Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė iškeldinti atsakovus su visu jiems priklausančiu turtu iš 162,20 kv.m. ploto negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), plane pažymėtų indeksais R1-(1-17), taip pat pripažinti iš dalies negaliojančiomis butų pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovais A. T. , A. P. ir O. P. , A. L. , B. K. ir L. J. K., G. G. . Atsakovų priešieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad remiantis LR Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu ir 1998-07-13 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“, 162,20 kv. m ploto rūsio patalpos (duomenys neskelbtini), 1999-06-11 perdavimo-priėmimo aktu Nr.1550-01 buvo perduotos Vilniaus m. savivaldybės nuosavybėn (1964 m. LR Civilinio kodekso 4 str.). Šiuo metu šios 162,20 kv. m ploto patalpos (duomenys neskelbtini), plane pažymėtos indeksais Rl-(1-17), unikalus (duomenys neskelbtini), esančios pastate 2A5p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat priklauso ieškovui nuosavybės teise, nuosavybės teisės į jas registruotos nekilnojamojo turto registre. Pažymi, kad iki 1999-06-11 perdavimo-priėmimo akto Nr. 1550-01 sudarymo 162,20 kv. m ploto ginčo rūsio patalpos priklausė valstybei nuosavybės teise ir buvo valdomos Vilniaus m. savivaldybės patikėjimo teise. Iki 1994-10-10 ginčo 162,20 kv. m ploto rūsio patalpas nuomojo UAB „Imperlitas“. Šiam nuomininkui išsikėlus iš rūsio patalpų, namo (duomenys neskelbtini), gyventojai, t.y. atsakovai, savavališkai užėmė minėtas patalpas, išmūrijo sienas ir įsirengė sandėliukus. Įėjimas į minėtas rūsio patalpas buvo užtvertas metalinėmis grotomis, kurios užrakintos. Vilniaus m. savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija, apsvarsčiusi gautą atsakovų prašymą leisti ginčo 162,20 kv. m ploto rūsio patalpas (duomenys neskelbtini), naudoti kaip sandėliukus ir įteisinti gyventojams palankiu sprendimu, 2001-05-01 nutarė pavesti Vilniaus m. savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriui, atlikus patalpų inventorizaciją ir teisinę registraciją, rengti Vilniaus m. valdybos ir tarybos sprendimų projektus dėl 162,20 kv. m ploto patalpų (duomenys neskelbtini), įtraukimo į privatizuojamų objektų sąrašą. 2001-05-22 ginčo 162,20 kv. m ploto patalpos nekilnojamojo turto kadastre buvo inventorizuotos (atlikti kadastriniai matavimai), o 2001-11-20 nekilnojamojo turto kadastre buvo įregistruotas patalpų paskirties pakeitimas iš slėptuvės į negyvenamąsias patalpas. 2002-08-14 nutarimu Nr. 1289 „Dėl LR Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ LR Vyriausybė patvirtino privatizavimo objektų sąrašą, į kurį įtraukė ir ginčo 162,20 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas. Apie tai namo (duomenys neskelbtini), gyventojus, t.y. atsakovus, ieškovas informavo Vilniaus m. savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus 2002-09-11 raštu Nr. 12-01-09-844, pažymėdamas, kad įtraukus ginčo patalpas į privatizavimo programą, jie galės dalyvauti jų privatizavime. Atsakovams neatlaisvinus savavališkai užimtų ieškovui priklausančių ginčo 162,20 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų, buvo sustabdytas jų privatizavimo procesas. Vilniaus m. savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyrius 2003 m. kovo 6-7 d. išsiuntė įspėjimus atsakovams, kad jiems neatlaisvinus minėtų patalpų iki 2003-03-20 atsakovų iškeldinimo iš jų klausimą ieškovui teks spręsti teisme. 2003-03-20 buvo gautas šių atsakovų pranešimas, kad minėtų patalpų jie neatlaisvins. Ieškovas nurodė, kad atsakovai, savavališkai užimdami ir naudodamiesi ieškovui priklausančiomis ginčo 162,20 kv. m ploto patalpomis, pažeidžia šių patalpų savininko ieškovo teises, trukdo atliki ginčo patalpų įvertinimą ir įtraukti jas į privatizavimo programą (LR Civilinio kodekso 4.37 str. 1 d., 4.93 str., 4.98 str.). Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovė A. T. 1991-11-20 buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 7-3545 pagrindu pagal LR butų privatizavimo įstatymą privatizavo butą (duomenys neskelbtini) (unikalus (duomenys neskelbtini), esantį pastate 2A5p, unikalus (duomenys neskelbtini), kartu su 2,14 kv. m ploto neidentifikuotu rūsiu. 1992-07-03 buto pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 3-2851 pagal LR butų privatizavimo įstatymą duomenys neskelbtini, Vilniuje (unikalus (duomenys neskelbtini), esantį pastate 2A5p, unikalus (duomenys neskelbtini), su neidentifikuotu rūsiu lygiomis dalimis privatizavo atsakovai O. P. ir A. P. . 1992-04-23 buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3-705 pagrindu butą (duomenys neskelbtini) (unikalus (duomenys neskelbtini), esantį pastate 2A5p, unikalus (duomenys neskelbtini)), taip pat kartu su neidentifikuotu rūsiu pagal LR butų privatizavimo įstatymą privatizavo atsakovė A. L. . 1992-03-31 buto pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 4-2455 pagal LR butų privatizavimo įstatymą butą (duomenys neskelbtini) (unikalus (duomenys neskelbtini), esantį pastate 2A5p, unikalus (duomenys neskelbtini)), su neidentifikuotu rūsiu privatizavo atsakovai L. J. K. ir B.J. K. , o 1992-08-13 buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3-3627 pagrindu butą (duomenys neskelbtini) (unikalus (duomenys neskelbtini), esantį pastate 2A5p, unikalus (duomenys neskelbtini)), su neidentifikuotu rūsiu pagal LR butų privatizavimo įstatymą privatizavo atsakovė G. G. . Nurodė, kad minėtos sutartys dalyje dėl neidentifikuotų rūsių pardavimo yra niekinės, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (1964 m. CK 47 str., LR butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d., LR CK 1.78 str. 1, 3, 5 d., 1.80 str.). Pagal LR butų privatizavimo įstatymą buvo galima įsigyti tik tą butą, o kartu tik tą buto pagalbinę patalpą, kuri LR butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d. nurodytiems asmenims buvo suteikta įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovams A. T. , O. P. , A. P. , A. L. , L. J. K., B.J. K. , G. G. butų privatizavimo metu įstatymų nustatyta tvarka nebuvo suteiktos pagalbinės patalpos ginčo rūsio patalpose, šiomis patalpomis atsakovai tuo metu nesinaudojo, jos jiems netarnavo.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 1999-06-11 perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1550-01, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotos 162,20 kv. m. ploto rūsio patalpos, (Rl-1 iki Rl-17), esančios (duomenys neskelbtini), panaikinti 2001-11-23 ieškovo nuosavybės teise priklausančių minėtų patalpų duomenų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1999-06-11 perdavimo-priėmimo aktu Nr. 1550-01 Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotos 162,20 kv.m. ploto rūsio patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurios įregistruotos nekilnojamojo turto registre 2001-11-23, nurodant, kad šių patalpų savininkas yra ieškovas. Byloje nustatyta, kad dalį minėto rūsio patalpų, kaip buto priklausinius, pagal 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalį yra privatizavę namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai, privatizuodami nuomojamus butus pagal Butų privatizavimo įstatymą. Savo butus su rūsio patalpomis yra privatizavę namo (duomenys neskelbtini), šių butų nuomininkai: buto Nr. 51 - A. T. , K. T. , L. R. , M. T. , G. T. ir G. R. ; buto Nr. 54 - A. P. , O. P. , J. P. ir I. P. ; buto Nr. 56 - A. L. , D. B. ir E. L. ; buto Nr. 57 - B.J. K. A. K. ir L. J. -K., buto Nr. 59 - G. G. ir N. G. . Minėtų asmenų pirkimo-pardavimo sutartys yra įregistruotos nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, šiose sutartyse esančių įrašų, kad minėtiems nuomininkams butai buvo parduoti su rūsiais ir įregistruoti kadastre, ieškovas nenuginčijo ir tam neturi jokio teisinio pagrindo, kadangi visos sutartys yra sudarytos laikantis įstatymų reikalavimų. Todėl ieškovo, kurio nuosavybės teisės į tas pačias namo rūsio patalpas 1999-06-11 perdavimo-priėmimo