- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-29
- Bylos Nr.
- Iv-4017-815/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02167-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – A. S. skundą atsakovui – Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtų priedų ir priemokų išmokėjimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėja – A. S. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama advokato E. R. (išrašas iš 2010 m. gegužės 27 d. sutarties dėl teisinės pagalbos Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6)), su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą (kreipėsi kartu su 40 kitų pareiškėjų, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 nutartyje (b. l. 18) pareiškėjos byla išskirta į atskirą administracinę bylą, siekiant efektyvesnio teismo proceso ir siekiant, kad kiekvieno pareiškėjo reikalavimai būtų išnagrinėti visapusiškai), prašydama:
1.1. priteisti iš atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas) 2007 m. ir 2008 m. neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką (priedus ir priemokas): už 2007 m. – 391,59 Lt, už 2008 m. – 1 195,85 Lt, iš viso – 1 587,44 Lt.
1.2. priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjos skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. 2010 m. gegužės mėn. gavus atsakovo pažymą apie darbo užmokestį, nustatyta, kad pareiškėjai 2007–2008 metais dėl priedų ir priemokų ribojimo neišmokėta dalis darbo pajamų, tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 1 dalies 2 punktą valstybės tarnautojas turi teisę gauti įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą darbo užmokestį.
2.2. Įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos; priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 7 d. redakcija) į valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą, tačiau priedų ir priemokų ribojimas išliko. Taigi, tiek 2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. Įstatymo redakcijos nustatė analogišką reglamentavimą dėl priemokų ir priedų ribojimo.
2.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“ bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat nurodė, kad „<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai“.
2.4. Nei Įstatymo 23 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), nei kituose Įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka, taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlyginti už darbą pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą. Taigi, dėl tokių nuostatų nebuvimo Įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
2.5. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, jog teisės spraga visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte inter alia pačioje Konstitucijoje (2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).
Motyvuojamoji dalis
2.6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas šią įstatymo normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad: sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris negali būti ginčijamas; iki šio momento tikrasis teisinis santykis dar nėra galutinai susiformavęs, o teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymo stabilumo; sprendimo įvykdymas yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta, todėl iki to momento, kol teisė pareikšti reikalavimą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojui atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra įvykdytas sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
2.7. Remiantis Įstatymo 5 straipsniu, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Įstatymas, todėl valstybės tarnautojai gali pareikšti reikalavimus dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo per Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą kadangi Įstatyme nereglamentuotas terminas, per kurį valstybės tarnautojas gali pareikšti reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo.
2.8. Taigi, Konstituciniam Teismui konstatavus minėtų Įstatymo nuostatų prieštarą Konstitucijai, atsirado teisinė galimybė atgauti pareiškėjai neišmokėtą atlyginimo dalį. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo.
3. Pareiškėjos – A. S. atstovas – advokatas E. R. (2011 m. gruodžio 20 d. atstovavimo sutartis (b. l. 34)) pateikė 2011 m. gruodžio 20 d. raštą (b. l. 32), kuriame, be kita ko, nurodo, jog patvirtina pareiškėjos skunde pateiktus reikalavimus ir argumentus, taip pat prašo iš atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo priteisti pareiškėjos turėtas bylinėjimosi išlaidas – 79 Lt, o 2011 m. gruodžio 20 d. rašte „Dėl bylinėjimosi išlaidų“ (b. l. 33) paaiškina, kad pagal 2010 m.gegužės 27 d. sudarytą sutartį advokatas E. R. teikė teisinę pagalbą iš viso 41 pareiškėjui, tame tarpe ir A. S., už teisines paslaugas advokatui sumokėta 3 240 Lt (nurodymo pervesti įmokėtus grynuosius pinigus kopija (b. l. 35)), todėl kiekvienas pareiškėjas, taigi, ir A. S., turėjo 79 Lt iš atsakovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų.
