Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjas Virginijus Skaraitis,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje

A. T. , a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą, ūkininkas, taip pat dirbantis (duomenys neskelbtini), pastatų priežiūros darbininku, vedęs, deklaravęs gyvenamą vietą ir gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis A. T. 2012 m. lapkričio 17 d., apie 13 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), jam priklausančios sodybos kieme, žiauriai elgėsi su gyvūnu, tai yra iš lygiavamzdžio šautuvo IZH, Nr. 49000, tyčia šovė į R. B. priklausančią kalę – Vakarų Sibiro laiką, padarydamas jai kūne ne mažiau keturių šautinių sužalojimų šratais, taip žiauriu elgesiu kankino gyvūną, dėl ko kalė patyrė didelį fizinį skausmą.

Kaltinamasis A. T. kaltu neprisipažino bei parodė, jog kilusio konflikto dėl į jų kiemą atbėgusio šuns šovė į pylimą, tačiau ne tiesiogiai į šunį. Šovė tik po to, kai šuo kieme buvusios merginos komandoms nepakluso, lakstė nuo jos iki tvenkinio, kur plaukiojo sužeista stirna, ir atgal. Mano, jog šratai galėjo į šunį pataikyti dėl rikošeto nuo augalų. Šovė į pylimą, nes norėjo, kad šūvio išgąsdintas šuo paliktų jų sodybos kiemą. Į viršų siekdamas išgąsdinti šunį nešovė, nes nėra koks azijietis. Teigia, jog jo elgesys buvo teisėtas ir pagrįstas tuo metu susiklosčiusia situacija, kai po kiemą lakstęs medžioklinis šuo galėjo apgadinti kieme stovėjusius automobilius, taip pat sodyboje buvo ir jo sūnus, bijantis šunų, be to, kaip nurodė kaltinamasis, toks šuns elgesys lakstyti prie tvenkinio, kur buvo sužeista stirna, turėjo įtakos ir tvenkinyje veisiamos faunos naikinimui. Neigia sakęs kieme buvusiai G. B. , kad šunį nušausiąs.

Motyvuojamoji dalis

Nors kaltinamasis neigia savo kaltę, jo kaltė padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodyta šiais teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais:

Nukentėjusioji G. B. parodė, jog medžioklės metu jų šuo, išgirdęs šūvį, nubėgo į T. sodybą ir pradėjo lakstyti aplink tvenkinį. Į kiemą išėjęs A. T. liepė pasiimti šunį bei grasino, jei šuns nepasiims, jį nušauti, sakė, jog skaičiuojąs iki trijų, taip pat sakė, jog jeigu kas į kiemą ateis su šautuvais, tai ir tuos nušaus. Nurodė, jog A. T. buvo agresyvus ir piktas. Ji nubėgusi pasislėpė už ūkinio pastato, bandė šaukti šunį, tačiau šis jos komandoms nepakluso, lakstė tarp tvenkinio ir jos. Bandė užsegti pavadėlį šuniui, bet jai nepavyko. Matė, kaip A. T. nusitaiko, tačiau paties šūvio nematė. Šūvį išgirdo stovėdama už ūkinio pastato. Po šūvio išgirdo šuns cypimą ir pamatė, kad šis nubėga link miškelio. Ji taip pat nubėgusi pasislėpė už eglučių, nes buvo išsigandusi, kad ir jos A. T. nenušautų, apie įvykį informavo medžioklėje dalyvavusį tėvą.

Nukentėjusysis R. B. parodė, jog apie tai, kad pašautas šuo, sužinojo iš dukters G. B. . Iš pradžių dukra paskambinusi pasakė, jog nepažįstamas vyras nušovė šunį, po ko jie nutraukė medžioklę ir nuvyko į dukters nurodytą vietą. Ten kieme buvęs A. T. patvirtino, jog nušovė šunį ir aiškino, jog pas jį kieme valkataujantys šunys nelakstys, kalbėjo, jog yra dirbęs apsaugoje ir turi sporto šaudymo atskyrį. Jis A. T. sakė, jog šuo nėra valkataujantis, yra medžioklinis, tačiau A. T. buvo piktas ir atrodė kaip psichiškai nestabilus, teigė, jog jis teisus taip pasielgęs. Garsiai šunį pakvietus vardu, šis atėjo iš miško, matėsi, kad šuo yra sužalotas. Po įvykio buvo nuvežęs šunį pas veterinarą.

