- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-23
- Bylos Nr.
- 2-6133-945/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02668-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- UAB „Galsera“
Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Agnei Sinkevičiūtei, dalyvaujant ieškovei V. P., atsakovės UAB „Galsera“ atstovei advokatei N. G., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovei UAB „Galsera“ dėl atsakovės buveinės nustatymo, atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, su darbo santykiais susijusių sumų ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė teismui ieškinį ir patikslintą ieškinį (b.l. 3-4, 26), kuriais prašo nustatyti atsakovės buveinės vietą, pripažinti neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau- DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, pakeičiant atleidimo pagrindą į numatytąjį DK 127 straipsnio 1 dalyje, atleidimo iš darbo datą pakeisti į 2013 m. gruodžio 17 d., priteisti ieškovei neišmokėtą darbo užmokestį, vidutinį darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laiką, 1.000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovė nurodo 2012 m. spalio 19 d. darbo sutarties Nr. 2 (b.l. 5, 51) pagrindu nuo 2012 m. gruodžio 27 d. dirbusi atsakovės buhaltere (kaip matyti iš bylos medžiagos, sutartis sudaryta ieškovės prašymo pagrindu (b.l. 58), sudarydama darbo sutartį ieškovė buvo supažindinta su buhalterio pareiginiais nuostatais (b.l. 52-55), pasirašė darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartį Nr. 2 (b.l. 56), visiškos materialinės atsakomybės sutartį (b.l. 57). Pagal žodinį susitarimą ieškovės darbo vieta buvo jos gyvenamoji vieta, dokumentai buvo siunčiami elektroniniu paštu arba atvežami jai į namus, darbui ieškovė naudojo nuosavą apskaitos programą „Rivilė“. Kadangi už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. jai nebuvo mokamas darbo užmokestis, 2013 m. lapkričio 18 d. ieškovė parašė prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2013 m. lapkričio 30 d. (b.l. 6). 2013 m. lapkričio 27 d. buvo priimta nauja buhalterė, kuriai dokumentus ieškovė turėjo perduoti sutvarkiusi lapkričio mėnesio apskaitą. 2013 m. gruodžio 15 d. gavusi paskutinius dokumentus ir sutvarkiusi apskaitą, ieškovė, turėdama prisijungimą prie Sodros duomenų bazės, pateikė informaciją apie savo atleidimą iš darbo. Sužinojęs tai atsakovės direktorius pradėjo reikalauti eiti į darbą adresu Savanorių pr. 271, Kaune, grasino, jog neatvykus bus fiksuojamos pravaikštos. Šis adresas nėra tikslus (patalpų savininkas- UAB „Jotvainio prekyba“, patalpas nuomojasi daug organizacijų, atsakovė tesinaudoja ten esančia pašto dėžute), be to, ieškovė nedavė sutikimo keisti darbo vietą. Po savaitės atsakovė atšaukė ieškovės atleidimą iš darbo, ieškovei nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. sausio 27 d. fiksuotos pravaikštos, ji atleista iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Atleidžiant iš darbo ieškovei nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d., taip pat kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškovės skaičiavimais įsiskolinimas sudaro 457,80 Lt. Už vėlavimą atsiskaityti už laikotarpį iki patikslinto ieškinio parengimo (2014 m. balandžio 4 d.) susidarė 436,32 Lt vidutinio darbo užmokesčio skola ir 164,88 Lt delspinigių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 88-89) atsakovė prašo ieškinį atmesti ir nurodo, kad darbo užmokestis ieškovei sumokėtas pagal kasos išlaidų orderius, kurių ieškovė darbdaviui neperdavė. Ieškovė iš darbo išeiti nusprendė po to, kai dėl jos kaltės atsakovės direktoriui buvo paskirta administracinė nuobauda už duomenų apie asmens įdarbinimą savalaikį nepateikimą Sodrai. Už tai ieškovei 2013 m. lapkričio 29 d. paskirta drausminė nuobauda. Atsakovė neprieštaravo ieškovės atleidimui, tačiau reikalavo, kad ji perduotų dokumentus iš anksto priimtai naujai buhalterei. Kol neperdavė dokumentų, ieškovė toliau vykdė darbo funkcijas. Dokumentai buvo perduoti tik 2014 m. sausio 14 d., prieš tai surašius 2014 m. sausio 7 d. aktą. Ieškovei neinant į darbą buvo nustatyta jos darbo vieta, o, jai nepasirodžius, buvo fiksuojama pravaikšta. Darbo sutartyje nebuvo sutarta, kad ieškovė dirbs namuose, šiuo klausimu egzistavo žodinis susitarimas, kuris atsakovę tenkino tol, kol paaiškėjo, jog, ieškovei pageidaujant išeiti iš darbo, atsakovė negali atgauti iš ieškovės dokumentų. Analogišku pagrindu nebuvo kontroliuojamas ir ieškovės darbo laikas, tačiau, ieškovei vengiant perduoti dokumentus, buvo nustatytas konkretus darbo laikas. Šiuo nustatymu darbo sąlygos nebuvo keičiamos. Nėra aišku ir tai, kodėl ieškovė, kuri prašėsi atleidžiama 2013 m. lapkričio 30 d., reikalauja nustatyti atleidimo datą 2013 m. gruodžio 17 d.
