Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-06-07 · Civilinė byla Nr. 2A-1136/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-07
Bylos Nr.
2A-1136/2012
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00800-2011-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Vasarienė, Alė Bukavinienė, Rimvydas Norkus
Atsakovas
viešosios įstaigos Lietuvos nacionalinis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „RGG“
Kategorijos
  • 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1136/2012Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00800-2011-7Procesinio sprendimo kategorijos 36.1; 42.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011m. rugsėjo 21 d. sprendimo, kuriuo patenkintas iš dalies ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-4994-823/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „RGG“ ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „RGG“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija 236 949,46 Lt dydžio įsiskolinimą, 8,28 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 16 769,01 Lt delspinigių bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 26 d. su atsakovu pasirašė sutartį Nr. 13F-0002, kuria ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui LED ekraną (24 scenografijos komponentų/modulių) RGG LED P-16, efektinę LED įrangą: LED PAR (50 vnt), LED BAR (20 vnt), LEDPANEL (100 vnt), šviesos ir vaizdo efektų sistemos aptarnavimo paslaugas LRT televizijos programose transliuojamoms laidoms ir/arba renginiams nuo Sutarties pasirašymo dienos, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu už jo faktiškai suteiktas paslaugas (toliau – Paslaugų sutartis). Paslaugų sutartimi nustatyta, kad sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas išrašo ir pateikia atsakovui PVM sąskaitas faktūras už faktiškai suteiktas paslaugas, o atsakovas privalo atsiskaityti už suteiktas paslaugas per 40 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos-faktūros gavimo dienos. Ieškovas sąžiningai bei tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Atsakovas įrangos perdavimo bei suteiktų paslaugų fakto neginčija, pretenzijų dėl gautos įrangos bei suteiktų paslaugų kokybės taip nėra pareiškęs, tačiau su ieškovu pagal jo išrašytas sąskaitas visiškai neatsiskaitė. Bendra atsakovo įsiskolinimo suma (be priskaičiuotų delspinigių) sudaro 236 949,46 Lt. 2010 m. gruodžio 31 d. ieškovas su atsakovu bendru sutarimu pasirašė Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo atsakovas patvirtino savo pagrindinės skolos dydį, t. y. 236 949,46 Lt.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad bylos nagrinėjimui svarbios faktinės ginčo sutarties pasirašymo aplinkybės. 2009 m. rugpjūčio 26 d., t.y. tą pačią dieną kaip ir ieškovo nurodyta Paslaugų sutartis, tarp šalių buvo pasirašyta Reklamos sutartis, kuria ieškovas įsipareigojo užsisakyti iš atsakovo reklamos paslaugų LTV kanale nuo 2009 m. rugsėjo1d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. už 169 400 Lt. 2009 m. gruodžio 23 d. tarp šalių buvo pasirašyti du papildomi susitarimai: papildomas susitarimas Nr. 1 prie Paslaugų sutarties, kuria Paslaugų sutarties kaina padidinta iki 296 450 Lt, ir papildomas susitarimas Nr. 1 prie Reklamos sutarties, kuriuo ieškovas įsipareigojo užsisakyti reklamos paslaugų LTV kanale už 296 450 Lt sumą. Tačiau ieškovas Reklamos sutarties ir papildomo susitarimo prie jos galiojimo laikotarpiu užsisakė reklamos paslaugų tik už 59 500,54 Lt. Reklamos sutartis galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl, ieškovui užsisakius reklamos paslaugų, atsakovas išrašytų ieškovui sąskaitą ir atliktų užskaitą. Pažymėjo, kad Paslaugų sutarties, Reklamos sutarties bei papildomų susitarimų pasirašymo datos bei sutarčių sumos sutampa ir šios aplinkybės atspindi tikrąją šalių valią, t. y., kad šalys pasirašydamos Paslaugų sutartį ir Reklamos