Liudytoja G. B. parodė, jog medžioklės metu girdėjo du šūvius, bei netrukus gavo iš dukters G. B. SMS žinutę, jog šuo pakeitė kryptį, jie yra atsidūrę sodyboje ir kad vyras grasina nušauti šunį, jei ji nepasiims šuns. Kaip vėliau paaiškėjo, šuo sodyboje atsidūrė dėl sužalotos stirnos. Po trečio šūvio nutraukė medžioklę bei nuvyko į T. sodybą, ten rado verkiančią dukrą, ji sakė, kad nušovė šunį, teigė, kad matė jį kruviną. Pats A. T. sakė, jog valkiojasi šunys ir iš kur jam žinoti, kad šuo medžioklinis. Išgirdęs jų balsus, šuo atėjo nuo miško pusės, matėsi, kad šuo yra sužeistas į pilvą, į užpakalinę šlaunį ir priekinę šlaunį.

Liudytojas R. J. paliudijo, jog po to, kai R. B. telefonu buvo informuotas apie pašautą šunį, jie nuvyko į T. sodybą, ten buvęs A. T. priekaištavo, ko šuo lakstė po jo kiemą, dėl ko šuns niekas nepasiėmė, po ko jis ir šovė į šunį. Matė, jog B. šuo yra sužalotas.

Liudytojas A. T. parodė, jog būdamas virtuvėje kartu su tėvu matė po kiemą lakstantį šunį, tėvas pasakė, jog eina pasakyti, kad pasiimtų šunį. Būdamas namie girdėjo garsiai šaukiantį tėvą, bet ką jis šaukė, nesiklausė. Užlipo į antrą aukštą, kur būdamas išgirdo šūvį. Po kurio laiko nusileidęs į apačią girdėjo triukšmą, ten buvę žmonės priekaištavo tėvui, ko šis šovė į šunį, tėvas aiškino, jog jis buvo įspėjęs varovą prieš tai, taip pat sakė, kad šovė į šunį, kad šis pasitrauktų iš kiemo. Mano, jog tėvas šovė dėl šuns pagąsdinimo, tačiau patvirtino, jog kieme tuo metu nebuvo ir paties įvykio, kada buvo paleistas šūvis, nematė.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (b.l. 22-25) matyti, jog 2013 m. sausio 8 d. apžiūrėta vietovė, esanti (duomenys neskelbtini), jos apžiūros metu nustatyta, kad sodyboje yra medinis gyvenamasis namas, nuo namo į vakarus, už 22 m, stovi L formos mūrinis ūkinis pastatas; nuo šio pastato į šiaurės rytus 12 m atstumu ir į šiaurės vakarus 15 m atstumu yra L formos tvenkinys, sodybą supa miškas. Iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo (b.l. 26) matyti, jog 2012-11-17 į įvykio vietą pagal pranešimą apie sužalotą šunį nuvykusiam policijos pareigūnui A. T. sakė, jog jis šovė į po kiemą lakstantį palaidą šunį, nes prieš tai perspėjus medžioklės varovus, kad šie pasiimtų šunį, šis lakstė toliau, bei jį sužalojo. Iš nukentėjusiosios G. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (b.l. 36-39) matyti, jog G. B. T. sodyboje nurodė vietas, kur ji buvo, kur stovėjo į šunį taikęsis vyras, iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog G. B. nurodomas atstumas tarp į šunį taikiusio A. T. ir šuns buvo apie 63 m. Iš pažymos (b.l. 48) matyti, jog vet. gydytojas A. B. 2012-11-19 išrašė pažymą, kurioje nurodė, jog 2012-11-17 18:05 val. į gydyklą buvo atvežta Vakarų Sibiro laikos veislės kalė, vardu Sigma, atlikus jos apžiūrą kairėje pusėje rastos trys šautinės žaizdos, ketvirta žaizda rasta stuburo srityje, žaizdos padarytos šratais. Iš medžioklinio šuns registracijos pažymėjimo (b.l. 51) matyti, jog Vakarų Sibiro laikos (VSL) kalė, gimusi 2008 metais, vardu Sigma, priklauso R. B. , gyv. (duomenys neskelbtini). Iš pažymos (b.l. 70) matyti, jog A. T. 2012-02-23 išduotas leidimas savigynai turėti lygiavamzdį šautuvą, ginklo numeris 49000. Iš daiktų pateikimo protokolo (b.l. 72), kvito (b.l. 73) matyti, jog A. T. policijos pareigūnui perdavė 16 mm kalibro lygiavamzdį šautuvą IZH, ginklo Nr. 49000, ginklas perduotas saugojimui į Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono PK. Iš įtariamojo A. T. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (b.l. 88-92) matyti, jog jis nurodė vietą prie namo verandos, kur stovėjo, kai iššovė šūvį, nurodė vietą šalia tvenkinio, į kurią pataikė iššovęs šūvį, parodymų patikrinimo vietoje metu aiškino, jog specialiai į šunį netaikė, vaiko (merginos) tuo metu nematė; parodymų patikrinimo vietoje išmatavus atstumą nuo A. T. nurodomos šūvio vietos ir galimai šunį kliudžiusių šratų vietos nustatytas 43 m atstumas.

