Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano, Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), ir nuteistas:

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2010 m. sausio 30 d. veika) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2010 m. balandžio 20 d. veika) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, A. R. paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 8 MGL dydžio bauda, ir A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmės – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 5 MGL (188,30 Eur) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš A. R. priteista Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai 1 719,04 Eur ekstradicijos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su A. J. (A. J.), nuteistu Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, vykdant bendrą susitarimą, A. J. 2010 m. sausio 30 d., apie 11.30 val., atgabenus ne mažiau kaip 0,235 g narkotinės medžiagos – kokaino į gyvenamojo namo laiptinę, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ten kartu su A. J. nurodytą kiekį kokaino neteisėtai už 180 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09.

Taip pat A. R. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su A. J., nuteistu Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, vykdydami bendrą susitarimą, 2010 m. balandžio 20 d., apie 21.00 val., A. D., kuriam apie vykdomą nusikaltimą nebuvo žinoma, vairuojamu automobiliu „Mazda Xedox 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno ne mažiau kaip 1,591 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino prie kavinės „McDonald‘s“, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir ten nurodytą kiekį metamfetamino neteisėtai už 150 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. R. kaltė padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde kelia bausmės dydžio, BK 75 straipsnio taikymo bei proceso išlaidų, susijusių su jo ekstradicija, atlyginimo pagrįstumu.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. R. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui turi būti paskirta teisinga bausmė, kuria būtų pasiekti jos tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta neteisingai – aiškiai per griežta ar per aiškiai per švelni bausmė.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

Skundžiamu nuosprendžiu A. R. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą ( 2010-01-30 veika ) buvo paskirtas laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams, o už 2010-04-20 padarytą analogišką veiką, paskirta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir subendrinęs bausmes dalinio sudėjimo būdu, paskyrė A. R. galutinę – 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaudamasis BK 64/1 straipsniu, sumažino vienu trečdaliu. Pažymėtina, kad BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Apeliantui paskirtos bausmės už kiekvieną nusikalstamos veikos epizodą yra artimos BK 260 straipsnio sankcijos minimumui, o sumažinus subendrintą bausmę vienu trečdaliu, atitinka sankcijoje numatytą minimumą.

Nustatyta viena A. R. atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jis pripažintas kaltu padaręs du sunkius nusikaltimus, praeityje buvo teistas, nors nusikaltimus, už kuriuos pripažintas kaltu šioje byloje, padarė neturėdamas galiojančių teistumų. Nors apeliantas skunde prašo atsižvelgti į jo socialinę padėtį apibūdinančius kriterijus, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, pasisakydamas dėl bausmės skyrimo, atsižvelgė ir išsamiai vertino A. R. asmenybę.

Atsižvelgus į A. R. paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžius bei įvertinus visas aukščiau išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo skirti A. R. švelnesnės bausmės. Teisėjų kolegijos nuomone, A. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri pritaikius BK 64/1 straipsnį, buvo sumažinta vienu trečdaliu, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta.

Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių paskirti švelnesnę bausmę nei numatyta straipsnio sankcijoje, byloje nėra. Nėra nustatytos visos būtinos sąlygos BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatoms taikyti, taip pat nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Taip pat nuteistasis A. R. skunde prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šis apelianto prašymas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija nuo 2015 m. kovo 24 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nuteistasis A. R. atitinka baudžiamojo įstatymo keliamus formalius reikalavimus BK 75 straipsnio nuostatų taikymui – už kelis tyčinius nusikaltimus jam paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, jis nėra nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Tačiau bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atsižvelgti į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes. Spręsdamas šį klausimą teismas privalo įvertinti visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, įrankius ir priemones, laiką, vietą, pasekmių sunkumą, kaltės formą, tikslą ir motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-56/2014). Be to, priimant sprendimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo turi būti vadovaujamasi ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388-895/2016).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, kuri galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-108-895/2016, 2K-309-507/2016 2K-379-303/2016).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės motyvavo dėl ko A. R. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimas netaikomas ir teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo motyvai teismo išvadų nepaneigia. Byloje nustatyta, kad A. R. įvykdė du sunkius nusikaltimus, yra teistas Didžiojoje Britanijoje, iki šiol nėra sumokėjęs 2010-11-26 baudžiamuoju įsakymu paskirtos 8 MGL dydžio baudos. Apeliantas pakankamai ilgą laikotarpį slapstėsi nuo teismo užsienyje, Didžiojoje Britanijoje gyvena jo šeima, todėl neatmetama galimybė, jog atidėjus bausmės vykdymą, jis pasinaudos socialiniais ryšiais ir tokiu būdu vengs vykdymo atidėjimą prižiūrinčių pareigūnų.

Nuteistasis A. R. nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš jo proceso išlaidas – 1719,04 Eur – kurias patyrė valstybė dėl jo ekstradicijos iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 103 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai nusprendė išieškoti ekstradicijai patirtas išlaidas iš nuteistojo A. R..

Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalies nuostatas, proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Teismų praktika proceso išlaidų atlygimo klausimu, kai įtariamasis ( kaltinamasis ) yra atgabenamas iš užsienio valstybės į Lietuvą baudžiamajam persekiojimui vykdyti, nėra vieningai suformuota, nors kaip matyti iš kai kurių kasacinės instancijos teismo nutarčių baudžiamosiose byloje, nuteistojo pareiga atlyginti proceso išlaidas daugiau siejama su paskirtos kardomosios priemonės pažeidimu ir slapstymusi užsienio valstybėje ( baudžiamosios bylos Nr. 2K-5/2005; Nr. 2K-191/2006 ).

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2011-04-27 nutartimi kaltinamajam A. R. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento paėmimas ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje buvo pakeistos į suėmimą ir paskelbta jo paieška. 2013-01-16 teismas buvo informuotas, kad A. R. gyvena Didžiojoje Britanijoje, todėl 2013-11-26 buvo išduotas Europos arešto orderis, kurio pagrindu jis buvo sulaikytas šioje valstybėje ir 2016-09-30 pargabentas į Lietuvos Respubliką. Policijos departamentas prie LR VRM dėl A. R. ekstradicijos patyrė išlaidų, kurių bendra suma yra 1719,04 Eur, todėl ši suma ir buvo priteista atlyginti.

Nagrinėjamoje byloje, apeliantas išvyko į Didžiąją Britaniją tuo metu, kai jo atžvilgiu baigtas ikiteisminis tyrimas, byla perduota teismui, taip pat jam buvo taikomos trys kardomosios priemonės, kurių sąlygas jis pažeidė ir išvyko į užsienį. Dėl šios priežasties policijos pareigūnams teko imtis priemonių siekiant atsigabenti kaltinamąjį į Lietuvą ir galima pagrįstai konstatuoti, kad ekstradicijos išlaidas lėmė A. R. veiksmai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. R. ( A. R. ) apeliacinį skundą atmesti.