Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja: Danutė Giačaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-648-530/2014;

Teisėjas: Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00176-2012-8;

Proc. sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.1;2.4.7;

2014 m. gruodžio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, Astai Leonavičienei, Tomui Žukauskui, dalyvaujant privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam R. Z., nuteistajai A. O., nuteistosios gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. O. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš A. O. privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam R. Z. priteista 1000 (vienas tūkstantis ) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliantė, vertindama pirmosios instancijos atliktą šios bylos aplinkybių išnagrinėjimą jo nešališkumo aspektu, atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, jog šią privataus kaltinimo baudžiamąją bylą teismas išnagrinėjo pagal nukentėjusiuoju šioje byloje pripažinto asmens 2012-11-28 skundą Nr. 20-2-S-17419, kuris yra surašytas ant (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato firminio blanko bei pasirašytas Viešosios policijos skyriaus viršininko R. Z.. Prie skundo pridėtas tuometinio (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko A. K. pasirašytas 2011-12-23 Įgaliojimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo tuometinis (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (duomenys neskelbtini) nuovados viršininkas R. Z. įgaliojamas atstovauti(duomenys neskelbtini) AVPK visuose teismuose, administraciniuose organuose, kitose organizacijose bei įstaigose. Teisme ši byla buvo išnagrinėta iš esmės pagal policijos įstaigoje su numeriu užregistruotą skundą, pasirašytą vieno iš jos vadovų, ir dar pateikus aukštesniosios įstaigos vadovo įgaliojimą atstovauti šią aukštesniąją įstaigą sprendžiant išimtinai tarnybinius reikalus. R. Z. pasirinktas privataus skundo padavimo teismui būdas vienareikšmiškai vertintinas visų pirma kaip akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba, taip pat ir kaip neleistinas poveikis jo asmeninį skundą nagrinėsiančiam teismui. Pirmosios instancijos teismo akivaizdus ignoravimas tiek BPK, tiek ir policijos pareigūnų tarnybą reglamentuojančių norminių aktų, taip pat elementarių tarnybinės etikos normų reikalavimų galimų pažeidimų rodo teismo akivaizdų nesilaikymą proceso įstatyme įtvirtinto nešališkumo principo. Apeliantės nuomone buvo pažeista LR Konstitucijoje ir LR BPK 44str.5d. įtvirtinta jos kaip kaltinamosios teisė reikalauti, jog jos bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Skunde taip pat nurodoma, kad šioje byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad A. O. veikoje nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų BK 154 str. numatyto nusikaltimo požymių. Išnagrinėjus šią bylą nebuvo nustatyta ne tik tai, kad ji pranešdama apie neteisėtus R. Z. veiksmus, būtų tyčia skleidusi apie jį melagingus prasimanymus, nei kad ji būtų pasakojusi netiesą, nesuvokdama kad objektyviai tai yra netiesa, t. y. kad būtų išsakiusi savo nuomonę. Beje, net jei pastaroji aplinkybė ir būtų nustatyta, teismų praktika rodo, kad netgi tokie veiksmai baudžiamosios atsakomybės už šmeižimą neužtraukia. Šiais savo veiksmais ji siekė atlikti pilietinę pareigą pateikti kompetentingai įstaigai informaciją apie pastebėtą pareigūno piktnaudžiavimo faktą. Tačiau ši aplinkybė, pati savaime, niekaip negali būti traktuojama kaip jos kaltės šioje šmeižimo byloje įrodymas, kadangi ji kategoriškai nesutinka su nuosprendyje išdėstyta išvada, kad išnagrinėjus byla teisme yra įrodyta, jog R. Z. neigiamai charakterizuojančią informaciją policijai ji pateikė suvokdama, kad minėta informacija neatitinka tikrovės. Ji ir šiuo metu nėra tikra, kad jos pateikta informacija visiškai atitinka tikrovę, o ta aplinkybė, jog policijoje atlikto tarnybinio patikrinimo išvada R. Z. buvo palanki, pati savaime teismui, kuris bylos nagrinėjimo metu jokio savarankiško tyrimo bei objektyvaus ir nešališko įrodymu vertinimo šioje dalyje iš esmės neatliko, taip pat neduoda jokio pagrindo daryti išvadą kad jos kaltė įrodyta.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).