Visi šie veiksmai atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, jais gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl vadovaujantis BPK 20 str. jie laikomi įrodymais.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma neginčytinai įrodyta, kad kaltinamasis A. T. , būdamas savo sodybos teritorijoje, tyčia lygiavamzdžiu šautuvu, užtaisytu šratais, šaudamas į šunį ir padarydamas jam ne mažiau keturių šautinių žaizdų, taip jį kankino, todėl kaltinamojo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 310 str., kaip žiaurus elgesys su gyvūnais. Teismas pripažįsta, jog šūvis iš lygiavamzdžio į naminį gyvūną, keturių šratų pataikymas pagal savo pavojingumo pobūdį, sukeltas ilgalaikes pasekmes yra pavojingesnis, nei administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 90 str., todėl pagrįstai kaltinamojo veika kvalifikuota kaip nesunkus nusikaltimas. Tą aplinkybę, jog šuo po šūvio kankinosi, patvirtina nukentėjusiosios G. B. parodymai, kad šuo po šūvio cypė, šlubavo, šių aplinkybių neneigė ir pats kaltinamasis A. T. , taip pat patvirtino ir vet. gydytojo išrašyta pažyma, kito nukentėjusiojo R. B. , liudytojos G. B. parodymai, be to, kad šuo išgyveno didelį skausmą, patvirtino nukentėjusiojo paaiškinimai, kad šuo ir šiuo metu, praėjus beveik vieneriems metams po nusikalstamos veikos padarymo, negali atlikti savo, kaip medžioklinio šuns, funkcijų. Teismas daro išvadą, jog kaltinamasis A. T. , šaudamas tiesiai į šunį, suprato, kad elgiasi su gyvūnu žiauriai, numatė, kad dėl to gyvūnas gali žūti ar būti sužalotas, ir to norėjo, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Nors kaltinamasis neigia tiesiogiai šovęs į šunį ir siekęs jį sužaloti, paaiškinęs, jog šovė tik norėdamas šunį išgąsdinti, tačiau nukentėjusiosios G. B. paaiškinimai, jog prieš iššaudamas A. T. grasino šauti į šunį, jei ši nepasiimsianti šuns ir neišvesianti iš jo kiemo, pirminiai A. T. paaiškinimai įvykio dieną policijos pareigūnui apie tai, kad šovė į šunį, kai šis nepasišalino iš kiemo ir plaukiojo po tvenkinį (b.l. 29), šias aplinkybes tvirtino apklausos įtariamuoju metu 2012 m. gruodžio 4 d. (b.l. 85), paneigia kaltinamojo teisme duotus parodymus apie tai, kad jis netaikė į šunį ir šratai galėjo kliudyti šunį netyčia. Kaltinamojo teiginiai teismo posėdyje, kad norėdamas išgąsdinti šunį nešovė į viršų, nes nėra koks azijietis, sunkiai paaiškinami logiškai, tačiau jie netiesiogiai tik patvirtina kaltinamojo nusiteikimą tyčia sužaloti gyvūną ir bandymą tokiais savo paaiškinimais paneigti kitų asmenų parodymus. Tuo labiau, jog ir po įvykio į kiemą atėję R. B. , G. B. , R. J. teismo posėdžio metu paliudijo, jog A. T. neneigė šovęs į šunį ir jį sužalojęs, priešingai, po įvykio sakė, jog po jo kiemą valkataujantys šunys nelakstys, tą aplinkybę, jog A. T. sakė šovęs į šunį, patvirtino ir teisme apklaustas A. T. sūnus A. T. . Nors teismo posėdyje kaltinamasis A. T. sakė, jog taip pasielgė, nes buvo kilęs pavojus jo turtui, sodyboje viešėjusiam sūnui, be to, jis buvo savo sodybos teritorijoje, kas suteikė jam teisę taip elgtis, tačiau nenustačius, kad buvo būtinasis reikalingumas, tai yra nenustačius, kad R. B. šuo būtų kėlęs realų pavojų aplinkai, turtui ar žmogaus sveikatai, A. T. nurodomos aplinkybės neturi jokios įtakos vertinant jo elgesį, pasireiškusį nepateisinamu negailestingumu, savivale ir žiauriu elgesiu su gyvūnu, dėl ko šis patyrė didelį skausmą ir buvo sužalotas. Tuo labiau, jog kad tai nėra valkataujantis šuo ar koks be priežiūros po kiemą lakstantis laukinis gyvūnas, kaltinamasis turėjo suprasti iš paties šuns bei sodybos teritorijoje buvusios G. B. . Iš kaltinimo šalinama aplinkybė, jog šuo buvo suluošintas, kadangi įrodymų dėl suluošinimo prokuratūra nepateikė, o tai, kad nebeatlieka medžioklinio šuns funkcijų, nėra fizinis šuns suluošinimas ar šuns kankinimo požymis, o galima pasekmė ir nebūtinai ji tęsis visą likusį šuns gyvenimą (šuniui šiuo metu yra penkeri metai ir, tikėtina, jis kaip medžioklinis šuo dar galės vykdyti savo funkcijas). Šis aplinkybės pašalinimas kaltinamojo padėties nepablogino, jo teisių nesuvaržė.

