- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-12
- Bylos Nr.
- 2A-1491-153/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Leonas Jachimavičius, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- A. B., A.
- Atsakovas
- A. A.
procesinio dokumento kategorija: 121.1, 121.15, 121.21, 121.22, 36.1.
2009 m. lapkričio 12 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,
dalyvaujant ieškovo A. B. atstovui advokatui G. D., atsakovės A. A., atstovei advokatei N. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-02429-375/2009 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei A. A. dėl delspinigių, pusės sumos, gautos už parduotą bendrąją jungtinę nuosavybę, bei skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. B. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės A. A. 23 664 Lt, iš kurių: 20 764 Lt yra delspinigiai už 179 dienų laikotarpį po 0,2 procento nuo buto kainos, 2 500 Lt yra pusė sumos už parduotą bendrąją jungtinę nuosavybę – garažo boksą, 400 Lt, ieškovo sumokėti GSEB „Aušra“, ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad atsakovė neįvykdė 2000-08-31 šalių sudarytos buto, esančio Kaune, Baltijos g. 8-22, pirkimo-pardavimo sutarties 7 p., pagal kurį atsakovė, gavusi iš ieškovo pinigus už parduotą turtą, per 15 darbo dienų privalėjo parašyti pareiškimą (patvirtintą notaro), kad yra gavusi visus pinigus. Į atsakovės sąskaitą 4 000 Lt pagal sutartį buvo sumokėti 2007-08-16, terminas, per kurį atsakovė turėjo įvykdyti prievolę pagal sutartį, pasibaigė 2007-09-06. Kadangi ji prievolės neįvykdė, todėl turi mokėti pagal sutartį numatytus už dieną 0,2 procento delspinigius, skaičiuojamus nuo 58 000 Lt buto kainos. Nuo prievolės neįvykdymo 2007-09-07 iki 2008-03-04 praėjo 179 dienos, todėl delspinigiai sudaro 20 764 Lt. Ieškovas nurodė, kad 1998-05-22 atsakovė pardavė jos vardu registruotą garažą (boksą) Kaune, Baltijos g. 4A-262, kurį paskui atpirko. Kadangi šalims nutraukiant santuoką jų santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas nebuvo išspręstas, iš atsakovės turi būti priteista ½ dalis parduoto garažo vertės – 2500 Lt, nes parduotas garažas buvo bendroji jungtinė jo ir atsakovės nuosavybė. Ieškovas nurodė, kad 2002-04-19 ir 2005-06-03 sumokėjo po 200 Lt (iš viso 400 Lt) mokesčių už garažą, todėl įmokėta suma turi būti priteista iš atsakovės.
Atsakovė A. A. su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, kad ieškovas netinkamai aiškina buto pirkimo-pardavimo sutarties 7 p. Buto pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėjomis yra nurodyta ne tik atsakovė, bet ir šalių dukra I. B., kurios ieškovui sutartimi pardavė po ½ dalį buto: atsakovė už 4 000 Lt, o dukra – už 54 000 Lt. Ieškovas vengė sumokėti buto pirkimo- pardavimo sutartyje nurodytą sumą, ir pinigus sumokėjo tik po to, kai buvo kreiptasi į teismą. Ieškovas atsakovei pinigus pervedė 2007 m. rugpjūčio mėn., dukrai – 2008-07-03. Savo įsipareigojimą pagal sutartį pardavėjos įvykdė tinkamai ir laiku, per sutartyje nurodytą 15 d. terminą, 2008-07-18 išsiuntė notaro apostile patvirtintą patvirtinimą, kai visi pinigai iš ieškovo buvo gauti. Ieškovas nepagrįstai skaičiuoja delspinigius nuo visos buto sumos, nes atsakovės buto dalis įkainuota 4 000 Lt. Atsakovė nurodė, kad ieškovas davė sutikimą atsakovei parduoti garažą, garažas jai priklauso privačios nuosavybės teise. Atsakovė niekada neprašė už garažą mokėti mokesčių. Kadangi ieškovas garažu naudojosi, jis turėjo už jį mokėti mokesčius.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovo A. B. priteisė atsakovei A. A. 2 860 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti, 30 Lt pašto išlaidas valstybei .