Apeliacinės instancijos teisme apklausta nuteistoji A. O. paaiškino, kad 2012m.rugsėjo 27d. apie 14 valandą ji ėjo (duomenys neskelbtini) gatve pas dukrą. Už nugaros išgirdo važiuojant automobilį, atsigręžė ir pamatė už dviejų namų sustojusį policijos automobilį. Šalia vairuotojo, priekyje sėdėjo R. Z.. Automobilis sustojo šonu, todėl numerių neįsidėmėjo. Matė iš mašinos išlipantį vaiką, kuris nubėgo į Z. kiemą. Apie tai ji paskambinusi telefonu papasakojo savo vyrui, kuris jai patarė skambinti 112 ir pranešti. Ji paskambino telefonu ir pranešė apie tai, kad matė kaip Z. parvežė vaiką iš mokyklos tarnybiniu automobiliu. Prašė nustatyti, koks tai automobilis. Jai atsakė, kad užrašė informaciją ir pasiteiravo kas skundžiasi - ar kaimynai? Ji atsakiusi, kad taip. Ji prisistatė savo vardu ir pavarde, nieko neslėpė, nes jautėsi teisi. Nuo automobilio sustojimo iki pranešimo policijai apie matytą įvykį, galėjo praeiti 15-20 minučių. Nujausdama, kad R. Z. bandys išsisukti, ji dar pranešė imuniteto tarnybai. Pastarieji paaiškino, kad niekas už tai į kalėjimą nesodina ir pasiūlė susitikti išgerti kavos. Net prasidėjus privačiam procesui R. Z. į posėdį atvažiavo tarnybiniu automobiliu ir dėl to ji su vyru vėl pranešė policijai. R. Z. viršininkas G. D. jiems paaiškino, kad jis be jų turėjo ir kitų posėdžių, nors tai buvo netiesa. Jaučiasi nepagrįstai nuteista nes ji tikrai matė R. Z. automobilyje sustojusiame prie Z. namų.

Apklaustas privatus kaltintojas R. Z. teisme parodė jog A. O. jį apšmeižė kaip policijos pareigūną, jam būnant darbe, nurodė visiškai nebūtus dalykus, kad jis neva parvežė savo vaiką iš mokyklos į namus valdišku transportu. Tai jį įžeidė kaip pareigūną, nes jo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, dėl to jis negalėjo dalyvauti atrankoje į aukštesnes Valstybės tarnautojo pareigas. Jis tarnybiniu automobiliu nuteistosios nurodytą dieną ir valandą prie savo namų nebuvo, savo vaiko nevežė ir tai nustatė tarnybinį patikrinimą atlikę pareigūnai. A. O. nebūtais tarnybiniais nusižengimais jį apkaltino, siekdama jį pažeminti kaip asmenį. Dėl to, kad kreipdamasis į teismą panaudojo firminį blanką, komisija darbe nusprendė, kad jis jokio tarnybinio nusižengimo ar etikos normų nepažeidė. Įgaliojimą pridėjo dėl to, kad jis teisme dalyvavo kaip policijos atstovas, o ne kaip privatus asmuo. Teisme gynė savo kaip policijos pareigūno ir policijos reputaciją.

(duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas teismui atsiuntė policijos pareigūnų etikos komisijos posėdžio protokolą, iš kurio matyti, kad R. Z. buvo svarstytas dėl etikos pažeidimų, kadangi 2013-01-31 9.30 val. tarnybiniu automobiliu vyko į bylos, iškeltos privataus kaltinimo tvarka pagal jo paties pareiškimą, nagrinėjimą vilkėdamas tarnybine uniforma. Komisija 2013-03-21 sprendimu nutarė, kad (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) policijos skyriaus viršininkas R. Z. nepažeidė etikos kodekso normų reikalavimų ( t.2.b.l. 78-83). 2013-03-20 R. Z. tarnybiniu pranešimu ( paaiškinimu) dėl tarnybinio blanko ir įgaliojimo panaudojimo skundą pateikiant teismui, bei vykimo tarnybiniu automobiliu į taikinamąjį posėdį.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Nukentėjusysis skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. O. apeliacinis skundas tenkinamas.