Kaltinamojo A. T. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas kaltinamajam A. T. bausmę, atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį: padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas (BK 11 str.), kuriuo pasikėsinta į dorovę, elgesio su gyvūnais normas, draudimą kankinti gyvą padarą ar kitaip sukelti skausmą, taip pat atsižvelgia į veikos padarymo aplinkybes (šuo lakstė privačios sodybos teritorijoje, nepakluso varovės komandoms). Taip pat atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę: yra neteistas (b.l. 77), nebaustas administracine tvarka (b.l. 78), seniūnijos charakterizuojamas teigiamai (b.l. 80), yra dirbantis (kaltinamojo žodžiais), nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir jį paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, siekiant įgyvendinti teisingumo principą, tikslinga jam skirti už šios nusikalstamos veikos padarymą baudą, dydį parenkant sankcijos ribose, arčiau minimumo.

Kaltinamasis A. T. taip pat buvo kaltinamas tuo, jog jis, kankindamas šunį, nukentėjusiajam R. B. padarė 1000 Lt žalą, tai yra kaltinamas nusikalstama veika, numatyta BK 187 str. 1 d. Remiantis BK 187 str. 1 d., pagal šį straipsnį atsako tas, kuris sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios nusikalstamos veikos objektas – fizinių ar juridinių asmenų nuosavybė, dalykas – bet koks svetimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, tarp jų ir daiktai, išimti iš apyvartos. Sunaikintas ar sugadintas turtas privalo turėti tam tikrą materialinę vertę. Prokuratūra kaltina A. T. tuo, jog kankindamas gyvūną nukentėjusiajam padarė 1000 Lt vertės žalą. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog šuo, kurį pašaudamas kankino kaltinamasis, liko gyvas. Kaltinimą dėl BK 187 str. 1 d. padarymo prokuratūra grindžia nukentėjusiojo paaiškinimais, jog ši žala atsirado įvertinus tokios veislės medžioklinio šuns vertės (įskaitant apmokymus, skiepus, šuns transportavimą dėl paruošimo medžioklei), kurio vertė yra 1500 Lt, ir paprasto šuns vertės (500 Lt) skirtumus, tačiau taip pat jokių įrodymų dėl padarytos žalos nepateikė (nukentėjusysis nurodė, jog šunį išdresiravo pats, o skiepyti šunį, vežioti pas veterinarijos specialistus, yra privalu ne tik laikant medžioklinius šunis, tačiau turint ir paprastą kiemo šunį), ir apsiribojo tik nukentėjusiojo paaiškinimais, kurie šioje byloje negali būti įrodymai, besąlygiškai patvirtinantys būtiną nusikaltimo požymį – padarytą žalą. Tuo labiau, jog byloje nėra neginčytinai nustatyta, kad šuo ateityje, praėjus tam tikram laiko tarpui, negalės atlikti savo, kaip medžioklinio šuns, funkcijų. Todėl kaltinamasis A. T. šiame epizode išteisinamas nenustačius jo veikoje nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 str. 5 d.).