II
1. Atsakovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 11) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodo, jog: Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, neišmokėdamas pareiškėjai skunde nurodytos darbo užmokesčio dalies, vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai; pasak pareiškėjos, priemokos jai neišmokėtos dėl Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyto ribojimo taikymo, tačiau atsakovas neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą; nustatytas ribojimas buvo vykdomas pagrįstai, todėl Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nėra atsakingas dėl to, kad pareiškėjai nebuvo išmokėta pareiškėjos nurodyta priemoka.
2. Atsakovas pateikė teismui: 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. 9-24639 (b. l. 29), kuriame, be kita ko, nurodo, jog patvirtina savo poziciją, pateiktą atsiliepime į skundą, bei prašo, patenkinus pareiškėjos reikalavimus, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra lėšų stygius; 2011 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 9-26124 (b. l. 30), kuriame, be kita ko, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo finansinė padėtis yra sunki, kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla atlyginama iš valstybės biudžeto, prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams; 2011 m. gruodžio 13 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 31), kurioje nurodo, jog baigiantis finansiniams metams Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo biudžeto išlaidų sąmatos straipsnis „Darbo užmokestis pinigais“ yra 715 000 Lt, kurie bus panaudoti išmokėti darbo užmokestį darbuotojams ir valstybės tarnautojams už 2011 m. gruodžio mėn., kadangi priteistai neišmokėtai darbo užmokesčio daliai šiems metams skirtų biudžeto asignavimų atsakovas neturi, iš esmės jis prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti 2012 metams.
III
Trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 12–15) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.
1. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojui mokamų priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai.
2. Tačiau pažymėtina, kad pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Pagal Konstitucijos 7 straipsnį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, tačiau ši nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Konstitucijos 102 straipsnyje Konstitucinio Teismo įstatyme išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikta Konstituciniam Teismui; jokia kita valstybės institucija nėra įgaliota spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Taigi, kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, jog Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams mokamų priemokų negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti Įstatymo reikalavimus, mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
3. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjos reikalavimus, turėtų būti vadovaujamasi Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis dėl ieškinio senaties termino.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,
konstatuoja:
1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėja – A. S. ginčijamu laikotarpiu dirbo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (Darbuotojo asmeninė uždarbio kortelė už 2007–2008 metus (b. l. 8)).
Darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai 2007 m. gruodžio mėn. bei 2008 m. birželio–gruodžio mėn. (b. l. 8) susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjai buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Darbuotojo asmeninėje uždarbio kortelėje už 2007–2008 metus (b. l. 8) inter alia nurodyta:
– skiltyje „Aprib. 60%“ šios neišmokėtos sumos: 2007 m. gruodžio mėn. – 391,59 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 291,38 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 19,21 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 114,09 Lt, iš viso – 816,27 Lt;
– skiltyje „Aprib. 70%“ šios neišmokėtos sumos: 2008 m. birželio mėn. – 133,25 Lt, 2008 m. liepos mėn. – 139,23 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 156,75 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. – 13,10 Lt, 2008 m. spalio mėn. – 46,60 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 125,49 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 156,75 Lt, iš viso – 771,17 Lt;
– skiltyje „Bendras aprib.“ skiltyse „Aprib. 60%“ bei „Aprib. 70%“ nurodytų duomenų sumos: 2007 m. gruodžio mėn. – 391,59 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 424,63 Lt, 2008 m. liepos mėn. – 139,23 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 175,96 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. – 13,10 Lt, 2008 m. spalio mėn. – 46,60 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 125,49 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 270,84 Lt, iš viso – 1 587,44 Lt.
Taigi, pareiškėja patvirtintais duomenimis pagrindžia, kad jai už 2007 m.–2008 m. neišmokėta 1 587,44 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt septyni litai ir keturiasdešimt keturi centai), kuriuos pareiškėja prašo jai priteisti iš atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
2. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsnyje buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
4. Minėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276, kuri yra precedentas šiai administracinei bylai, yra konstatuota, jog tinkamu atsakovu tokiose bylose laikytinos statutinės įstaigos, kuriose pareigūnai tarnauja, o ne Lietuvos valstybė, nes patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigūnų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja). Todėl šioje administracinėje byloje tinkamu atsakovu laikytinas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas.
