- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-16
- Bylos Nr.
- A-525-1382-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00726-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltic scrap trading“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Advokatai
- Audris Bandaitis
- Kategorijos
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.7Pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje (ATPK 111-155 str.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic scrap trading“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic scrap trading“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Baltic scrap trading“ (toliau – ir Bendrovė) skundu (b.l. 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti uždėtą mokestinę prievolę sumokėti 1 730,51 Lt taršos mokestį.
Nurodė, kad visose Bendrovės transporto priemonėse yra įrengtos išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos, todėl Bendrovė nuo aplinkos taršos mokesčių, apskaičiuojamų pagal sunaudotą kuro kiekį, yra atleidžiama. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2010 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. VR.-17.5-4 (toliau – ir Sprendimas) yra nemotyvuotas, jame nenurodyta, kodėl atmestos pareiškėjo pastabos, netiksliai nurodyta paties sprendimo apskundimo tvarka. Pažymėjo, jog, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, juridinių asmenų transporto priemonės su įrengta ir veikiančia išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema, yra atleidžiamos nuo mokesčio už aplinkos teršimą, todėl Bendrovė yra atleista nuo tokio mokesčio.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimu į skundą (b.l. 17–19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2009 m. lapkričio 23 d. raštu Nr.VR-17.3-499 informavo pareiškėją apie planuojamą šios įmonės patikrinimą, kurio metu turėjo būti tikrinama mokesčių už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas už 2007 metus, 2008 metus ir 2009 metų I pusmetį. Pažymėjo, jog vykdomo patikrinimo metu pareiškėjas gavo 5 pažymas iš įsigytų automobilių atstovų, kurios turėjo įrodyti, jog Bendrovė yra atleista nuo mokesčio iš mobilių taršos šaltinių mokėjimo. Remdamasis Įstatymo nuostatomis (4 str. 2 d., 5 str. 3 d. 1 p.), Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 663/409a (toliau – ir Tvarka), I dalis 3.2 punktu, Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 10.1, 10.2 punktais, padarė išvadą, jog pažymą, patvirtinančią, kad transporto priemonėje yra įrengta ir veikia išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema, transporto priemonės gamintojas gali išduoti tik tos transporto priemonės pardavimo metu. Vėliau tokios pažymos išdavimas yra negalimas, nes pirkėjas po kurio laiko galėtų tokią įrangą išmontuoti. Teigė, jog Bendrovės pateiktos pažymos, kurios išduotos jau prasidėjus mokestiniam patikrinimui, rodo pareiškėjo nesąžiningumą ir neįrodo to fakto, jog pareiškėjo naudotose transporto priemonėse tikrinamo laikotarpio metu buvo įrengta ir veikė išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema. Tokį faktą benzininį variklį turinčiam automobiliui galėtų patvirtinti tik techninės apžiūros rezultatų kortelėje (ataskaitoje) nurodytos CO ir CH emisijų reikšmės, neviršijančios Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 89 „Dėl aplinkos apsaugos ir normatyvinių dokumentų LAND 14-2000 ir LAND 15-2000 patvirtinimo“ nustatytų CO ir CH teršalų normų, bei gamintojo įgalioto atstovo pažyma, jog transporto priemonėje yra įrengti ir veikia išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema. Tuo tarpu dyzelinį variklį turinčiam automobiliui faktą, jog transporto priemonėje yra įrengta ir veikia išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema, gali patvirtinti tik gamintojo įgalioto atstovo išduota pažyma.