Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Bujokaitės, kolegijos teisėjų Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) AB ,,Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo VSDFV Šiaulių skyriaus ieškinį atsakovui AB ,,Swedbank“ dėl valstybinio socialinio draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad 2002 m. balandžio 5 d. tarp Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir AB „Hansa-LTB“ buvo sudaryta Sąrašinių pavedimų sutartis (duomenys neskelbtini), kuria šalys sulygo, jog bankas teiks paslaugas, pervedant ir įskaitant Kliento mokamas pensijas, pašalpas, kompensacijas ir visas kitas išmokas į lėšų gavėjų sąskaitas banke. Sutarties 1.1 p. šalys apibrėžė sutarties dalyką, kuris nustatė, jog bankas perves kliento pervestas lėšas į kliento pateiktame Sąrašiniame pavedime nurodytų lėšų gavėjų banko sąskaitas, esančias banke. VSDFV Šiaulių skyrius 2010 m. lapkričio 25 d. priėmė sprendimą dėl N. S. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo, kuriuo nusprendė mokėti perskaičiuotą 666,68 Lt valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki gyvos galvos. 2011 m. vasario 25 d. tarp N. S. ir atsakovo buvo sudaryta Fizinio asmens banko sąskaitos sutartis, pagal kurią bankas atidarė klientei sąskaitą ir įsipareigojo priimti, įskaityti pinigus į sąskaitą ar atlikti kitas operacijas, numatytas Sutartyje.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad N. S. 2013 m. vasario 1 d. mirė, tačiau VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimas dėl N. S. senatvės pensijos mokėjimo nutraukimo buvo priimtas 2013 m. lapkričio 7 d., kuriuo senatvės pensijos mokėjimas nuo 2013 m. gruodžio 1 d. nutrauktas. Rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. pervedė į N. S. sąskaitą 5 333,44 Lt senatvės pensijos. 2013 m. lapkričio 12 d. ieškovas priėmė sprendimą dėl N. S. senatvės pensijos permokos nustatymo. Iš 2013 m. lapkričio 26 d. AB ,,Swedbank“ banko sąskaitos išrašo matyti, jog N. S. sąskaitos likutis sudarė 9 227,57 Lt. Taip pat 2014 m. kovo 25 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi pareiškėjui S. S. buvo atnaujintas terminas palikimui, atsiradusiam po jo motinos N. S. mirties priimti. 2014 m. lapkričio 14 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas grąžinti iš N. S. sąskaitos 5 333,44 Lt sumą, nurodant, kad minėtos lėšos buvo pervestos po jos mirties. 2014 m. lapkričio 28 d. atsakyme atsakovas nurodė, jog neturi teisės išmokėti lėšų iš mirusio banko kliento sąskaitos.

Pažymėtina, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir AB „Hansa-LTB“ 2002 m. balandžio 5 d. Sąrašinių pavedimų sutarties 3.3 punktu sulygo, jog už sąrašiniame pavedime nurodytų duomenų teisingumą atsako klientas (ieškovas). Tuo atveju, kai klientas sąrašiniame pavedime nurodo netikslius lėšų gavėjų ir/ar jų sąskaitų rekvizitus, bankas lėšų šiems gavėjams neperveda ir grąžina jas klientui ne vėliau kaip per 3 banko darbo dienas nuo sąrašinio pavedimo pateikimo ir lėšų skirtų to pavedimo atlikimui gavimo į sąskaitą dienos, pervesdamas lėšas į tas sąskaitas, iš kurių jos gautos, kartu perduodamas elektronines duomenų bylas, kuriose nurodo klaidingų pervedimų duomenis. Grąžinant lėšas klientui, bankas mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodo: grąžinamų išmokų sumą, lėšų gavėjų skaičių, Klientui grąžinamo mokesčio sumą, failo pavadinimą.

Taigi, tiek 2002 m. balandžio 5 d. Sutarties preambulėje, tiek jos 1.1 p., 3.3 p., šalys apibrėžė esmines sutarties sąlygas, susijusias su sutarties dalyku ir sąrašinio pavedimo vykdymo tvarka. CK 6.196 str. nurodyta, kad Sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos. Pažymėtina, jog atsakovas yra subjektas, užsiimantis komercine veikla, kurios specifika reikalauja išreikšti valią dėl sutarties sąlygų nustatymo nedviprasmiškai, ūkinės veiklos subjektas savo veiksmais negali klaidinti asmenų, su kuriais yra sudaromos sutartys. Atsižvelgiant į šias nuostatas, Sutarties 3.3 p. negali būti aiškinamas siaurinamai, tai yra kategoriškai teigiant, jog netikslių duomenų samprata apima tik tuos atvejus, kai klientas pavedime nurodo netikslius lėšų gavėjų ir/ar jų sąskaitų rekvizitus. Pažymėtina, jog Sutarties 3.3 p. reikalauja nurodyti tikslius duomenis, visų pirma, apie patį lėšų gavėją, tai yra subjektą, kuriam pagal 2002 m. balandžio 5 d. Sutartį VSDFV Šiaulių skyrius privalo pervesti lėšas į banko sąskaitą. Antra, tik nurodžius lėšų gavėją, kuris patenka į 2002 m. balandžio 5 d. Sutarties taikymo sritį, VSDFV Šiaulių skyrius turi pareigą aiškiai nurodyto lėšų gavėjų ir jo sąskaitų rekvizitus. Tuo tarpu mirus senatvės pensijos gavėjai N. S., pagal 2002 m. balandžio 5 d. Sutarties nuostatas ji nustojo būti lėšų gavėja. Tai lėmė pati Sutarties esmė, jos pobūdis ir sudarymo tikslai. Pažymėtina, jog 2002 m. balandžio 5 d. Sąrašinių pavedimų sutarties 3.3 p. šalys aiškiai nustatė, kokios kyla pasekmės pateikus bankui netikslius duomenis apie lėšų gavėjus, o būtent – banko pareiga nepervesti lėšų ir jas grąžinti klientui.