5. Šiame kontekste teismas atsakys ir į klausimą, ar pareiškėja turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjos kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.
Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog „tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“. Pabrėžtina, kad po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo išplėstinė teisėjų kolegija, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino savo administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.
Šiame kontekste teismas akcentuoja, kad retroaktyvumo problemos šioje byloje nėra vien dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime buvo konstatuota legislatyvinė omisija, o todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, negalima buvo ir nebuvo konstatuota Valstybės tarnybos įstatymo teisinio reguliavimo įvykdymo, nes legislatyvinės omisijos konstatavimas reiškė ir įstatyminių pareigų (ir apskritai reguliavimo) nebuvimą, o taip pat ir jų įvykdymo negalimumą.
6. Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra neįvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju A. S. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. liepos 13 d. (žr. skundą (b. l. 1–5)). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis numato, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatuota būtent legislatyvinės omisijos prieštara Konstitucijai, sužinojimo diena šioje byloje laikoma sumų apskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena.
Pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už 2007 m. gruodžio mėn. bei 2008 m. birželio–gruodžio mėn., t. y. 1 587,44 Lt. Minėta, kad pareiškėja į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. liepos 13 d. (žr. skundą (b. l. 1–5)), todėl ieškininės senaties termino pareiškėja nepraleido.
Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, už kurį prašoma ir yra galimybės priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (2007 m. gruodžio mėn., 2008 m. birželio–gruodžio mėn.) (b. l. 8), pareiškėjai – A. S. iš atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo priteistina 1 587,44 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt septyni litai ir keturiasdešimt keturi centai), t. y. darbo užmokesčio nepriemoka.
Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
7. Minėta, kad pareiškėja – A. S. prašo iš atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo priteisti bylinėjimosi išlaidas – 79,00 Lt.
7.1. Nuostatos dėl proceso šalių išlaidų atlyginimo įtvirtintos inter alia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 straipsniuose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
7.2. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, dėl išlaidų suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (45 straipsnio 1 dalis), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja, priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (45 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos atstovas – advokatas E. R. prašymą teismui dėl pareiškėjos turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė iki administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (2011 m. gruodžio 20 d. raštai (b. l. 32, 33)), teismas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų sprendžia šiame sprendime.
7.3. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio prasmę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti atlygintos tik realiai turėtos (patirtos) su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos, o suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą; be to, teismui turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo, prašantis, jog jam iš kitos šalies būtų priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, realiai patyrė jo nurodytas išlaidas (2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje AS62-437/2011, 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1539/2010, 2007 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-202/2007).
7.4. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (44 straipsnio 1 dalis), kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę atlyginti inter alia išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, kitas išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo (44 straipsnio 2 dalis).
Rekomendacijų 2 punkte pateikiami kriterijai, į kuriuos rekomenduojama atsižvelgti, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, tame tarpe į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, 8 punkte nurodytos išlaidų už advokato teikiamas paslaugas kategorijos bei rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už advokato teikiamas teisines paslaugas, 7 punkte nustatyta, kad advokato atstovavimo išlaidų sumos apskaičiuojamos taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarime Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. nustatė 800 litų MMA. Todėl teismas, skaičiuodamas ir priteisdamas pareiškėjai jos turėtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos Nr. I-4017-815/2011 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02167-2011-3) nagrinėjimu, remiasi minėtu dydžiu.
7.5. Remiantis administracinės bylos Nr. I-4017-815/2011 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02167-2011-3) duomenimis, pareiškėjai, kuri buvo viena iš 41 pareiškėjo, skundą parengė advokatas E. R. (b. l. 1–5), kad advokatui pagal 2010 m. gegužės 27 d. sutartį dėl teisinės pagalbos vienas iš pareiškėjų už teisines paslaugas sumokėjo 3 240 Lt (nurodymo pervesti įmokėtus grynuosius pinigus kopija (b. l. 35)), t. y. kiekvienam pareiškėjui, taigi, ir A. S., tenkanti bylinėjimosi išlaidų dalis sudaro 79,00 Lt (3 240,00 Lt / 41 ? 79,00 Lt).