Teismas nustatė, kad 2000-08-31 ieškovas su atsakove (buvusia savo žmona) bei dukra I. B. sudarė buto Kaune, Baltijos g. 8-22, pirkimo-pardavimo sutartį, kurios 7 p. pardavėjos įsipareigojo, gavusios visus pinigus už parduotą turtą, per 15 darbo dienų parašyti pareiškimą (patvirtintą notaro), kad yra gavusios visus pinigus. Už kiekvieną uždelstą dieną sutarta skaičiuoti 0,2 procento delspinigių nuo objekto pardavimo kainos, kuriuos “pardavėjos“ privalės sumokėti „pirkėjui“. Buto pardavimo kaina -58 000 Lt, iš kurių dalį (40 400 Lt) pardavėjoms perveda bankas, o likusius 17 600 Lt (4000 Lt – atsakovei, 13 600 – Lt I. B.) ieškovas įsipareigojo sumokėti iki 2005-08-31. Atsakovei sutarta suma buvo pervesta 2007-08-16, o I. B. – 2008-07-03. 2008-07-18 atsakovė ir I. B. notaro apostile patvirtintą patvirtinimą išsiuntė ieškovui registruotu laišku ieškovui į Lietuvą, nes abi gyvena JAV. 1998-05-22 atsakovė pardavė jos vardu registruotą garažą (boksą) Kaune, Baltijos g. 4A-262, I. M., 1998-10-15 šį garažą iš pirkėjos atpirko. Ieškovas 2002-04-19 ir 2005-06-03 sumokėjo po 200 Lt (iš viso 400 Lt) mokesčių už garažą.
Teismas nurodė, kad šalys skirtingai aiškina buto pirkimo-pardavimo sutarties 7 p. Teismo nuomone, lingvistinė šios sutarties 7 p. analizė leidžia daryti išvadą, kad iš tiesų prievolė per 15 darbo dienų parašyti pareiškimą (patvirtintą notaro) atsiranda tik abiems pardavėjoms, o ne kiekvienai atskirai, ir tik tada, kai jos gauna visus pinigus už parduotą turtą. Kadangi sutarties tekste buto pardavėjo sąvoka ir kitos sąvokos yra vartojamos daugiskaita („pardavėjos, gavę“, o ne „pardavėja, gavusi“), tokia sutarties sąlygos formuluotė leidžia daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl prievolės abiems pardavėjoms atsiradimo nuo tos dienos, kai jos gaus visus pinigus už parduotą butą, o ne kiekvienai atskirai už joms priklaususias buto dalis. Galutinai už nupirktą butą ieškovas atsiskaitė tik 2008-07-03, pervedęs buto pardavėjai I. B. likusią dalį už nupirktą butą. Be to, ieškovas sutiko, jog antroji buto pardavėja I. B. savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė laiku, ir jai jokių pretenzijų neturi. Todėl teismas laikė, kad atsakovės ir jos dukters I. B. notaro patvirtintas ir apostiliuotas 2008-07-09 patvirtinimas to, kad ieškovas su jomis visiškai atsiskaitė, įrodo, kad sutarties 7 p. reikalavimus ir atsakovė įvykdė laiku ir tinkamai, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 20 764 Lt delspinigius yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, reikalaudamas delspinigių tik iš atsakovės ir skaičiuodamas ne nuo tos sumos, kurią atsakovė gavo iš ieškovo už nupirktą butą (4 000 Lt), bet nuo viso buto kainos, elgiasi nesąžiningai.
