- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-11-29
- Bylos Nr.
- I-648-84/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marytė Švažienė (pran.), Laisvutė Kartanaitė, Gražvydas Poškus
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje tarnybos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje Šiaulių apygardos administraciniam teismui
- Atsakovas
- Šiaulių rajono savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Marytės Švažienės,
dalyvaujant pareiškėjos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje tarnybos atstovui Antanui Lukošiūnui,
dalyvaujant atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės atstovams Vaidotui Smirnovui ir Tatjanai Plukienei,
dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro atstovei Almai Jankauskienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje prašymą dėl norminio administracinio akto ištyrimo ir jo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
n u statė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2010 m. rugpjūčio 25 d. pateikė pareiškimą, kuriuo prašė ištirti, ar Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T-163 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. T-310 redakcija) 5 punkto 5.2.1. papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, 32 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui; pripažinus, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T-163 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. T-310 redakcija) 5 punkto 5.2.1. papunktis prieštarauja Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, 32 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, juos panaikinti.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 121 str. numato, jog savivaldybės turi teisę įstatymų ribose nustatyti vietines rinkliavas. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. numato, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vykdant Konstitucijoje numatytas funkcijas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės paskirti atstovai. Vykdant savivaldybių priežiūrą patikrintas Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. T-310 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. T-163 „Dėl Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“. Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 3 str. 1 d. nustato, jog sodininkų bendrija (toliau – Bendrija) yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjiško sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu. Pagal minėtus nuostatus vietinės rinkliavos mokėtojas yra Bendrija, o vietinė rinkliava skaičiuojama ne atskirai kiekvienam bendrijos nariui, o bendrai visiems sodų ar garažų bendrijos nariams. Vadovaujantis nuostatais, visiems bendrijos nariams apskaičiuotą mokėti vietinės rinkliavos sumą privalo sumokėti Bendrija. Tokiu būdu bendrijos narių, kaip atliekų turėtojų, prievolė mokėti savivaldybės nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą perkeliama Bendrijai. Kadangi komunalinių atliekų surinkimas ir tvarkymas bei vietinės rinkliavos už šias paslaugas nustatymas ir mokėjimas nėra susijęs su bendrojo naudojimo objektų ar įstatymų nustatyta tvarka priskirtos teritorijos valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu, Bendrija įpareigojama vykdyti papildomą, teisės aktais nenumatytą funkciją – rinkti iš bendrijos narių savivaldybės jiems nustatytą vietinę rinkliavą. Tokiu atveju, bendrijos nariams nesumokėjus priskaičiuotos vietinės rinkliavos, bendrija negalėtų atsiskaityti su institucija, atsakinga už atliekų tvarkymo administravimą ir skolos už vietinę rinkliavą, išieškojimas be jokio įstatyminio pagrindo galėtų būti nukreipiamas ne prieš nesumokėjusius atskirus bendrijos narius, bet prieš pačią Bendriją. Pareiškėjo atstovas teigė, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo prievolės perkėlimas nuo juridinių asmenų dalyvių pačiam juridiniam asmeniui nėra numatytas jokiame teisės akte. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Be to, to paties įstatymo 2 straipsnio 11 dalis atliekų turėtoją apibrėžia kaip atliekų gamintoją arba asmenį, kuris turi atliekų. Tuo tarpu Nuostatuose šios prievolės (vietinės rinkliavos sumokėjimas bei duomenų pateikimas) deleguojamos „sodų ir garažų bendrijoms“ ne tik už juridinį asmenį, vietinės rinkliavos mokėtoją, bet ir už juridinių asmenų dalyvius. Pareiškėjas teigė, jog Nuostatų 5 punkto 5.2.1. papunktis prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 2 daliai , kuri nurodo, jog juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Nuostatų 5 punkto 5.2.1. papunktis taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, kuriame nurodoma, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Kadangi minėtas sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, prašė jį panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovai nurodė, jog pateiktam prašymui išaiškinti nuostatas neprieštarauja, tačiau su pareiškime išdėstytais reikalavimais nesutinka dėl nurodytų motyvų. Bendrijos tikslas – įgyvendinti sodininkų (t.y. bendrijos narių) bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjiško sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valymu, priežiūra ir naudojimu. Pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktą bendrijos narys turi laikytis Bendrijos įstatų, vykdyti bendrijos narių susirinkimo, bendrijos valdymo organo sprendimus ir nustatyta tvarka atsiskaityti už jam teikiamas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, tiek sodininkų bendrija, tiek bendrijos atskiri nariai, turintys atliekų, galėtų būti laikomi vietinės rinkliavos mokėtojais, todėl atitinkama savivaldybės institucija, tvirtindama vietinės rinkliavos nuostatus, nustatydama šiuos rinkliavos mokėtojus ir iš to jiems kylančią atsakomybę, turėtų