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 29 d. sprendimu (b.l. 184–187) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad Vilniaus RAAD Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyriaus specialistė atliko Bendrovės planinį specifinį mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo sumokėjimo už 2007 metus – 2009 metų I pusmetį patikrinimą ir 2009 m. gruodžio 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr.VR-17.7-344, kuriame konstatuota, kad Bendrovė tikrinamu laikotarpiu savo ūkinėje komercinėje veikloje naudojo degalus, tačiau Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracijų bei nesumokėjo mokesčių už 2007 metus, 2008 metus ir 2009 metų I pusmetį. Patikrinimo aktu Bendrovei paskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių taikant didesnį tarifą, o apskaičiuoto mokesčio suma lygi 1 730,51 Lt. Sprendimu patvirtintas patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-344. Pažymėjo, jog byloje spręstinas ginčas dėl Sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo. Pabrėžė, jog Bendrovė neginčija Sprendimu patvirtinto mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių apskaičiavimo matematinio teisingumo, tačiau skundo reikalavimus grindžia tuo, kad jos pateiktos pažymos apie automobiliuose įmontuotų išmetamų dujų neutralizavimo sistemas buvo vertinamos neobjektyviai. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir nurodė, jog Vilniaus RAAD yra viešojo administravimo subjektas, kuriam taikytini Viešojo administravimo įstatyme numatyti principai, todėl turi būti įvertinta, ar Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Atsižvelgė į Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, aplinkybę, jog Vilniaus RAAD pareigūnė atliko Bendrovės mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo sumokėjimo už 2007 metus – 2009 metų I pusmetį patikrinimą, Tvarkos 3.2 punktą, Tvarkos aprašo 10 punktą ir pabrėžė, jog, aiškinant Tvarkos 3.2 punkto bei Tvarkos aprašo 10 punkto nuostatas, darytina išvada, kad tokiuose punktuose nurodyti dokumentai, patvirtinantys išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos transporto priemonėje buvimą ir jos veikimą, iš atitinkamų subjektų (transporto priemonės gamintojo, jo oficialaus įgalioto atstovo, valstybinės techninės apžiūros įmonės) turi būti gauti iki Įstatymo 7 straipsnyje nurodyto mokestinio laikotarpio, už kurį norima pasinaudoti atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą teise, pradžios. Nagrinėjamu atveju Bendrovės pateiktos jos eksploatuotų automobilių gamintojų atstovų pažymos apie šiose automobiliuose įmontuotas išmetamų dujų neutralizavimo sistemas išduotos po pareigūnų tikrinto mokestinio laikotarpio pabaigos, todėl negali būti pripažintos Tvarkos 3.2 punkte ir Tvarkos aprašo 10 punkte nurodytais dokumentais. Konstatavo, kad skundžiamame Sprendime pareiškėjo pateiktos pažymos pagrįstai nepripažintos dokumentais, pagal Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas suteikiančiais teisę į taršos mokesčio lengvatas. Padarė išvadą, jog Sprendimas Viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalies prasme yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 191–193), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą. Taip pat prašoma ištirti, ar Tvarkos 3.2 punktas bei Tvarkos aprašo 10 punktas atitinka Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 2 dalį. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateiktos automobilių gamintojų atstovų pažymos apie tokiuose automobiliuose įmontuotas išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemas negali patvirtinti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos buvimo kelių transporto priemonėje ir jos veikimo, nes jos gautos pasibaigus Įstatymo 7 straipsnyje nurodytam mokestiniam laikotarpiui, nepagrįsta. Pabrėžia, jog toks reikalavimas nėra įtvirtintas pirmosios instancijos teismo taikytuose teisės aktuose, todėl teismas tokios savo išvados nepagrindė teisės normomis.