sutartį siekė viena kitai teikti paslaugas, kurių apmokėjimai būtų vykdomi abipusiu užskaitymu už paslaugas, todėl Paslaugų sutarties sąlygos aiškintinos ir Reklamos sutarties sudarymo kontekste. Atsakovas, matydamas, kad ieškovas delsia vykdyti Reklamos sutarties nuostatas, parengė susitarimo projektą, kuriuo šalys patvirtina, jog pagal Reklamos ir Paslaugų sutartis atsiskaito užskaitos būdu, tačiau ieškovas šį susitarimą pasirašyti atsisakė. Atsakovas taip pat nurodė, kad Paslaugų sutartyje delspinigiai už mokėjimo termino praleidimą nėra numatyti, be to, reikalavimams dėl delspinigių taikytinas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas, todėl ieškovo paskaičiuotų delspinigių dydis neatitinka įstatymo reikalavimų. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytos palūkanos, atsakovo manymu, taikomos piniginiams reikalavimams iki kreipimosi į teismą dienos. Procesinių palūkanų dydis yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnyje, kuriame numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 236 949,46 Lt skolos, 9 330,09 Lt procesinių palūkanų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 5 648,82 Lt žyminio mokesčio. Taip pat teismas priteisė iš atsakovo procesines palūkanas nuo 236 949,46 Lt sumos už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurių dydis apskaičiuotinas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, taikant atitinkamu laikotarpiu galiojusią vieno mėnesio VILIBOR palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais.

Teismas nurodė, kad atsakovo teigimu, tikrasis šalių ketinimas buvo atsiskaityti pagal sutartis įskaitant vienarūšius reikalavimus, atsiradusius šalims teikiant viena kitai atitinkamas paslaugas. Tačiau teismas pažymėjo, kad šalių prievolių įvykdymo terminai pagal Paslaugų bei Reklamos sutartis nesutampa. Kadangi ieškovas nėra užsakęs reklamos paslaugų ieškinyje nurodytai sumai, šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas neturi ieškovo atžvilgiu vienarūšio priešpriešinio reikalavimo, kurio įvykdymo terminas suėjęs, ir kurio dydis atitiktų ieškovo reiškiamo reikalavimo dydį, dėl to teismas sprendė, kad atsakovas neturi galimybės remtis įskaitymu kaip prievolės pasibaigimo pagrindu. Teismas pažymėjo, kad CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas aiškinant sutarčių turinį atsižvelgti į tikruosius šalių ketinimus ir jų elgesį sutarties sudarymo laikotarpiu, negali būti suabsoliutinamas taip, kad apskritai paneigtų būtinybę vadovautis tarp šalių sudarytos sutarties tekstu. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad atsiskaitymo tvarką numatančios Paslaugų sutarties sąlygos yra visiškai aiškios ir nedviprasmiškos, nesudarančios pagrindo jas aiškinti kitokiu būdu, nei lingvistinė šių sąlygų formuluotė. Teismas pažymėjo, kad subjektyvusis sutarčių aiškinimo metodas reiškia būtinybę aiškintis abiejų, o ne vienos sandorio šalies tikruosius ketinimus. Ieškovas neigia turėjęs ketinimą atsiskaitymus pagal Paslaugų sutartį vykdyti atsakovo nurodytu būdu. Tokią ieškovo poziciją patvirtina ir šalių elgesys po sutarties sudarymo, t. y. ieškovo atsisakymas pasirašyti susitarimą, numatantį būtent tokią atsiskaitymo tarp šalių tvarką. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsiskaitymų pagal Paslaugų sutartį tvarka ir terminai yra aiškiai įtvirtinti pačioje sutartyje, o aiškinant sutartį atsakovo nurodytu būdu šios sutarties sąlygos netenka prasmės, sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad analogiški šalims protingi asmenys būtų suteikę šioms sutarties nuostatoms atsakovo nurodomą prasmę. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog pagal tarp jo ir ieškovo sudarytą Paslaugų sutartį šalys neketino atsiskaityti sutartyje nurodyta tvarka, ir, nesant ginčo dėl ieškovo atsakovui pagal sutartį suteiktų paslaugų kiekio ar kokybės, ieškovo reikalavimą dėl skolos tenkino.