vertinti įstatymus sistemiškai, atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes. Šiaulių rajono savivaldybėje priimant Nuostatus buvo sistemiškai žiūrima į galiojančius teisės aktus bei atsižvelgta į vietos sąlygas ir aplinkybes. Vietos sąlygos ir aplinkybės suponuoja tai, jog šiuo metu nėra įmanoma skaičiuoti rinkliavą atskiriems sodininkų bendrijos nariams, kadangi nėra galimybės pastatyti individualius atliekų surinkimo konteinerius dėl esamos infrastruktūros, todėl konteineriai yra statomi bendruosiuose plotuose, kuriais sodininkai naudojasi bendrai. Prašė atmesti Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pareiškimą kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro atstovė pateiktame atsiliepime nurodė, jog Šiaulių rajono taryba 2007 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. T-99 pavedė VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą, tvarkymą ir administravimą Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje funkciją. Atsiliepime teigė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 straipsnio 1 dalis nustato: „juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga, organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas“. Nurodė, jog rinkliava nustatyta ne tik už bendrijos narių buityje susidarančias atliekas, bet ir už bendrijos veikloje susidarančias atliekas, kurios yra panašios į buitines. Bendrijos neapmokestinamos už tuos bendrijos narius, kurie bendrijoje turi gyvenamosios paskirties pastatus ir juose yra deklaravę savo nuolatinę gyvenamąją vietą – pastarieji rinkliava apmokestinami atskirai. Tokiu būdu komunalinių atliekų surinkimas ir tvarkymas yra susiję su sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo objektų ir teritorijos valdymu, priežiūra ir naudojimu. Sodininkų bendrija turi komunalinių atliekų, susidarančių ne tik dirbant jos darbuotojams, valdant, prižiūrint ir naudojant jos bendrojo naudojimo objektus, bendrojo naudojimo žemę, bet ir individualius sodo sklypus, kurie nors nuosavybės teise ir priklauso bendrijos nariams, tačiau įeina į visą sodo teritoriją, kurią prižiūrėti privalo bendrija. Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendrijos vidaus tvarkos taisyklėse nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai. Trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi byloje esančiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2009 m. balandžio 27 d. raštu Nr. (16-2)-D8-3693, kuriame Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija išdėstė nuomonę, jog rinkliavos mokėtoju gali būti tiek sodininkų bendrija, tiek jos narys. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka. Be to, remtasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika byloje Nr. A525-471/2010, pagal kurią „vietinė rinkliava ir jos dydis nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu“, „vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 str. 1 d. prasme“, „rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme“. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalį bendrijos nario prievolė yra atsiskaityti su Bendrija, o pastarosios – su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Todėl minėti teisės aktai nustato bendrijos ir jos narių prievolių santykį tokiu būdu, kuriam ginčijamas Nuostatų papunktis neprieštarauja. Trečiasis suinteresuotas asmuo tiek atsiliepime, tiek posėdžio metu pažymėjo, jog patiems sodininkų bendrijos nariams yra naudingiau mokėti rinkliavą kartu su kitomis įmokomis bendrijai, negu mokėti daug didesnę rinkliavą atskirai ir dar turėti papildomų kasos išlaidų apmokant atskirus mokėjimo pranešimus. Nurodė, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 124, bendrijos nebus atsakingos už jos narių nesumokėtą rinkliavą. Bendrijai pateikus dokumentus, įrodančius, kad tam tikrų rinkliavos sumų nesumokėjo jos nariai, šių sumų nebus reikalaujama iš bendrijos. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškimu dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, tačiau mano, kad ginčijamų Nuostatų papunktis neprieštarauja rinkliavos sritį reguliuojantiems teisės aktams ir juos vykdo. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė pripažinti, kad Nuostatų 5 punkto 5.2.1. papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, 32 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Apygardos administracinis teismas, kaip pirmos instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį norminis teisės aktas yra įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Prašomas ištirti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimas turi teisės aktui būtiną imperatyvumo požymį, yra administravimo subjekto priimtas norminio pobūdžio teisės aktas individualiai neapibrėžtai subjektų grupei, paskelbtas viešai, todėl laikytinas norminiu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas spręsdamas ginčą dėl administracinio akto nevertina tokio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas nustato, kad vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnis nurodo, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis numato savarankiškąsias savivaldybių funkcijas, kurioms 2 punkte priskiriamas vietinių rinkliavų nustatymas bei 31 punkte nurodytas komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas. Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą savivaldybės tarybai expressis verbis suteikta teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 bei 30 straipsnis reglamentuoja savivaldybių funkcijas atliekų tvarkymo srityje ir nurodo, jog savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą. Remiantis minėtomis teisės aktų normomis, darytina išvada, jog savivaldybėms teisės aktais priskirta funkcija organizuoti atliekų tvarkymą savivaldybės teritorijoje.
