Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-02-10 · Administracinė byla Nr. I-1018-505/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-02-10
Bylos Nr.
I-1018-505/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
R. P.
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1018-505/2014Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00871-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 10 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Ingai Šagamogienei,dalyvaujant Marijampolės pataisos namų atstovui K. L.,

nedalyvaujant pareiškėjui R. P., trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. P. skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 4-8).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. gegužės mėn. atliko bausmę Marijampolės pataisos namuose, kuriuose kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Nurodė, jog nebuvo sudarytos sąlygos normaliam judėjimui, netinkamas gyvenamųjų patalpų įrengimas (gyvenamojo ploto trūkumas), nesudarytos sąlygos maistui laikyti, žiemos sezono metu gyvenamosiose patalpose būdavo žema temperatūra ir antisanitarinės sąlygos. Būriuose nebuvo įrengtos rūkymui skirtos patalpos, maistą privalėjo laikyti šaldytuve gyvenamojoje patalpoje, nes būriuose Nr. 12 ir 22 nebuvo įrengtos virtuvės. Taip pat gyvenamosiose patalpose teko gaminti ir maistą, džiovinti drabužius ir kvėpuoti kenksmingu oru. Gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengta ventiliacija, poilsio kambarys, džiovykla ir sporto salė. Taip pat buvo nepakankamas dieninis ir dirbtinis apšvietimas. Tualetas buvo tik 4 kabinų, kuris buvo priskirtas dviem būriams (apie 100 žmonių). Tualete nebuvo klozetų, o tik išvietės. Gyvenant tokiose sąlygose pareiškėjui kildavo nepatogumų, pasireikšdavo agresija, nemiga, vidinis diskomfortas. Tokios gyvenamosios sąlygos žemino pareiškėjo orumą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 14-18).

Atsiliepime į skundą nurodė, o teismo posędžio metu atstovas paaiškino, jog pareiškėjas R. P. į Marijampolės pataisos namus atvyko 2009-09-22. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2009-09-30 įsakymu pareiškėjas bausmę atlikti buvo paskirtas į 12 būrį ir priskiriamas paprastajai grupei. 2010-05-05 pervestas į 22 būrį. Visu bausmės atlikimo laikotarpiu (nuo 2009-09-23 iki 2011-05-24) pareiškėjas dėl bausmės atlikimo sąlygų nesiskundė ir į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas savo pateiktame skunde nepateikė jokių faktinių aplinkybių ir įrodymų, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos normaliam judėjimui, kad buvo pažeistos ploto normos, nesudarytos sąlygos maistui laikyti, kad gyvenamosiose patalpose antisanitarinės sąlygos ir pan. 12 -tas ir 22 -as būriai, kuriame R. P. atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų (viso 5 gyvenamos patalpos 12 -ame būryje ir 2 gyvenamos patalpos 22-ame būryje) bei prie kiekvieno būrio yra lauko kiemas, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Taigi pareiškėjas dienos metu turėjo judėjimo laisvę ir konkrečioje patalpoje, kurioje miegojo, jis pagal dienotvarkę galėjo būti tik miego (nakties) metu t.y. nuo 22:30 val. vakaro iki 6:30 val. ryto. Kadangi pareiškėjas skundžia daugiau kaip dviejų metų senumo laikotarpį, o duomenys apie konkrečią nuteistojo vietą (jam išvykus) nėra kaupiami ir saugojami, be to ir pats pareiškėjas nenurodo konkrečios patalpos. 22 - ame būryje yra 2 gyvenamos patalpos, kurių plotas 173,59 kv.m., pagal būrio viršininko pateiktą pažymą 2010 m. gegužės mėn. -2011 m. gegužės mėn. 22 - ame būryje buvo vidutiniškai 33 nuteistieji. Pareiškėjas 12 būryje bausmę atlikinėjo iki 2010-05-05, taigi jam iki 2010-04-26 priklausė 3 kv.m. gyvenamojo ploto. 