Šalies argumentai
L. M. nurodė buvusi priimta į darbą buhaltere 2013 m. gruodžio mėn. tam, kad pakeistų iš darbo išeinančią ieškovę, akcentavo visų buhalterės funkcijų taip ir nepradėjusi vykdyti, teįvykdžiusi kelis konkrečius direktoriaus nurodymus, tuo tarpu dokumentų iš ieškovės taip ir neperėmusi. Pasak liudytojos, atsakovės direktorius reikalavo dokumentus perduoti kuo greičiau, tuo tarpu ieškovė nurodė pageidaujanti sutvarkyti apskaitą. Atsakovės direktoriaus nurodytą dieną ieškovė neatvykusi perduoti dokumentų, dokumentai buvo perduoti tiesiogiai įmonei, su kuria buvo sutarta dėl tolesnės buhalterinės apskaitos vedimo.
Reikalavimas dėl atsakovės buveinės vietos nustatymo paliktinas nenagrinėtas, likusieji ieškinio reikalavimai tenkintini iš dalies.
Dėl reikalavimo nustatyti atsakovės buveinės vietą.
Šalies argumentai
Ieškovė tiek ieškinyje, tiek ir bylos nagrinėjimo metu nurodė reikalaujanti nustatyti atsakovės buveinės vietą. Juridinio asmens buveinės apibrėžimas pateikiamas CK 2.49 straipsnyje. Pagal pateiktą apibrėžimą buveinė sietina su juridinių asmenų registre nurodyta vieta, taip pat vieta, kurioje yra nuolatinis juridinio asmens valdymo organas. Ši vieta yra reikšminga tretiesiems asmenims, siekiantiems oficialiai susisiekti su juridiniu asmeniu. Nagrinėjamu atveju ieškovė atitinkamą reikalavimą nurodė reiškianti tam, kad būtų konstatuota, jog atsakovės direktoriaus nurodytu buveinės adresu ((duomenys neskelbtini)) faktinės atsakovės buveinės nebuvo, kas, ieškovės tvirtinimu, lemtų atsakovės direktoriaus reikalavimo ieškovei atvykti nurodytu adresu ir perduoti dokumentus nepagrįstumą. Šios aplinkybės konstatavimas negali būti vertinamas kaip savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas, tai tik sudedamoji reikalavimo dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu dalis. Pastarąją išvadą lemia ir faktas, jog ieškovė nenurodė turinti teisinį suinteresuotumą žinoti, koks ieškinio padavimo, bylos nagrinėjimo ar sprendimo priėmimo metu buvo (yra) atsakovės buveinės adresas, t.y., šio reikalavimo patenkinimas vertintinas kaip nesukuriantis ieškovei jokių teisinių padarinių. Nurodytų aplinkybių visuma, vadovaujantis CPK 5 straipsnio 1 dalimi, 296 straipsnio 1 dalies 3 punktu, vertintina kaip pagrindas palikti atitinkamą reikalavimą nenagrinėtą.
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo.
Vertinant ieškinio reikalavimą dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir pripažinimo, jog darbo santykiai nutrūko ieškovės iniciatyva 2013 m. gruodžio 17 d., analizuotina įvykių seka nuo 2013 m. lapkričio 18 d., kai ieškovė kreipėsi į darbdavį dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojos iniciatyva, iki 2014 m. sausio 27 d., kai ieškovė buvo atleista iš darbo taikant jai drausminę atsakomybę.
Vadovaujantis DK 127 straipsnio 1 dalimi, darbuotojas turi teisę kreiptis į darbdavį su prašymu dėl darbo sutarties nutraukimo, informuodamas darbdavį prieš 14 darbo dienų. Gavęs tokį prašymą darbdavys privalo jį patenkinti. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašymą pateikė 2013 m. lapkričio 18 d., atleidimo data nurodydama 2013 m. lapkričio 30 d. Darbdavys turėjo teisę reikalauti, kad ieškovė dirbtų iki 2013 m. gruodžio 6 d. Nors formaliai toks reikalavimas nebuvo pareikštas, kaip patvirtino pati ieškovė, faktiškai darbo santykiai tęsėsi, ieškovė toliau vykdė savo darbines funkcijas, tvarkė buhalterinę atsakovės apskaitą iki 2014 m. gruodžio 17 d. Kartu akcentuotina, jog tai ieškovė darė savo iniciatyva, nors dar 2013 m. lapkričio 27 d. buvo priimta nauja buhalterė, kuriai darbus ir dokumentus turėjo perduoti ieškovė. Be to, ir pati ieškovė darbo santykių nutraukimo nesieja nei su jos prašyme nurodyta data, nei su įstatyme įtvirtintu įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminu. Tokiu būdu pati ieškovė pripažino, jog jos prašymo darbdavys nepatenkino ir darbo santykiai toliau tęsėsi šalims vykdant darbo sutartimi prisiimtas prievoles. Kartu dėmesys atkreiptinas į tai, jog atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė sutikusi su ieškovės prašymu dėl darbo sutarties nutraukimo, net į jos vietą priėmusi kitą darbuotoją, tereikalavo, kad ieškovė sutvarkytų buhalterinę apskaitą ir perduotų buhalterinės apskaitos dokumentus (2013 m. lapkričio 25 d. net buvo priimtas įsakymas Nr. 25/11-2013 dėl dokumentų perdavimo iki 2013 m. lapkričio 29 d., kuris išsiųstas ieškovei elektroniniu paštu (b.l. 76)). Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog darbo sutartis remiantis ieškovės prašymu nebuvo nutraukta ir darbo santykiai tarp šalių tęsėsi egzistuojant neformaliam susitarimui, jog prieš išeidama iš darbo ieškovė turi užbaigti tam tikrus darbus, t.y. ieškovės prašymas iš esmės buvo patenkintas su sąlyga, kad darbo sutartis bus nutraukta vėliau, nei ieškovės prašyme nurodyta data. Reikšminga laikytina ir ta aplinkybė, jog šalys toliau veikė laikydamosi tokio susitarimo, t.y. ieškovė tvarkė buhalteriją, teikė duomenis kontroliuojančioms institucijoms, tuo tarpu atsakovė skatino ieškovę užbaigti darbus, siekė įtraukti į veiklą naujai priimtą darbuotoją. Toks šalių elgesys nekelia abejonių dėl fakto, jog šalys nesvarstė galimybės tęsti darbo santykius iki tol, kol atsiras kitas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo sutarties nutraukimo ieškovės prašymu terminas tebuvo nukeltas iki tol, kol bus atlikti tam tikri darbai.