Teismas nurodė, kad atsakovė, 1998-05-22 pardavusi garažą ir nesumokėjusi pusės gautos sumos ieškovui, jokių jo teisių nepažeidė. Teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad santuokoje įgyto turto dalybų klausimą šalys išsprendė tarpusavio sutarimu, pagal kurį atsakovei atiteko butas ir garažas, o ieškovui – sodo pastatas ir žemė, UAB „Cirkonas“ akcijos ir automobilis. Teismo nuomone, tokio šalių susitarimo egzistavimą patvirtina šios aplinkybės: 1998-05-05 Kauno m. 6-ajame notarų biure ieškovas patvirtino sutikimą, kad atsakovė parduotų jai privačios nuosavybės teise priklausantį garažą Kaune, Baltijos g. 4A-262, o atsakovė patvirtino sutikimą, kad ieškovas parduotų jam privačios nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Sutikimų datos ir registro numeriai rodo, kad jie buvo patvirtinti vienas po kitą tame pačiame notaro biure. Juose pateikiama formuluotė, kad duodamas sutikimas būtent privačios nuosavybės turto, o ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pardavimui. Šalys, sutarusios dėl turto padalijimo ir šio sutarimo realizavimui notariškai pasitvirtinusios atitinkamus sutikimus, laisvai disponavo turtu: atsakovė pardavė garažą, o ieškovas – sodo pastatą ir žemę. Nutraukiant šalių santuoką 1998-04-28 teismo sprendime santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas nebuvo sprendžiamas. Teismas konstatavo, kad šalių disponavimas turtu ir ypač davimas vienas kitam sutikimų garažą ir sodą parduoti kaip priklausančius privačios nuosavybės teise, o ne kaip santuokinį turtą, patvirtina buvus sutuoktinių susitarimą dėl santuokoje įgyto turto dalybų, todėl ieškovo reikalavimas priteisti jam pusę sumos – 2 500 Lt, gautos už parduotą garažą, yra nepagrįstas.
Teismas nustatė, kad ieškovas naudojosi atsakovei nuosavybės teise priklausančiu garažu iki pat 2008 m. nesant šalių susitarimo dėl naudojimosi. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad mokesčius už garažą sumokėjo paprašytas atsakovės. Teismas nurodė, kad ieškovas tą laikotarpį, už kurį jis sumokėjo mokesčius, faktiškai garažu ir naudojosi, todėl kaip faktinis naudotojas privalėjo mokėti ir mokesčius (CK 6.2 str.). Taigi ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti sumokėtus mokesčius.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. su teismo sprendimu nesutiko, prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl šių motyvų:
1) teismas nepagrįstai atmetė prašymus kviesti į teismo posėdį notarą, tokiu būdu užkirto kelią pagrįsti sutarties supratimą bei jos aiškinimą. Jeigu notaras būtų tinkamai išaiškinęs sutarties 7 p., pasirašomo taip, kaip sprendime išaiškino teismas, tokia sutartis nebūtų buvusi pasirašyta;
2) teismas, neskirdamas lingvistinės ekspertizės, atliko sutarties 7 p. lingvistinę analizę, kuriai atlikti reikalingos specialios žinios;
3) teismas nesilaikė CK 6.193 str. 2 d. reikalavimų, t. y. neatsižvelgė į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Neanalizavo, kokios ir kada prievolės atsirastų kiekvienai iš pardavėjų, jei jos gyventų atskirai, nebendrautų ar dėl kitokių priežasčių sąmoningai slėptų viena nuo kitos visų pinigų už parduotą turtą gavimo faktą;
4) teismas nevertino aplinkybės, jog buto pirkimo-pardavimo sandoris yra daugiašalis, todėl ir prievolės kiekvienai šaliai atsiranda atskirai;
5) teismas galėjo sumažinti reikalaujamus priteisti delspinigius CK 6.73 str. 2 d. pagrindu, bet ne abejoti ieškovo sąžiningumu;
