Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų S. S., A. S. ir nuteistojo G. S. (G. S.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) – laisvės atėmimo bausme septyneriems metams; pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) – laisvės atėmimo bausme dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir G. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

G. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš nuteistojo G. S. nukentėjusiesiems S. S. ir A. S. priteistas 24 678,46 Lt turtinės žalos ir po 125 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei 5 000 Lt advokato išlaidoms padengti.

Iš nuteistojo G. S. nukentėjusiajam V. S. priteistas 895,11 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei 5 000 Lt advokato išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXXX m. spalio X d., apie 11 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, J. S. (J. S.) ir G. S. priklausančiuose žemės sklypuose, J. S. ir V. S. norint pasikalbėti dėl žemės sklypų ribų, konflikto metu, rankoje turėdamas kirvį tyčia sudavė J. S. į kairę galvos pusę, taip padarė kirstinę žaizdą kairiame žande. J. S. bandant apsiginti ir iškėlus ranką virš galvos, G. S. sudavė kirviu į dešinės rankos plaštaką, taip padarė kirstinę žaizdą dešinės plaštakos pagrindo srityje, kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Šiais veiksmais nuteistasis pasikėsino nužudyti J. S., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis konflikto metu pasipriešino, išmušė kirvį iš nuteistojo rankų ir pabėgo, tokiu būdu apsigynė.

G. S. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXX m. lapkričio XX d., apie 13 val., žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone vykdomi žemės matavimai, iš savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), seifo paėmė savigynai išduotą pistoletą „XXX XXX PXXXSL 9 mm Brow“ Nr. XXXXXXX ir apie 13 val. 35 min. atvyko prie žemės sklypų, priklausančių jam ir J. S., esančių (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone. Ten buvusiems broliams V. ir J. S. reiškė pretenzijas dėl, jo manymu, neteisingai nustatytų sklypo ribų. Konflikto metu, G. S. tyčia, turėdamas tikslą nužudyti, įrėmė V. S. į krūtinę pistoletą „XXX XXXX PXXXSL 9 mm Brow“, o po to šovė du kartus į J. S., taip padarė jam šautinį kulkinį vienkartinį kaklo ir galvos sužalojimą, šūvio įėjimo žaizdą kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, šūvio išėjimo žaizdą kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės ausies kaušelio lezgelio srityje, abiejų slankstelinių arterijų sužalojimus, kaklo I-ojo slankstelio, pakauškaulio pamatinės dalies lūžius, pailgųjų ir nugaros smegenų sužalojimus, išsiliejo kraujas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais pamatiniame pusrutulių paviršiuje bei į smegenų skilvelius, nuo kurių J. S. mirė įvykio vietoje.

Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nukentėjusiųjų S. S. ir A. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybių (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Motyvuojamoji dalis

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, kuris reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turėjo turėti lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad skirtingus interesus byloje turintys proceso dalyviai (šiuo atveju kaltinamasis ir gynėjas) teisiamojo posėdžio metu turi teisę siūlyti teismui bylos sprendimą, kritikuoti priešingos šalies teikiamus pasiūlymus, reikšti prašymus, pateikti teismui papildomų įrodymų arba prašyti teismo juos išreikalauti iš kitų institucijų, užduoti klausimus proceso dalyviams ir liudytojams, reikšti nušalinimus, apskųsti teismo sprendimus ir pan. Šiems veiksmams atlikti įstatymas suteikia lygias teises visiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams – tiek kaltinimui, tiek ir gynybai. Remiantis bylos duomenimis matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas šiomis teisėmis naudojosi ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis tik deklaratyviai akcentuoja rungimosi principo pažeidimą, taip siekia sušvelninti savo atsakomybės laipsnį arba jos išvengti. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Be to, įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymu, motyvuotai atmetė kai kuriuos nuteistojo ar gynėjo pateiktus prašymus (argumentus), nėra pagrindas pripažinti, kad byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo arba bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris nepalankus nuteistajam, nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau paminėtos aplinkybės susijusios ne su bylos nagrinėjimo tvarka, o su pateiktų byloje surinktų įrodymų vertinimu. Todėl apeliaciniame skunde nurodytas BPK 7 straipsnio pažeidimas yra nepagrįstas. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nuteistojo skundo argumentu, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį

Atkreipiamas dėmesys, kad G. S. su nustatytomis aplinkybėmis nesutinka ir pažymi, kad su kirviu brolio nepuolė, o priešingai broliai V. ir J. jį norėjo nuskandinti, todėl konflikto metu jokios tyčios sužaloti, ar nužudyti brolį neturėjo. Skunde apeliantas pažymi, kad nukentėjusiajam buvo padaryti kūno sužalojimai nėra detalizuoti, teismo medicinos specialistas juos įvertino tik kaip nežymų sveikatos sutrikdymą, o pasikėsinimas nužudyti gali būti padarytas tik esant tiesioginei apibrėžtai kaltininko tyčiai, tačiau tokių jo kaltės įrodymų byloje nėra.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tiesioginės apibrėžtos tyčios požymiai G. S. veikoje yra įrodyti. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp brolių buvo įtempti konfliktiški santykiai dėl žemės riboženklių, todėl XXXX m. spalio X d. įvykusio konflikto metu G. S. savo veikai pasirinko pavojingą, žmogaus kūną žalojantį įrankį – kirvį, kuriuo užsimojus nukentėjusiajam sužalojo veidą bei sužeidė ranką. Tai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada (duomenys neskelbtini) iš kurios matyti, kad J. S. padarytos paviršinės kirstinės žaizdos kairiame žande ir dešinės plaštakos pagrindo srityje (t. 3, b. l. 33). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje užsimojimas kirviu yra pirmasis kūno judesys, kuriuo tiesiogiai keliama grėsmė žmogaus gyvybei. Nors apeliantas nurodo, kad tyčios sužaloti ar nužudyti brolį neturėjo, tačiau nuteistasis pasirinko pavojingą veikimo būdą, t. y. smūgiavo į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą – veidą (galvą). Todėl sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi, o veika nutrūko tik dėl to, kad nukentėjusysis apsigynė, išmušė kirvį iš nuteistojo rankų ir pabėgo. Iš nukentėjusiojo V. S. parodymų matyti, kad nuteistasis užsimojo kirviu du kartus. Tai įrodo, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai buvo intensyvūs ir kryptingi, nukreipti būtent į galvą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, faktinės bylos aplinkybės yra pagrįstos nukentėjusiųjų V. S., A. S., S. S., liudytojos N. S. parodymais ir kitais bylos duomenimis. Šie įrodymai buvo gauti ir užfiksuoti baudžiamojo proceso įstatyme nustatytu būdu, teismo patikrinti ir įvertinti. Pažymėtina, kad nukentėjusysis V. S., pirmiau paminėti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, kurie buvo išanalizuoti ir įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste. Tai, kad nė vienas iš liudytojų nematė šio nusikaltimo įvykio, nėra pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu, nes jie tarpusavyje sutampa, vieni kitus papildo ir sudaro nuoseklią įvykių grandinę. Todėl pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, motyvuotai paneigė G. S. versiją, kad jis brolio nužudyti nenorėjo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų R. P. ir J. G. parodymai sutampa, jais netikėti nėra jokio pagrindo. Liudytojai R. S. (R. S.) ir K. S. apie įvykio aplinkybes sužinojo iš nuteistojo G. S., jie yra išvestiniai, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, todėl jais besąlygiškai tikėti nėra pagrindo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija mano, kad nuteistojo G. S. parodymai apie tai, kad jis brolio J. S. su kirviu nepuolė, o priešingai – broliai V. ir J. jį norėjo nuskandinti, prieštarauja nurodytų įrodymų visumai. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad J. S. ar V. S. minėto įvykio metu turėjo ginklą ir juo grasino nuteistajam. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistas tai išsigalvoja, taip siekia suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis V. S. apkalba nuteistąjį, nes jo parodymai atitinka kitus bylos duomenis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus įrodymus, mano, kad nusikaltimas nebuvo baigtas tik dėl to, kad nukentėjusysis J. S. sugebėjo apsiginti ir pabėgti. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. S. veikos nebaigė dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių yra pagrįsta ir teisinga, jo padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Iš G. S. parodymų pirmosios instancijos teisme bei iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas neneigia, kad būtent jis nušovė J. S. Tačiau apeliaciniame skunde tvirtina, kad tai padarė gindamasis, t. y. veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo argumentai nepagrįsti ir atmestini. Būtinoji gintis, remiantis baudžiamosios teisės teorija, apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teisė ginti save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi yra svarbi įstatyminė žmogaus teisių, visuomenės ar valstybės interesų apsaugos garantija. Būtinoji gintis pripažįstama aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atsakomybę, tik tuo atveju, kai ji atitinka ginties teisėtumo sąlygas, kurios susijusios su dviem esminiais momentais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimuisi būtinos trys sąlygos – kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Įstatymas leidžia ginti tik saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kai žala jau daroma arba yra labai aiški jos grėsmė, t. y. kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis iš tikrųjų egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Gynybos teisėtumo sąlygos yra jos padarymas atremiant pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi, neperžengiant būtinosios ginties ribų. Pažymima, kad nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad bylos duomenys nepatvirtina, kad nuteistajam G. S. nukentėjusieji V. ir J. S. realiai kėlė kokią nors grėsmę ir dėl to jam reikėjo gintis. Apeliantas skunde nurodo, kad jis iššovė į J. S. iš savo teisėtai laikomo ginklo gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi, kai pastarasis užsimojo suduoti nuteistajam su kastuvu. Tačiau baudžiamojoje byloje esantys bei teismo posėdyje ištirti įrodymai paneigia šią apelianto versiją. Šį įvykį betarpiškai matęs nukentėjusysis V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose nuosekliai tvirtino, kad jiems su broliu J. būnant žemės valdose (duomenys neskelbtini) kaime dideliu greičiu automobiliu atvažiavo brolis G. S., kuris buvo agresyvus. Tuo metu rankose nei jis, nei brolis J. nieko neturėjo. Darbo įrankiai (kastuvas ir kūjis) gulėjo ant žemės, jie nuteistajam negrasino. Nukentėjusysis V. S. pamatė, kad G. S. kišenėje kažko ieško. Nuteistasis pasakė žodžius „ko, šunyti mano žemėje darote“ ir pristatė jam (V. S.) ginklą. Tuo metu jis (V. S.) sušuko broliui J., kad nuteistasis turi ginklą. J. S. buvo nusisukęs, tačiau išgirdęs šiuos žodžius, pradėjo suktis į jų pusę. Tuo metu nuteistasis