Toks neformalus šalių susitarimas veikė iki 2013 m. gruodžio 17 d., kai ieškovė pateikė konkroliuojančiai institucijai mokesčių deklaracijas. Vienašališkai nusprendusi, jog savo funkcijas įvykdė, šią dieną ieškovė aiškiai išreiškė valią nebetęsti darbo santykių pateikdama pranešimą Sodrai apie darbo santykių pabaigą. Byloje nėra jokių duomenų, jog šią dieną ieškovė būtų susisiekusi su darbdaviu ir reikalavusi nutraukti darbo sutartį, kaip ir duomenų, jog darbdavys būtų priėmęs sprendimą, susijusį su ieškovės darbo santykių tąsa. Nesant darbdavio sprendimo nutraukti darbo sutartį, ieškovė be pagrindo pateikė pranešimą Sodrai dėl darbo santykių pabaigos. Šiuo pranešimu sukurtos pasekmės buvo anuliuotos darbdavio iniciatyva priimtu Sodros Kauno skyriaus 2014 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. 8.A-18 (b.l. 7), kuriuo pašalintas įrašas apie ieškovės atleidimą iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu 2013 m. gruodžio 17 d. (apie šį sprendimą ieškovė informuota 2014 m. sausio 6 d. raštu (b.l. 8)). Iš kitos pusės, po 2013 m. gruodžio 17 d. susiklostė situacija, kai ieškovė nebepageidavo tęsti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino ir pakartotinai įvardino tiek savo valią nutraukti darbo sutartį, tiek ir konkrečią pageidaujamą darbo sutarties nutraukimo datą. Kaip minėta, ir šią dieną atsakovės valios patenkinti ieškovės prašymą nebuvo, atsakovės vadovas toliau reikalavo, kad ieškovė perduotų dokumentus. Kaip matyti iš šalių elektroninio susirašinėjimo medžiagos ir atsakovės pateiktų rašytinių dokumentų, 2013 m. gruodžio 21 d. (b.l. 77), atsakovės direktoriui pasiteiravus su darbu susijusios informacijos, ieškovė atsakė jau nebedirbanti; 2013 m. gruodžio 22 d. (b.l. 78-80) tarpusavio susirašinėjimo metu atsakovės direktorius nurodė, jog naujai priimtai buhalterei tinkama dokumentų perdavimo data yra 2013 m. gruodžio 27 d., jog dokumentus reikia perduoti iki metų pabaigos, tuo tarpu ieškovė nurodė 2013 m. gruodžio 27 d. nebūsianti Kaune, akcentavo, jog prieš perduodant dokumentus jai turi būti sumokėtas darbo užmokestis už du mėnesius, pakartotinai paminėjo jau nebedirbanti; 2013 m. gruodžio 23 d. atsakovės direktorius priėmė įsakymą Nr. 23/12-2013 (b.l. 73) dėl dokumentų perdavimo 2013 m. gruodžio 27 d. 10 val. adresu Savanorių pr. 271, Kaunas; 2013 m. gruodžio 27 d. atsakovės direktorius ir naujoji buhalterė surašė protokolą (b.l. 63), kuriuo užfiksuota, kad ieškovė laikotarpiu nuo 10 val. iki 11 val. neatvyko į darbą, neatsiliepė telefonu, neperdavė dokumentų, dėl ko jai fiksuojama pravaikšta ir reikalaujama pateikti pasiaiškinimą iki 2013 m. gruodžio 31 d.; tą pačią dieną ieškovei elektroniniu paštu išsiųstas reikalavimas pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą (b.l. 69, 81); be to, 2013 m. gruodžio 27 d. atsakovės direktorius priėmė įsakymą Nr. 27-1/12-2013 (b.l. 74) Dėl įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų laikymo, archyvavimo, saugojimo tvarkos, pagal kurią ieškovei nustatyta pareiga perduoti dokumentus iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat įsakymą Nr. 27/12-2013 (b.l. 72) Dėl buhalterės V. P. darbo laiko ir darbo vietos, kuriuo nustatė, kad darbo vieta nuo 2013 m. gruodžio 30 d. yra (duomenys neskelbtini), o darbo laikas- nuo 14 iki 15 val.; informacija apie pakeistą darbo vietą ir darbo laiką ieškovei išsiųsta 2013 m. gruodžio 30 d. (b.l. 82); 2013 m. gruodžio 30-31 d. surašyti protokolai (b.l. 64-65), kuriuose užfiksuota, kad ieškovė neatvyko į darbą; 2014 m. sausio 6 d. atsakovės direktorius elektroniniu laišku (b.l. 83) ieškovei ir naujajai buhalterei nurodė, kad, ieškovei negalint dokumentų perduoti 2014 m. sausio 7 d., turi būti suderintas perdavimas 2014 m. sausio 8 d.; 2014 m. sausio 7 d. data buvo surašytas Dokumentų perdavimų aktas (už laikotarpį iki 2013 m. lapkričio 30 d.)