6) garažo boksas Nr. 262 įsigytas su atsakove esant santuokoje, už bendras sutuoktinių lėšas, todėl yra bendroji jungtinė nuosavybė, neatsižvelgiant į tai, kieno vardu jis yra registruotas. Šio turto realizavimo atveju gauti pinigai priklauso abiem sutuoktiniam lygiomis dalimis (CK 3.87 str. 1 d., 3.38 str. 1 d. 1 p.);
7) 1998-05-05, t. y. iki santuokos nutraukimo, atsakovei buvo duotas notaro patvirtintas sutikimas parduoti garažo boksą, kainą ir sąlygas nustačius savo nuožiūra, t. y. sudaryti sandorį dėl bendrosios jungtinės nuosavybės perleidimo, ieškovui nedalyvaujant;
8) šalių turtas, t. y. garažo boksas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pagal CK 3.116 str. galėjo būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu. Bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo sutartimi iš esmės yra perleidžiamas nekilnojamasis turtas iš abiejų sutuoktinio bendrosios nuosavybės vieno sutuoktinio asmeninėn nuosavybėn, todėl toks sandoris turėjo būti įformintas notarine forma. Jokių susitarimų, o ypač notarinės formos, dėl santuokinio turto su atsakove nebuvo sudaryta. 1998-05-05 Kauno m. 6-ajame notarų biure patvirtintas įgaliojimas (sutikimas) negali būti vertinamas kaip sandoris dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo. Be to, toks sandoris yra negaliojantis pagal CK 1.93 str., kaip sudarytas nesilaikant nustatytos sandorio formos reikalavimų. Tokio sandorio liudytojų parodymais patvirtinti negalima;
9) teismas nepagrįstai sprendimą netenkinti ieškovo reikalavimo priteisti jam pusę sumos, gautos už parduotą garažą, grindė CK 1.71 str. Šis straipsnis taikytinas tik sandoriams, kuriems įstatymai nenustato konkrečios formos. Kadangi nekilnojamam daiktui (garažui) įstatymu nustatyta notarinė forma, toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Teismas taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti, nesilaikė teisės normos, numatytos CPK 263 str.;
10) teismo išvada, kad ieškovas tą laikotarpį, už kurį jis sumokėjo mokesčius, faktiškai garažu ir naudojosi, todėl kaip faktinis naudotojas privalėjo mokėti ir mokesčius, yra nepagrįsta, nes neparemta įrodymais. Tai, kad ieškovė buvo pareiškusi ieškinį dėl ieškovo iškraustymo iš garažo ir po to jo atsisakė, negali būti šios aplinkybės patvirtinimas ar įrodymas nagrinėjant kitą bylą. Savanoriškai įvykdžius atsakovės prievolę, ieškovui perėjo teisė reikalauti sumokėti 400 Lt. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas turėjo pareigą mokėti mokesčius ne už sau nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, nes tuo metu garažas asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovei;
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovės atstovė advokatė N. M. prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas dėl šių motyvų:
Šalies argumentai
1) ieškovo prašymas įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu notarą, atmestas 2009-04-22 teismo posėdyje priimta protokoline nutartimi pagrįstai, motyvuojant tuo, jog teismo sprendimas neturės jokios įtakos notaro teisėms ir pareigoms;
2) ieškovas visos bylos nagrinėjimo teisme metu nepareiškė prašymo paskirti lingvistinę ekspertizę, todėl teismas neturėjo teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus ir šiuo atveju skirti ekspertizę;
3) teismas pagrįstai taikė sutarties 7 p. lingvistinį aiškinimo būdą. Šalys susitarė dėl prievolės atsiradimo abiems pardavėjoms nuo tos dienos, kurią jos gaus visus pinigus už parduotą butą, o ne kiekviena atskirai už joms priklausiusias buto dalis;
4) atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad jeigu pasirašant Sutartį notaras būtų 7 punkto sąlygas išaiškinęs taip, kaip aiškino teismas, ieškovas tokios sutarties jokiu būdu nebūtų pasirašęs. Ieškovui registruojant nuosavybės teisę į 2000-08-31 nupirktą butą, Nekilnojamojo turto registre buvo užregistruota ir ieškovo prievolė – likęs įsiskolinimas už įsigytą butą jo pardavėjoms, t. y. atsakovei ir I. B.. Norėdamas išregistruoti šią prievolę, ieškovas Nekilnojamojo turto registrui privalėjo pateikti dokumentą, patvirtinantį apie visos skolos sumokėjimą. Ieškovas, 2007-08-16 įmokėjęs 4000 Lt už nupirktą butą į atsakovės sąskaitą, suvokė, kad tol, kol nesumokės likusios skolos – 13 600 Lt dukrai, jo prievolė nebus išregistruota. Ieškovas turėjo alternatyvų kelią išregistruoti prievolę apie įsiskolinimą – galėjo pateikti Nekilnojamojo turto registrui banko dokumentus, pagal kuriuos ieškovo pinigai buvo pervesti į atsakovės ir I. B. sąskaitas;
5) apelianto argumentas, kad teismas galėjo jam priteisti sumažintas netesybas, atmestinas kaip neteisėtas. Ieškovas neskiria ieškinio reikalavimo dalinio tenkinimo nuo ieškinio reikalavimo pakeitimo;
6) prasidėjus skyrybų procesui, šalys susitarė dėl turto, įgyto santuokoje, pasidalijimo taip: ieškovui liko sodo pastatas su kiemo statiniais ir 11 arų ploto žemės sklypas, UAB „Cirkono“ akcijos bei lengvasis automobilis, o atsakovei – garažas Kaune, Baltijos g. 4A-262. Pasidalintu turtu šalys disponavo vienasmeniškai;
7) atsakovė atsisakė reikalavimo teisme dėl ieškovo iškeldinimo iš garažo, nes ieškovas šį reikalavimą įvykdė. Šios aplinkybės nereikia įrodinėti pagal CPK 182 str. l d. 2 p. Kad ieškovas naudojosi garažu, byloje patvirtina liudytojų I. M. bei T. J. parodymai;
8) apeliantas prieštarauja pats sau, nurodydamas, kad laikė, jog tikslinių įmokų mokėjimo metu garažas priklausė bendrosios nuosavybės teise jam ir atsakovei, bei tvirtindamas, kad jis nebuvo garažo bendrasavininkis. Liudytoja I. Č., kuri dirba garažų bendrijos buhaltere, parodė, jog ieškovas, mokėdamas tikslinius mokesčius bendrijos buhalterei, žinojo, jog jam garažas nepriklauso. Teismas pagrįstai netaikė CK 6.50 str. l d., numatančios, jog prievolę gali (bet neprivalo) įvykdyti trečiasis asmuo, nes ieškovas sumokėjo tikslinius mokesčius savo vardu, atsakovei nieko apie tai nežinant, t. y. ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, jog mokesčius bendrijai sumokėjo paprašytas atsakovės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
CPK 328 str. pasakyta, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais.
Apelianto motyvai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinės ir materialinės teisės pažeidimų yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.
Visų pirma teismui nėra privaloma įtraukti į bylos nagrinėjimą notarą, patvirtinusį sandorį, kad jis išaiškintų šalių ketinimus ir sutarties sąlygas notarine tvarka patvirtintoje sutartyje, nes ginčo sandorį patvirtinusio notaro išaiškinimai teismui nėra privalomi. LR Notariato įstatyme nustatytos notarų teisės ir pareigos įpareigoja notarą išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti, šiuos veiksmus ginčo sutartyje notaras išaiškino. Kitų aplinkybių, kurios sudaro įstatyminį pagrindą įtraukti notarą dalyvaujančiu asmeniu byloje, nenustatyta.