pradėjo šaudyti. Šios aplinkybės patvirtina, kad situacijos, kuri buvo susiklosčiusi prieš pat šūvį, negalima vertinti kaip būtinosios ginties situacijos. Tai patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš XXXX m. lapkričio X d. atliktos įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad trijų metrų atstumu nuo J. S. lavono į vakarų pusę guli kastuvas (t. 1, b. l. 7-18). Tuo tarpu, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad po sužalojimų padarymo J. S. mirtis turėjo įvykti akimirksniu ir savarankiškų veiksmų tikimybė mažai tikėtina (t. 1, b. l. 26-28). Akivaizdu, kad po šūvio J. S. mirė iš karto ir savarankiškų veiksmų atlikti negalėjo, todėl kastuvas negalėjo atsidurti trijų metrų atstumu nuo lavono, jei nukentėjusysis būtų laikęs kastuvą rankose. Nors apeliacinio proceso metu nuteistasis parodė, kad J. S. lavonas buvo patrauktas, tačiau objektyvių duomenų apie tai byloje nėra. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir fotonuotraukų matyti, kad prie lavono galvos ant žemės yra dėmė, panaši į kraują, lavono traukimo požymių neužfiksuota (t. 1, b. l. 7-18). Iš liudytojo H. K. parodymų, duotų apeliacinio proceso metu, matyti, kad jis ir kiti policijos pareigūnai saugojo įvykio vietą. Akivaizdu, kad J. S. lavoną ar šalia jo rasti daiktai (kastuvas ir kūjis) į kitą vietą nebuvo perkelti. Tai, kad nukentėjusioji S. S. neva matė vyro lavoną ant samanų, nei patvirtina, nei paneigia įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis. Iš nukentėjusiosios S. S. parodymų matyti, kad vyro lavoną ji matė iš toli, todėl akivaizdu, kad ji nematė ir negalėjo matyti ant kokio žemės paviršiaus jis guli. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad po įvykio vietos apžiūros daiktiniai įrodymai (kastuvas ir kūjis) nebuvo išimti ir apžiūrėti. Iš bylos medžiagos matyti, kad kastuvas ir kūjis buvo paimti tik XXXX m. gruodžio XX d. (t. 1, b. l. 100-105). Teisėjų kolegijos nuomone, tai įrodo įvykio vietą apžiūrėjusių pareigūnų profesionalumo stoką, tačiau tai neturi esminės reikšmės įrodymų vertinimui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. S. mirties priežastimi buvo šautinis kulkinis vienkartinis kaklo ir galvos sužalojimas, esant šūvio įėjimo žaizdai kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, šūvio išėjimo žaizdai kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės ausies kaušelio lezgelio srityje, abiejų slankstelių arterijų sužalojimams, kaklo I-ojo slankstelio, pakaušio pamatinės dalies lūžiams, pailgųjų ir nugaros smegenų sužalojimams, kraujo išsiliejimui po galvos smegenų minkštaisiais dangalais pamatiniame pusrutulių paviršiuje ir į smegenų skilvelius. Tiriant lavoną konstatuota kad mirtis galėjo įvykti prieš 16-24 val. iki jo tyrimo. Šioje specialistų išvadoje taip pat nurodytas patirtų sužalojimų mechanizmas: sužalojimai padaryti šaunant iš šaunamojo ginklo, užtaisyto kulka; šautinio sužalojimo kanalo kryptis yra iš kairės į dešinę, nežymiai iš apačios į viršų, iš užpakalio į priekį nukentėjusiojo kūno atžvilgiu (t. 1, b. l. 33-44). Balistinio bei kompleksinio balistinio-medicininio tyrimo išvada patvirtino, kad nukentėjusiojo J. S. tirti pateiktos striukės apykaklės kairėje pusėje esantis pažeidimas yra šautinis, padarytas šaunant iš atstumo, kuriame nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai. Šis atstumas šaudant iš fabrikinės gamybos trumpavamzdžių pusiau automatinių graižtvinių ginklų, tarp jų ir iš įtariamajam priklausančio, skirto savigynai 9 mm kalibro pistoleto „XXX XXXXX“ Mod. PXXXSL Nr. XXXX, yra XX cm ir didesnis, matuojant nuo pistoleto vamzdžio laibgalio iki kliūties. Šūvio metu ginklas ir šovusysis nukentėjusiajam J. S. buvo iš kairės pusės ir XX-XX° kampu pagal kūno frontalinę plokštumą iš nugaros, vertinant nukentėjusiojo kūno, esančio vertikalioje padėtyje, atžvilgiu. Nustatyti iš kurios vietos šovusysis šaudė į nukentėjusįjį ir į žemę negalima, kadangi nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima apie tai spręsti (t. 1, b. l. 90-93). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal šią išvadą šūvio metu G. S. laikė ginklą J. S. esant iš kairės pusės ir nežymiai iš nugaros, vertinant nukentėjusiojo kūno, esančio vertikalioje padėtyje, atžvilgiu. Aukščiau paminėtos specialisto išvados sutampa su nukentėjusiojo V. S. parodymais, kad prieš šūvį J. S. nugara buvo atsisukęs į G. S. ir šūvio metu sukosi. Nukentėjusysis V. S. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Jo metu nukentėjusysis vaizdžiai parodė, kokioje padėtyje šūvio metu buvo nukentėjusysis J. S. ir nuteistasis (t. 2, b. l. 9-17). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis G. S. parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat parodė panašią nukentėjusiojo padėtį šūvio metu, tačiau teigė, kad J. S. buvo užsimojęs kastuvu (t. 2, b. l. 74-89). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme G. S. ir jo gynėjas pateikė XXXX m. birželio XX d. A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje teigiama, kad prieš šūvį J. S. buvo pasiruošęs pulti G. S. ir abu buvo atsisukę vienas į kitą (t. 3, b. l. 173-188). Tačiau ši išvada prieštarauja aukščiau nustatytom specialistų išvadoms dėl nukentėjusiojo patirto sužalojimo mechanizmo. Kaip jau buvo minėta, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad šautinio sužalojimo kanalo kryptis yra iš kairės į dešinę, nežymiai iš apačios į viršų, iš užpakalio į priekį nukentėjusiojo kūno atžvilgiu, todėl specialisto A. Garmaus duota konsultacinė išvada iš esmės prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Teismas specialistų išvadas vertina visų faktinių bylos duomenų kontekste, todėl apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto ir Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų išvados yra įtikinamos, jos atitinka kitus įrodymus, nukentėjusiojo V. S. parodymus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad G. S. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad pasiėmė ginklą iš seifo namuose iš karto po to, kai perskaitė pranešimą apie atliekamus žemės matavimo darbus ir tuoj pat nuvažiavo į įvykio vietą (t. 2, b. l. 60-61). Nors apeliacinio proceso metu G. S. neigia ikiteisminio tyrimo metu davęs tokius parodymus, tačiau jais netikėti nėra pagrindo, nes apklausoje dalyvavo gynėjas, nuteistojo teisės į gynybą pažeistos nebuvo. Akivaizdu, kad G. S. jau numatė galimybę panaudoti šaunamąjį ginklą susitikimo su nukentėjusiaisiais J. S. ir V. S. metu, ir tam iš anksto pasiruošė. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti specialistų išvadomis bei nukentėjusiojo V. S. paaiškinimais ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, todėl atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis J. S. nieko rankose neturėjo ir negrasino nuteistajam, byloje aptartos aplinkybės paneigia apelianto teiginius, jog jam grėsė realus ir akivaizdus pavojus gyvybei ar sveikatai. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu agresyvus ir priešiškai nusiteikęs buvo nuteistasis, o ne nukentėjusieji. Nuteistasis apeliacinio proceso metu ypač akcentavo tai, kad jis buvo savo žemės sklypo ribose, todėl turėjo teisę gintis bei panaudoti teisėtai laikomą šaunamąjį ginklą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju būtinosios ginties sąlygų vertinimui nusikaltimo padarymo vieta neturi jokios reikšmės. Be to, J. S. nepadarė jokių nusikalstamų veiksmų, todėl nukentėjusiojo kraujyje nustatytas girtumas (X. XX promilės etilo alkoholio) taip pat neturi jokios reikšmės vertinant įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. S. nukentėjusįjį J. S. nužudė ne gindamasis, bet dėl priešiškų asmeninių santykių, todėl būtinosios ginties šiuo atveju nebuvo.