- teismui buvo pateikti du šio akto egzemplioriai (b.l. 10, 66), kurių viename nurodoma, kad priimti ne visi sąraše nurodyti dokumentai, tuo tarpu kitame nurodoma, kad buhalterinę apskaitą tvarkyti perėmusiai įmonei perduoti visi sąraše nurodyti dokumentai. Nurodytų dokumentų visuma leidžia daryti išvadą, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 17 d. ieškovė nevykdė jokių darbinių funkcijų, perdavimui buvo ruošiami apskaitos dokumentai už laikotarpį iki 2013 m. lapkričio 30 d., šalys tarėsi ne dėl darbo funkcijų vykdymo vietos ir laiko, o dėl to, kur ir kada turi būti perduoti dokumentai, kuriais vis dar disponavo ieškovė. Šiuo aspektu reikšmingu laikytina tai, jog buhalterės darbo specifika, susijusi su disponavimu įmonės dokumentais, negali būti vertinama kaip išplečianti darbdavio teises ir darbuotojo pareigas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu termino prasme. Darbdavys gali reikalauti, kad iš darbo išeinanti buhalterė perduotų dokumentus net ir po darbo sutarties nutraukimo, reikalauti, jog buhalterei būtų taikomos su šios pareigos nevykdymu susijusios teisės aktuose numatytos pasekmės, tačiau negali prievarta tęsti darbo santykių iki tokių dokumentų perdavimo, pažeisdamas darbuotojos konstitucinę teisę rinktis darbą. Siekdamas išvengti situacijos, kai įspėjimo terminas sueina buhalterei neperdavus dokumentų, darbdavys turi galimybę DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pratęsti įspėjimo terminą, gali nustatyti terminą dokumentams pateikti ir už šio termino praleidimą taikyti darbuotojai drausminę nuobaudą, tačiau, sutikdamas, jog dokumentai bus perduodami vėliau, neturi teisės ginčyti darbuotojos iniciatyvos nutraukti darbo sutartį. Nurodytų aplinkybių visuma vertintina kaip pagrindas patenkinti ieškovės reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo datos ir pagrindo pakeitimo.
Kartu dėmesys atkreiptinas į tai, jog aukščiau nurodyta išvada vertintina kaip nepažeidžianti atsakovės teisių ir teisėtų interesų tiek dėl to, jog aptariamo ieškovės reikalavimo tenkinimas nesiejamas su kokių nors sankcijų atsakovės atžvilgiu taikymu, tiek ir dėl to, jog atsakovės pasirinktas darbo sutarties nutraukimo su ieškove pagrindas yra akivaizdžiai neteisėtas ir vien tik reikalavimo dėl tokio darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu patenkinkinimas pats savaime galėtų lemti atsakovei ženkliai sudėtingesnes teisines pasekmes. Drausminė atsakomybė gali būti taikoma tik darbo drausmę pažeidusio asmens atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai ieškovė nevykdė jokių darbo funkcijų, jai tebuvo likę perduoti dokumentus atsakovei. Be to, kaip patvirtino atsakovės atstovai, nuo pat darbo sutarties sudarymo egzistavo žodinis susitarimas, jog savo darbo funkcijas ieškovė vykdys namuose, t.y. darbo funkcijų vykdymas nebuvo siejamas su ieškovės vykimu į kokią nors konkrečią vietą. Vienašališkai keisti atitinkamą praktiką atsakovės direktorius neturėjo jokio teisinio pagrindo. Ieškovės argumentus, susijusius su atsakovės direktoriaus nurodomomis dokumentų perdavimo vietomis, taip pat patvirtina bylos medžiaga. Nors iš ieškovės buvo reikalaujama 2013 m. gruodžio 27 d. atvykti adresu Savanorių pr. 271, Kaunas, kaip matyti iš atsakovės pateiktos 2012 m. spalio 18 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutarties su UAB „Jotvainio prekyba“ (b.l. 59-61), nuomos terminas pasibaigė 2013 m. spalio 31 d., duomenų apie sutarties pratęsimą atsakovė nepateikė (šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas į tai, jog nuomos mokestis pagal šią sutartį turėjo būti sumokėtas avansu už visus metus tuo laiku, kai ieškovė dar nedirbo, todėl, net ir būdama buhaltere, ji galėjo nežinoti apie atitinkamos sutarties egzistavimą bei turinį, be to, ieškovei siųstame pranešime adresas buvo nurodytas pastato tikslumu, nenurodant patalpos, kuri yra aiškiai identifikuota nuomos sutartyje). Priešingai, ieškovei neįvykdžius atsakovės direktoriaus reikalavimo atvykti 2013 m. gruodžio 27 d., tą pačią dieną buvo parengtas įsakymas dėl naujos darbo vietos visai kitu adresu- Europos pr. 