Skundžiamu nuosprendžiu A. O. buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d. ir nuteista laisvės apribojimu 6 mėnesiams, be įpareigojimų ar draudimų.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad surašydamas skundžiamą nuosprendį, pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Apkaltinamajam nuosprendžiui keliami aukšti reikalavimai – nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nuosprendyje turi būti tiksliai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, aptarti įrodymai, neginčytinai patvirtinantys kaltinamojo jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymą ir visų nusikaltimo sudėties požymių buvimą kaltininko veikoje. Be to, nuosprendis turi būti teisingas. Nuosprendžio dalys (įžanginė, aprašomoji, rezoliucinė) turi būti suderintos, jame negali būti prieštaravimų, neatitikimų byloje surinktiems bei patikrintiems įrodymams, teismo išvados turi būti aiškios ir suprantamos.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas esmingai pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305str.1d.1p. reikalavimus, nes surašydamas nuosprendį kuriuo pripažino kalta ir nuteisė A. O., vietoje teismo nustatytų faktinių aplinkybių teismas nurodė pagal kieno skundą ir dėl kokios veikos buvo nagrinėta baudžiamoji byla. LR BPK 305str.1d.1p. įsakmiai nurodo, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tai yra nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės( BPK 305str.1d.1p.). Pirmos instancijos teismui apkaltinamajame nuosprendyje nenurodžius teismo pripažintų įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybių, nuosprendis pripažintinas surašytu pažeidžiant BPK įtvirtintas nuosprendžio surašymą reglamentuojančias normas, o kartu ir pažeidžiančiu asmens teises, žinoti už ką jis yra nuteistas.

Apeliacinės instancijos teismas atlikęs įrodymų tyrimą nustatė, kad A. O. buvo kaltinama tuo, kad ji 2012-09-27 bendruoju pagalbos telefonu 14.07 val. paskambinusi (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojui pranešė, kad (duomenys neskelbtini) PK viršininko pavaduotojas R. Z. prieš 2-3 minutes, tarnybiniu automobiliu, naudodamasis savo tarnybine padėtimi, parvežė savo vaiką iš mokyklos (duomenys neskelbtini).Kaimynai pastebi, kad aukšto rango pareigūnas piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, švaisto valstybines lėšas.

BPK 20 str. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal BPK 320 str. įtvirtintas bendrąsias apeliacinį procesą reglamentuojančias taisykles, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. O. kalta pagal BK 154 str. 1 d., nesilaikė aukščiau paminėtų įrodymų vertinimą reglamentuojančių principų, padarė faktines bylos aplinkybes neatitinkančias išvadas, dėl to netinkamai išsprendė A. O. kaltės klausimą.

Lietuvos Respublikos BK 154 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą. Pagal BK 154 str. 1 d. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tokios žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo.

R. Z. kreipdamasis į teismą privataus kaltinimo tvarka, prie skundo pateikė 2012-10-15 nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ir pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka( t.1.b.l. 7-9). Nutarime teigiama, jog 2012-09-27 (duomenys neskelbtini) apskrities VPK VTV OVS budėtojų dalyje apie 14.01 val. gautas telefoninis pranešimas iš abonentinio numerio nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo skambino A. O., kuri pranešė, kad „ komisaras ar aukštas pareigas užimantis pareigūnas Z., tarnybiniu transportu kur policija, visuomet verkia, kad neturi benzino, veža savo vaiką namo, tai yra jau parvežė ir išleido. Jis buvo su vairuotoju. Jis daro nusikaltimą ir daro ne pirmą kartą, tai žinokit aš esu pikta, žiauriai pikta ir manyčiau, kad jis išsisuks, pasakys, kad aš išsigalvoju esu tokia, anokia ir kitokia. Nes paprastai Z. elgiasi, kad nubaudžia kitą, kai jis būna kaltas, tai jau ne pirmas atvejis. Jis yra, nesąžiningas policininkas, jis labai pasikėlęs, tai labai negražiai elgiasi, labai“ ( t.1.b.l.9). A. O. bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patvirtino, jog jos pirminė informacija ir buvo tokia, jog ji automobilio markės nenurodė, nenurodė ir tikslių pareigų. Kad įvardijo nusikaltimu, buvo klaida, turėjo sakyti nusižengimą. Šių nutarime nurodytą aplinkybių pirmos instancijos teismas netyrė ir nevertino, bei atsisakė tenkinti gynėjos prašymą dėl pranešimo įrašo išreikalavimo. Į gynėjos užklausimą (duomenys neskelbtini) apskrities VPK viršininkas A. K. atsiuntė Policijos registruojamų įvykių registre užregistruotą įvykį susijusį su A. O. išrašą iš kurio matyti, jog informacija buvo gauta 14.07val. ir įrašyta tokio pobūdžio informacija: „ pranešė moteris, kad (duomenys neskelbtini) PK viršininko pavaduotojas R. Z. prieš 2-3 minutes, tarnybiniu automobiliu, naudodamasis savo tarnybine padėtimi, parvežė savo vaiką iš mokyklos (duomenys neskelbtini). Kaimynai pastebi, kad aukšto rango pareigūnas piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, švaisto valstybines lėšas. Pranešėja prašo išsiaiškinti piktnaudžiavimo atvejį ir informuoti ją raštu. Pranešėja apibūdino automobilio požymius bei vaiko požymius, kad nebūtų nuginčijamas įrodymas“. Byloje nebuvo išreikalautas, gautas ir ištirtas pranešimo garso įrašas, pranešimo įrašo nėra ir prie teismo išreikalautos patikrinimo medžiagos, todėl teismo vertinimu 2012-10-15 nutarime nurodyto pranešimo turinys yra A. O. pateikta informacija policijai( b.l. 9,t.1). Įvykių registre užrašyta A. O. pranešimo esmė kurią užrašė budėtojas, bet ne visa jos pateikta informacija pažodžiui. Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia. Šiuo konkrečiu atveju buvo būtina nustatyti ar žinia buvo tikra, ar melaginga ir ar ši informacija buvo paskleista asmenims.