2. Atsižvelgdamas į Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, 5, 6 dalis, nurodo, jog Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas mobilių taršos šaltinių valdytojų atleidimą nuo mokesčio už aplinkos teršimą susiejo su išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos įrengimo ir veikimo faktu. Įstatymų leidėjas Įstatyme nenustatė specialių reikalavimų išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos įrengimo ir veikimo fakto patvirtinimui ir nepavedė to nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai. Tuo tarpu kitokia pozicija išdėstyta Įstatymo 5 straipsnio 1, 5, 6 dalyse, kur yra aiški nuoroda į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą tvarką, nustatančią dokumentų pateikimo ir atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą taisykles. Remdamasis Įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, Tvarkos aprašo 1 punktu, pažymi, jog iš Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatų negalima kildinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos įgaliojimų nustatyti lengvatų suteikimo tvarką bei mobilių taršos šaltinių valdytojų atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą papildomas sąlygas, nenustatytas Įstatyme. Atsižvelgia į Tvarkos 3.2 punktą bei Tvarkos aprašo 10 punktą ir teigia, jog tokiu teisiniu reguliavimu buvo nustatytos papildomos, mobilių taršos šaltinių valdytojų teisinę padėtį sunkinančios sąlygos, kurios nelaikytinos mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklėmis, kurias mobilių taršos šaltinių valdytojų atžvilgiu buvo kompetentingos nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. I1-04/2005, I1-02/2006, I1-04/2006), daro išvadą, kad Tvarkos 3.2 punkte bei Tvarkos aprašo 10 punkte esančio teisinio reglamentavimo nustatymas neatitinka Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų įgaliojimų apimties. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti tokių teisės normų ir privalėjo sustabdyti bylą bei kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Tvarkos 3.2 punktą ir Tvarkos aprašo 10 punktas atitinka Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 198–199) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Papildomai, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, pabrėžia, jog nors teisės aktuose ir nėra griežtai reglamentuota, kada turi būti išduotos pažymos, įrodančios, jog naudotose transporto priemonės tikrinamu laikotarpiu buvo įrengta ir veikė išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema, tačiau, atsižvelgus į bendruosius teisės principus, akivaizdu, jog tokios pažymos turėtų būti išduodamos iki mokestinio laikotarpio, už kurį norima pasinaudoti lengvata, pradžios. Tais atvejais, kai tokie dokumentai gaunami jau pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, negalima teigti, kad toks asmuo elgėsi sąžiningai ir kad jis neturėjo pareigos mokėti mokestį. Teigia, jog tokie atvejai, kai pažymos išduodamos po mokestinio laikotarpio pabaigos, rodo asmens tyčią.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl mokesčio už aplinkos taršą. Pareiškėjui mokestis už aplinkos taršą paskaičiuotas už taršą iš mobilių taršos šaltinių (automobilių).
Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 3 dalies (2002m. gruodžio 10d. įstatymo Nr. IX-1265 redakcija) 1 punktas nustato, kad nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių atleidžiami fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys iš transporto priemonių, kuriose įrengtos ir veikia išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos.
Išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos kelių transporto priemonėje buvimą ir jos veikimą patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 10.1 ir 10.2 punktuose numatyti dokumentai, t.y. transporto priemonės gamintojo, jo oficialiai įgalioto atstovo ar platintojo Lietuvoje išduotas dokumentas (pažyma, tipo atitikties sertifikatas, atitikties liudijimas ir pan.), patvirtinantis, kad transporto priemonėje yra įrengta veikianti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema, pateiktas su galiojančiu privalomos techninės apžiūros dokumentu (techninės apžiūros rezultatų kortele (ataskaita) (10.1); privalomos techninės apžiūros įmonės išduota techninės apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita) arba jos kopija su nurodytomis išmetamųjų teršalų CO ir CH koncentracijomis automobilių su Otto varikliais išmetamose dujose, kurios neturi viršyti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 "Dėl Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų" (Žin., 2008, Nr. 88-3550) teršalams CO ir CH nustatytų normų (10.2).
Byloje nustatyta, kad per tikrinamą laikotarpį pareiškėjas naudojo 8 automobilius. Penkiems automobiliams mokestinio patikrinimo metu, o likusiems automobiliams pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas pateikė oficialiai įgaliotų atstovų-platintojų Lietuvoje išduotas pažyma, kad pareiškėjo automobiliuose buvo (yra) sumontuoti išmetamųjų dujų neutralizatoriai (b.l. 27, 28-33, 161-167).
Byloje pateikti atsakovo paaiškinimai tvirtina, kad nurodytų pažymų atsakovas nepripažino dokumentais, patvirtinančiais išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos kelių transporto priemonėje buvimą, nes pažymos išduotos ne transporto priemonės pardavimo metu. Tokią atsakovo poziciją palaikė ir pirmosios instancijos teismas.