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti delspinigius, nes ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių buvus šalių rašytinį susitarimą dėl delspinigių mokėjimo pagal Paslaugų sutartį. Pažymėjo, kad sąskaitos faktūros, kurių pagrindu ieškovas kildina atsakovo pareigą mokėti delspinigius, yra buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl negali prieštarauti pačios sutarties nuostatoms ar įtvirtinti papildomų, sutartyje nenumatytų sąlygų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas konstatavo, kad šalių prievolių įvykdymo terminai pagal Paslaugų bei Reklamos sutartis nesutampa, tačiau CK 6.130 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo taikymo sąlygas, nereikalauja, kad sutaptų šalių prievolių įvykdymo terminai, norint įskaityti prievolę. Teismas teisingai nurodė, kad šios civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovas neturėjo galimybės remtis įskaitymu kaip prievolės ieškovui pasibaigimo pagrindu, tačiau tai nereiškia, jog atsakovas neturi tokios teisės apskritai. Reikia tik sulaukti Reklamos sutarties termino pabaigos, ir atsakovas įgis teisę remtis įskaitymu kaip prievolės ieškovui pasibaigimo pagrindu. Byloje yra pateikti duomenys, kad atsakovas įskaitė ieškovo reikalavimų už 59 500,54 Lt, tačiau teismas jų nevertino ir nusprendė, kad iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos atsakovas nėra įskaitęs dalies ieškovo reiškiamų reikalavimų.Atskirai vertinant atsiskaitymo tvarką nustatančios sąlygos tiek Paslaugų sutartyje, tiek Reklamos sutartyje yra aiškios ir nedviprasmiškos, tačiau tarp ieškovo ir atsakovo tuo pačiu metu buvo sudarytos dvi sutartys tai pačiai sumai, o tai patvirtina, jog tarp atsakovo ir ieškovo buvo sudaryta mainų sutartis, kurios tikslas – įskaityti vienarūšius reikalavimus, atsiradusius šalims teikiant viena kitai atitinkamas paslaugas. Tikrąją šalių valią, t. y. ketinimą atsiskaityti pagal sutartis įskaitant vienarūšius priešpriešinius reikalavimus įrodo šios aplinkybės: abi prievolės šalis sieja abipusės teisės ir pareigos; šalių reikalavimai pagal Paslaugų ir Reklamos sutartis yra vienarūšiai; ieškovo reikalavimai atsakovui visiškai padengia atsakovo reikalavimą ieškovui; abu reikalavimai galioja; atsakovo ir ieškovo reikalavimai yra priešpriešiniai; ta pati abiejų sutarčių pasirašymo data bei ta pati papildomų susitarimų prie minėtų sutarčių pasirašymo data. Be to, teismas aiškinosi tik Paslaugų sutarties turinį, o Reklamos sutarties teksto netyrė, nors atsakovo ir ieškovo susitarimas įgyti kitos šalies teikiamas paslaugas, įskaitant vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, buvo išreikštas keliais viena bendra valia susietais sandoriais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiką sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „RGG“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad abiejų sandorių galiojimo laikas ir atitinkamai jų pagrindu galinčių kilti prievolių laikas yra skirtingas. Šios aplinkybės pagrindžia apelianto argumentų dėl šalių valios atlikti tarpusavio užskaitymus ydingumą. Tuo atveju, jei šalys būtų siekusios įvykdyti įskaitymą, jos būtų nustačiusios vienodus prievolių pasibaigimo terminus. Be to, apeliantas neturi teisės įskaityti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų ieškovo atžvilgiu, nes ir pats apeliaciniame skunde patvirtino, kad neturi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję, į ieškovą. Taip pat apeliantas neįrodė buvus įskaityta 59 500,54 Lt dydžio reikalavimą – byloje tai patvirtinančio įrodymo nėra. Be to, byloje nėra nė vieno įrodymo, pagrindžiančio apelianto argumentus dėl šalių valios sudaryti mainų sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus pagal Paslaugų sutartį, o atsakovas su juo šioje sutartyje numatyta tvarka neatsiskaitė. Apeliantas šių faktinių aplinkybių neginčija, tačiau nurodo, kad tikrasis šalių ketinimas buvo atsiskaityti pagal Paslaugų bei Reklamos sutartis įskaitant vienarūšius reikalavimus, atsiradusius šalims teikiant viena kitai atitinkamas paslaugas.