Teismo posėdyje apklausta A. O. kategoriškai patvirtino, kad 2012-09-27, apie 14 val., prie namų pamatė atvažiuojantį policijos automobilį, iš kurio išlipo R. Z. sūnėnas, kuris buvo su kuprine. R. Z. buvo ne už automobilio vairo, bet sėdėjo automobilyje. A. O. taip pat paaiškino, kad R. Z. jį pažinojo kaip policijos pareigūną, kadangi ir jos vyras dirbo policijoje. Dėl to buvo įsitikinusi, kad automobilyje sėdėjo pats R. Z.. Kad automobilis buvo tarnybinis, abejonių nekilo, kadangi jis buvo su skiriamaisiais policijos ženklais - švyturėliais, žaliomis juostomis. Be to, A. O. taip pat patvirtino, kad tikslo apšmeižti ji neturėjo, toks įvykis iš tikrųjų buvo, ją papiktino, kad tarnybinis automobilis naudojamas asmeniniais tikslais, todėl mano, kad apie tai pranešti buvo jos pilietinė pareiga. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos A. O. parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus, padarė kategorišką išvadą, kad A. O. telefonu policijai pateikta informacija yra išgalvota, jos nurodyti duomenys ir išsakyti teiginiai apie R. Z. yra neatitinkantys tikrovės ir tai žinodama A. O. tokią informaciją policijai pateikė tyčia, suvokdama, kad ši informacija R. Z. pažemins kaip asmenį taip pat suprasdama, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą juo ir tokių padarinių siekė. Su tokiu vertinimu apygardos teismas sutikti neturi pagrindo.

