Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų J. C. ir I. D. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal J. C. ir I. D. ieškinį O. L., Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjai - Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Varėnos rajono savivaldybei, bei VĮ Registrų centras dėl potvarkio pripažinimo negaliojančiu, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, dėl įpareigojimo išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro statinius ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsiliepimu (b.l. 68-70, 3 tomas) į apeliacinį skundą atsakovė O. L. prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nors Apeliantai teigia, kad apie aukščiau nurodytus dokumentus sužinojo tik 2007-05-29, tačiau iš Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-12-01 rašto Nr. (1.37)-1118 J. C., kuriuo pradinis ieškovas J. C. buvo informuotas, kad į 0,59 ha namų valdos žemės sklypą nuosavybės teisės nebus atkuriamos, kol namų valdos ribos nesuderins su Atsakove, matyti, kad apie tai sužinota daug anksčiau. Pažymi, kad pradiniam ieškovui buvo paaiškinta, kad 1992-11-12 Varėnos rajono valdybos potvarkiu Atsakovei buvo suteikta 0,1653 ha namų valda, taip pat buvo nurodyta, kad žemėtvarka neturi juridinio pagrindo naikinti minėtąjį potvarkį. Nurodo, kad šio atsakymo pradinis ieškovas nustatyta tvarka neapskundė, o tai rodo, kad jis sutiko su tame rašte išdėstytomis nuostatomis. Taip pat nurodo, kad kad skunde pradinis ieškovas pats patvirtino, kad aplinkybė apie skundžiamo potvarkio buvimą jam tapo žinoma 2006 metų pabaigoje, dėl ko Kauno apygardos administracinis teismas pradinio ieškovo skundą atmetė. Taip pat pažymėtina, kad pradinis ieškovas apie aplinkybes žinojo jau 2005-10-10, tačiau tuo metu nesutiko su pamatuotomis jo ir Atsakovės žemės sklypų ribomis ir nepasirašė nei žemės sklypo ribų paženklinimo akte, nei ribų nustatymo abrise, nei žemės sklypų planuose. Nurodo, kad apeliantai neneigia, ir nėra pateikę pirmosios instancijos teismui jokių įrodymų, kad šių statinių nebuvo ir 1922-11-12 Varėnos rajono valdybos potvarkio Nr. 744-v priėmimo bei Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu. Priešingai, byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog šie statiniai tuo metu buvo, dėl ko nėra jokio pagrindo naikinti 1922-11-12 Varėnos rajono valdybos potvarkio Nr. 744-v ir pripažinti negaliojančia Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog naujos Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas pažeis Apeliantų teises ar teisėtus interesus. Nėra įrodytos apeliantų teisės atkurti nuosavybės teises į Atsakovei 1992-08-10 sutartimi perleistą Žemės sklypą. Taigi, ieškovai neturėdami teisės į Atsakovei suformuotą namų valdos žemę (Žemės sklypą), taip pat neturi subjektinės teisės ir kreiptis į teismą dėl Atsakovei nuosavybės teise priklausančių pastatų išregistravimo.