Dėl bausmės

Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymima, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Vilniaus apygardos teismas, skirdamas G. S. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), dėl ko buvo sukelti sunkūs ir neatitaisomi padariniai, viena nusikalstama veika buvo pasikėsinta į kito žmogaus gyvybę, o kita baigta. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis, kaip asmenybė, nėra labai pavojinga visuomenei (neteistas, administracine tvarka nebaustas, teigiamai charakterizuojamas), nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nukentėjusieji S. S. ir A. S. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nuteistasis brolį J. S. nužudė panaudodamas šaunamąjį ginklą (BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos darymas naudojant šaunamuosius ginklus yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kai kaltininkas nusikalstamai veikai daryti naudoja šaunamąjį ginklą ir suvokia, ar pagal bylos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo suvokti, kad jo naudojama nusikalstamos veikos darymo priemonė yra tinkamas naudoti pagal paskirtį šaunamasis ginklas. BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama ir tai, kada kaltininkas nusikalstamą veiką padarė visuotinai pavojingu būdu arba panaudodamas šaunamuosius ginklus. Kolegija nurodo, kad byloje nustatyta, jog G. S. nužudė J. S. iššovęs iš pistoleto „XXX XXXX PXXXSL 9 mm Brow“ Nr. XXXXX, kurį teisėtai įgijo ir laikė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, šaunamojo ginklo panaudojimas nusikaltimo daryme pripažįstama kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepriklausomai nuo to, ar jis ginklą įsigijo ir laikė teisėtai, ar ne. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu atveju svarbu nustatyti, kad kilę padariniai atsirado būtent dėl šaunamojo ginklo panaudojimo. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad J. S. mirė nuo šautinio sužalojimo. Todėl G. S. turi būti pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kadangi šį nusikaltimą padarė panaudodamas šaunamąjį ginklą (BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Atkreipiamas dėmesys, kad teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiųjų skundo argumentu, kad G. S. nusikaltimą padarė visuotinai pavojingu būdu. Remiantis bylos duomenimis ir iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad J. S. buvo nužudytas atviroje vietovėje, prie miško laukymės, arti šios vietos nėra namų, pastatų ar žmonių (t. 1, b. l. 7-18). Iš nukentėjusiojo V. S. parodymų matyti, kad šūvio metu jis stovėjo metro atstumu nuo nuteistojo (t. 4, b. l. 134). Iš nuteistojo G. S. parodymų matyti, kad šūvio metu V. S. stovėjo jam iš nugaros. Šio prieštaravimo pašalinti nėra galimybės, todėl teigti, kad G. S. šaudamas į J. S. galėjo pataikyti ir į V. S. nėra pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas G. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones, t. y. ir V. S. ) išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Apeliacinis skundas dėl to nuteistojo padėtį sunkinančiais pagrindais nepaduotas, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija šios nuosprendžio dalies neperžiūri. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad G. S. nebuvo kaltinamas tuo, jog nusikalstamą veiką padarė visuotinai pavojingu būdu. Apeliacinės instancijos teismas negali viršyti pareikšto kaltinimo ir nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis).

Skunde nukentėjusieji pagrįstai atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas skirdamas individualizuotą bausmę G. S., neįvertino kaltininko elgesio po nusikalstamos veikos padarymo. Skunde pažymima, kad G. S. dėl įvykdytų nusikaltimų nesigaili, neatsiprašė nukentėjusiųjų, teisme nevertino savo poelgio neigiamai, priešingai, teisme elgėsi arogantiškai ir įžūliai, ciniškai atsakinėjo į teisėjų klausimus. Įgyvendinant BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimą, skiriant bausmę būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, todėl baudžiamosiose bylose atliekamas kaltininko asmenybės tyrimas, kuris turi didelę reikšmę individualizuojant bausmę. Teismų praktikoje teigiama, kad norint visapusiškai įvertinti kaltininko asmenybę, teismai turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, apibūdinančias kaltininką iki nusikaltimo padarymo, bet ir įvertinti jo elgesį nusikaltimo darymo metu bei po jo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skirdamas bausmę G. S. pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis, kaip asmenybė, nėra labai pavojinga visuomenei (neteistas, administracine tvarka nebaustas, teigiamai charakterizuojamas), tačiau neatliko G. S. asmenybės išsamaus vertinimo visų bylos aplinkybių kontekste, neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nevertino savo poelgio neigiamai, nesikrimto dėl padarytų veiksmų, kilusių sunkių padarinių ir nesistengė jų sušvelninti, nukentėjusiųjų neatsiprašė, o priešingai, teismo posėdžiu metu rodė nepaprastą cinizmą, niekinamąjį požiūrį žuvusiojo artimiesiems. Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad apeliacinio proceso metu nuteistasis G. S. nušautąjį J. S. vadino ne broliu, o banditu. Toks G. S. elgesys parodo, kad po nusikaltimo padarymo net praėjus pakankamai dideliam laiko tarpui jis nesigaili, toliau įžūliai demonstruoja niekinamą požiūrį į nužudytąjį ir jo artimuosius.