122, Kaunas, kuriuo atsakovė jau nuomojosi patalpas iš UAB „Etikėja“ 2013 m. spalio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties (b.l. 62) pagrindu. Kartu dėmesys atkreiptinas į tai, jog šiuo adresu nuomojamos patalpos plotas yra 8,91 m², kas kelia pagrįstas abejones dėl to, ar tokioje erdvėje gali būti nustatyta bent vieno darbuotojo darbo vieta. Pastaroji aplinkybė tik dar kartą patvirtina, jog atsakovės direktorius tenustatė ieškovei susitikimo dėl dokumentų perdavimo vietą ir laiką, o ne koregavo jos darbo funkcijų vykdymo sąlygas. Kartu dėmesys atkreiptinas į tai, jog, DK 95, 120 straipsnių prasme, net ir žodiniam susitarimui dėl darbo vietos ieškovės gyvenamojoje vietoje ir darbo laiko po 1 val. per dieną pačios ieškovės pasirinktu laiku (šio susitarimo egzistavimo atsakovės atstovai neginčijo, jį pripažino) pakeisti buvo privalomas ieškovės sutikimas. Darbdavys negali savo nuožiūra (juolab, nepranešdamas iš anksto, informuodamas tą pačią dieną elektroniniu laišku) vienašališkai nuspręsti, jog nuo kitos darbo dienos darbuotoja privalės darbo funkcijas vykdyti kitoje vietoje ir kitu laiku, nei buvo iki tol. Reikšmingu laikytinas ir faktas, jog ieškovė tarpusavio susirašinėjimo 2013 m. gruodžio 21-22 d. metu aiškiai nurodė, jog jos su atsakove darbo santykiai nebesieja, jog 2013 m. gruodžio 27 d. ji nebus Kaune. Taip ieškovė iš anksto įvardijo atsakovės direktoriui įpareigojimo atvykti į darbą nevykdymo priežastis, kurios privalėjo būti vertinamos tiek sprendžiant, ar buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas, tiek ir parenkant drausminę nuobaudą. Be to, įrašas apie ieškovės atleidimą iš darbo panaikintas tik 2014 m. sausio 2 d. atsakovės direktoriaus 2013 m. gruodžio 31 d. prašymo pagrindu, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., už kurio metu fiksuotas pravaikštas pritaikyta drausminė atsakomybė, šis įrašas galiojo, nors apie tai, kad nedirba, ieškovė elektroniniu paštu buvo pranešusi dar 2013 m. gruodžio 21 d. Kartu reikšmingu pripažintinas ir faktas, jog pretenziją dėl ieškovės neatvykimo į darbą atsakovės direktorius įvardijo tik pateikdamas reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo 2013 m. gruodžio 27 d. Dėl neatvykimo 2013 m. gruodžio 30-31 d. pasiaiškinti nereikalauta, nei vėliau priimtuose dokumentuose, nei susirašinėjimo metu nebuvo nurodoma, kad darbdavys nesutinka su ieškovės įregistruotu darbo sutarties nutraukimu, reikalauja ne tik atvykti perduoti dokumentus, bet ir toliau vykdyti darbo funkcijas, fiksuoja ieškovei pravaikštas ir už jas ketina skirti drausminę nuobaudą. Darbuotojai informavus darbdavį apie nutrauktus darbo santykius ir darbdaviui aiškiai neišdėstant savo pozicijos dėl darbo santykių statuso, tereikalaujant įvykdyti pareigą perduoti dokumentus, priimant darbuotojos atžvilgiu su tuo susijusius įsipareigojimus, darbuotojai informuojant apie negalėjimą susitikti derantis dėl vėlesnės susitikimo datos, ieškovė įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, jog jos atžvilgiu jokių drausminių priemonių nebus imamasi. Kartu akcentuotina ir tai, jog pradinio įpareigojimo perduoti dokumentus terminas baigėsi 2013 m. lapkričio 29 d. Nors byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovė po šio termino pabaigos būtų vykdžiusi darbines funkcijas, ne tik užbaiginėjusi ankstesnio laikotarpio darbus, bet ir toliau vykdžiusi pareigines funkcijas, darbdavys tokio ieškovės elgesio nelaikė pažeidimu. Akcentuotina ir tai, jog ieškovė pati pripažino darbo funkcijų nebevykdžiusi po 2013 m. gruodžio 17 d., tačiau pravaikštos jai buvo fiksuojamos ir drausminė nuobauda taikoma tik už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 27 d. Net ir po to, kai ieškovė jį 2013 m. gruodžio 22 d. informavo nedirbsianti 2013 m. gruodžio 27 d., darbdavys nenurodė tokį elgesį vertinsiantis kaip darbo drausmės pažeidimą. Reikšminga ir tai, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. buvo dar viena darbo diena (2013 m. gruodžio 23 d.), todėl, vertinant darbo santykių aspektu, lieka neaišku, kodėl atsakovės direktorius nevertino kaip pažeidimo to, kad ir šią dieną ieškovė nedirbo, tiek darbo laiko apskaitos dokumentuose, tiek ir darbo užmokesčio paskaičiavimuose nurodydamas (b.l. 92-97), kad ieškovė 2013 m. gruodžio mėn. dirbo 16 dienų iš tą mėnesį buvusių 19 darbo dienų. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, jog atsakovės direktoriui buvo žinoma priežastis, dėl kurios ieškovė neatvyko į darbą, žinoma, jog šalių pozicijos išsiskyrė dėl skirtingo susiklosčiusios situacijos vertinimo. Duomenų, jog šios aplinkybės buvo įvertintos parenkant ieškovei drausminę nuobaudą, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog net ir po tai, kai ieškovė neatvyko perduoti dokumentų 2013 m. gruodžio 27-31 d., atsakovės direktorius 2014 m. sausio 6 d. raštu, žinodamas, kad ieškovei netinka 2014 m. sausio 7 d., pareikalavo, kad ieškovė su naująja buhaltere suderintų laiką 2014 m. sausio 8 d. Šiuo laišku ne tik nenurodoma, jog ketinama ieškovės atžvilgiu už ankstesnius neatvykimus į darbą taikyti griežčiausią drausminę nuobaudą- atleidimą iš darbo, ne tik toleruojamas ieškovės neatvykimas 2014 m. sausio 7 d. (kas dar kartą patvirtina darbdavio veiksmų nenuoseklumą), bet ir netiesiogiai pripažįstama, jog iš ieškovės nereikalaujama vykdyti darbo sutartimi prisiimtas funkcijas, tesiekiama atsiskaitymo užbaigiant darbinį bendradarbiavimą. Dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog darbdavys nepateikė jokių duomenų, jog jis informavo ieškovę apie inicijuotą įrašo dėl darbo sutarties nutraukimo panaikinimą. Bylos nagrinėjimo metu šalims patvirtinus, jog 2014 m. sausio 7 d. akte nurodyti dokumentai buhalterinės apskaitos vedimą perėmusiai įmonei buvo perduoti ne vėliau kaip 2014 m. sausio 14 d., lieka neaišku, kodėl drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta tik 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 21/01-2014 (b.l. 71), pranešimas ieškovei išsiųstas 2014 m. sausio 22 d. (b.l. 9, 70). Nors atsakovės atstovai ir nurodė, jog ieškovė savo prievolės perduoti visus dokumentus taip ir neįvykdė, buhalterinės apskaitos dokumentų sutikrinimo aktas (b.l. 84) buvo sudarytas tik 2014 m. sausio 30 d., t.y. praėjus 9 dienoms po įsakymo dėl ieškovės atleidimo iš darbo priėmimo ir 3 dienoms po ieškovės atleidimo iš darbo. Pastarasis faktas leidžia spręsti, kad drausminės atsakomybės taikymas nebuvo siejamas su tuo, kad ieškovė, atsakovės požiūriu, net ir pavėluotai perduodama dokumentus šios pareigos tinkamai neįvykdė, drausminę nuobaudą darbdavys paskyrė dirbtinai išrinkdamas tris neatvykimo perduoti dokumentus dienas. Tai, kas nurodyta, leidžia konstatuoti darbdavio veiksmų neteisėtumą tiek sprendžiant, ar buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas, tiek nesilaikant procedūrinių reikalavimų, susijusių su prašymo pateikti pasiaiškinimą dėl darbo drausmės pažeidimo pateikimu, tiek ir parenkant akivaizdžiai neadekvačią drausminę nuobaudą.
Nurodytų aplinkybių visuma vertintina kaip pakankamas pagrindas teismui pakeičiant ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą ir datą kartu panaikinti ieškovei neteisėtai paskirtą drausminę nuobaudą.
Dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Byloje taip pat reiškiamas reikalavimas dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo priteisimo. Teikdama ieškinį ieškovė nurodė negavusi darbo užmokesčio už 2013 m. rugpjūčio- gruodžio mėn. Tarp šalių nėra ginčo dėl pateiktų paskaičiavimų (b.l. 27-28, 30, 92), pagal kuriuos už rugpjūčio ir rugsėjo mėn. paskaičiuota po 127,26 Lt (išmokėtina- po 96,71 Lt), už spalio mėn.- 139,38 Lt (išmokėtina- 105,97 Lt), už lapkričio mėn.- 121,20 Lt (išmokėtina- 92,11 Lt), už gruodžio mėn.