aktu Nr. 1550-01 buvo perduotos 162,20 kv.m. ploto rūsio patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurios įregistruotos nekilnojamojo turto registre 2001-11-23, yra niekinės ir negali būti teisėtos ir teisingos, todėl turėtų būti naikintinos. Sudarant su namo gyventojais sutartis dėl butų pardavimo, Vilniaus m. Naujamiesčio seniūnija, pagrįstai pripažindama gyventojų teises į rūsius, sutartyse nurodė, kad jie butus nupirko su rūsiais. Be to, gyventojai už butus sumokėjo didesnę kainą, nes butai buvo nupirkti su rūsiais. Nurodė, atsakovai bei butų namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai ieškovui ar kitiems asmenims neperleido nuosavybės teisių į savo butų priklausinius - patalpas rūsyje (LR CK 1.136 str.). Buto pirkimo sutartyse nurodoma, kad parduodami butai bei rūsiai, kurie yra tuo pačiu adresu kaip ir butai bei apskaičiuota buto su priklausiniais bendra kaina. Pagal LR CK 153 str. 1 d., daikto priklausinys yra objektas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. LR CK 153 str. nustato, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Tokiu būdu atsakovai įgiję nuosavybės teisę į butus, įgijo nuosavybės teisę ir į rūsius, nes jie yra butų priklausiniai (CK 4.47 str. 1 p., 4.48 str.). Atsakovai, kaip teisėti savininkai, vadovaudamiesi savo teise į turimus sandėliukus ir pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu minėtas patalpas sutvarkė ir įsirengė sandėliukus. Ieškovui atstovaujančios institucijos, neturėdamos jokio teisinio pagrindo ir neinformavę namo gyventojų, šias rūsio patalpas pasiūlė įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą, o LR Vyriausybė, gavusi neteisingus duomenis iš ieškovo institucijų, 1998-07-13 nutarimu Nr. 870 šias 162,20 kv.m. patalpas (duomenys neskelbtini), perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Remiantis neatitinkančiais tikrovės duomenimis bei nesukuriančiais jokių teisinių pasekmių šiuo Vyriausybės sprendimu ieškovui neteisingai nuosavybės teise buvo registruotos šios rūsių patalpos nekilnojamojo turto registre, t.y. 1999-06-11 perdavimo-priėmimo aktu Nr. 1550-01 Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotos 162,20 kv.m. ploto rūsio patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurios įregistruotos nekilnojamojo turto registre 2001-11-23, nurodant, kad šių patalpų savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Tokiu būdu atsirado teisinė dviprasmybė - du tų pačių patalpų savininkai. LR CK 1.75 str. 4 d. numato, jog jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo.

Šalies argumentai

Atsakovai A. Z. , O. P. , J. P. , A. T. , K. T. , A. P. , O. P. , J. P. , I. P. , A. L. , B. J. K., L. J. K., G. G. , N. G. , D. K. , A. K. , A. K. , A. K. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-11-14 sprendimą, civilinėje byloje Nr. 2-1790-611/2007, kaip nepagrįstą, neteisingą ir neteisėtą bei priimti naują sprendimą, - pareikštą priešieškinį tenkinti visiškai: atmesti ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį iškeldinti apeliantus A. Z. , O. P. , J. P. , A. T. , K. T. , M. T. , G. T. , L. R. , G. L. su nepilnamečiais vaikais E. R. ir A.S. R. , A. P. , O. P. , J. P. , I. P. , A. L. , D. B. su nepilnamečiais vaikais D. B. ir G. B. . E. L. su nepilnamečiais vaikais A. L. ir P. L. , B. J. Kuzmicką, A. K. , L. J. K., G. G. , N. G. , D. K. , A. K. , A. K. ir A. K. su visu jiems priklausančiu turtu iš 162,20 kv.m. ploto negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), plane pažymėtų indeksais Rl-(1-17), unikalus (duomenys neskelbtini), esančių pastate 2A5p, unikalus (duomenys neskelbtini), kaip nepagrįstą, neteisėtą ir neteisingą; pripažinti negaliojančiu, nepagrįstu, neteisėtu ir nesukuriančių jokių teisinių pasekmių 1999-06-11 perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1550-01, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotos 162,20 kv. m, ploto rūsio patalpos, ( R1-1 iki Rl-17), esančios (duomenys neskelbtini) bei panaikinti 