Vilniaus apygardos teismas G. S. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje padarymą ir paskyrė septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausmę dvylikai metų (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.). Iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas įvertinęs kiekvienos aplinkybės reikšmes, pažymėjo, kad nuteistajam skirtinos laisvės atėmimo bausmės, jų dydžius nustatant artimus sankcijoje numatytam šios bausmės rūšies minimumui (t. 4, b. l. 98). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatuodamas, kad laisvės atėmimo bausmės dydžiai nustatomi artimi sankcijoje numatytam šios bausmės rūšies minimumui, padarė techninę klaidą, kuri neturi jokios reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Todėl vien tik dėl to keisti ar naikinti minėtą nuosprendį nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 metų iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybės, G. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra griežtesnė, nei sankcijos vidurkis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija G. S. pripažinusi atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė panaudodamas šaunamąjį ginklą (BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punktas), taip pat atsižvelgdama į nuteistojo niekinamą ir cinišką elgesį bei abejingumą artimo žmogaus gyvybei nusikaltimo darymo metu bei po jo, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę griežtina. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, naujai paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrina su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, todėl G. S. nustato griežtesnę subendrintą galutinę laisvės atėmimo bausmę.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Neturtinės žalos priteisimas yra vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų. Aplinkybė, kad neturtinė žala, jeigu ji yra įrodyta, atlyginama nusikaltimo padarymo atveju, pabrėžia, kokią svarbą suteikia įstatymų leidėjas nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų gynimui, kaip vienos iš didžiausių vertybių, apsaugai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Svarbu pastebėti, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t., kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Kita vertus, tai galima daryti ne visuomet, nes įstatymas teismui leidžia atsižvelgti į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį ir sumažinti atlygintinos žalos dydį tik tuomet, kai žala nėra padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus, vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusieji skunde prašo padidinti priteistos neturtinės žalos dydį. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenurodydamas motyvų, jų civilinį ieškinį dėl nuturtinės žalos atlyginimo tenkino tik iš dalies ir priteisė po 125 000 Lt.

Nurodo, kad nuteistojo G. S. veiksmai sukėlė jiems didelius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą. Po nukentėjusiojo mirties, šeima prarado maitintoją, patyrė sveikatos sutrikimus, nervinę įtampą, sūnus prarado galimybę mokytis, dėl to nebuvo baigti namo statybos darbai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas argumentuotai ir teisiškai įvertino iš G. S. priteistinos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, juos aptarė nuosprendyje, todėl su jais nesutikti ar kitaip vertinti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Toks priteistos žalos dydis atitinka įstatymo reikalavimus ir formuojamą teismų praktiką. Nukentėjusieji apeliaciniame skunde naujų įtikinamų argumentų dėl to nenurodo. Vien tik ta aplinkybė, kad nuteistasis turi pakankamai turto neturtinei žalai atlyginti, didinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra per mažas arba aiškiai neteisingas, todėl teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijai nepažeisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti G. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad 2007 m. lapkričio 9 d. nužudė J. S., panaudodamas šaunamąjį ginklą (BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

G. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.) paskirtą laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 13 (trylikos) metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę ir bausmę, paskirtą skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.) subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir G. S. nustatyti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą keturiolikai metų. Bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.