Nukentėjusieji G. B. ir R. B. pareiškė ieškinius atitinkamai dėl 4000 Lt neturtinės žalos (G. B. ) ir 4000 Lt neturtinės bei 2296,56 Lt turtinės žalos (R. B. ) atlyginimo (b.l. 133-134). Nukentėjusioji G. B. ieškinyje nurodė, jog neturtinė žala pasireiškė patirtu išgąsčiu, šoku, dvasiniais išgyvenimais, sutrikusia sveikata, po patirto išgąsčio atsirado nemiga, padidėjo jautrumas, dėl ko vartojo vaistus. G. B. nurodo, jog po šio įvykio ji jautėsi nesaugi, daugiau nebedalyvavo medžioklėse, nes bijo. Ieškovas R. B. ieškinyje nurodo, jog 2296,56 Lt turtinę žalą sudaro 1500 Lt medžioklinio šuns vertė, 700,21 Lt išlaidų vaistams, 96,56 Lt išlaidos kelionėms iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir į (duomenys neskelbtini). Neturtinė žala ieškovui, kaip nurodo R. B. , pasireiškė patirtu šoku ir išgąsčiu pamačius sužalotą šunį ir išsigandusią dukrą, išgyvenimai dėl dukters sveikatos, taip pat patirti nepatogumai gydant ir prižiūrint šunį, išgyvenimai dėl prarasto šuns kaip „medžiotojo“, nes sužalojus šunį, šis tapo netinkamas medžioklei ir šiuo nusikaltimu A. T. sužlugdė visas ieškovo pastangas ir viltis turėti gerą medžioklinį šunį bei medžioklės draugą. Teismo posėdyje ieškovai ieškinius palaiko, prašo juos tenkinti. Ieškiniai tenkinami iš dalies.

Dėl G. B. ieškinio. Remiantis CK 6.250 str. 1 d., neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, CK 6.250 str. 2 d. numato, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Nustatyta, jog kaltinamajam A. T. šaunant į B. šeimos šunį, nukentėjusioji G. B. buvo netoliese ir matė visą veiksmą, be to, pats kaltinamasis prieš šaudamas į šunį įspėjo, kad jis šaus, jeigu ši nepasiims šuns iš kiemo, todėl G. B. , matydama A. T. veiksmus prieš šunį, girdėdama šuns cypimą po šūvio patyrė neturtinę žalą. Neturtinę žalą patvirtina ir jos atstovo pateikti rašytiniai įrodymai, jog netrukus po įvykio (2012-11-19), gydytojai nurodė, jog nemiega, krūpčioja nuo bet kokio garso, pokalbio metu verkia, ta pati padėtis ir 2012-12-07 pakartotinai atvykus pas gydytoją (b.l. 150-152). Tai, kad įvykis sukelia tam tikras neigiamas emocijas, galima stebėti ir teismo posėdžio metu, liudytoja, aiškindama aplinkybes, apsiverkė. Tačiau visgi teismas įvertinęs tas aplinkybes, jog pati ieškovė savo noru dalyvavo medžioklėje, neužtikrino, kad jų šuo, kurį sužalojo kaltinamasis A. T. , paklustų komandoms ir paliktų svetimą sodybą, kurioje neturėjo teisės būti, nukentėjusiajai padarytą žalą įvertina 1000 Lt, ją nukentėjusiajai privalo atlyginti kaltinamasis A. T. , dėl kurio veiksmų ši žala ir atsirado.