2001-1U23 ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teise priklausančio rūsio patalpų ( Rl-1 iki Rl-17), esančių (duomenys neskelbtini), duomenų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, Reg. Nr. 10/356006, unikalus (duomenys neskelbtini). Prašo priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Apeliantai nurodo, kad pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą peržengė nagrinėjamos bylos ribas ir visiškai nepagrįstai kvestionavo Vilniaus apygardos teismo 2006-12-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1093-42/2006 priimtą procesinį sprendimą, kuris yra įsiteisėjęs. Apeliantai nepateikė reikalavimo dėl senaties termino dėl to, kad pagrįstai mano, jog aukštesniojo teismo priimti išaiškinimai ir sprendimai yra, jau savaime suprantama, privalomi žemesnės instancijos teismui ir teismas jų paisyti privalėjo. Pastarasis privalėjo remtis 2006-12-22 nutartimi civilinėje byloje 2A-1093-42/2006 ir klausimo dėl minėtųjų pirkimo-pardavimo sutarčių iš naujo nebespręsti. Atsakovai mano, kad visos teismo padarytos išvados dėl pirkimo-pardavimo sutarčių negaliojimo dalyje dėl rūsio patalpų bei ieškinio senaties termino netaikymo - atmestinos, kadangi yra priimtos neteisėtai, nepagrįstai ir akivaizdžiai pažeidžiant teisminį procesą. Atsakovai nesutiko su teismo argumentu, jog jie nemokėjo komunalinių mokesčių už rūsio patalpas. Namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio patalpose yra radiatoriai, todėl akivaizdu, kad patalpos buvo ir yra šildomos. Rūsyje tiekiama elektra, įdiegti ir vandens skaitikliai, kadangi vanduo yra tiekiamas. Pabrėžtina, jog net įvadinis šildymo prietaisas yra minėtame ginčo rūsyje. Suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis. Visa tai patvirtina priedas prie 2007-05-03 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 42/07/169. Taip pat pažymi, kad Vilniaus miestp Naujamiesčio seniūnija, pagrįstai pripažindama gyventojų teises į rūsius, sutartyse nurodė, kad jie butus nupirko būtent su rūsiais. Akcentuotina, kad netgi pats teismas sprendime nurodė, jog apeliantų: G. G. (butas Nr. 59), A. L. (butas Nr. 56), B.J. K. ir L. J. (butas Nr. 57), A. P. ir O. P. (butas Nr. 54), A. T. (butas Nr. 51) butų privatizavimo sutartyse nurodyta, kad pastarieji privatizuoti su rūsiu (A. T. buto privatizavimo sutartyje yra nurodytas konkretus parduodamos rūsio dalies plotas - 2,14 kv.m.), tačiau teismas visgi klaidingai interpretavo susidariusią situaciją. Teismo išvada, kad į butų kainas nebuvo įtrauktos rūsio patalpos - visiškai nepagrįsta. Faktas, kad kai kuriose sutartyse buvo paminėtos rūsio patalpos suponuoja logišką išvadą, jog ir kitose pirkimo-pardavimo sutartyse rūsio patalpos yra įtrauktos į pirkimo kainą (nes rūsys tame pačiame pastate), tačiau dėl apeliantam nesuprantamų priežasčių, sudarytų sutarčių ydingumo, nebuvo detalizuotos. Atsakovai nurodo, kad teismas sprendime teisingai nurodė, jog sandoriai buvo sudaryti 1991-1992 metais, todėl jų galiojimui ir formai turi būtį taikomos 1964 m. LR CK normos. Todėl teismas privalėjo tinkamai atsižvelgti į privatizavimo metu galiojusio LR CK 153 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad daikto priklausinys yra objektas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. 1964 m. CK 153 str. nustatė, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Atsakovai pažymėjo, kad vieninteliai teisėti ginčijamų rūsių patalpų savininkai yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai - apeliantai. Teismas priimdamas sprendimą visiškai nukrypo nuo bylos nagrinėjimo esmės, nepaisė aukštesnės instancijos teismo priimto sprendimo, tenkindamas ieškovo ieškinį pažeidė LR CPK 3 str. 1 d. įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus apeliantų atžvilgiu. Teismas priimdamas visiškai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, akivaizdžiai pablogino apeliantų teisinę padėtį, kadangi apeliantai ne tik teismo sprendimu prarado rūsį, bet prarado ir teisę į rūsį.