Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas D. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–13), kurį patikslino (b. l. 65–87), ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės: 1) 40 103,73 Lt žalai atlyginti; 2) 968 Lt bylinėjimosi išlaidų; 3) 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau – Pakeitimo įstatymas) pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų koncepcija ir įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – Leidimas gaminti) išdavimo dieną. Pareiškėjas leidimą plėtrai gavo laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31, t. y. tuo metu, kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Pakeitimo įstatymo pataisomis nuspręsta panaikinti mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytinus elektros energijos supirkimo tarifus, taip pat buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, pareikalauta, kad būtų pateiktos užtikrinimo priemonės – garantijos. Iki to galiojusios redakcijos Įstatyme elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėtrai išdavimo momentu, kadangi tik žinojęs garantuojamą supirkimo tarifą pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus ir kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Atitinkamai nuo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas plėtrai) gavimo momento energetikos projektą įgyvendinantis pareiškėjas, žinojęs būsimą fiksuotą tarifą, investavo didžiąją lėšų dalį (įsigijo energetikos objekto įrangą, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt.).

Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, kad fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tie, kurie galios Leidimo gaminti išdavimo momentu, pareiškėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta. Dėl jo teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne Leidimo plėtrai, o Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta Įstatymo, galiojusio iki 2013-01-31, redakcijoje. Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu pakeitus Įstatymo 20 straipsnio 7 dalį buvo įtvirtintas fiksuoto tarifo nustatymo tvarkos principas, pažeidžiantis tų elektros gamintojų teises, kuriems elektros energijos fiksuotas tarifas jau buvo nustatytas teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Įsigaliojusios pataisos pakeitė pareiškėjo teisių už elektrinėse pagamintą ir parduotą elektros energiją gauti fiksuotą pajamų dydį apimtį. Dėl pakeisto ir jo teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo, Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo pareiškėjas patyrė 40 103,73 Lt žalą, o atsakovei atitinkamai kilo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė.

Atsakovė šiuo atveju nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymą (redakcija iki 2013-01-31) fiksuotas tarifas buvo susietas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu galiojusiu tarifu, todėl 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjui išdavus Leidimą plėtrai. Įstatymas garantavo, kad, išdavus Leidimą plėtrai iki 2012-12-31, elektros energija iš pareiškėjo bus superkama Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu tarifu. Taigi, fiksuotas tarifas pareiškėjo parduodamai elektros energijai yra Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojęs tarifas, todėl faktinis santykis, su kuriuo buvo susietas fiksuotas tarifas, pasibaigė nuo Leidimo plėtrai išdavimo momento, o atsakovė Įstatymu siekė pakeisti tai, kas jau yra įvykę, todėl tokie jos veiksmai negali būti laikomi teisėtais.

Mano, kad buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas priimant Pakeitimo įstatymą, kuriuo, įtvirtinus teisinio reguliavimo principą, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, atsakovė atliko neteisėtus ir antikonstitucinius veiksmus. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Konstitucinis Teismas, o panašaus pobūdžio ginčas, susijęs su retroaktyviu teisės aktų galiojimu, buvo sprendžiamas 2012-01-25 Didžiosios Britanijos apeliacinio teismo byloje. Taip pat nurodo, kad Pakeitimo įstatymas pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes: 1) valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą, panaikina Leidimu plėtrai pareiškėjo turėtas teises, įgytas pagal Įstatymą (redakcija iki 2013-02-01); 2) Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal; 3) pareiškėjas, gavęs Leidimą plėtrai iki 2013-01-31, pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėtrai išdavimo momentu, dėl to patyrė žalą. Priėmus Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes fiksuoto tarifo nustatymo tvarka buvo pakeista taip, kad pareiškėjui taikytini fiksuoti tarifai buvo panaikinti. Įstatymo (redakcija iki 2013-02-01) reguliavimu buvo įtvirtintas principas, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu. Toks principo įtvirtinimas garantavo pareiškėjo teisėtus lūkesčius, kadangi tik žinodamas garantuojamą supirkimo fiksuotą tarifą galėjo įvertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Pareiškėjas tik po Pakeitimo įstatymo sužinojo, kad jos įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir grąža bus gerokai mažesnė, kadangi visi jo paskaičiavimai dėl projektų finansinės grąžos, atlikti galiojant Įstatymo redakcijai iki 2013-02-01, po Pakeitimo įstatymo tapo neaktualūs ir neteisingi, taigi buvo pažeistos jo teisės ir teisėti lūkesčiai. Taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Pažeistas ir proporcingumo principas, Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių energetikos išteklių energetikos politikos reguliavimo praktikos, pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėjas nebūtų patyręs nuostolių, todėl mano, kad šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir jo patirtų nuostolių.

Pareiškėjas nurodo, kad yra įrengęs vieną 4,83 kW saulės elektrinę. 2013-06-26 su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurios 1.3 p. nustatyta, kad jis įsipareigoja pateikti į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, o AB „Lesto“ įsipareigoja sumokėti pareiškėjui 0,69 Lt, o ne 1,44 Lt už 1 kW. Taigi dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jis patirs 40 103,73 Lt nuostolių, apskaičiuojamų taip: AxBxCxD, kur A – per 1 (vienus) metus 1 kW įrengtosios galios saulės elektrinės (Lietuvos sąlygomis) pagamintas elektros energijos kiekis, lygus 922,56158 kWh; B – 12 metų laikotarpis, kurio metu gamintojui taikomas fiksuotas supirkimo tarifas; C – Leidimo plėtoti išdavimo metu galiojusio (1,44 Lt/kWb (be PVM)) ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusio (0,69 Lt/kWh (be PVM)) elektros energijos supirkimo fiksuotų tarifų skirtumas, lygus 0,75 Lt/kWh (be PVM); D – saulės elektrinių įrengtųjų galių suma, lygi 4,83 kW.

Pareiškėjas AB „Lesto“ pateikė 2013 m. liepos 31 d. 510,92 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija JON Nr. 000001), 2013 m. rugpjūčio 31 d. 485,51 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija JON Nr. 000002), 2013 m. rugsėjo 30 d. 377,52 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija JON Nr. 000003), 2013 m. spalio 31 d. 180,59 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija JON Nr. 000004), 2013 m. lapkričio 30 d. 63,53 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija JON Nr. 000005), 2013 m. gruodžio 31 d. 56,27 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija JON Nr. 000006), 2014 m. sausio 31 d. 84,40 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija JON Nr. 000008), 2014 m. vasario 28 d. 153,62 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija JON Nr. 000010), 2014 m. balandžio 30 d. 572,74 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija JON Nr. 000012) ir 2014 m. gegužės 31 d. 543,52 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija JON Nr. 000013).

Pareiškėjas pažymi, kad iki šios dienos jau yra patyręs 2 594,25 Lt nuostolių, apskaičiuojamų pagal formulę A x B, kur A – bendras pagamintas elektros energijos kiekis laikotarpiu nuo 2013 metų birželio mėnesio iki 2014 metų birželio mėnesio, t. y. 3,459 kWh; B – Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusio (1,44 Lt/kWh (be PVM)) ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusio (0,69 Lt/kWh (be PVM)) elektros energijos supirkimo fiksuotų tarifų skirtumas, lygus 0,75 Lt/kWh (be PVM).

Teismo posėdyje nei pareiškėjas, nei jo atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 151, 152).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos energetikos ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 42–45, 141–147).

Paaiškino, kad pareiškėjui išduotame Leidime plėtrai nurodytos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, pareiškėjas, pradėdamas veiklą energetikos sektoriuje ir gavęs leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pažymėjo, kad nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Tokio pobūdžio ir apimties bylose teisinę praktiką, privalomą valstybėms narėms, yra suformavęs Europos Teisingumo Teismas. Nuo 2012 m. rudens spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis, todėl pareiškėjas, dar prieš gaudamas Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pareiškėjas, kuris pasirinko tam tikrą verslo modelį, turėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros kainos pasikeitimus. Leidimas jam išduotas vadovaujantis išdavimo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, atsakovė veikė pagal savo kompetenciją, todėl nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtų veiksmų arba neveikimo pareiškėjo atžvilgiu. Nesant civilinės atsakomybės sąlygų (šiuo atveju neteisėtų veiksmų), negali kilti ir civilinė atsakomybė. Taip pat atsakovė remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pažymėjo, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Pareiškėjas neakcentavo, kad pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio siekė įsigydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, nėra jokių duomenų, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Atsiliepime taip pat nurodo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu tirti atitinkamų teisės normų konstitucingumą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 150).