- 96,96 Lt (išmokėtina- 73,69 Lt) darbo užmokesčio, taip pat paskaičiuota 42,09 Lt (išmokėtina- 31,57 Lt) kompensacijos už atostogas nepanaudotas, teisingumo. Su reikalavimu dėl iš darbo santykių kylančių sumų priteisimo atsakovė nurodė nesutinkanti dėl to, jog šios sumos ieškovei yra sumokėtos, tik jų išmokėjimo faktą patvirtinantys dokumentai nėra išlikę dėl ieškovės kaltės. Šiai aplinkybei patvirtinti į bylą pateiktas 2014 m. sausio 30 d. buhalterinės apskaitos dokumentų sutikrinimo aktas (b.l. 84). Šio dokumento turinys kelia abejonių dėl kelių priežasčių: pirma, nors atsakovės atstovai ir nurodė, jog ieškovė neperdavė pačių pinigų perdavimo faktą patvirtinančių orderių, dėl ko jie negali būti pateikti teismui, akte įvardijamos tiek orderių išrašymo datos, tiek ir orderių pagrindu perduotos sumos (t.y. surašant aktą disponuota orderių turinį sudarančia informacija), akcentuojama ne tai, jog nėra orderių, bet tai, jog orderiai nėra įtraukti į apskaitą; antra, nors akte yra nurodoma, jog nebuvo perduoti tabeliai už 2013 m. sausio- lapkričio mėn., atsakovės atstovai, teismui pareikalavus, darbo laiko apskaitos žiniaraščius už atitinkamą laikotarpį pateikė (b.l. 93-97). Be to, dėmesys atkreiptinas į tai, jog aktas buvo surašytas 2014 m. sausio 30 d., tai yra praėjus pakankamai ženkliam laiko tarpui po dokumentų perdavimo ir po ieškovės atleidimo iš darbo, sudarant aktą ieškovė nedalyvavo. Akcentuotina ir tai, jog ieškovei perduodant dokumentus 2014 m. sausio 7 d. akto pagrindu jokie trūkumai nebuvo užfiksuoti (byloje liko nepaneigtos ieškovės duodant paaiškinimus teisme nurodytos aplinkybės, jog atsakovės pateiktas 2014 m. sausio 7 d. aktas, kuriame akcentuojamas vienos dokumentų pozicijos neperėmimas, po kiek laiko, ieškovei pašalinus trūkumus, buvo pakeista analogišku aktu, kuriame šalių parašais patvirtintas visų pozicijų perdavimas), iš 2014 m. sausio 30 d. akto turinio negalima spręsti, jog pareigą perduoti orderius turėjo būtent ieškovė. Kartu akcentuotina, jog atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog buvo mokėtas darbo užmokestis už 2013 m. gruodžio mėn. ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Atsakovės atstovų argumentas dėl orderio, kurio pagrindu buvo perduotas darbo užmokestis už lapkričio mėn., realumo kelia pagrįstų abejonių, kadangi pareiga sumokėti nurodytą sumą kilo tik gruodžio 20 d., kai šalys jau konfliktavo ir pinigai buvo pervesti pavedimu į banko sąskaitą, o ne perduoti grynaisiais.
Iš kitos pusės, dėmesys atkreiptinas į tai, jog ieškovė tiek teikdama ieškinį, tiek ir bylos nagrinėjimo metu pripažino 2013 m. gruodžio mėn. pavedimu gavusi 105,26 Lt sumą. Be to, kaip matyti iš pačios ieškovės pateikto elektroninio susirašinėjimo medžiagos, dar 2013 m. gruodžio 22 d. ieškovė nurodė, kad prieš perduodant dokumentus jai turi būti sumokėtas vėluojantis darbo užmokestis už du mėnesius. Sistemiškai vertinant šiuos duomenis akivaizdu, jog ieškovė elektroninio susirašinėjimo metu netiesiogiai patvirtino, kad įsiskolinimas egzistuoja už 2013 m. lapkričio- gruodžio mėn., tuo tarpu aukščiau nurodytu pavedimu pervesta suma iš esmės atitinka sumą, mokėtiną už 2013 m. spalio mėn. Dėl to, už kurį laikotarpį nėra gavusi pinigų, ieškovė bylos nagrinėjimo metu teikė skirtingus duomenis, nors jai, kaip buhalterei, negalėjo būti neaiški darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka ir terminai. Toks nenuoseklus ieškovės elgesys, tiek atsižvelgiant į jos vykdytas darbines funkcijas, tiek ir įvertinus faktą, jog į bylą nepateikta duomenų apie šalių nesutarimus laikotarpiu iki 2013 m. lapkričio mėn., jog iš karto po kilusių nesutarimų darbo užmokesčiui už spalio mėn. lygi suma ieškovei pervesta bankiniu pavedimu, leidžia kaip labiau tikėtiną vertinti atsakovės atstovų išdėstytą poziciją, jog darbo užmokestis už 2013 m. rugpjūčio- rugsėjo mėn. ieškovei buvo sumokėtas.
Nurodytų aplinkybių visuma vertintina kaip pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimą dėl 260,25 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumos priteisimo (suma nurodyta neatskaičius mokesčių). Likusi reikalavimo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Dėl atsakovės vėlavimo vykdyti finansines prievoles pasekmių.