Tam, kad asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybė už šmeižimą, jo veiksmuose turi būti nustatyta tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių, apibūdinančių veiką kaip nusikalstamą, visuma. Pagal BK 154 str. 1 d. dispoziciją būtinas šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis, yra informacijos paskleidimas. Šio požymio nustatymas veikos, kaip nusikalstamos, kvalifikavimui, turi esminę reikšmę, kadangi tik paskleista informacija gali sukelti tam tikrų neigiamų padarinių, t. y. paniekinti, pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Pirmosios instancijos teismas, plačiai aprašęs BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, konstatavęs, kad A. O. šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė neabejotinai, visiškai nepasisakė ir nevertino tos aplinkybės, kokiu būdu ir kam šmeižikiško pobūdžio informacija buvo paskleista. Apygardos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog A. O. pranešime apie galimą tarnybinio piktnaudžiavimo atvejį tapo žinoma tarnybinį patikrinimą atlikusiems pareigūnams nėra pagrindas konstatuoti, kad informacija buvo paskleista. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad paskleidimu pripažįstama tokia situacija, kai tikrovės neatitinkanti informacija apie kitą asmenį yra perduodama bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar panašiai. Nagrinėjamu atveju atkreipiamas dėmesys į tai, kad aplinkybes, kurias privatus kaltintojas įvertino kaip šmeižiančias jo asmenį, menkinančias jo ir visos policijos sistemos autoritetą, A. O. išdėstė kompetentingai galimai padarytus pažeidimus, tame tarpe ir tarnybinius, tirti institucijai – policijai, vykdydama savo pilietinę pareigą pranešti apie galimus piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atvejus. Nors A. O. nurodytos aplinkybės vėliau tapo žinomos ir pareigūnams, atlikusiems tarnybinį patikrinimą dėl galimo R. Z. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, tai nelaikytina informacijos paskleidimu BK 154 str. 1 d. prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio formuojamos praktikos nuosekliai laikosi ir žemesnės instancijos teismai, yra išaiškinęs, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimo, žinojimu) asmenims (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-56/2004, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-747-557/2014 ir kt.). Šiuo atveju, kaip jau minėta, A. O. dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi kreipėsi ne į trečiuosius pašalinius asmenis, o į teisėsaugos instituciją, kuri yra įgaliota tirti tokio pobūdžio pažeidimus. Byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad A. O. pranešime (duomenys neskelbtini) AVPK nurodytos aplinkybės dėl pareigūno R. Z. galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi dėl nuteistosios kaltės tapo žinomos ir kitiems asmenims, ne tik tyrimą atlikusiems R. Z. kolegoms, nėra. Pats R. Z. tiek savo skunde privataus kaltinimo tvarka, tiek duodamas paaiškinimus teisme, nurodė, kad apie A. O. pranešime nurodytas aplinkybes dėl jo galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi sužinojo jo kolegos, atlikę tarnybinį patikrinimą, taip pat viršininkas, tačiau neteigė, kad apie tai informacija buvo paskleista ir tretiesiems, su galimo piktnaudžiavimo tyrimu nesusijusiems, asmenims. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes aukštesnysis teismas daro išvadą, kad, nesant vieno iš būtinųjų šmeižimo sudėties požymių – informacija nebuvo paskleista, pranešimo, kuriuo buvo prašoma išsiaiškinti galimo R. Z. piktnaudžiavimo tarnyba atvejį, pateikimas kompetentingai institucijai – (duomenys neskelbtini) AVPK, kuri pagal savo kompetenciją ir suteiktus įgaliojimus turi teisę tirti ir spręsti dėl tokio pobūdžio klausimus, nepatenka į BK 154 str. 1 d. dispoziciją. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog A. O. pranešime nurodytos aplinkybės šiuo atveju, atlikus tarnybinį patikrinimą, nepasitvirtino, nėra pagrindas ją pripažinti kalta dėl nusikaltimo padarymo. Byloje nėra paneigta aplinkybė, kad A. O., kreipdamasi į policiją, buvo įsitikinusi, jog yra daromas pažeidimas, kaip ji pati nurodė – pastebėjusi tarnybinį automobilį, kuriuo į namus iš mokyklos buvo parvežtas vaikas, tai suprato kaip valstybės lėšų švaistymą, piktnaudžiavimą tarnyba ir prašė šį įvykį išsiaiškinti kreipdamasi į kompetentingą instituciją. Teismas pažymi, kad netoleruotina tokia teisinė situacija, kai galimą pažeidimą pastebėjęs ir apie jį kompetentingoms institucijoms pranešęs asmuo, pranešime nurodytoms aplinkybėms nepasitvirtinus, būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Aukštesniojo teismo vertinimu A. O. veiksmuose nenustatytas ir subjektyviosios BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis – tyčia. Kaip jau minėta, nusikalstama veika, atitinkanti šmeižimo sudėtį, gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo, paskleisdamas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, žino, kad tokia informacija yra išgalvota, supranta tokios informacijos paskleidimo neigiamas pasekmes, ir jų nori. Įvertinus byloje esančius įrodymus daryti išvadą, kad A. O. tyčia apšmeižė R. Z., nėra pagrindo. Aukštesnysis teismas laiko nepaneigta A. O. nurodytą aplinkybę, kad apie galimą piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atvejį jį policijai pranešė ne norėdama apšmeižti R. Z., o siekdama, kad galimas pažeidimas būtų išaiškintas ir kaltas asmuo atitinkamai nubaustas. Tokia išvada darytina ir analizuojant A. O. pranešimą policijai, kur ji, paskambinusi telefonu, nurodė ne tik tai, kad tarnybiniu automobiliu policijos pareigūnas Z. parvežė vaiką, tačiau ir paprašė išsiaiškinti piktnaudžiavimo atvejį. Pažymėtina, kad tyčios turinys yra nustatomas ne tik iš paties baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimų, bet ir iš kitų faktinių aplinkybių, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens elgesio, kitų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju dėl galimo piktnaudžiavimo tarnyba A. O. kreipėsi ne į trečiuosius asmenis (žurnalistus, televiziją ir pan.), o į kompetentingą tokius pažeidimus tirti instituciją, kas, teismo nuomone, kaip tik patvirtina, kad A. O. tikslas buvo ne tyčia apšmeižti R. Z., siekiant jį pažeminti, sumenkinti jo autoritetą, jam pakenkti. A. O. policijos budėtojui nurodė savo pavardę, vardą, skambino iš jai priklausančio telefono. Priešingai, toks A. O. elgesys rodo jos siekimą išsiaiškinti, ar nebuvo piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi švaistant valstybės lėšas asmeninėms reikmėms.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. O. gynėja viso proceso metu aktyviai siekė išsiaiškinti faktines aplinkybes, reikšmingas bylos teisingam išsprendimui: teikė prašymus užklausti mobilaus ryšio operatorius, kad šie pagal mobilaus ryšio abonentus pateiktų duomenis, kur konkrečiu laiku buvo konkretus abonento naudotojas siekiant pašalinti prieštaravimus tarp R. Z. ir A. O. parodymų. Taip pat teikė prašymus dėl duomenų, susijusių su tarnybinių automobilių priskyrimu, naudojimu, automobilių buvimo vietos nustatytu, duomenų apie telemetrinės įrangos tarnybiniuose automobiliuose naudojimu, dėl A. O. telefoninio pranešimo apie galimą tarnybinį piktnaudžiavimą pateikimo, tačiau šie prašymai nebuvo patenkinti. Neištyrus advokatės prašymuose nurodytų aplinkybių liko nepašalintos abejonės, kurių aukštesnysis teismas, praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, pašalinti neturi galimybės, nes įrašai du metus nesaugomi. Iš pateiktos tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, jog R. Z. teigia, kad nurodytą dieną iki 13.40 val. tarnybines pareigas atliko naudodamasis savo nuosavu transportu, nes vyko į turgų tikrinti romų tautybės prekiautojų, grįžęs į komisariatą 13.40 val. paprašė pusvalandžiui išleisti pas notarą(t.1.b.l. 11). Šias aplinkybes teisme patvirtino jo pakviestas liudytojas viršininkas G. D., kad apie 12.45 val. jis su Z. aptarė darbus ir buvo įpareigojęs pastarąjį vykti į turgavietę ir atlikti patikrinimą. Jam buvo žinoma kad R. Z. vyks pas notarą. Ar R. Z. į turgavietę vyko tarnybiniu automobiliu, teigia nežinąs. Liudytojas N. P. teisme teigė jog atliko patikrinimą pagal A. O. pateiktą pranešimą. Ar buvo koks nors tarnybinis automobilis (duomenys neskelbtini) g. nurodytu laiku jie netikrino ( b.l 29). R. Z. teisme nurodė, kad jis negalėjo tuo metu, kaip nurodo nuteistoji būti prie namų, nes buvo pas notarą, kur buvo tvarkomi paveldėjimo klausimai. Pirmos instancijos teisme apklausta notarė D. V. tvirtino, kad su R. Z. tą dieną nebuvo atliktas notarinis veiksmas, tačiau buvo atliekamas su pastarojo motina. Jis jos teigimu atlydėjo motiną į notarų biurą, ji įrašą apie notarinį veiksmą padarė 14.10 val.. Dėl to pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad A. O. R. Z. negalėjo matyti (duomenys neskelbtini). Tačiau liko neįvertinta ta aplinkybė, kad po A. O. fiksuoto įvykio ir pranešimo policijai 14.01val. kaip rašoma nutarime, buvo praėję jos teigimu apie 15-20 minučių. Tai sutampa su R. Z. nurodytu laiku, kai jis neva savo nuosavu automobiliu grįžo į komisariatą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“( t.2 b.l.25). Be abejo telefono veikimo vieta, būtų pagrįstas įrodymas patvirtinantis ar paneigiantis R. Z. buvimo vietą ir laiką, tačiau tokie įrodymai išreikalauti nebuvo nei patikrinimą atlikusių pareigūnų, nei teismo, o šiuo metu tokių duomenų teismas gauti negali. Atkreiptinas dėmesys jog automobilyje, kuris buvo priskirtas R. Z., telemetrinė įranga, įrengta nebuvo ir tuo automobiliu tą dieną buvo vežiojamas paštas( t.1.b.l. 8-9). Todėl šios aukščiau paminėtos aplinkybės kategoriškai nepaneigia A. O. teiginio, jog ji nurodytą kaltinime dieną matė Z. tarnybiniu automobiliu atvežusį vaiką į (duomenys neskelbtini) g. prie R. Z. namų. Esant nepašalintoms abejonėms, jos turi būti sprendžiamos kaltinamojo naudai.