Atsiliepimu (b.l. 73-78, 3 tomas) į apelaicinį skundą Nacionalionė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos prašo netenkinti apeliacinio skundo ir palikti pirmosios intancijos sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad ieškovai nei teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti Varėnos rajono valdybos 1992-11-12 potvarkio Nr. 744-v dalies, kuria buvo leista O. L. išsipirkti namų valdos žemės sklypą, teisėtumu bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šis potvarkis galėjo būti priimtas pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas. Nurodo, kad Varėnos rajono valdyba 1992-11-12 priėmė potvarkį, kuriuo O. L. leido išsipirkti namų valdos žemės sklypą. Taip pat nurodė, kad 1992 m. gruodžio mėnesį su Varėnos rajono žemėtvarkos tarnybos vadovo pavaduotoju J. J. ir O. L. buvo pasirašyta tik viena 0,1653 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad dėl 0,1653 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) egzistuoja net dvi pirkimo–pardavimo sutartys, yra nepagrįstas. Nurodo, kad teismui nepripažinus ginčijamo sandorio, kurį sudarant nebuvo laikytasi įstatymų reikalaujamos formos, galiojančiu 1992 m. gruodžio mėn. 0,1653 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Varėnos r. pirkimo–pardavimo sutartis yra laikytina negaliojančia nuo jos sudarymo momento, ir jos negaliojimas apskritai negali būti įrodinėjimo dalyku teisme. Taip pat nurodė, kad pradinio ieškovo J. C. ir atsakovės O. L. namų valdos žemės sklypai yra besiribojantys, todėl pradinis ieškovas J. C., net ir neturėdamas teisinio išsilavinimo ir specialių žinių, kaip argumentuojama apeliaciniame skunde, galėjo numanyti, kad įgijusi nuosavybės teises į minėtus pastatus O. L. imsis aktyvių veiksmų dėl žemės sklypo po šiais pastatais suformavimo. Nurodo, kad nei J. C., nei jo teisių perėmėjai negalėjo ir negali turėti teisėto lūkesčio, kad namų valdos žemės sklypas po ieškovų statiniais bus suformuotas taip, kad apimtų ir žemę, esančią po O. L. pastatais. Nurodo, kad 2000-03-27 sudarytas J. C. namų valdos žemės sklypo planas planas parodo statinių išsidėstymą, tačiau negali būti laikomas žemės sklypo suformavimo pagrindu. Akcentuotina tai, kad minėtas planas nėra teritorijų planavimo dokumentas, kuriuo remiantis galėtų būti suformuotas namų valdos žemės sklypas ieškovams, o Merkinės žemėtvarkos tarnybos vadovės vyr. žemėtvarkininkės D. N. suderinimas minėtame plane neturi teisinės galios. Taip pat nurodo, kad pretendentas į buvusio savininko K. C. turėtą žemę J. C. yra miręs, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiuo atveju bus priimtas mirusiojo J. C. vardu, o ne ieškovų, šuo metu valdančių statinius (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone, vardu. Taip pat nurodo, kad pagal minėtą teisinį reglamentavimą įsigyti nuosavybėn namų valdos žemės sklypus, taip pat atkuriant į juos nuosavybės teises, turi teisę tik tie asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso šiuose žemės sklypuose esantys statiniai. Nurodo, kad ieškovų namų valda, kaip nekilnojamojo turto objektas, galėtų būti formuojama tik tokio dydžio, koks yra būtinas joje esančių statinių eksploatacijai, o ieškovai, kaip Statinių bendraturčiai, galėtų įsigyti nuosavybėn ar nuomoti namų valdos žemės sklypo dalį, proporcingą turimai Statinių daliai. Todėl ieškovų pozicija, kad faktiškai nesant atsakovės O. L. statinių ieškovų namų valdos žemės sklypo ribos išsiplėstų ir namų valdos žemės sklypas būtų formuojamas didesnio ploto negu yra reikalinga Statinių eksploatacijai, yra teisiškai nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantai prie apeliacinio skundo pateikė įrodymą – LTSR miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos 1963-05-05 bilieto –akto kopiją, kurią prašė prijungti prie bylos. Nurodė, kad minėtas įrodymas patvirtina, jog ginčo žemė įėjo į namų valdą ir priklausė iki nacionalizacijos jų seneliui.

Kolegija nurodo, kad iš minėto apeliantų pateikto įrodymo nėra pagrindo spręsti ir teigti, jog jis turi ryšį su nagrinėjama byla ir patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes, todėl vadovaujantis CPK 180 str., 314 str. kolegija įrodymo nepriima.

Apeliantai ginčija teismo sprendimą nurodydami, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir netinkamai taikė ieškinio senatį byloje. Nurodė, jog apie ginčijamą sandorį – žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį tarp atsakovės O. L. ir Varėnos rajono valdybos sužinojo tik administracinės bylos Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamo metu (2007-05-29), kuomet J. C. buvo pateiktos sutartys. Todėl teismas turėjo ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo minėto momento – 2007-05-29. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino Varėnos rajono valdybos 1992-11-12 potvarkiui Nr.744-v ginčyti, nes terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nes dėl amžiaus, išsilavinimo stokos ir sveikatos J. C. bei apeliantai neturėjo galimybės tinkamai ir laiku ginčyti minėtą potvarkį, apie kurį buvo informuoti 2006-12-01 Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus raštu.

Iš bylos matyti, kad pradinis ieškovas J. C. į teismą kreipėsi 2007-11-05 (b.l. 2, 1 tomas). Jam mirus į bylą įstojo jo įpėdiniai J. C. bei I. D. (b.l. 90-92, 1 tomas) (CPK 48 str.).

Nors apeliantai ginčija ir nurodo, kad buvo sudarytos dvi žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartys tarp O. L. ir Varėnos rajono valdybos, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad sutartis 1992 m. gruodžio mėn. buvo sudaryta tik viena (b.l. 8-9, 1 tomas, b.l. 36, 2 tomas), tik vienas jos egzempliorius buvo surašytas įrašant duomenis ranka, o kitas – atspausdinant.

