuo 3,79 kv. m iki 4,48 kv. m, tad pareiškėjui mažiausia tekdavo nuo 3,3,79 kv. m, tad minimalus gyvenamasis plotas užtikrintas buvo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.
Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Įėjimai atskirti durimis ar užuolaida, sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m, kas užtikrina privatumą, yra durys arba užuolaida. Besinaudojančio sanitariniu mazgu asmens negali stebėti nei pareigūnai, nei kameroje esantys asmenys. Kvapų parametrų teisės aktai nereglamentuoja. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu, per langus bei iš visų kamerų yra išvestos papildomos angos į koridorių, kurios prijungtos prie vamzdžio, paduodančio orą iš lauko. Dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimu, grotos įrengtos pagal galiojančius teisės aktus.. Karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras teisės aktais nenumatytas. Pagalbos iškvietimo mygtukų įrengimas nėra galimas dėl statinio teisinio statuso, duomenų apie tai, kad pareiškėjui laiku nebūtų suteikta reikiama pagalba, nėra. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, jie yra techniškai tvarkingi, pastoviai valomi. Skundų pareiškėjas neteikė. Kamera Nr. 92 buvo pilnai suremontuota 2021-09-29, kitose smulkūs defektai šalinami pagal poreikį. Skundų dėl dušo gauta nebuvo.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių kalėjime sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo V. K. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių kalėjime jis buvo laikomas kamerose, kur trūko ploto, jos neatitiko higienos normų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2023-12-04 pažymos Nr. SV-24-33500 „Dėl V. K.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2023-08-21 iki 2023-12-01 (skundžiamas laikotarpis nuo 2023-08-21 iki 2023-09-21). Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 25,92,9,82,107,44 kalinamas 32 dienų, kameroje buvo 1-6 asmenys, kameroje Nr. 44, dėl kurioje tenkančio gyvenamojo ploto pareiškėjas reiškia pretenzijas, buvo 3-4 per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,81 kv. m iki 16,25 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 44 teko nuo 4,48 kv. m iki 5,97 kv. m kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 32 dienų, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Nors pareiškėjas skunde nenurodo, kad baldai ir sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, tačiau tokia galimybė buvo, tad teismas vertina ir baldų buvimą kameroje. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 ir 2023-01-03 įsakymas Nr. V-15 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Žemesnės instancijos teismas
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2023-01-03 įsakyme Nr. V-15 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,81 kv. m (skundžiamoje kameroje 4,48 kv. m kameros ploto)kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Iš pateiktos pažymos matyti, jog sanitarinių mazgų sienelės aukštis yra nuo 1,82 (kameroje Nr. 92) iki 2,33 m (kameroje Nr. 44), sienelės mūrinės ar OSB plokštės, įėjimas atitvertas durimis ar užuolaida. Galimybės stebėti asmenį, esantį sanitariniame mazge, iš išorės ar per stabėjimo langelį, nėra. Klozetai tupimi (kameroje Nr. 44) arba sėdimi.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams pareiškėjo buvimo kamerose, duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus Šiaulių kalėjimo administracijai ar kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.), nėra, pats pareiškėjas to nenurodė.
Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad sanitariniai mazgai atitverti, klozetai kamerose sėdimi, kameroje Nr. 44 tupimas. Kameroje, kur yra tupimas klozetas, imtasi priemonių užkimšti nutekamąjį vamzdį, pačiame klozete laikosi vanduo. Kamerų sienos vizualiai tvarkingos, piešinių ant sienų yra.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos kameroje. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 ir 2023-01-03 įsakyme Nr. V-15, kurie nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių kalėjime, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių kalėjime metu nuo 2023-08-21 iki 2023-09-21 metu (viso 32 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.
Vertinant higienos sąlygas pareiškėjo buvimo kamerose, pastebėtina, jog pareiškėjas nurodo, jog kamerose buvo drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimo, per langus traukė šaltis, daugiau higienos sąlygų pažeidimai visiškai nedetalizuoti. Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas numato, kad kameros turi būti vėdinamos natūraliu būdu, išskyrus patalpas, kur yra mechaninė vėdinimo sistema, teismui pateikti įrodymai, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus, bei angas sienoje, kur įrengta mechaninė vėdinimo sistema.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Ventiliacija užtikrinama per langą bei angas sienose, papildomai užtikrinamas oro padavimas per įrengtą vamzdį. Visose kamerose yra langai, tad natūralus apšvietimas į kameras patenka, grotų įrengimas yra privalomas, pareiškėjas nenurodo, kad grotos įrengtos, nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Atlikti patikrinimai pažeidimų nenustatė. Įvertinus pateiktas fotonuotraukas, sienų pažeidimų, ar netinkamo remonto nematyti.
Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Teismui pateiktoje Lietuvos kalėjimų tarnybos San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad kamerose sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,82 – 2,33 m aukščio, įrengtos durys ar užuolaidos, tai patvirtina ir pridedamos fotonuotraukos, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės neįrengimo ar jos aukščio nenustatyta. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu galiojo Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje reikalavimų įrengti sėdimą unitazą sanitariniame mazge nėra. Duomenų, jog pareiškėjas dėl savo sveikatos būsenos negalėtų naudotis tupimu unitazu, byloje nėra, tad šis argumentas atmestinas. Vertinant netinkamo kvapo buvimą kameroje, teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (TAR, 2020-12-21, Nr. 2020-28021) (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas numato, kad šios Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Šiaulių kalėjimas pastatytas iki šių taisyklių įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 12.5 punktas), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas, Higienos norma HN 134:2015 17 punktas). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiek anksčiau vyravusioje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020 ir kt.), tiek ir naujausioje praktikoje tokį atitvėrimą bei patalpų vėdinimą pro langus laiko tinkamu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-442-575/2023). Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad atsakovo neteisėti veiksmai dėl blogo oro kameroje, įrengiant sanitarinius mazgus, nenustatyti. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog kameroje Nr. 44 buvo įrengtas tupimas klozetas, ir teismui nėra pateikta įrodymų, jog jis yra įrengtas techniškai tvarkingai, kadangi iš pateiktų fotonuotraukų matyti, jog klozete laikosi vanduo bei buvo imtasi priemonių sumažinti patenkančius iš nuleidimo vamzdžio kvapus, tad iš sanitarinio mazgo galėjo sklisti netinkamas kvapas, o abejonės yra traktuotinos pareiškėjo naudai.
Pareiškėjas nurodė, kad patalpose nebuvo iškvietimo mygtuko. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.11. punktas numato, kad kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema, tačiau taisyklių 2 punktas numato, kad šios Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Atsakovas nepateikė jokių duomenų ar argumentų, kad priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, konstatuotina, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2018, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015 ir kt.). Tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė neturtinė žala, jo teiginiai deklaratyvūs, todėl konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos nebuvimo.
Karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras teisės aktais nenumatytas, tad ir šis argumentas yra atmestinas. Vertinant sąlygas duše, teismas pastebi, jog skundžiamasi tik netolygiu vandens bėgimu, tačiau tam pagrįsti jokie argumentai nepateikiami, duomenų, jog dėl to būtų pateikti skundai ar prašymai, nėra.
Duomenų, jog pasivaikščiojimo kiemelių būsena neatitinka teisės aktų reikalavimų, nepateikta, teisės aktai nereikalauja kiekviename kiemelyje įrengti suoliukus. Duomenų, jog pareiškėjas dėl sveikatos būklės negali vaikščioti visą pasivaikščiojimui skirtą laiką, byloje nėra, pats pareiškėjas to nenurodo.
Vertinant langų būklę, pastebėtina, jog pareiškėjas nekonkretizuoja, kuriose kamerose langai buvo išdaužyti, fotonuotraukose netvarkingų langų nematyti, skundų dėl jų būklės teikta nebuvo, tad ir šis argumentas atmestinas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių kalėjime, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių kalėjime pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių kalėjimo administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Pareiškėjas nei Šiaulių kalėjimo administracijai, nei, kitoms institucijoms skundų neteikė.
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių kalėjimo administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių kalėjime būtent netinkamos kalinimo sąlygos (galimi netinkami kvapai kameroje, abejones traktuojant pareiškėjo naudai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinus ir tai, jog ilgalaikio pažeidimų poveikio nenustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (netinkamų kvapų buvimas , nors ir nėra reglamentuotas, tačiau tai irgi laikytina higienos sąlygų pažeidimu), tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį Nr.-996-1062/2020 ), bei įvertinus pakankamai trumpą laiką, viso 23 dienas, kurias pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo kameroje Nr. 44, kurioje nustatytas pažeidimas teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių kalėjime buvo pažeista.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.