Atsižvelgiant į paminėta darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. O. kalta padarius BK 154 str. 1 d. numatytą pažeidimą, nesilaikė BPK 20 str. įtvirtintų bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, įpareigojančių teismą išsamiai ir nešališkai įvertinti visas bylos aplinkybes, nenustatė tikslaus įvykio laiko, įrodymus vertino atskirai, todėl priėmė nepagrįstas išvadas dėl įrodymų pagrindžiančių A. O. kaltę, pakankamumo. Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kokie konkretūs įrodymai teismui leido daryti išvadą, kad informacija buvo neatitinkanti tikrovės, kad tokia informacija buvo paskleista ir, kad tokią informaciją A. O. paskleidė tyčia, t. y. iš nuosprendžio motyvų neaišku, kokie byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad A. O. veiksmuose yra visi būtinieji BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Tiek baudžiamosios teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje pažymėta, kad baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis BK Specialiojoje dalyje numatytai nusikalstamos veikos sudėčiai, o tai reiškia, kad turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų reikalavimų nesilaikė, dėl to nepagrįstai, nesant byloje objektyvių ir neginčijamų A. O. kaltės įrodymų, pripažino ją kalta ir nubaudė. Kolegijos vertinimu, nesant objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų, kad A. O. pranešė policijai melagingas žinias, apie visiškai nebūtą ir tik jos pačios sukurtą faktą, A. O. pagal BK 154str.1d. išteisintina.