Vertinant darbdavio pareigą laiku mokėti darbo užmokestį, dėmesys atkreiptinas į tai, jog, vadovaujantis DK 207 straipsnio 1 dalimi, 141 straipsnio 1 dalimi, Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. A1-25 kuriamu teisiniu reglamentavimu, darbdaviui vėluojant mokėti darbo užmokestį, 0,07% dydžio delspinigiai nuo išmokėtinos sumos skaičiuotini už kiekvieną kalendorinę dieną pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti atleidimo iš darbo dieną. Kadangi pareiga sumokėti darbo užmokestį už lapkričio mėnesį buvo pažeista po teismo nustatytos atleidimo iš darbo dienos (darbo užmokestis pagal darbo sutartį turėjo būti mokamas iki kito mėnesio (šiuo atveju- gruodžio) 20 d.), reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Nuo sekančios dienos po darbo sutarties nutraukimo taikytina DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija- skaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis už vėlavimo atsiskaityti laiką. Ieškovo vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio suma atleidimo iš darbo dieną sudarė 6,06 Lt (dėmesys atkreiptinas į tai, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punktu, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis; nagrinėjamu atveju ieškovės atleidimo iš darbo data nustatyta 2013 m. gruodžio 17 d., todėl vidutiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti reikšmingi 2013 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėn., per kuriuos ieškovė dirbdama po vieną valandą per dieną uždirbdavo minimaliam valandos darbo užmokesčiui lygią 6,06 Lt sumą). Vidutiniam penkias dienas per savaitę dirbusio asmens mėnesio darbo dienų skaičiui 2014 m. buvus lygiam 21 (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-693), vidutinis ieškovės mėnesio darbo užmokestis 2014 m. sudarė 127,26 Lt. Nors atsakovės vėlavimo atsiskaityti su ieškove laikotarpis tęsiasi jau ilgiau nei 9 mėn., dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes: pirma, vėlavimo atsiskaityti diena siejama su ieškovės atleidimo iš darbo diena, kuri nustatoma šiuo teismo sprendimu, kaip šiame sprendime ne kartą pažymėta, aptartą dieną atsakovė neatliko jokių veiksmų, kurie leistų spręsti atsakovės direktorių žinojus apie atsiradusią pareigą nedelsiant atsiskaityti su ieškove; antra, didžiąją ginčo laikotarpio dalį buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo (pareiškimas Kauno apygardos teismui pateiktas 2014 m. kovo 19 d., 2014 m. birželio 27 d. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-1768-273/2014 priėmė nutartį dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, kuri įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1632/2014, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista (vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, po nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo su vėlavimu vykdyti finansinius įsipareigojimus susiję pasekmės atsakovei toliau nebegali būti taikomos); trečia, reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo buvo pareikštas tik ieškovei teisminio proceso metu tikslinant ieškinį. Nurodytas aplinkybes teismas vertina kaip pakankamas pripažinti, jog sankcijos siejimas su vidutiniu darbo užmokesčiu šiuo atveju neatitiktų protingumo ir teisingumo, šalių lygiateisiškumo principų, leistų ieškovei nepagrįstai pasipelnyti. Dėl nurodytos aplinkybės sankcijos suma mažintina iki bendros trejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio- 381,78 Lt- sumos, kurios priteisimas atitiks proporcingumo principą.
Bankroto bylos atsakovei iškėlimas vertintinas kaip pagrindas netaikyti CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos dėl skubaus teismo sprendimo dalies, susijusios su dalies darbo užmokesčio priteisimu, vykdymo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Sistemiškai aiškinant DK 250 straipsnio, CK 6.250 straipsnio nuostatas dėmesys atkreiptinas į tai, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkintinas tik egzistuojanti visoms šešioms materialinės atsakomybės taikymo sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, kaltei, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, darbo santykiams tarp žalą patyrusio ir už jos atsiradimą atsakingo asmens ir žalos atsiradimui iš darbo santykių. Nurodyta aplinkybė lemia, jog ne bet kokie darbdavio neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiamos darbuotojo teisės, lemia neturtinės žalos darbuotojui atsiradimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė nenurodė, kuo pasireiškė jos patirta neturtinė žala. Kartu akcentuotina, kad ieškovės teisės nagrinėjamoje byloje buvo apgintos pašalintant atsakovės padarytus pažeidimus, t.y. konstatuojant pažeidimus ir panaikinant jais sukurtas teisines ir finansines pasekmes. Spręsti, jog ieškovė patyrė papildomą žalą, kurios atlyginimas turėtų būti priteistas iš atsakovės, nėra jokio teisinio pagrindo, todėl reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Ieškinį patenkinus iš dalies spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, vienas ieškinio reikalavimas buvo paliktas nenagrinėtas, buvo patenkinti du neturtiniai reikalavimai, iš dalies patenkinti ieškovės reikšti turtiniai reikalavimai. Nurodytų aplinkybių visuma, įvertinus šalių procesinį elgesį byloje, leidžia spręsti, jog byla išnagrinėta ieškovės naudai santykiu 70:30. Atsakovė pateikė duomenis apie patirtas 1.000 Lt atstovavimo išlaidas (b.l. 98-99). Atmestų ieškinio reikalavimų daliai lygios išlaidų sumos- 300 Lt- atlyginimas priteistinas iš ieškovės atsakovei (CPK 93 str., 98 str.). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas dėl šalių teisinio statuso- ieškovė reikalavimus reiškia kaip darbuotoja, tuo tarpu atsakovei yra iškelta bankroto byla. Teismo patirtos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu, neskirstytinos ir dėl jų dydžio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, 296 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nusprendžia:
Palikti nenagrinėtą ieškinio reikalavimą dėl atsakovės buveinės vietos nustatymo.
Likusius ieškinio reikalavimus patenkinti iš dalies.
Pripažinti neteisėta ir panaikinti ieškovei V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2014 m. sausio 21 d. paskirtą drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo.
Pakeisti ieškovės V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atleidimo iš darbo pagrindą ir datą nustatant, jog 2012 m. spalio 19 d. darbo sutarties Nr. 2 buvo nutraukta 2013 m. gruodžio 17 d. DK 127 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.
Priteisti ieškovei V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Galsera“, juridinio asmens kodas 302884967, 260,25 Lt (du šimtus šešiasdešimt litų 25 ct) (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 381,78 Lt (tris šimtus aštuoniasdešimt vieną litą 78 ct) (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką.
Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.
Priteisti atsakovei UAB „Galsera“, juridinio asmens kodas 302884967, iš ieškovės V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Lt (trijų šimtų litų) atstovavimo išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.