Taip pat nėra pagrįstas apelianto motyvas dėl būtinumo paskirti byloje lingvistinę ekspertizę, nes rašytinius įrodymus ištirti ir įvertinti privalo teismas, o ne ekspertas, be to, eksperto išvada teismui neprivaloma (CPK 183, 185 str., 218 str.). Teismui nenustačius, kad išaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus reikia specialių žinių, byloje ekspertizė nebuvo paskirta. Pažymėtina, kad apeliantas paskirti ekspertizę byloje neprašė. Todėl apelianto motyvai dėl teismo teisės aiškinti sutarties sąlygas be eksperto pagalbos yra nepagrįsti ir prieštarauja Sutarčių aiškinimo taisyklėms, suformuluotoms CK 6.193 str.: sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Sutarties aiškinimas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Turto bankas” v. UAB „Vaidluvė”, AB „Linas”, UAB „Didysis Arkanas”, bylos Nr. 3K-3-406/2000; kategorija 14; paskelbta Teismų praktika 14, p. 87-92, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2008).
Pirmosios instancijos teismas aiškindamas sutartį atsižvelgė į kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką, o kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo sutarties išaiškinimo.
Remiantis ginčo sutartimi apeliantas nupirko vieną objektą – keturių kambarių butą už 58 000 Lt iš dviejų pardavėjų, kurios ginčo sutartyje įvardintos kaip pardavėjos (A. A. ir I. B.). Remiantis sutarties sąlygomis 40 400 Lt už perkamą butą pardavėjoms perveda bankas, likusius 17 600 Lt ieškovas sumoka pardavėjoms tokia tvarka: 4 000 Lt – atsakovei A. A. ir 13 600 Lt – I. B.. Akivaizdu, kad nesumokėjęs pinigų už perkamą butą abiem pardavėjoms, atsakovas negalėjo tikėtis prievolės įvykdymo patvirtinimo. Bylos medžiaga įrodyta, kad apeliantas pirkėjo pareigų nevykdė, iki nustatyto sutartyje termino (2005-08-31) su I. B. už butą neatsiskaitė, I. B. iki 2007 m. į teismą dėl skolos išreikalavimo nesikreipė. Todėl apeliantas, nesumokėjęs pardavėjoms sutartos pinigų sumos (17 600 Lt ) už butą, negalėjo reikalauti rašytinio pardavėjų patvirtinimo, kad pirkėjas tinkamai įvykdė prievolę ir už perkamą butą atsiskaitė. Įvertinus nurodytas aplinkybės ieškovo motyvas, kad patyrė nuostolių dėl atsakovės veiksmų, yra visiškai nepagrįstas, nes neturėdamas nors vienos iš buto pardavėjų rašytinio patvirtinimo, apeliantas negalėjo perkamu butu disponuoti. Taigi apelianto motyvas, kad dėl atsakovės A. A. laiku neįvykdytos prievolės patyrė nuostolių, yra atmestinas.