Apeliantai nurodo, kad ieškinio senaties terminas dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių nuginčijimo turi būti skaičiuojamas nuo 2007-05-29, kuomet administraciniame teisme pradiniam ieškovui buvo pateiktos ginčo sutartys. Apie ginčijamą Varėnos rajono valdybos potvarkį pradinis ieškovas sužinojo tik iš 2006-12-01 rašto, todėl senatis turi būti skaičiuojamo nuo šios datos, o dėl svarbių priežasčių, t.y. išsilavinimo stokos, amžiaus, sveikatos būklės, terminas turi būti atnaujinamas.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties taikymo ieškovų reikalavimams. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovės O. L. nuosavybės teisės į į gyvenamą namą, kurio dalį ji paveldėjo iš V. Č. ir kitą dalį įsigijo dovanojimo būdu, nekilnojamo turto kadastre registruotos 1993-01-06 (b.l. 19-25, 2 tomas). Todėl faktas apie tai, kad atsakovė valdo nuosavybės teise nekilnojamą daiktą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo viešai žinomas jau nuo 1993 metų. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pradiniam ieškovui turėjo būti žinoma apie atsakovės nuosavybės teises į pastatą, nes V. Č. sodyba, kurią įsigijo atsakovė, buvo beveik ant bendro kiemo su pradiniu ieškovu. Todėl tikėtina, kad apie tai, jog atsakovė ketina formuoti ir įsigyti namų valdą prie savo turimo namo, pradiniam ieškovui turėjo būti žinoma jau nuo 1993 metų. Todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo minėto momento ir vadovaujantis 1964 m. CK 84 str. yra buvo pasibaigęs kreipimosi į teismą metu. Be to, patys apeliantai pripažįsta, jog terminas 1992 m. Varėnos valdybos potvarkiui apskųsti yra praleistas, tačiau prašė ieškinio senaties terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas nesvarstė ir neargumentavo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nurodo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių ir gali būti atnaujintas. Pažymėtina, kad patys apeliantai nurodo, kad apie ginčijamą potvarkį sužinojo iš 2006-12-01 rašto, o į teismą pradinis ieškovas kreipėsi tik 2007-11-05, t.y. beveik po metų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pradinis ieškovas žinojo kaip tinkamai ginti savo teises ir tą aktyviai darė kreipdamasis į teismą, ką patvirtina pagal jo pareiškimą nagrinėta administracinė byla Kauno apygardos administraciniame teisme (b.l. 5-6, 1 tomas). Todėl nėra pagrindo teigti, kad pradinis ieškovas neturėjo reikiamų žinių tinkamai ginti savo teises teismine tvarka. Vien senyvas amžius ar sveikatos problemos negali būti pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų apie sunkią pradinio ieškovo sveikatos būklę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties termino instituto taikymas svarbus žemės santykiuose, kur svarbu užtikrinti santykių stabilumą ir neužtęsti proceso neribotą laiką. Kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškinys pareikštas net po 15 metų nuo ginčijamo potvarkio bei sandorio sudarymo.

Apeliantai nurodo, kad teismui atmetus ieškinį, liko galioti ginčijami sandoriai, t.y. 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartys, sudarytos tarp atsakovės O. L. ir Varėnos rajono valdybos. Tokie apeliantų argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vadovaujantis 1964 m. CK 58 str. nuostatomis įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu, tačiau esant įvykdytoms sutarties sąlygoms, šalys įgiję teisę pripažinti, jog sutartis yra sudaryta. Todėl siekiant, kad sudarytas, bet neįregistruotas sandoris sukeltų teisines pasekmes, būtina sandorio šalims imtis aktyvių veiksmų, t.y. sandorį patvirtinti, ar vienai iš šalių kreiptis į teismą dėl sandorio patvirtinimo. Atsakovė yra sutartį įvykdžiusi, t.y. sumokėjusi už žemę (b.l. 37-39, 2 tomas). Pažymėtina, kad atsakovė buvo kreipusis į teismą su pareiškimu pripažinti sutartį galiojančia ir teismas 2012-01-09 nutartimi pasisakė, jog atsakovė nesilaikė išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir ja dar gali pasinaudoti. Tiek atsakovė, tiek Nacionalinė žemės tarnyba yra pasiruošusios sudaryti sutartį. Todėl vien formos nesilaikymas negali būti pagrindu pripažinti, jog sutartis negalioja (CK 1.93 str.).