Atsižvelgiant į tai, jog byloje duomenų apie kitas advokato E. R. pareiškėjai suteiktas teisines paslaugas nėra, konstatuotina, kad advokatas E. R. parengė tik skundą teismui. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje sprendžiami teisiniai klausimai nėra nauji: su skundais dėl neišmokėtų priedų ir priemokų pareigūnai kreipėsi dar iki 2010 m. birželio 21 d. (kai advokatas surašė skundą 41 pareiškėjui, tame tarpe, ir pareiškėjai – A. S.): 2010 m. sausio mėn. (pavyzdžiui, administracinė byla, teisminio proceso Nr. 3-61-3-00206-2010-4), 2010 m. kovo mėn. (pavyzdžiui, administracinės bylos, teisminių procesų Nr. 3-61-3-00570-2010-8, Nr. 3-61-3-00815-2010-0), 2010 m. gegužės mėn. (pavyzdžiui, administracinės bylos, teisminių procesų Nr. 3-61-3-01307-2010-7, Nr. 3-61-3-01403-2010-4, Nr. 3-61-3-01501-2010-3, 3-61-3-01532-2010-7), be to, ši administracinė byla nelaikytina sudėtinga, reikalaujanti specialių žinių, todėl Rekomendacijų 8.2 punkte už skundo parengimą numatytas maksimalus koeficientas – 3 mažintinas iki 1 ir pareiškėjai iš atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo priteistina 19,51 Lt (suapvalinus) ([800 Lt x 1] / 41 ? 19,51 Lt) pagrįstų bylinėjimosi išlaidų administracinėje byloje Nr. I-4017-815/2011 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02167-2011-3).
8. Minėta, kad atsakovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašo teismo sprendimo vykdymą šioje administracinėje byloje atidėti vieneriems metams (2011 m. lapkričio 25 d. raštas Nr. 9-24639 (b. l. 29), 2011 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. 9-26124 (b. l. 30), 2011 m. gruodžio 13 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 31)).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą; šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.
Pagal precedentų taikymo taisykles, suformuluotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, jog „Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.“, teismo požiūriu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, kurioje paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010, kuriame šio sprendimo vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams, yra reikšmingiausia, nes: pirma, ją priėmė išplėstinė teisėjų kolegija, tai yra šią bylą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino kaip sudėtingą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalis); antra, ji yra laiko požiūriu naujausia; trečia, ji yra itin speciali, labiausiai susijusi su šio pobūdžio bylomis, priimta po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo įsiteisėjimo, t. y. atsižvelgus į valstybės tarnautojų priedų skaičiavimo ir apmokėjimo ypatumus, be to, atsižvelgus ir ankstesnę paties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Taip pat, atsižvelgus į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurioje buvo paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010, kuriame šio sprendimo vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams, atsižvelgtina ir į faktines aplinkybes, t. y. į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, Lietuvos Respublikos 2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulę, jos paskutinės pastraipos nuostatą, jog Lietuvos Respublikos Seimas konstatuoja, jog ekonominė ir finansinė būklė išlieka itin sunki ir nėra pagrindo konstatuoti, kad būtų numatoma gauti ar būtų sukaupta lėšų, reikalingų nesumažintiems atlyginimams ir pensijoms mokėti, todėl valdžios sektoriaus išlaidos 2011 m. turi būti tvirtinamos laikantis sumažintų atlyginimų ir pensijų dydžių), o todėl atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymas tenkintinas ir teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos – A. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 1 587,44 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus ir keturiasdešimt keturis centus) darbo užmokesčio nepriemokos. Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Priteisti A. S. iš atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 19,51 Lt pagrįstų išlaidų, susijusių su administracinės bylos Nr. I-4017-815/2011 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02167-2011-3) nagrinėjimu.
Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.