12- ame būryje yra 5 gyvenamos patalpos, kuriose yra 190,36 kv.m. Nuo 2009 m. rugsėjo mėn. - iki 2010 m. gegužės mėn. 12 -ame būryje vidutiniškai gyveno 62 nuteistieji. Atsižvelgiant į gyvenamų patalpų kvadratūrą bei žmonių skaičių, pareiškėjui, esant 12 -ame būryje teko 3,07 kv.m.. 22 - ame būryje yra 2 gyvenamos patalpos, kurių plotas 173,59 kv.m., pagal būrio viršininko pateiktą pažymą 2010 m. gegužės mėn. - 2011 m. gegužės mėn. 22 - ame būryje buvo vidutiniškai 33 nuteistieji. Atsižvelgiant į gyvenamų patalpų kvadratūrą bei žmonių skaičių, pareiškėjui esant 22 -ame būryje teko 5,2 kv.m. Taip pat būtina pažymėti, kad pareiškėjas per visą bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose laiką, ne kartą buvo išvykęs į kitus pataisos namus ir net 250 parų nebuvo Marijampolės pataisos namuose. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, o šiam kalinimo tipui Europos žmogaus teisių teismas yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją. Europos žmogaus teisių teismas labai aiškiai atskiria kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose, kaip visiškai skirtingus ir skirtingai veikiančius asmenį Konvencijos kontekste, kadangi kalinami asmenys nuolat savo nuožiūra laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa. Pareiškėjas dėl patalpų atitikimo higienos normoms - atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t.t. galėjo kreiptis į tikrinimo prievolę turinčią valstybės instituciją, Visuomenės sveikatos centrą, kuri teisės aktų nustatyta tvarka įpareigota tirti ir atlikti gyvenimo sąlygų įvertinimą, tačiau atsakovo žiniomis pareiškėjas to nedarė. Kadangi, pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu nei pats pareiškėjas, nei kiti 12 -ame ir 22 -ame būryje esantys nuteistieji nesiskundė gyvenimo sąlygomis ir nesikreipė į Visuomenės sveikatos centrą, Marijampolės pataisos namai neturi konkrečiai 12 -to ir 22 -to būrių patikrinimo akto. 2010 m. Marijampolės visuomenės sveikatos centro visos įstaigos patikrinimo aktu patikrinimo metu bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų nenustatė. Marijampolės pataisos namuose visose gyvenamosiose patalpose (tame tarpe ir 12, 22 būriuose) yra įrengti varstomi langai, todėl kaip ir numato higienos normos HN 76:2010 (toliau -HN 76:2010) 24 p. vėdinimas ir vykdomas per langus. Sanitariniai mazgai yra įrengti kiekvienam būriui atskirai ir yra atskirose patalpose. Tiekti karštą vandenį į būrių sanitarinius mazgus teisės aktai nenumato. Marijampolės pataisos namuose rūkantiems nuteistiesiems yra įrengtos rūkymo vietos lokaliniuose kiemuose, kur nuteistieji ir rūko. Pareiškėjas, bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose metu, nėra nurodęs, kad jis nerūkantis (nenurodęs ir skunde), taip pat nėra kreipęsis ar kitaip informavęs, kad kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose, todėl atsakovas mano, kad skunde dėl rūkymo, pareiškėjo nurodyti teiginiai yra nepagrįsti. Būtina pripažinti, kad nors ir pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse( patvirtintos 2011-03-03 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-82) yra nurodyti poilsio kambariai, tačiau dėl vietos stokos ne visuose būriuose yra poilsio kambariai, pavyzdžiui 12 - ame būryje nėra poilsio kambario, tačiau 22 - ame poilsio kambarys yra įrengtas. Virtuvėlių įrengimas nėra privalomas, pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. punkte nurodyta, kad tik esant techninėms galimybėms, virtuvėlė įrengiama, o nei 12 -ame, nei 22 - ame būriuose techninių galimybių įrengti virtuvėles nėra. Tai, kad nėra poilsio kambarių ir virtuvėlių, tikrai negali būti traktuojama, kaip kankinančios ar žeminančios gyvenimo sąlygos, nes nuteistųjų judėjimas lokaliniuose sektoriuose neribojamas, o maistu nuteistieji yra