Pagal 2009 m. gruodžio 23 d. papildomo susitarimo prie Paslaugų sutarties 2 punktą, kuris pakeičia Paslaugų sutarties 7.1 puntą, sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki 2010 m. kovo 31 d. (36 b. l.). Pagal Paslaugų sutarties 32-33 punktuose numatytą atsiskaitymo tarp šalių tvarką – sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas išrašo ir pateikia atsakovui PVM sąskaitas faktūras už faktiškai suteiktas paslaugas ir atsakovas atsiskaito už jas per 40 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos. Tuo tarpu pagal Reklamos sutarties 2.5, 3.4 punktus atsiskaitoma pagal kas mėnesį išrašomas PVM sąskaitas faktūras per 15 dienų nuo atitinkamos sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Reklamos sutartimi ieškovas įsipareigojo užsisakyti reklamos paslaugų sutartyje nurodytai sumai sutarties galiojimo laikotarpiu. Pagal Reklamos sutarties 10.1 punktą sutartis galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. (37-39 b. l.). Taigi abiejų sandorių galiojimo laikas ir jų pagrindu galinčių kilti prievolių įvykdymo terminai nesutampa, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Apeliantas skunde nurodo, kad CK 6.130 straipsnio 1 dalis nereikalauja, kad sutaptų šalių prievolių įvykdymo terminai, norint įskaityti prievolę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal minėtą straipsnį, prievolė baigiasi, kai įskaitomas priepriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Apeliantas skunde pats patvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu neturi priešpriešinio vienarūšio reikalavimo ieškovo atžvilgiui, kurio įvykdymo terminas suėjęs, o tai reiškia, kad jis neturi galimybės remtis įskaitymu kaip prievolės ieškovui pasibaigimo pagrindu. Apeliantas skunde nurodo, kad reikia sulaukti Reklamos sutarties termino pabaigos ir jis įgis teisę remtis įskaitymu kaip prievolės pasibaigimo pagrindu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų užsisakęs reklamos paslaugų iš atsakovo ir suėjo prievolės įvykdymo terminas pagal Reklamos sutartį.

Nors apeliantas skunde teigia, kad byloje yra pateikti duomenys, jog jis įskaitė ieškovo reikalavimų už 59 500,54 Lt, tačiau kokie tai duomenys apeliantas nenurodė, o teisėjų kolegija sprendžia, kad tokių duomenų, patvirtinančių šį apelianto teiginį, byloje nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis buvo atmesti atsakovo teiginiai, jog tikrasis šalių ketinimas buvo atsiskaityti pagal sutartis atitinkamomis paslaugomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad, sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011). Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007). Nagrinėjamu atveju apeliantas skunde sutinka, kad atsiskaitymo tvarką nustatančios sąlygos tiek Paslaugų sutartyje, tiek Reklamos sutartyje yra aiškios ir nedviprasmiškos, dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo jas aiškinti kitokiu būdu, nei lingvistinė šių sąlygų formuluotė. Be to, nustatant tikruosius šalių ketinimus būtina atsižvelgti ir į šalių elgesį po sutarties sudarymo - į tai, kad ieškovas neigia turėjęs ketinimą atsiskaitymus pagal Paslaugų sutartį vykdyti atsakovo nurodomu būdu, atsisakė pasirašyti susitarimą, numatantį tokią atsiskaitymo tarp šalių tvarką ir tai taip pat patvirtina, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas neįrodė, jog pagal šalių sudarytą Paslaugų sutartį šalys neketino atsiskaityti joje nurodyta tvarka.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, išsamiai išnagrinėjo ir nustatė bylos aplinkybes, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokių išlaidų dydį patvirtinančių dokumentų nepateikė. Dėl to šis ieškovo prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėRimvydas NorkusDalia Vasarienė