Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ ieškinį atsakovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Construction Development Group“ dėl sandorių pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Jondras“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2005 m. spalio 26 d. sudarė sutartį dėl užstatymo teisės į 0,0859 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), suteikimo, kuriame buvo planuojama išvystyti nekilnojamojo turto projektą – pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą, ir jį pardavus gauti pelno. Ieškovas su AB „Swedbank“ 2006 m. spalio 30 d. sudarė kreditavimo sutartį dėl 2 144 420,05 EUR kredito daugiabučio gyvenamojo namo su komercinės paskirties patalpomis (duomenys neskelbtini), projektavimo, statybos, projekto valdymo bei kitoms su šiuo projektu susijusioms išlaidoms, o taip pat 56 496,41 EUR kredito su projekto vystymu susijusių darbų PVM finansuoti. 2009 m. birželio 5 d. pasirašytu kreditavimo sutarties sąlygų papildymo ir pakeitimo susitarimu Nr. 06-082620-IN/08-132690-AK-3 šalys susitarė dėl papildomo 205 630 EUR sumos kredito suteikimo, padidinat kredito sumą iki 2 350 050,05 EUR. Šia kredito dalimi buvo numatyta finansuoti 100 proc. atliktų projekto nulinio ciklo darbų. Projekto nulinio ciklo darbų atlikimui 2009 m. gegužės 8 d. buvo sudaryta sutartis su atsakovu Nr. IT-09-06/08, pagal kurią atsakovas įsipareigojo vykdyti nulinio ciklo projekto darbus ir juos baigti iki ieškovo ir banko sudarytoje sutartyje nustatyto termino – 2009 m. rugpjūčio 31 d. Baigus šia statybos darbų stadiją šalys partnerystės pagrindais ketino bendradarbiauti toliau iki visiško statybos projekto išvystymo. Tarp ieškovo, atsakovo bei UAB „Jondras“ 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo pasirašyta rangos sutartis, pagal kurią atsakovas ir UAB „Jondras“ įsipareigojo pastatyti ir įrengti daugiabutį gyvenamąjį namą su komercinės paskirties patalpomis, tam panaudojant savo darbą, finansuojant statybą savo lėšomis. Taip pat atsakovas įsipareigojo atlikti pastato statybos valdymą, organizuoti statybos darbus, juos koordinuoti bei dalinai finansuoti pastato statybą (5 mln. litų savo lėšų skiriant pastato statybai). Tarp šalių 2009 m. rugsėjo 24 d. buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo atsakovas įsipareigojo papildomai skirti 30 000 eurų ieškovo einamiesiems mokėjimams dengti vykdant statybos projekto darbus, jeigu ieškovui kredito įstaiga patvirtins finansavimą. Atsakovas ketino investuoti 3,5 mln. litų nuosavų lėšų į projekto vystymą, vykdyti statybos darbus. Kadangi ieškovas projekto vystymo metu neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų mokėti paimtos paskolos einamąsias palūkanų sumas, šiam tikslui buvo pasirašyta 2009 m. birželio 23 d. paskolos sutartis su atsakovu. Suteiktos paskolos suma buvo nukreipta palūkanų, pagal kredito sutartį dengimui. Šias lėšas kredito įstaigai pervesdavo atsakovas. Taigi abiejų šalių indėliai buvo investuojami į statybos objekto vystymą.

Iš ieškovo su banku sudarytos kredito sutarties matyti, kad esminės kredito atliktiems nulinio ciklo darbams finansuoti išdavimo sąlygos privalėjo būti išpildytos iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. Tokiu būdu, atsakovui tinkamai įvykdžius savo įsipareigojimus, ieškovui turėjo būti išduotas kreditas jau atliktiems nulinio ciklo darbams finansuoti. Po vadinamojo nulinio ciklo užbaigimo šalys, vadovaujantis 2009 m. rugsėjo 21 d. rangos sutartimi, turėjo tęsti projekto vystymo darbus iki visiško jo užbaigimo, atsakovui ne tik vykdant rangovo funkcijas, tačiau ir tiekiant medžiagas, investuojant nuosavas lėšas, vykdant skolintų lėšų valdymą bei perimant 51 proc. ieškovo akcijų, skiriant į ieškovo valdybą savo atstovų. Atsakovas aktyviai vedė derybas su kredito įstaiga dėl kredito ieškovui išdavimo. Tačiau atsakovas savo įsipareigojimų nustatytais terminais neatliko, darbai buvo atlikti nepilnai ir netinkamai. Buvo reikalinga atlikti papildomų darbų dar už 142 483,53 Lt. Atsakovas skubiai inicijavo 2009 m. gegužės 8 d. sutarties pakeitimą: 2009 m. lapkričio 9 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl papildomo termino statybos darbams atlikti, darbų pabaigos terminą pratęsiant iki 2009 m. lapkričio 31 d., bei numatant papildomą lėšų sumą papildomiems darbams atlikti. Atsakovas papildomai atliktus darbus perdavė 2009 m. gruodžio 29 d. ir 30 d. Taigi nulinio ciklo darbų (kurių atlikimo terminus bei kainą atsakovas, kaip profesionalus rangovas, turėjo apskaičiuoti ir nustatyti tiksliai) baigimo terminai buvo praleisti. Be to, tiek darbų kokybė, tiek jos trūkumams ištaisyti papildomai padidinta kaina neatitiko rangos sutartyje numatytų sąlygų. To pasėkoje kredito įstaiga atsisakė išmokėti numatytą kreditą nulinio ciklo darbų finansavimui, trūkstant finansinių resursų projekto plėtojimas sustojo ir šalims jo išvystyti nepavyko.

Šalys vedė derybas su banku dėl kredito suteikimo ir tolimesnio jų bendradarbiavimo vystant statybos projektą. Būtent atsakovas aktyviai siekė užtikrinti tolesnį bendradarbiavimą partnerystės pagrindais su ieškovu ir kredito įstaiga dėl statybų projekto išvystymo. Kaip matyti iš atsakovo atstovo kredito įstaigai pateikto patvirtinimo, šalių bendradarbiavimas vystant šį statybų projektą pasireiškia šalims įnešant tokius įnašus: ieškovo įnašas apima žemės sklypo, skirto statyti pastatui įnešimą, o atsakovo įnašas – dalinis projekto finansavimas (3,5 mln. Lt). Partnerių kompetencija pasiskirstoma atsakovui tiekiant statybos medžiagas, atliekant skolintų lėšų valdymą, vykdant statybą, ieškovo kompetencija apėmė pardavimų priežiūros vykdymą. Atsakovas patvirtino, jog šalys ketino pakeisti ieškovo dalyvių struktūrą: atsakovas ketino perimti 51 proc. ieškovo akcijų, taip pat buvo planuojama sudaryti valdybą, į ją skiriant du atsakovo ir vieną ieškovo atstovą. Atsakovas siekė su kredito įstaiga suderinti ieškovo skolos bankui išmokėjimo grafiką. Tačiau kredito įstaiga atsisakė tęsti bendradarbiavimą, pareikalavo grąžinti jau suteiktas sumas, o vėliau kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo.

Šios išdėstytos faktinės aplinkybės ieškovo įsitikinimu leidžia pagrįstai konstatuoti šalis veikus jungtinės veiklos pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl sandorių pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi. Ieškovas prašė pripažinti tarp ieškovo ir atsakovo sudarytas sutartis, t. y. 2009 m. birželio 23 d. sudarytą Paskolos sutartį (b. l. 58-60), 2009 m. rugsėjo 21 d. pasirašytą Statybos rangos sutartį (b. l. 17-28) bei 2009 m. rugsėjo 24 d. šalių pasirašytą Susitarimą dėl paskolos suteikimo vykdant daugiabučio namo statybą (duomenys neskelbtini), jungtinės veiklos sutartimi.

Pirmos instancijos teismas, išanalizavęs ginčo sandorius, sprendė, kad šie sandoriai nėra susieti jų šalių bendru tikslu ir interesais ir netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti juos jungtinės veiklos sutartimi. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo nesutikti su tokiu sprendimu ir jame išdėstytais argumentais.

Apeliaciniu skundu ieškovas teigia, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas tarp apelianto ir atsakovo sudarytas sutartis ne kaip visumą, bet atsietai vieną nuo kitos, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Apeliantas teigia, kad Statybos rangos sutartis, paskolos sutartis ir ketinimas sudaryti paskolos sutartį, o taip pat kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai vertintini, kaip liudijantys apie jungtinės veiklos tarp ieškovo ir atsakovo vykdymą.

Jungtinės veiklos (partnerystės) santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos LI skyriaus normos. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 str.). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008).

Teisėjų kolegija sutinka, o ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas iš sutartinių santykių kilusius ginčus, teismas visų pirma juos turi teisiškai kvalifikuoti ir nustatyti, kokie materialiniai įstatymai turi būti taikomi ginčo teisiniams santykiams. Sutarties kvalifikavimui esminę reikšmę turi ne tai, kaip šalys ją pavadino, ir ne lingvistinis jos sąlygų tekstas, o tai, koks yra tikrasis šalių pasiekto susitarimo turinys – sutarties šalių suderinta valia, kuri gali būti išreikšta ne tik vienos sutarties tekstu, bet ir keliais viena bendra valia susietais sandoriais, tarp jų ir sudarytais notarine forma, bei teisiniais faktais. Kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimas pripažinti aukščiau minėtas sutartis ir faktiškai susiklosčiusius santykius tarp šalių jungtinės veiklos sutartimi negali būti patenkintas, nes įvertinus byloje esančius įrodymus nėra pagrindo teigti, kad tarp šalių tikrai buvo susiklostę teisiniai santykiai, atitinkantys jungtinės veiklos sutarčiai keliamus reikalavimus. Pirma, ieškovas teigia, kad Statybos rangos sutartimi, kuria ieškovas (užsakovas) pavedė, o atsakovas su trečiuoju asmeniu UAB „Jondras“ (rangovai) įsipareigojo pastatyti daugiabutį gyvenamąjį pastatą su komercinėmis patalpomis ir dviejų aukštų požemine stovėjimo aikštele (Statybos rangos sutarties 2.1 punktas) atsakovas investavo 5 000 000 litų į vykdomą projektą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išties šia sutartimi atsakovas patvirtino, kad turi finansines galimybes ir sutinka pastato statybai naudoti savo lėšas bendra iki 5 000 000 litų suma. Tačiau minimoje sutartyje taip pat yra nuostata, kad šios investuotos lėšos privalo būti grąžintos nustatytomis sąlygomis (Statybos rangos sutarties 6.2 punktas), t. y. po galutinės statybų sąskaitos apmokėjimo, ieškovas (užsakovas) per 2 mėnesius privalo atsakovui (rangovui) grąžinti visą jo panaudotų statybai nuosavų lėšų sumą (Statybos rangos sutarties 6.9 punktas). Teisėjų kolegija vertina, kad jeigu atsakovas būtų vykdęs jungtinę veiklą, tokios investicijos grąžinimas būtų siejamas su statomo objekto realizavimu, o ne su ieškovo (užsakovo) atsiskaitymo su atsakovu (rangovu) momentu, kadangi investicija tai turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno, o šiuo atveju ieškovas Statybos rangos sutartimi įsipareigojo grąžinti atsakovo (rangovo) panaudotas nuosavas lėšas ne vėliau nei per 2 mėnesius nuo visiško atsiskaitymo su atsakovu už atliktus statybos darbus momento. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo vertinti, jog atsakovo pagal Statybos rangos sutartį panaudotos nuosavos lėšos galėtų būti vertinamos, kaip finansinis indėlis į bendrą veiklą. Antra, apelianto teigimu paskolos sutartis sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo taip pat liudija apie tarp šalių vykdytą jungtinę veiklą. Paskolos sutartis savo turiniu yra paskolos davėjo pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas (CK 6.870 str. 1 d.); nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą. Tuo atveju, kai paskola suteikta pinigais, ji ir grąžinama pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2010). Nagrinėjamu atveju 2009 m. birželio 23 d. tarp šalių pasirašyta Paskolos sutartimi šalys numatė aiškius tarpusavio įsipareigojimus (b. l. 58). Atsakovas (paskolos davėjas) įsipareigojo perduoti ieškovo nuosavybėn 210 000 litų, o atsakovas (paskolos gavėjas) įsipareigojo grąžinti paskolos sumą, sumokėti palūkanas ir delspinigius. Sutartyje taip pat numatyta paskolos suteikimo sąlygos (2 dalis), paskolos ir palūkanų grąžinimo tvarką (4 dalis), paskolos grąžinimo užtikrinimas paskolos gavėjui išrašant paprastąjį neprotestuotiną vekselį paskolos sumai (5 dalis). Įvertinus šią sutartį, joje numatytus šalių tarpusavio įsipareigojimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo jos šalių tikslus vertinti kaip bendrus ir kaip išreiškiančius vieningus interesus. Faktas, kad paskolos suma per keletą kartų buvo pervesta į paskolos gavėjo banką už jo įsipareigojimus Kredito davėjui pagal kitą sutartį, t. y. Susitarimą Nr. 06-082620-IN/08-132690-AK-3 dėl 2006 m. spalio 30 d. kredito sutarties Nr. 06-082620-IN/06-082623-KL sąlygų pakeitimo ir papildymo (b. l. 9), nekeičia paskolos sudarymu šalių siektų tikslų ir interesų, kuriais vedinos šalys sudarė minimą Paskolos sutartį. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nagrinėjama Paskolos sutartis ir yra ieškovo ir atsakovo suderintos valios išraiška, tačiau abi sutarties šalys turi atskirą tikslą: ieškovas siekė gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo atsakovo, turtinius interesus, o atsakovas siekė suteikti paskolą ir gauti atlyginimą už paskolos suteikimą, todėl ji nevertintina, kaip liudijanti tarp šalių susiklosčius santykius, atitinkančius jungtinės veiklos sutarties požymius. Trečia, apeliantas teigia, kad apie vykdytą jungtinę ieškovo ir atsakovo veiklą taip pat liudija ir Susitarimas dėl paskolos suteikimo vykdant daugiabučio namo statybą (duomenys neskelbtini) (b. l. 57), kuriuo atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 30 000 eurų dydžio paskolą, jeigu bus patvirtintas finansavimas, t. y. sudaryti su ieškovu paskolos sutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš byloje esančių įrodymų nėra pagrindo spręsti, kad tokia sutartis buvo sudaryta, todėl toks rašytinis ketinimas sudaryti paskolos sutartį negali būti vertinamas, kaip įvykęs ar sukėlęs tam tikras pasekmes ieškovui ar atsakovui. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo šį susitarimą vertinti, kaip vieną iš įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius dėl vykdytos jungtinės veiklos.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovas siekė bendro tikslo – pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą su komercinės paskirties patalpomis ir vėliau jį parduoti bei pasidalinti gautą pelną. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas pagrįstai sprendžia, kad ieškovo tikslas išties buvo pastatyti minėtą objektą ir vėliau jį parduoti bei gauti pelno. Tačiau nei vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina, kad atsakovo tikslas taip pat buvo gauti pelną iš parduoto pastato (CPK 178 str.). Pagal byloje esančius įrodymus teismas sprendžia, kad atsakovo, kaip rangovo, tikslas buvo gauti užsakymą statyti pastatą, jį pastatyti ir gauti atlyginimą už įvykdytus statybos darbus. Teisėjų kolegija vertina, kad nesant įrodymų leidžiančių spręsti apie kitokį atsakovo tikslą, nėra pagrindo konstatuoti ieškovo ir atsakovo bendro tikslo ir interesų buvimą, o to nekonstatavus, nėra pagrindo spręsti apie jungtinės veiklos vykdymą tarp ieškovo ir atsakovo.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi Statybos rangos sutartį, Paskolos sutartį, Susitarimą dėl paskolos suteikimo vykdant daugiabučio namo statybą (duomenys neskelbtini), bei byloje esančius rašytinius įrodymus ir pagal tai įvertinusi tikrus šalių ketinimus statant daugiabutį namą, sprendžia, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę tarpusavio santykiai paremti abipusius pasitikėjimu ir intensyviu bendradarbiavimu, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų spręsti, kad toks bendradarbiavimas yra pakankamas jį vertinti kaip jungtinę veiklą, kurioje abu partneriai turi bendrą tikslą ir interesą. Nusistovėjusioje verslo praktikoje rangovas su užsakovu, ypač vykdant didelių objektų statybą, yra priversti glaudžiai bendradarbiauti dar ir dėl kredito davėjo, dažniausiai juo būna bankas, papildomų reikalavimų keliamų rangovui ir jo vykdomai veiklai. Nagrinėjamu atveju kredito davėjas AB „Swedbank“ suteikė ieškovui 2 144 420,05 eurų dydžio, 56 496,41 eurų dydžio ir 205 630 eurų dydžio paskolas (b. l. 9), pagrindinėse kredito sąlygose (b. l. 11) įtvirtinęs, kad ieškovas (kredito gavėjas) bankui teiks išsamią informaciją apie statybų sąmatą, eigą, kasketvirtines ataskaitas apie statybos projekto darbų būklę ir kt. Taigi byloje esantys įrodymai – susirašinėjimas tarp ieškovo ir atsakovo darbuotojų (b. l. 78,79) bei atsakovo darbuotojų su kredito davėjo AB „Swedbank „atstovais, liudija apie bendradarbiavimo tarp ieškovo ir atsakovo glaudumą, tačiau, kaip buvo minėta, nėra pakankami kvalifikuoti kitaip nei kaip rangos sutarties pagrindu susiklosčiusius santykius.