aprūpinami. Papildomą, parduotuvėje įsigytą maistą, nuteistieji, kaip ir priklauso, laiko šaldytuvuose, todėl tai negali būti traktuojama, kaip neatitinkančios reikalavimų sąlygos. Maistu, kaip minėta nuteistieji aprūpinami ir jie neprivalo gamintis maistą, drabužių džiovinimui - lokaliniuose kiemuose yra įrengtos džiovyklos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu pažeidė jo teises, bet nepateikė jokių aiškių ir apčiuopiamų jam padarytos žalos įrodymų, nors bausmės atlikimo metu, Marijampolės pataisos namuose, galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas ir skųsti, jo manymu, bausmės atlikimo sąlygų pažeidimus. Marijampolės pataisos namuose visiems nuteistiesiems sudarytos vienodos sąlygos ir galimybės su skundais, pareiškimais, pretenzijomis raštu ar žodžiu kreiptis į pataisos namų administraciją ar kitas institucijas. Marijampolės pataisos namai neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas bausmės atlikimo pataisos namuose laikotarpiu (nuo 2009-09-22 iki 2011-05-24) būtų reiškęs pretenzijas ar skundus dėl bausmės atlikimo sąlygų. Marijampolės pataisos namų psichologinės tarnybos viršininkas pažymoje nurodė, kad R. P. bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose metu nesikreipė dėl depresijos, agresijos, nemigos ar kitų psichologinių problemų, todėl kyla pagrįstų abejonių, kad pareiškėjo skunde nurodytos pretenzijos atsakovui bei deklaruojama patirta neturtinė žala yra nepagrįstos ir nerealios. Atsakovo įsitikinimu, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o neesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Taip pat teismo posėdyje nurodė, jog pareiškėjas, kol vyko remontai pataisos namuose gyveno gyvenamojoje patalpoje. Nuteistieji priskiriami tik būriui, o vieta gyvenamojoje patalpoje nenurodoma. Pastatai statyti seniai, todėl yra labai ribotos galimybės įrengti naujas patalpas. Dėl tualetų trūkumų niekada nebuvo skundų. Išduodamos sulankstomos džiovyklos nuteistiesiems, patalynė skalbiama centralizuotai.

Pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 75 str. 1 d., 76 str. 2 d.). Pareiškėjas prašo teismo nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b.l. 81). Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas R. P. pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Pataisos namai) nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. gegužės mėn. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad pažeidžiant taikytinus teisės aktus, Pataisos namuose jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatyta terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarka, sąlygos ir principai bei jų įgyvendinimas, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau– nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 p. nustato minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Iki šios normos įsigaliojimo, t.y. iki 2010-04-30, minimalų patalpų plotą, tenkantį vienam nuteistajam, reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau - Higienos norma), kurios 6.15 punkte (2 lentelėje) buvo nustatytos laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų patalpos ir jų ploto normos, 1 punkte nustatant, jog pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamojo kambario plotas tenkantis vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3 kv.m.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad nuo 2009-09-22 iki 2010-05-05 pareiškėjas buvo patalpintas į 12 būrį, o nuo 2010-05-06 iki 2011-05-24 – į 22 būrį (b.l. 41-44). Atsakovas pateikė 12 ir 22 būrio planus bei pažymas apie vidutinį sąrašinį nuteistųjų skaičių 12 ir 22 būrio patalpose 2009- 2011 metais (b.l. 32-33, 55-56). Bendras gyvenamasis plotas 12 būryje- 190,36 kv.m. ploto, o 22 būryje- 173,59 kv.m. ploto.