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje nurodyta: „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. T-99 viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui pavestas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T-163 buvo patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (2008 m. lapkričio 13 d. redakcija Nr. T-310) pakeisti 2010 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. T-13 „Dėl Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų, patvirtintų Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. T-310 „Dėl Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“).
Kaip nurodyta Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatuose, šie nuostatai parengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymų 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 2 punktu. Nuostatų 5 punkto 5.2.1. papunktyje nustatyta, kad už vietinės rinkliavos sumokėjimą ir duomenų pateikimą atsakingos: „įstaigos, organizacijos, sodininkų ir garažų bendrijos, įmonės ir kiti ūkiniai subjektai, jų filialai ir atstovybės, esančios Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje“.
Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog sodininkų bendrija yra atitinkamo administracinio vieneto bendruomenės dalis, visapusiškai plėtojanti mėgėjišką sodininkystę, puoselėjanti ir tausojanti gamtą ir kraštovaizdį. Bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjiško sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu. Remiantis šia įstatymo nuostata bei analizuojant Bendrijos sampratą ir jos veiklos tikslus, darytina išvada, kad Bendrija privalo įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjiško sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu. Pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį „sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.); bendroji inžinerinė įranga – vandentiekio, kanalizacijos, dujų, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, melioracijos įrenginiai, keliai, tiltai, lieptai, vamzdynai ir angos, elektros skydai ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga, esanti bendrojo naudojimo teritorijose bei patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti sodo sklypuose, jeigu jie susiję su visos mėgėjiško sodo teritorijos inžinerinės techninės įrangos veikimu ir jeigu jie nėra kitų asmenų nuosavybė”. Sistemiškai analizuojant Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo nuostatas, manytina, jog įgyvendinant sodininkų bendrijų bendrąsias teises ir pareigas, privalomos vietinės rinkliavos sumokėjimas galėtų būti laikomas kaip viena iš bendrųjų sodininkų bendrijos pareigų. Pažymėtina, jog vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą apskaičiavimo būdai bei mokėjimo tvarka nėra numatyti įstatymuose ar Vyriausybės nutarimuose. Atliekų tvarkymo sistemų organizavimas ir plėtojimas yra pavestas savivaldybėms, todėl savivaldybė, tvirtindama vietinės rinkliavos nuostatus, turi atsižvelgti į vietos sąlygas bei aplinkybes, ir turi teisę, remiantis vietos savivaldos bei atliekų tvarkymą reglamentuojančiais įstatymais, nustatyti tokią atliekų tvarkymo sistemą bei jos administravimą, kuri užtikrintų visuotiną, vartotojui prieinamą bei patogią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą. Teisėjų kolegijos manymu, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašioje byloje išdėstyta pozicija (2010 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. A525-471/2010), Šiaulių rajono savivaldybės pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas iš esmės sudaro galimybę administruoti šią rinkliavą nedideliais kaštais, pakankamai tiksliai prognozuoti pajamas, tai savo ruožtu leidžia efektyviau organizuoti patį atliekų tvarkymą. Tai taip pat užtikrina tikslią vietinės rinkliavos mokėtojų apskaitą, efektyvią jų kontrolę, skolų administravimą. Kadangi, kaip pažymėjo atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės atstovai, dėl siekio administruoti atliekų tvarkymą kuo mažesniais kaštais bei atitinkamos infrastruktūros nėra įmanoma skaičiuoti rinkliavą atskiriems sodininkų bendrijos nariams, nes nėra galimybės pastatyti individualius atliekų surinkimo konteinerius, atliekų surinkimo konteineriai yra statomi bendrijos bendrojo naudojimo teritorijoje. Sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymą, darytina išvada, jog bendrija gali būti atsakinga už nustatytą vietinės rinkliavos už atliekų surinkimą bei administravimą jos bendrojoje teritorijoje sumokėjimą. Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodoma, jog Bendrijos įstatuose turi būti nurodoma tikslinių, kaupiamųjų ir kitų su bendrijos veikla susijusių įnašų nustatymo ir mokėjimo tvarka. To paties įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 4 punkte reglamentuojama Bendrijos nario pareiga nustatyta tvarka atsiskaityti už jam teikiamas paslaugas, mokėti bendrijos nario mokestį, o 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinama asmenų, įgijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, prieš perleidžiant savo sklypą ar jo dalį kitam asmeniui, pareiga <...> gauti pažymą apie atsiskaitymą už prievoles bendrijai. Minėtos įstatymo normos suponuoja Bendrijos narių pareigą atsiskaityti bendrijai už sumokėtas privalomąsias vietines rinkliavas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 (Žin. 1995, Nr. 10-228) 1.3. punkte nurodoma, jog “įsiskolinimai ir delspinigiai už laiku nesumokėtas komunalines paslaugas, dėl kurių išieškojimo iš gyventojų įstatymų nustatyta tvarka kreipiasi gyvenamąsias patalpas eksploatuojančios įmonės, įstaigos, organizacijos ir bendrijos, negali būti išieškomi anksčiau negu jos gauna šias sumas iš gyventojų pagal įstatymus”. Todėl kolegija, susipažinusi su Nuostatų 5 punkto 5.2.1. papunkčio formuluote bei išanalizavusi vietos savivaldos bei atliekų tvarkymo organizavimo reglamentavimą, mano, jog Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T-163 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymo nuostatų (2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. T-310 redakcija) 5 punkto 5.2.1. papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai.
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodoma, jog atliekų turėtojas yra atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų. To paties įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje suformuluotas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Manytina, jog pareiškėjas klaidingai suvokia Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme minimą „atliekų turėtojo“ ir „asmens“ sąvoką. Teisinių santykių dalyviais yra laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys. Fizinio asmens (civilinis) teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus, jis gali turėti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas. Juridiniai asmenys gali būti viešieji ir privatūs, o jų teisnumas atsiranda nuo įregistravimo juridinių asmenų registre, jei nenumatyta kitaip (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Antroji knyga). Kadangi įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nenurodė, kad „atliekų turėtojais“ gali būti tik fiziniai asmenys, analizuojant pastarąją įstatymo nuostatą, darytina išvada, jog, skirtingai nei teigia pareiškėjas, įstatymų leidėjas nustatė du alternatyvius teisinių santykių subjektus – „atliekų turėtoju“ turėtų būti laikomi tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Sodininkų bendrija yra viešasis juridinis asmuo, todėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą sumokėjimas galėtų būti laikomas viena iš sodininkų bendrijos, kaip viešojo juridinio asmens, „atliekų turėtojo“, pareigų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 2 dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė pagal prievoles, kurioje nurodoma, jog juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Kadangi bendrija yra viešasis juridinis asmuo ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 straipsnį gali turėti teises ir pareigas, viena iš pareigų galėtų būti vietinės rinkliavos sumokėjimas už atliekų tvarkymą bendrojo naudojimo teritorijoje, todėl šiuo atveju tokia prievolė nelaikytina atsakymu už bendrijos narių prievoles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi teisės aktus, nustatė, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T-163 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. T-310 redakcija) 5 punkto 5.2.1. papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, 32 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 2 daliai.
Pažymėtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo savo atsiliepime remiasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1997 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 105 „Dėl atliekų tvarkymo sodininkų bendrijose“, kuris neturi teisinės galios, kadangi buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų patvirtinimo“, kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 404. Pastarasis neteko galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 217. Vadinasi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1997 m. birželio 18 d. įsakymui Nr. 105 „Dėl atliekų tvarkymo sodininkų bendrijose“ galioti nebelieka teisinio pagrindo ir byloje juo nesiremtina.
Įvertinusi visumą surinktų byloje įrodymų ir pritaikiusi ginčo dalyką reguliuojančius teisės aktus, kolegija konstatuoja, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T-163 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. T-310 redakcija) 5 punkto 5.2.1. papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, 32 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 2 daliai.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 115 str. 1 d. 2 p.,
nusprendė:
Pripažinti, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T-163 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. T-310 redakcija) 5 punkto 5.2.1. papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, 32 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui ir yra teisėtas. Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje prašymą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.