Apeliantas, aiškindamas apie santuokoje įgyto turto padalinimą, yra nenuoseklus. Prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-2266-657/2008 (2 t., b. l. 23) yra rašytas apelianto pareiškimas notarinei kontorai, kuriame jis nurodė, jog sutinka, kad jo sutuoktinė parduotų jai privačios nuosavybės teise priklausantį garažo boksą Nr. 262, esantį Kaune, Baltijos g. 4A, kainą ir sąlygas nustačiusi savo nuožiūra. Nagrinėjamojoje byloje apeliantas tvirtina, kad garažo boksas yra santuokoje įgytas turtas, kuris turi būti padalintas išmokant apeliantui kompensaciją. Su tuo sutikti negalima, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliantas ir atsakovė susitarė dėl turto, įgyto santuokoje, pasidalijimo taip: ieškovui liko sodo pastatas su kiemo statiniais ir 11 arų ploto žemės sklypas, UAB „Cirkono“ akcijos bei lengvasis automobilis, o atsakovei – garažas, Kaune, Baltijos g. 4A-262. Apelianto motyvas, kad nekilnojamo turto pasidalinimo klausimas turi būti įformintas teismo sprendimu arba notarine sutartimi, iš esmės yra teisingas. Tačiau tai nereiškia, kad sutuoktinių turtas negali būti padalintas sutuoktinių susitarimu (CK 3.116 str. 1 d.). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad būtent tokia forma buvo padalintas sutuoktinių turtas – tai įrodo apelianto atsakovei rašytas prašymas dėl leidimo parduoti sodą, liudytojų T. J., I. M., L. N. parodymai. Tas faktas, kad šalys neįformino santuokinio turto padalinimo vienu dokumentu, o pasikeitė notariškai patvirtintais pareiškimais, leidžiančiais disponuoti turtinėmis teisėmis, nesudaro pagrindo pripažinti, kad turtas (sodo pastatas su kiemo statiniais ir 11 arų ploto žemės sklypas, UAB „Cirkono“ akcijos, lengvasis automobilis, garažas, Kaune, Baltijos g. 4A-262) nėra padalintas, nes šalys su ginčo turtu elgėsi kaip savininkai. Taigi apelianto motyvai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytos materialinės teisės normos (CK 1.71, 1.93 str.) šalių susitarimui kvalifikuoti yra nepagrįsti. Kadangi šalių susitarimas dėl turto padalinimo nustatytas ne vien liudytojų paaiškinimais, bet ir šalių konkliudentiniais veiksmais, t. y. notariškai patvirtintais raštais, kuriuose šalys suteikė vieną kitai teisę disponuoti ginčo turtu, todėl abejoti tuo, kad šalys padalino santuokinį turtą bendru susitarimu, nėra pagrindo (CPK 185 str. 1 d.). Vertinant šias aplinkybes šalių sąžiningumo aspektu, atsakovo reikalavimas priteisti dalį garažo vertės (2 500 L.) iš atsakovės yra nesąžiningas, todėl atmestinas.
Taip pat nėra įrodytas apelianto motyvas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus byloje įrodymus.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovui 2007 m. birželio 8 d. buvo įteiktas raginimas išsikelti iš garažo Kaune, Baltijos g. 4A-262, nes būtent jis naudojosi garažo patalpa. Kaip nustatyta byloje, garažo boksas šalių susitarimu atiteko atsakovei. Apeliantas išsikėlė iš garažo gera valia (tai patvirtina įrodymai, surinkti prijungtoje byloje) todėl atsakovės atstovė nereikalavo iškeldinti apeliantą iš garažo priverstine tvarka. Apelianto motyvai, kad jis garažo patalpa nesinaudojo, prieštarauja rašytiniams įrodymams ir liudytojų I. M. ir T. J. parodymams, kurios patvirtino, kad apeliantas garažu naudojosi. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad apeliantas ginčo garažu naudojosi (CPK 185 str. 1 d.).
Nepagrįstas ir apelianto motyvas, kad jis įvykdė piniginę prievolę už atsakovę, sumokėjęs garažo mokesčius bendrijai. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas buvo įgaliotas už atsakovę įvykdyti piniginę prievolę, šalių santykiai nebuvo geri, atsakovė prašė teismo iškeldinti apeliantą iš garažo. Apeliantas gera valia išsikėlė iš garažo po to, kai buvo iškelta civilinė byla dėl iškeldinimo. Todėl byloje neįrodyta, kad tarp apelianto, atsakovės ir garažų bendrijos susiklostė prievoliniai santykiai, atitinkantys CK 6.51 str. 1 d. nuostatas (CPK 185 str.). Byloje nustačius, kad apeliantas atsakovei priklausantį garažo boksą naudojo savo poreikiams tenkinti, ką patvirtino ir liudytoja I. Č., apeliantas privalėjo sumokėti mokesčius už naudojamą turtą, tačiau jam neperėjo teisė reikalauti iš atsakovės sumokėti 400 Lt mokesčius.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliacinį skundą atsižvelgdama į skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimo nekeisti.