Dėl R. B. pareikšto ieškinio. Remiantis CK 6.245 str., 6.246 str., civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti žalą, o kita šalis privalo atlyginti padarytą žalą, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti. Nukentėjusysis reikalauja iš kaltinamojo 1500 Lt už medžioklinio šuns praradimą, 700,21 Lt, išleistų vaistams, 96,56 Lt išlaidos kelionėms iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir į (duomenys neskelbtini), pateikė UAB „Fitoveta“ 2012-11-21 išrašytą čekį 165 Lt sumai (b.l. 48), keturis vaistinės „Norfa“ išrašytus čekius bendrai 400,21 Lt bei vieną UAB „Aivera“ 2013-05-06 išduotą kvitą 96,56 Lt vertės kurui įsigyti (b.l. 135). Iš nukentėjusiojo R. B. paaiškinimų, pateiktos vet. gydytojo pažymos (b.l. 48), teismas daro išvadą, jog sužalojus šunį šiam buvo reikalinga vet. gydytojo pagalba, ir jo paslaugos, įskaitant gydymui reikalingas medžiagas, galėjo kainuoti 165 Lt, kuriuos ieškovas apmokėjo praėjus po įvykio 4 dienoms, todėl šioje dalyje ieškinys tenkinamas. Taip pat ieškinys tenkinamas ir dėl preparatų įsigijimo už 69,84 Lt, kadangi nustatyta, jog Tranxene 5 mg caps N30, Sertralin Actavis 50 mg tab. N28, Tiapridal 100 mg tab N20 yra nervų sistemą veikiantys vaistai (www.vaistai.lt tinklalapio pateikiama informacija), šie vaistai įsigyti 2012 m. lapkričio 19 d. – 2012 m. gruodžio 15 d. laikotarpiu, todėl, įvertinus įrašus medicininiuose dokumentuose, galėjo būti skirti nukentėjusiosios G. B. gydymui, kaip ir tuo laikotarpiu įsigyta NEURO-3 arbata už 9,84 Lt. Patenkinęs ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo dalyje, visgi teismas atmeta reikalavimą priteisti išlaidas už „AngioCell Plus extr.“ 7.5 ml N10 įsigijimą, kadangi šis preparatas įsigytas 2013-01-18 (b.l. 135), praėjus ilgesniam nei 1 mėnuo nuo apsilankymo pas gydytoją, šis preparatas yra maisto papildas (skystas ryklio kremzlių ekstraktas) (www.vaistai.lt tinklalapio pateikiama informacija), ir ieškovas nepateikė įrodymų, jog šis papildas įsigytas dėl dukters patirto išgąsčio ir streso. Ieškovo reikalavimą priteisti 96,56 Lt už išlaidas kurui taip pat atmeta, kadangi iš pateikto čekio matyti, jog kuras įsigytas 2013-05-06, iš bylos medžiagos nenustatyta, jog tą dieną su nukentėjusiuoju ar nukentėjusiąja G. B. buvo atliekami procesiniai veiksmai, šis įsigytas kuras susijęs su kitomis proceso išlaidomis, todėl toks reikalavimas yra atmetamas. Kita vertus, pažymima, jog pagal baudžiamojo proceso nuostatas, proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam atlyginamos atitinkamai iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų, priklausomai nuo to, kurioje proceso stadijoje buvo patirtos išlaidos (BPK 104 str.), išlaidų atlyginimo tvarką ir jų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nukentėjusysis R. B. dėl neturtinės žalos prašo priteisti 4000 litų. Kaip jau minėta, neturtinė žala, remiantis CK 6.250 str., yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais; neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Nukentėjusysis R. B. , teismo posėdyje palaikydamas ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos, tvirtino, jog neturtinę žalą iš esmės sudaro dukters patirti išgyvenimai po to, kai buvo sužalotas šuo. Tačiau tarp šių R. B. išgyvenimų ir nusikalstamos veikos nėra tiesioginio priežastinio ryšio, tai, kad dukra patyrė neturtinę žalą dėl kaltinamojo veiksmų, nesuteikia teisės reikalauti ir jų atstovams pagal įstatymą (tėvams) neturtinės žalos, jeigu vaikas (ar kitas artimas giminaitis ar šeimos narys) po nusikalstamos veikos padarymo lieka gyvas ir pats realizuoja savo teises (LAT nutartis byloje Nr. 2K-453/2011). Antra vertus, teismas, įvertinęs tas aplinkybes, jog R. B. šunį augino nuo mažens kaip medžioklinį, jį dresavo, šuo sužalojimo metu buvo sulaukęs tik 4 m. amžiaus, tai yra kaip medžioklinis šuo buvo sąlyginai jaunas, dėl šio šuns sužalojimo R. B. galėjo patirti tam tikrus emocinius išgyvenimus, nepatogumus dėl to, kad šuo po sužalojimo negalėjo ir, pasak nukentėjusiojo, šiuo metu negali atlikti savo, kaip medžioklinio šuns, funkcijų, pripažįsta, kad R. B. patyrė neturtinę žalą, kuri įvertinama 600 litų ir priteisiama iš kaltinamojo A. T. , o kitoje dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo teismas atmeta. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas taip pat atsižvelgia ir į tas aplinkybes, jog R. B. šunį patikėjo prižiūrėti pilnametystės nesulaukusiam asmeniui (savo dukrai), kuri, sprendžiant pagal įvykio vietą buvusią situaciją, asmenines savybes, savo komandomis negalėjo suvaldyti šuns ir išvesti jį iš privačios teritorijos, kas galėjo sąlygoti ir kaltinamojo nusikalstamus veiksmus. Teismas ieškovo reikalavimą priteisti 1500 Lt dėl šuns vertės sumažėjimo ar tokios turto vertės netekimo, išteisinus kaltinamąjį pagal BK 187 str. 1 d., palieka nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.)