Tokiu būdu iš Sutarties sąlygų turinio loginės ir sisteminės analizės teismas sprendė, jog šalys sutarties sąlygas suformulavo pakankamai aiškiai, tai yra numatė lėšų grąžinimo galimybę tuo atveju, kai VSDFV Šiaulių skyrius pateikia neteisingus duomenis apie lėšų gavėjus. Svarbu pažymėti, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Šių nuostatų kontekste svarbu įvertinti: Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 str. 3 d. imperatyvią nuostatą, kuri nustato, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos iki gyvos galvos arba laikotarpiui, kuriam pensijos gavėjui pagal šį įstatymą išlieka teisė gauti paskirtą pensiją; taip pat, kad 2002 m. balandžio 5 d. Sąrašinių pavedimų sutarties preambulėje šalys sulygo, jog bankas teiks paslaugas, pervedant ir įskaitant kliento mokamas pensijas, pašalpas, kompensacijas ir visas kitas išmokas į lėšų gavėjų sąskaitas banke. Taigi įvertinęs bylos faktines aplinkybes santykyje su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 str. 3 ir 4 d. bei 2002 m. balandžio 5 d. Sutarties nuostatomis, teismas konstatuoja, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. nesant nei įstatyminio, nei faktinio pagrindo pervedė į N. S. sąskaitą 5 333,44 Lt senatvės pensijos. Tokio pobūdžio veiksmus ieškovas atliko objektyviai neturėdamas informacijos apie N. S. mirtį, tai yra teikdamas netikslius duomenis apie lėšų gavėją bankui.

Be to, teismas konstatavo, jog tarp N. S. ir atsakovo 2011 m. vasario 25 d. buvo sudaryta Fizinio asmens banko sąskaitos sutartis. CK XLVI skyriaus nuostatos, reglamentuojančios banko sąskaitą, nustato lėšų nurašymo iš sąskaitos pagrindus (CK 6.922 str.). Pagal CK 6.922 str. 2 d., be kliento nurodymo lėšos gali būti nurašomos teismo sprendimu. Taigi, atsižvelgiant į šias nuostatas, teismas priėjo prie išvados, jog nagrinėjamojoje byloje nėra aktualūs paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovas grindė atsikirtimus į ieškinį. Juolab, kad atsakovas Sąrašinių pavedimų sutartimi įsipareigojo grąžinti ieškovui pervestas lėšas, jeigu jis pateikė netikslius duomenis apie lėšų gavėją. Pažymėtina, kad CK 6.158 str. 1 d. įtvirtina nuostatą, jog sutartis yra ją sudarančių asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, o kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai.

Taip pat teismas nepagrįstai nevertino ir neatskleidė tarp AB ,,Swedbank“ ir N. S. sudarytos fizinio asmens banko sąskaitos sutarties esmės ir įtakos sprendžiant ginčą. Nurodė, kad atsakovas nėra klientų sąskaitoje esančių lėšų savininkė, tai yra mokėtojams pervedant pinigines lėšas į banko kliento sąskaitą, atsakovas atlieka šių lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, bet netampa šių lėšų savininkė. Ginčas dėl mirusios N. S. banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų pervedimo pagrįstumo ir reikalavimo jas grąžinti vykdymo turi būti sprendžiamas tarp lėšas pervedusio ir jas gavusio subjektų, todėl AB ,,Swedbank“ nėra tinkamas atsakovas šioje byloje ir ieškinys atsakovo atžvilgiu negalėjo būti tenkinamas.