Iki 2010-04-30 teisės aktais buvo nustatyta, jog pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamojo kambario plotas tenkantis vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3 kv.m. Įvertinus minėtą laikotarpį ir atsakovo pateiktą 2013-09-30 pažymą Nr. 14/07-2551 apie vidutinį sąrašinį nuteistųjų skaičių 12 būrio patalpose matyti, jog 2009 m. liepos, rugsėjo ir 2010 metų balandžio mėnesiais buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Atitinkamai 2009 m. liepos mėnesį bei 2010 metų balandžio mėnesį pareiškėjui teko 0,12 kv.m. ploto, o 2009 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjui teko 0,08 kv.m. ploto mažiau nei įstatymai numato. Tačiau iš atsakovo pateikto atsiliepimo matyti, jog 2010 m. balandžio mėnesį jis buvo išvykęs iš Pataisos namų (nuo 2010-03-02 iki 2010-05-04), todėl 2010 m. balandžio mėnesį nebuvo pažeista ir jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Nuo 2010-04-30 teisės aktai numatė -3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Taigi įvertinus laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2011-05-24, atsakovo pateiktą 2013-09-30 pažymą Nr. 14/07-2554 apie vidutinį sąrašinį nuteistųjų skaičių 22 būrio patalpose (pareiškėjas iš 12 į 22 būrį buvo pervestas 2010-05-05) matyti, jog Taisyklėse nustatytas plotas tenkantis vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose nebuvo pažeistas. Tačiau atsakovas nurodė, jog 22 būryje buvo atliekamas remontas 2010 m. birželio- liepos mėn., todėl 32 nuteistieji gyveno patalpose, kurių plotas 28,11 ir 28,67 kv.m. Pareiškėjui tuo metu teko 1,33 kv. m. ploto mažiau nei numatė teisės aktai.

Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo kalinimo metu iki 2010-04-30 Higienos normoje įtvirtintas privalomas 3 kv.m. reikalavimas buvo pažeistas nežymiai, t.y. 2009 m. liepos mėnesį- 0,12 kv. m, o 2009 m. rugsėjo mėnesį- 0,08 kv.m. ploto pareiškėjui teko mažiau nei numatė teisės aktai. 2010-04-30 įsigaliojus privalomam Taisyklių 11¹.1. p. reikalavimui dėl privalomo 3,1 kv.m. viena nuteistajam gyvenamojo ploto, šis reikalavimas nebuvo pažeistas, tačiau tik vykdant 22 būrio remonto darbus pareiškėjui 2010 m. birželio- liepos mėnesį teko 1,33 kv. m. ploto mažiau nei numato teisės aktai. Taisyklių 11¹.1. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog anksčiau minėtuoju laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Tačiau, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, Administracinių bylų teisenos įstatymo normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos ir psichikos sutrikimais, tokiais kaip nemiga, agresijos protrūkiu, vidiniu diskomfortu. Psichologinės tarnybos viršininko 2013-09-26 pažyma Nr. 54/04-496 (b.l. 60) patvirtina, jog pareiškėjas yra laibai stiprios nervų sistemos, emocijos adekvačios, atitinka situaciją, psichologines problemas neigė, savo iniciatyva į Psichologinę tarnybą dėl depresijos, psichologinių ar socialinių problemų nė karto nesikreipė. Taigi minėta pažyma patvirtina, jog pareiškėjui nekilo jokių dvasinių sutrikimų kalinimo metu. Pats pareiškėjas jokių įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė. Dėl nurodytų priežasčių teismas neturi pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, jo kitoms fizinėms arba psichinėms savybėms.

Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo gyvenimas Marijampolės pataisos namuose jam sukėlė skunde nurodytas neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 57 st.). Teismas laikosi nuostatos, kad mažesnis patalpos plotas nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, sąlygojusias sveikatos sutrikdymą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Teismas taip pat atkreipia proceso dalyvių dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas turėjo realią galimybę judėti po visą lokalinį sektorių ir kiemą, ši teisė nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, imperatyviai konstatavo, kad santykinai mažą gyvenamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 str. atsakovas nepažeidė. Spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 str. pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 str. veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” Konvencijos 3 str. prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveiktos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t.t.) šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas deklaratyviai nurodo, jog nebuvo sudarytos sąlygos maistui laikyti, žiemos metu gyvenamosiose patalpose buvo per žema temperatūra, būriuose nebuvo įrengtos rūkymui skirtos patalpos, ventiliacija, poilsio kambarys, džiovykla, sporto salė, nebuvo pakankamas dieninis bei dirbtinis apšvietimas, tualetuose nebuvo klozetų, tačiau tai patvirtinančių įrodymų teismui jis nepateikė (ABTĮ 57 str.). Atsakovas teismui pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2010-09-13 patikrinimo aktą Nr. Pa-306, kuriame buvo konstatuota, jog Pataisos namuose laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta (b.l. 36) ir tai paneigiančių įrodymų pareiškėjas į bylą taip pat pateikė (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas prašo neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2009-09-22 iki 2011-05-24. Minėtu laikotarpiu iki 2010-04-11 galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos“ (toliau- Higienos norma HN 76:1999), kurioje nebuvo nurodyta, jog kiekviename būryje turi būti įrengtas rūkomasis, poilsio kambarys, džiovykla ar sporto salė bei kiek ir kokių turi būti tualetų. Higienos normoje HN 76:1999 tik bendrai buvo nurodoma, jog laisvės atėmimo įstaigos gyvenamojoje zonoje įrengiami bendrabučiai, valgykla ir virtuvė, parduotuvė, bendrojo lavinimo mokykla, specialioji profesinė mokykla ir profesinio parengimo mokomieji- technikos kabinetai, biblioteka, pirtis, džiovykla ir t.t. (6.1 punktas). 2010-04-11 įsigaliojus Lietuvos higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos : bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau- Higienos norma HN 76:2010) numatė, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Tačiau kaip jau ir anksčiau buvo paminėta šios higienos normų pažeidimų nenustatyta (b.l. 36). Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (toliau- Materialinio buitinio aprūpinimo normos), Laisvės atėmimų vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose numatyta, jog viena praustuvė priskiriama dešimčiai asmenų, klozetas arba unitazas- dvylikai asmenų. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų būrio planų, 12 ir 22 būriui buvo priskirta po 4 tualetus. Atsižvelgiant pateiktas pažymas apie vidutinį sąrašinį nuteistųjų skaičių būriuose, konstatuotina, jog pareiškėjui būnant 22 būryje minėtas reikalavimas nebuvo pažeistas, tačiau atliekant laisvės atėmimo bausmę 12 būryje tualetų skaičius turėjo būti didesnis, todėl ši norma buvo pažeista. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog minėtoje normoje nebuvo išskirta kokie tualetai turi būti. Paneigtini pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010. Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Akcentuotina ir tai, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas turi omenyje ir tai, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose. Nuteistieji tokio tipo įstaigoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke (LR bausmių vykdymo kodekso 117 str.). Pataisos namų teritorijoje yra įrengti suoliukai poilsiui bei treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai. Pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu patvirtintą tvarką gali dalyvauti sportiniuose užsiėmimuose (b.l. 45-50), lankytis bibliotekoje bei skaitykloje (b.l. 51-54). Teismas dar kartą akcentuoja, kad neturtinė žala – tai subjektyvus asmens aplinkybių vertinimas, jo subjektyvūs išgyvenimai ir t.t. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju vertintina, kad Pataisos namams teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, tačiau minėta institucija nepakankamai argumentavo ir neginčijamų įrodymų, kad pareiškėjui kalint Pataisos namuose nuo 2009-09-22 iki 2011-05-24, nebuvo pažeisti teisės aktai.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Pataisos namai neužtikrino pareiškėjo teisės aktais nustatytų asmenų kalinimo sąlygų, todėl konstatuotina, kad Pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. R. P. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę, bei į tai, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Pataisos įstaigos administraciją bei į tai, jog kalinimo metu net 250 parų buvo išvykęs iš Pataisos namų, be to į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi tik po dviejų metų nuo išleidimo iš Pataisos namų dienos, bei į tai, jog tik remontuojant gyvenamąsias patalpas (gerinant buitines sąlygas nukentėjusiems) buvo labiausiai pažeistos pareiškėjo teisės dėl minimalaus ploto, neesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Todėl pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2009-09-22 iki 2011-05-24 buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 4 p. teismas,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad nuo 2009-09-22 iki 2011-05-24 buvo pažeista R. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjo R. P. reikalavimą dėl 50 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė