- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-31
- Bylos Nr.
- AS-146-798-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Olinda“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Pareiškėjas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Olinda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Olinda“ dėl statybos leidimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m birželio 23 d. išduotą statybos leidimą Nr. NS/78/08-1607.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje byloje sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m birželio 23 d. išduoto statybos leidimo Nr. NS/78/08-1607 galiojimą. Prašymą grindė tuo, kad statybų vykdymas ginčijamo akto pagrindu reikštų statybas pagal neteisėtai išduotą leidimą, o tai sukeltų pasekmes, numatytas Statybos įstatymo 28¹ straipsnyje. Pažymėjo, jog statybos gali apsunkinti ar padaryti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymą, nebūtų apgintas viešasis interesas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi priėmė pareiškėjo prašymą nagrinėjimui teisme ir patenkino prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo dienos sustabdė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m birželio 23 d. išduoto statybos leidimo Nr. NS/78/08-1607 galiojimą.
Teismas nustatė, kad prekybos paskirties pastato Vilniaus mieste, Gineitiškėse, kurio statybai ginčijamu aktu yra išduotas leidimas, statybos darbai dar nepradėti. Pažymėjo, jog tuo atveju, jei statybos darbai būtų pradėti, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju jų padarinių pašalinimas bei buvusios padėties atkūrimas būtų susijęs su sudėtingais technologiniais procesais bei pareikalautų nemažų finansinių, organizacinių, techninių išteklių.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Olinda“ nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi pateikė atskirąjį skundą (b. l. 45-49), kuriuo prašo panaikinti tą nutarties dalį, kuria buvo išspręstas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas ir šį klausimą išspręsti iš esmės – netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pareiškėjas praleido naikinamąjį vienerių metų terminą kreiptis į teismą, todėl jo skundas negalėjo būti priimtas nagrinėjimui.
2. Pareiškėjas neturi teisės ginti uždarosios akcinės bendrovės „Merko statyba“ subjektinių teisių teismine tvarka, todėl yra pagrindas atsisakyti priimti jo skundą.
3. Pareiškėjas neturi teisės ginti viešojo intereso, todėl yra pagrindas atsisakyti priimti jo skundą.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs skundo padavimo terminą, todėl pareiškėjo skundas neturėjo būti priimtas.
5. Statybos nebuvo ir iki šiol nėra pradėtos dėl uždarosios akcinės bendrovės „Merko statyba“ kaltės (šiai pažeidus generalinės rangos sutartį), todėl argumentas, kad vykstančios statybos gali apsunkinti ar padaryti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymą ateityje, yra nepagrįstas.
6. Reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nebūtų adekvatus siekiamiems tikslams, pažeistų proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principus.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Išdėsto šiuos argumentus:
1. Teismo nutarties dalis, kuria nuspręsta priimti pareiškėjo skundą negali būti skundžiama apeliacine tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 1 dalis, 149 straipsnis), todėl negali būti atskirojo skundo dalyku. Apelianto argumentai, dėl skundo priėmimo klausimo išsprendimo neturi būti nagrinėjami.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą bylose, kuriose ginčijamas statybos leidimas, yra ypač svarbu atsižvelgti į ginčo pastato faktinę padėtį (statybų baigtumą). Kadangi nagrinėjamu atveju statyba pagal ginčijamą statybos leidimą nėra pradėta, o trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodo, kokią žalą jam galėtų sukelti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, poreikis sustabdyti statybos leidimo galiojimą, tokiu būdu suteikiant prioritetą viešajam interesui, yra akivaizdus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių (priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą)) teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 92 str.).
Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, akcentuojama būtinybė motyvuotai įvertinti teismo sprendimo įvykdymo galimybes, atsižvelgiant į tokios priemonės taikymo tikslingumo (ar jos taikymas realiai padėtų reikalavimo patenkinimo atveju atkurti iki ginčo buvusią teisinę padėtį), proporcingumo (pvz., galimos žalos proporcija: pritaikius reikalavimo užtikrinimą, tačiau netenkinus reikalavimo, ir netaikius priemonės, bet patenkinus reikalavimą), proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos ir kitus principus (žiūrėti, pavyzdžiui, administracines bylas Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).
Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Olinda“ 2009 m birželio 23 d. išduoto statybos leidimo Nr. NS/78/08-1607 prekybos paskirties pastato Gineitiškių k. (Pašilaičiuose) statybai (b. l. 12-13). Pareiškėjas prašo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti ginčijamo administracinio akto – statybos leidimo – galiojimą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikinai sustabdė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m birželio 23 d. išduoto statybos leidimo Nr. NS/78/08-1607, galiojimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Olinda“ nei prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nei atskirajame skunde iš esmės nepateikė argumentų (pagrįstų įrodymais) kaip reikalavimo užtikrinimo priemonės laikinas pritaikymas neigiamai paveiktų trečiojo suinteresuoto asmens turtinius ar kitus interesus ir tokiu būdu pažeistų proporcingumo bei šalių pusiausvyros principus. Be to, net jei tokie įrodymai ir būtų pateikti, vien galimi suinteresuotų asmenų finansiniai nuostoliai negali būti pagrindas netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, nes pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju tai iš esmės reikštų neteisėtų administracinių aktų ir jų padarinių įteisinimą, taigi kartu ir viešojo intereso pažeidimą.
Teisėjų kolegija pastebi, kad paprastai panašaus pobūdžio bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo kai ginčijamas administracinis aktas yra statybos leidimas, be kitų reikšmingų aplinkybių yra ypač svarbu įvertinti faktinę statybų padėtį, t. y. kokioje stadijoje yra pastato, kuriam išduotas ginčijamas statybos leidimas, statybos darbai. Konstatavus, kad pastatas yra dar nepradėtas statyti arba jo baigtumas yra nedidelis, proceso šalių interesų balanso kontekste paprastai suteikiamas prioritetas viešųjų interesų apsaugos principui (žiūrėti, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525 – 226/2009).
Nagrinėjamu gi atveju, atskirojo skundo argumentas, kad faktiškai statybos pagal ginčijamą statybos leidimą nėra ir kol kas negali būti pradėtos dėl rangovo UAB „Merko statyba“ kaltės, tik patvirtina, jog nagrinėjamu atveju yra tikslinga išlaikyti status quo (esamą padėtį) iki bus išnagrinėtas šis ginčas, o šios priemonės pritaikymas būtų proporcingas siekiamam tikslui - išvengti neigiamų pasekmių, kurios gali atsirasti, jei skundžiamas aktas ginčo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu būtų panaikintas. Tuo tarpu išsprendus statybos leidimo teisėtumo klausimą, galės būti realizuoti trečiojo suinteresuoto asmens prekybos paskirties objekto statybos tikslai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo savo atskirajame skunde pateikė nemažai argumentų dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai išspręsto skundo priėmimo klausimo. Pažymėtina, kad ABTĮ aiškiai nustato, jog dėl teismo pirmininko ar teisėjo nutarties atsisakyti priimti skundą (prašymą) gali būti duodamas atskirasis skundas (ABTĮ 37 str. 3 d.). Tuo tarpu nutartis, kuria skundas priimtas, nėra skundžiama. Todėl teismas nepasisakys dėl trečiojo suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentų, susijusių su skundo priėmimu pirmosios instancijos teisme. Šie atsakovo argumentai, gali būti įvertinti bylą nagrinėjant iš esmės. Taip pat pažymėtina, kad šioje procesinėje stadijoje sprendžiami išimtinai su reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu susiję klausimai, todėl kolegija nevertins ir trečiojo suinteresuoto asmens bei pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, susijusių su ginčo iš esme.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žiūrėti, pavyzdžiui, administracines bylas Nr. AS442-267/2009, AS146-338/2009), skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, nagrinėjant atskirąjį skundą ir vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, analizuotinos būtent šios konkrečios bylos faktinės aplinkybės.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei motyvuotai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir jos panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Olinda“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.