Skundas atmestinas.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Energetikos ministerija 2012-11-13 išdavė pareiškėjui D. J. leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3666, kuriame nurodyta, kad įrengiamos saulės elektrinės instaliuota galia – 0,005 MW, projektinė metinė elektros energijos gamyba – 4 530 kWh. Leidimu plėsti reglamentuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 50 antra pusė).

Pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė prašymą išduoti leidimą vykdyti veiklą elektros energijos sektoriuje (b. l. 47, 48). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-04-26 energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 18ĮP2-39739 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 51).

Energetikos ministerija 2013-05-23 išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1726 saulės elektrinėje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), Molėtų r., kurios įrengtoji galia – 0,00483 MW. Leidimas išduotas remiantis Leidimu plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3666. Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygose nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 17).

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo.

Pareiškėjo nuomone, Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams. Projektas parengtas ir pateiktas Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus (projekto rengimo, priėmimo procedūras, projektas nebuvo suderintas su kompetentingomis valstybės institucijomis ir visuomene, neatliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas ir būtini pataisymai), Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių išteklių energetikos politikos bei reguliavimo praktikos ir pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir interesus, dėl to jis patyrė didelių finansinių nuostolių ir iš esmės tokia situacija pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje.

Pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013-02-01) buvo nustatyta saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą. Įstatymo 20 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2013-02-01, buvo nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis; fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija; Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai peržiūrimi atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos; numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Pagal nuo 2013-02-01 įsigaliojusio Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą nustatyta, kad saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią reikia padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012-12-31. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013-02-01) nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos; numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (7 dalis).

Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjui leidimas plėtoti elektros gamybos pajėgumus buvo išduotas remiantis iki 2013-02-01 galiojusiu teisiniu reglamentavimu, o leidimas gaminti elektros energiją – pagal pakeistą saulės energetikos reglamentavimą, galiojantį nuo 2013-02-01.

Nustatyta, kad dėl Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjas į atsakovę kreipėsi su 2013-04-29 prašymu, leidimas išduotas 2013-05-23, todėl jį išduodama atsakovė pagrįstai vadovavosi tuo metu galiojusiomis įstatymo nuostatomis ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad neprivalu vadovautis Leidime gaminti įtvirtintomis nuostatomis, kad elektros energijai supirkti turi būti taikomi tarifai pagal teisinį reguliavimą, galiojusį Leidimo plėtrai išdavimo metu. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-02-01 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti ekonominę valstybės politiką (pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni, prasidėjo aktyvi saulės šviesos energijos elektrinių plėtra, kurios akivaizdžiai vartotojams didina elektros energijos kainą. Energetikos ministerijai buvo pateikti tūkstančiai prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnes kaip 30 kW galios elektrines.

Teisės doktrinoje nustatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (šiuo atveju –elektros energijos) turi būti įstatymo ginamas papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią sparčiam elektros energijos tarifo vartotojų didėjimui. Iš Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct už kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct už kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct už kWh ir t. t. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas, o pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai bei rūpestingai ir įvertinti verslo riziką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Todėl ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, nes investavo dideles lėšas tikėdamasis, kad, pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Byloje pareiškėjas neįrodė, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio siekė įsigydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Pagrindinė viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.

Kaip jau buvo konstatuota, Leidimas gaminti pareiškėjui buvo išduotas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovės veiksmus neteisėtais ir tai yra pakankamas pagrindas atmesti skundą.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jame įtvirtintas naujas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas, atitinka Konstituciją.

Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas nuspręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis). Analogiškas kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis a. b. Nr. A756-152/2009).

Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012). Be to, teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl Pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.