Teisėjų kolegija įvertino atsakovo kredito davėjui AB „Swedbank“ pateiktą ketinimą įsigyti 51 proc. ieškovo akcijų bei sudaryti bendrą valdybą iš ieškovo ir atsakovo deleguotų atstovų (b. l. 80). Tačiau byloje nėra įrodymų, apie šių ketinimų pagrįstumą, ar šie ketinimai buvo aptarti su ieškovu, ar jie buvo banko priimti, taip pat ar jie buvo įgyvendinti (CPK 178 str.). Nesant tokių įrodymų teisėjų kolegija vertina juos kaip nepakankamus konstatuoti tarp šalių buvus jungtinę veiklą.

Apeliantas prašo naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą už akių, kaip negaliojantį dėl to, kad pirmos instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Apeliantas teigia, kad ieškovo bankroto administratoriui tapo žinoma, kad 2009 m. birželio 23 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis (b. l. 147) tarp laidotojo O. Š. ir atsakovo, kuria laiduotojas įsipareigojo neatlygintinai atsakyti visu nuosavybės teise esančiu turtu atsakovui jeigu ieškovas nevykdys ir (arba) netinkamai vykdys visą ar dalį savo prievolių pagal paskolos sutartį ir/ar pagal Paskolos sutartį išduotą vekselį (-ius). Teisėjų kolegija įvertinus visas bylos aplinkybes sprendžia, kad naikinti pirmos instancijos teismo sprendimo vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis nėra pagrindo, kadangi nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusių santykių teisinio kvalifikavimo, o ne dėl civilinės atsakomybės už prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Nepriklausomai nuo to kaip teismas kvalifikuotų tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius, šis teismo sprendimas niekaip neįtakos O. Š. – laiduotojo materialiųjų teisių ir pareigų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai neturi lemiamos įtakos teisingam teismo sprendimui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą už akių, nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą už akių pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą už akių nepakeistą.