Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Jurgio Kiškio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei, dalyvaujant prokurorui Donatui Jačiauskui, asmeniui, kuriam paskirtos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės, S. V. ir jo gynėjai advokatei Renatai Vilčiauskienei, nukentėjusiajai S. V., viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės, S. V. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria S. V., padariusiam nepakaltinamumo būsenoje baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., 140 str. 3 d., taikyta priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro režimo skyriuje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. V. skundžiama nutartimi pripažintas nepakaltinamu ir jam taikyta priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė dėl to, kad artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą, o būtent: 2015 m. sausio 2 d. apie 20.00 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nare - mažamete dukra D. V., gim. 2007 m., ir sutuoktine S. V. metu, tyčia sugriebęs ranka už mažametės nukentėjusiosios D. V. kairės rankos plaštakos ir ją užsuko. Tęsdamas nusikalstamą veiką, tyčia rankomis pastūmė sutuoktinę S. V., po ko ji nukrito ant lovos. Tęsdamas nusikalstamą veiką, tyčia koja sudavė ne mažiau penkių smūgių nukentėjusiajai S. V. į abi kojas. Tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai mažametei D. V. fizinį skausmą, o nukentėjusiajai S. V. padarė minkštųjų audinių sumušimus ir poodines kraujosruvas dešinės blauzdos vidiniame paviršiuje ir dešinėje pėdoje bei kairės blauzdos priekiniame paviršiuje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 str. 3 d., 140 str. 2 d.

Teismo posėdžio metu apeliantas ir jo gynėja prašo tenkinti apeliacinį skundą. Prokuroras ir nukentėjusioji prašė netenkinti S. V. skundo.

S. V., kuriam paskirtos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės, apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde S. V. suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, išvadą, jog S. V. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 str. 3 d. , 140 str. 2 d. būdamas nepakaltinamu, nes nei veikos padarymo metu, nei šiuo metu S. V. negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimta nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta.

Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos. Byloje esantis teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktas Nr. 84TPK-30/2015 patvirtina, jog nusikalstamos veikos darymo metu S. V. diagnozuotas psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. Šiuo metu jis taip pat serga psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija. S. V. nusikalstamų veikų padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Jam rekomenduojama paskirti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – priverstinį gydymą specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (T.1., b. l. 66-71). Taigi, šiame akte konstatuota, jog S. V. diagnozuotas psichinės sveikatos sutrikimas, dėl kurio jam reikalingas stacionarus priverstinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklausta ekspertė J. Z. R.patvirtino, kad S. V. dėl psichikos sutrikimų negalėjo suvokti nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų. 2013-09-05 S. V. taip pat smurtavo prieš savo šeimos narius. Tada jam buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė ir paskirtas ambulatorinis priverstinis gydymas, priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės Jonavos r. psichikos sveikatos centre. Tačiau Jonavos r. psichikos sveikatos centre S. V. praktiškai visai nesilankė ir jokių vaistų nevartojo. Tada buvo kreiptasi į teismą ir pasiūlyta teismui spręsti dėl priverčiamosios medicininės priemonės keitimo priverstinio stebėjimo ir gydymo stacionare. S. V. turi psichikos sutrikimų, t.y. mąstymas sutrikęs, asmenybė labai uždara, jokios kritikos neturi, nei savo ligos, savo elgesio, kritiškai nevertina jokios situacijos. Todėl ekspertė sprendė, kad S. V. tikslinga skirti priverstinį gydymą - stacionarinį stebėjimą specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (T.1, b.l. 19).

Atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas, ekspertės paaiškinimus, nukentėjusiosios S. V. parodymus apie S. V. pykčio proveržius bei imant domėn, kad Jonavos apylinkės teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. M1-100-559/2014 S. V. jau buvo taikyta priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (T. 2, b.l. 33-34) ir to paties teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartimi pagal teikimą Nr. T-1-559/2015 pratęstas paskirtos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminio psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą - teismo nutartys nebuvo vykdomos, nes po paskirto ambulatorinio priverstinio gydymo 2015-05-08 S. V. nesilankė ir nesigydė Jonavos psichikos sveikatos centre, nepaisant aktyvaus medicinos darbuotojų ir soc.darbuotojų kvietimo atvykti pas gydytoją psichiatrą (T.1, bl.75). Įvertinus, jog S. V. padarė smurtinio pobūdžio įstatymu uždraustas veikas, kurios priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas tinkamai nustatė skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji priemonė atitinka S. V. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.

Stacionarinis stebėjimas bet kuriomis stebėjimo sąlygomis vykdomas tik specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, todėl skirti stacionarinį stebėjimą S. V. pagal gyvenamąją vietą nėra galimybės.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad S. V. pakaktų skirti ir ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nes BK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja.

Apelianto vertinimas, kad jam galima skirti ir ambulatorinį stebėjimą, yra subjektyvus, jis savo elgesį vertina iš savo asmeninių pozicijų, todėl teisėjų kolegija, šiuo atveju, atsižvelgia į specialistų (teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų) pateiktą S. V. psichinės būklės vertinimą, į jų išvadas, nurodančias, kad dėl psichikos sutrikimų jam reikalingas priverstinis gydymas stacionare, o ne ambulatorinis stebėjimas. S. V. pakartotini veiksmai rodo, kad S. V. yra pavojingas aplinkiniams, psichikos sveikatos centre lankosi nereguliariai, nevartoja vaistų, todėl abejotina, kad, pritaikius švelnesnes priežiūros priemones, bus pasiektas tikslas neleisti S. V. padaryti naujų pavojingų veikų. Be to, taikant stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, užtikrinant nuolatinę priežiūrą ir gydymą, tikėtinas ir sveikatos pagerėjimas. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Tačiau įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pagerėjus S. V. psichikos sveikatos būklei, jam gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikinamas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Nors S. V. skundžiama nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 11, 44 straipsnių nuostatų.

Aukštesnysis teismas taip pat nepakankamu argumentu pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti laiko aplinkybę jog S. V. turi dirbti ir mokėti savo nepilnamečiams vaikams alimentus. Kolegija sutinka, jog apeliantas turi pareigą padėti išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, tačiau pažymėtina, jog visų pirma prioritetas šioje situacijoje yra teikiamas S. V. artimų žmonių apsaugai nuo smurto ir paties S. V. sveikatos būklei, ir tik po to galima reikalauti pareigų vykdymo iš asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė, todėl apelianto skundą tenkinti ir nutartį keisti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Tačiau, Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė: S. V. padariusį baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140str.2d., 140 str.3d. pripažinti nepakaltinamu ir taikyti jam priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę. BPK 403str.1d.1p. nustato, jog išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę,- jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamu. Taigi įstatymo formuluotė nereikalauja tokį asmenį pripažinti nepakaltinamu, ką šiuo atveju padarė teismas, tačiau būtina nustatyti jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką asmuo padarė būdamas nepakaltinamumo būsenoje. Kadangi pirmos instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, tačiau neteisingai suformulavo rezoliucinę nutarties dalį, klaida ištaisytina nekeičiant nutarties esmės.

Byloje gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą S. V. kuriuo prašoma valstybei priteisti 48 Eur 29 ct.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. BPK 106 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas, gynėjo dalyvavimas būtinas. Tai reiškia būtiną gynėjo dalyvavimą ir apeliaciniame procese.

Kadangi, įgyvendinant asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra būtinas ir nepriklauso nuo šio asmens valios, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutarė:

baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką padariusio asmens S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutarties rezoliucinę dalį vietoje „ S. V., padariusį baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140str.2d., 140str.3d. pripažinti nepakaltinamu“ išdėstyti taip:

„S. V., nepakaltinamumo būsenoje padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje“. Kitą nutarties dalį palikti tą pačią.

Nutartis neskundžiama.