Teismo kolegija, įvertinusi aptartas Įstatymo bei Aprašo nuostatas (atsakovo nurodoma LR Aplinkos ministro ir LR Finansų ministro 2002m. gruodžio 21d. įsakymu Nr. 663/409a patvirtinta Tvarka ginčo santykiams netaikytina, nes mokestinio patikrinimo metu nurodytas teisės aktas nebegaliojo), konstatuoja, jog nurodyti teisės aktai nereglamentuoja kuriuo transporto priemonės eksploatavimo ar įsigijimo momentu turi būti išduotas dokumentas, patvirtinantis, kad transporto priemonėje yra įrengta veikianti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema. Dėl to darytina išvada, kad dokumentas, patvirtinantis, kad transporto priemonėje yra įrengta veikianti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema, gali būti išduodamas tiek transporto priemonės pardavimo metu, tiek bet kuriuo jo eksploatacijos momentu. Todėl pareiškėjo į bylą pateiktos oficialiai įgaliotų atstovų-platintojų Lietuvoje išduotos pažymos, kad pareiškėjo automobiliuose buvo (yra) sumontuoti išmetamųjų dujų neutralizatoriai, pripažintinos dokumentais, patvirtinančiais, kad transporto priemonėse yra įrengtos išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos. Konstatuotina, kad atsakovas be teisėto pagrindo pareiškėjo pateiktų pažymų nevertino kaip dokumentų, sudarančių prielaidas pareiškėją atleisti nuo mokesčio už aplinkos taršą. Šias kolegijos išvadas patvirtina Aprašo 10.1 punkto nuostatos reikalaujančios, kad kartu su dokumentu, patvirtinančiu, kad transporto priemonėje yra įrengta veikianti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema, turi būti pateikiamas galiojantis privalomos techninės apžiūros dokumentas (techninės apžiūros rezultatų kortele (ataskaita). Kolegijos vertinimu, reikalavimas pateikti galiojantį privalomos techninės apžiūros dokumentą, paneigia galimybę, kad transporto priemonių naudotojai gali kaip nors manipuliuoti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos įrengimu ar išmontavimu.
Kaip jau minėta pagal Aprašo 10.1 punkto nuostatas, kartu su dokumentu, patvirtinančiu, kad transporto priemonėje yra įrengta veikianti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema, turi būti pateikiamas galiojantis privalomos techninės apžiūros dokumentas (techninės apžiūros rezultatų kortele (ataskaita). Be to pagal Aprašo 10.2 punkto nuostatas privalomos techninės apžiūros įmonės išduota techninės apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita) arba jos kopija su nurodytomis išmetamųjų teršalų CO ir CH koncentracijomis automobilių su Otto varikliais išmetamose dujose, sudaro savarankišką pagrindą konstatuoti, kad kelių transporto priemonėje su Otto varikliu yra ir veikia išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema.
Nagrinėjamoje byloje pateiktas Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ raštas patvirtina, kad pareiškėjo turimi automobiliai buvo tikrinami įvairiuose šios įmonės padaliniuose, todėl yra pagrindas manyti, kad automobiliams yra išduoti privalomos techninės apžiūros dokumentai. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas mokestinio patikrinimo metu būtų ėmęsis kokių nors priemonių šiems techninės apžiūros dokumentams gauti, t.y. tokie duomenys liko atsakovo neįvertinti.
Apibendrinant išdėstytus argumentus, kolegija sprendžia, kad atsakovas pareiškėjo mokestinį patikrinimą atliko nepilnai, be teisėto pagrindo nevertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, sudarančių prielaidas pareiškėją atleisti nuo mokesčio už aplinkos taršą, neišreikalavo iš pareiškėjo ir neįvertino pareiškėjo turimų automobilių privalomos techninės apžiūros dokumentų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo. Toks sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nes būtina įvertinti pareiškėjo pateiktas pažymas apie jo automobiliuose įrengtas išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema bei išreikalauti iš pareiškėjo ir įvertinti pareiškėjo turimų automobilių privalomos techninės apžiūros dokumentus.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.
Teismo kolegija vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimą pakeisti. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. VR.-17.5-4 panaikinti ir įpareigoti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą iš naujo spręsti dėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyriaus 2009m. gruodžio 15d. patikrinimo akto tvirtinimo.
Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.