Daiktas – lygiavamzdis šautuvas IZH, ginklo Nr. 49000, išimtas 2012-12-04 iš kaltinamojo A. T. , pripažįstamas uždraustos veikos įrankiu, konfiskuojamas (BPK 94 str. 1 d. 1 p.) bei perduodamas Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (BPK 94 str. 1 d. 2 p.).

Iš kaltinamojo A. T. nukentėjusiesiems G. B. ir R. B. yra priteisiamos jų, kaip nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų, atstovavimo išlaidos (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-303 str., teismas

nusprendžia:

A. T. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 310 str. bei paskirti 10 MGL dydžio, arba 1300 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) baudą.

A. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, paskirtą A. T. , iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Daiktą - lygiavamzdį šautuvą IZH, ginklo Nr. 49000, saugomą Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono PK, konfiskuoti bei perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Nukentėjusiųjų G. B. ir R. B. ieškinius tenkinti iš dalies, priteisti iš kaltinamojo A. T. G. B. naudai 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos, R. B. naudai – 244,68 Lt (du šimtus keturiasdešimt keturis litus 68 ct) turtinės žalos ir 600 Lt (šešis šimtus litų) neturtinės žalos, R. B. ieškinio dalį dėl 1500 Lt priteisimo palikti nenagrinėtą, kitoje dalyje civilinius ieškinius atmesti kaip nepagrįstus.

Išieškoti iš kaltinamojo A. T. nukentėjusiesiems G. B. ir R. B. po 600 Lt (šešis šimtus litų) kiekvienam nukentėjusiajam advokato pagalbai apmokėti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą bylą nagrinėjusiam teismui.