Pateikus kliento mirties liudijimą, blokuojamos visos mirusio asmens sąskaitos ir kitos banko paslaugų teikimo sutartys, susietos su banko sąskaita. Nepaisant to, kad sąskaita yra blokuojama, lėšos patenka į mirusio kliento sąskaitą ir išmokamos tik teisėtiems įpėdiniams pateikus paveldėjimo teisės liudijimą. Taigi, iš esmės galima tokia situacija, kad sąskaitos savininko mirties dienai sąskaitoje gali ir nebūti lėšų, tačiau jos gali atsirasti vėliau, pavyzdžiui mirusio asmens debitoriai įvykdo prievolę pervesdami pinigines lėšas į mirusio asmens sąskaitą, tačiau bet kuriuo atveju sąskaitoje esančios lėšos yra sąskaitos savininko nuosavybė ir jomis disponuojama teisės aktų, tame tarpe ir reglamentuojančių paveldėjimą, nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai ignoravo ginčui spręsti taikytinas paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias CK nuostatas. Įvertinant tai, kad mirusios N. S. banko sąskaitoje esančių lėšų suma yra didesnė nei ieškiniu pareikštas reikalavimas, valstybė, atstovaujama valstybinės mokesčių inspekcijos, privalės priimti palikimą ir tokiu būdu ne ginčo tvarka galės įvykdyti ieškovo reikalavimus. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ko pasekoje buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

CK 6.154 str. 1 d. nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią - sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir AB ,,Hansa-LTB“ 2002 m. balandžio 5 d. sudarė Sąrašinių pavedimų sutartį, kuria bankas įsipareigojo teikti paslaugas, pervedant ir įskaitant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos mokamas pensijas, pašalpas, kompensacijas ir visas kitas išmokas į lėšų gavėjų sąskaitą. Pažymėtina, kad mirusi N. S. su atsakovu AB ,,Swedbank“ 2011 m. vasario 25 d. buvo sudariusi Fizinio asmens banko sutartį. Šiuo atveju, atsakovas banko sąskaitos sutartimi įsipareigojo priimti ir įskaityti pinigus į kliento (N. S.) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas (CK 6.913 str. 1 d.). Pažymėtina, kad visos išmokos, įskaitant ir pensiją, buvo pervedamos ir įskaitomos minėtoje banko sąskaitoje.

Nagrinėjamu atveju, N. S., pagal mirties liudijimą, mirė 2013 m. vasario 1 d., tačiau valstybinio socialinio draudimo pensija ir toliau buvo mokama (b. l. 11), pervedant išmokas į atsakovo žinioje esančią sąskaitą. VSDFV Šiaulių skyrius, gavęs duomenis apie N. S. mirtį, 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu senatvės pensijos mokėjimą nutraukė nuo 2013 m. gruodžio 12 d. (b. l. 10). Vadinasi, kaip pirmosios instancijos teismas nustatė, senatvės pensija beveik 8 mėnesius po N. S. mirties buvo nepagrįstai įskaitoma į jos sąskaitą, esančią atsakovo AB ,,Swedbank“ žinioje. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovas neturėdamas informacijos apie N. S. mirtį, tai yra teikdamas netikslius duomenis apie lėšų gavėją bankui, nesant įstatyminio ir faktinio pagrindo pervedė į N. S. sąskaitą iš viso 1 545 Eur, todėl pagal šalių Sąrašinių pavedimų sutartį, ieškovo pervesti pinigai į N. S. sąskaitą po jos mirties yra be pagrindo įgytas turtas, todėl atsakovas privalo pinigus grąžinti ieškovui. Atsižvelgiant į tai, ieškovas pagrįstai reikalauja atsakovo grąžinti be pagrindo gautas 1 545 Eur dydžio išmokas.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog vadovaujantis LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 str. 3 d., N. S. mirus nuo 2013 m. vasario mėn. pensija jai nebegalėjo būti mokama. Esant šioms aplinkybėms, seka loginė išvada, jog išmokos, pervestos N. S. po jos mirties, nei jai, nei jos įpėdiniams nepriklauso, dėl ko kyla pareiga jas grąžinti ieškovui. Visgi, sutiktina su atsakovo argumentu, kad jis nėra paveldėjimo teisinių santykių dalyvis ir nėra įgijęs nuosavybės į mirusiosios lėšas, todėl pagrįstai be kliento nurodymo atsisakė nurašyti lėšas iš sąskaitos (CK 6.922 str. 1 d.). CK 6. 922 str. 2 d. numatyta, jog, nesant kliento nurodymo, lėšos gali būti nurašomos teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą grąžinti 1 545 Eur.

Atsakovo argumentas, kad jis negali būti atsakovas šioje byloje, kadangi jis nėra N. S. sąskaitų savininkas yra iš dalies pagrįstas. Kaip buvo minėta anksčiau, banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas (CK 6.913 str. 1 d.). Be to, bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (CK 6.913 str. 2 d.). Tai reiškia, kad į N. S. sąskaitą pervestos lėšos yra pastarosios nuosavybė, tačiau atsakovas tomis lėšomis gali disponuoti įstatymo nustatyta tvarka, todėl esant pirmosios instancijos teismo sprendimui, atsakovas turi pareigą nurašyti reikalaujamas lėšas (1 545 Eur).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes konstatuoja, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.