Apygardos teismo teisėjų kolegija pritaria skundo argumentams, kad pareiškėjas privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą netinkama forma, naudodamas policijos įstaigos firminį blanką, pasirašydamas ne kaip privatus asmuo, o viešosios policijos skyriaus viršininko pareigomis bei pateikdamas įgaliojimą, tačiau pirmos instancijos teismas nelaikė tai procesiniu trūkumu ir priėmęs skundą jį išnagrinėjo. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ir privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuojančių normų specifikos. Privataus kaltinimo bylų esmė – skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis (BPK 408 str. 1 d.). Taigi juridinis asmuo negali būti nukentėjusysis. BK 154 str. 3 d. nuostatos reglamentuoja, kad už šmeižimą asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Iš čia seka išvada, jog privataus kaltinimo bylose apskritai, o šiuo konkrečiu atveju dėl šmeižimo baudžiamasis procesas pagal juridinio asmens skundą negalimas. Nors paduotas skundas turėjo dokumento formos trūkumus, tačiau turinys jame dėstomas, kaip privataus asmens juolab, kad buvo prašoma priteisti neturtinė žala ne juridiniam asmeniui, o konkrečiai privačiam asmeniui- R. Z.. Todėl R. Z. teiginiai, kad jis gynė ir policijos kaip juridinio asmens autoritetą, yra nepagrįsti.

Skundžiamu nuosprendžiu R. Z. iš nuteistosios A. O. buvo priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. BPK 115 str. 3 d. 2 p. nurodyta, kad tokiu atveju, jei teismas priima išteisinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, kad nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, kad A. O. išteisintina BPK 305 str. 5 d. 1 p., byloje R. Z. pareikštas ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad nuteistosios A. O. veikoje nėra visų būtinų BK 154str.1d. numatytų taikymo sąlygų, darytina išvada, kad ji nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio dalies 1 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendį panaikinti, kuriuo A. O. pripažinta kalta pagal 154str. 1d., ir priimti išteisinamąjį nuosprendį:

A. O. pagal BK 154 str. 1 d. išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. Z. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.