Apeliantai nurodo, kad teismas nepasisakė ir nevertino sutarčių galiojimo klausimo. Tačiau iš ginčijamo sprendimo matosi, kad teismas analizavo 1992 m. ginčijamo potvarkio teisėtumą ir pagrįstumą ir nurodė, kad pagrindų naikinti potvarkį nėra. Ginčijamu potvarkiu buvo nustatyta, kad atsakovei buvo nuspręsta parduoti suteiktus žemės sklypus gyvenamųjų namų statybai (b.l. 12). Taigi, ginčijamas sandoris yra tik ginčijamo potvarkio pasekmė ir jo įgyvendinimas. Todėl pasisakydamas dėl ginčijamo potvarkio teisėtumo, teismas tuo pačiu pasisakė ir dėl ginčijamo sandorio. Kolegija nurodo, kad apeliantai byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ginčijamo potvarkio neteisėtumą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad priimant ginčijamą potvarkį atsakovė turėjo nuosavybės teise gyvenamą namą, todėl turėjo teisę įsigyti namų valdą. Apeliantai nurodo, kad žemės sklype Nr.92, kuris formuojamas atsakovei, nėra jokių statinių. Tai apeliantai įrodinėja antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Todėl nurodo, kad ir įsigyti žemės ji neturinti teisės. Kolegija pažymi, jog apeliantų nurodytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas buvo surašytas 2010 metais (b.l. 156-198, 2 tomas). Todėl šiuo įrodymu remiantis teigti, jog priimant ginčijamą potvarkį 1992 metais nebuvo jokių statinių ir atsakovei priklausantys statiniai nėra išlikę, nėra jokio pagrindo. Todėl konstatuotina, kad apeliantai nenurodė jokių argumentų, dėl ko 1992 metų ginčijamas potvarkis yra neteisėtas. Nagrinėjamu metu atsakovei priklausantys nekilnojami daiktai yra registruoti nekilnojamo turto registre. Pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos išvadą civilinėje byloje (b.l. 71-73, 2 tomas) atsakovė turi teisę atstatyti buvusį gyvenamą namą, kai žemės sklypą valdys nuosavybės teise ar kitais pagrindais. Kolegija pažymi, kad nekilnojamo daikto žuvimo ar nugriovimo faktas savaime nepanaikina teisėto savininko teisės ir pareigos neišnyksta. Be to, dėl nekilnojamo daikto išregistravimo iš nekilnojamo turto registro turi būti atlikti kadastriniai matavimai pagal Nekilnojamo turto kadastro įstatymo nuostatas ir pateikti dokumentai, patvirtinantys daiktų žuvimo (nugriovimo) faktą. Nagrinėjamu atveju apeliantai nepateikė tokių duomenų, todėl jų reikalavimas dėl atsakovei priklausančių statinių išregistravimo nėra pagrįstas tinkamais įrodymais (CPK 178 str.).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra nustatyta pagrindų taikyti Nekilnojamo turto registro 22 str. nuostatų ir tenkinti ieškinio reikalavimus dėl atsakovės nuosavybės teisių išregistravimo į statinius. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo (toliau-Įstatymas) nuostatas, sprendimas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. C. turėtą žemę bus priimamas ne ieškovų, kurie valdo statinius (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone, o pradinio ieškovo J. C. vardu. Minėtas teisės aktas numato, jog pretendentams negali būti atkurtos nuosavybės teisės į sklypus, kuriuose yra kitiems asmenims priklausantys statiniai (Įstatymo 12 str.). Be to, nuosavybėn namų valdos žemės sklypus, taip pat ir atkuriant į juos nuosavybės teises, turi teisę tik tie asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso šiuose žemės sklypuose esantys statiniai (minėto įstatymo 4 str.). Šiuo metu statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone, ieškovų namų valdoje, nuosavybės teise valdo ne vien ieškovai, bet ir Z. M. (b.l. 183-198, 1 tomas), todėl sprendimas atkurti nuosavybės teises mirusiojo J. C. vardu grąžinant natūra ir namų valdą, kurioje yra kitiems asmenims – ieškovams ir Z. M. priklausantys statiniai, negali būti priimtas, kadangi prieštarautų aukščiau minėtoms įstatymo nuostatoms. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovų teisių ir teisėtų interesų atsakovės vardu įregistruoti statiniai nepažeidžia.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.