Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimo V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. P. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog ji, būdama V. P. įmonės (toliau – ir Įmonė) savininke, 2010 m. lapkričio 4 d. leido kavinėje „Tėvynė“ dirbti L. S., nesudarius su ja rašytinės darbo sutarties, apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais veiksmais V. P. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio 2 dalies reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrius (toliau – ir apeliantas, VDI) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (b. l. 42). Apelianto manymu, byloje pakanka duomenų nustatyti, kad telefoninio pokalbio metu tarp V. P. ir L. S. buvo susitarta dėl darbo sąlygų, atlyginimo, darbo tvarkos, kada ir kur L. S. turi atvykti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. P. negali būti pripažinta kalta dėl L. S. darbo fakto, kadangi tuo metu jos kavinėje nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010). Būtent bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnai), šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, ir šios institucijos pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos protingos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai įvertino surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikta prieštaringų įrodymų: nors pirminiame paaiškinime L. S. nurodė, kad bando dirbti su karštais patiekalais (b. l. 5), tačiau vėliau pateiktame paaiškinime bei teismo posėdžio metu tvirtino, jog persirengė virėjos drabužiais, jog galėtų būti virtuvėje ir stebėti, kaip vyksta darbas bei sulaukti atvykstančios V. P. (b. l. 15, 22-23), o pirminį paaiškinimą jai padiktavo inspektoriai (b. l. 15). Liudytojų D. A., K. K. bei administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens V. P. parodymai atitinka vėlesnius L. S. parodymus – teigiama, jog L. S. virtuvėje nedirbo, tik stebėjo kaip vyksta darbas (b. l. 8, 16, 17, 21-24). Teismo posėdžio metu apklausta darbo inspektorė I. B. taip pat teikė prieštaringus parodymus. I. B. teigimu, L. S. paaiškino, kad jai buvo leista pabandyti išvirti cepelinus, tačiau vėliau I. B. nurodė, jog negali prisiminti, ką konkrečiai dirbo L. S. patikrinimo metu (b. l. 22). Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo V. P. teikė nuoseklius parodymus: ji paaiškino, jog kalbėdama telefonu pasikvietė L. S. pokalbiui dėl darbo, nurodydama į kavinę atvažiuoti 12 val. ir su savimi turėti darbo rūbus, bet kol V. P. neatvyko, neaptarė visų darbo sąlygų, L. S. nebuvo leista dirbti. V. P. neneigė, jog, kalbantis telefonu, aptarė būsimą virėjos atlyginimą – 800 litų (b. l. 8, 21). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio informacija pateikiama kiekvieno pokalbio dėl darbo metu, todėl vien būsimo atlyginimo dydžio nurodymas negali būti vertinamas atskirai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių, kaip pagrindžiantis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis byloje pateikta medžiaga, negalima vienareikšmiškai spręsti, jog V. P. ir L. S. telefonu susitarė, jog L. S., atėjusi į kavinę, iš karto pradės dirbti. Aplinkybės, jog L. S. su savimi atsinešė darbo drabužius, V. P. neneigia ir nurodo, jog, aptarus bei tarpusavyje suderinus visas būsimo darbo sąlygas, ketino tą pačią dieną įdarbinti L. S. V. P. teigimu, šių veiksmų atlikti iki inspektorių atliekamo patikrinimo ji nespėjo, kadangi vėlavo atvažiuoti į kavinę bei pasikalbėti su L. S. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra neįprasta, jog L. S., suinteresuota būsimu darbu, galėjo domėtis darbo sąlygomis, būsimomis darbo funkcijomis bei laukdama, kol atvyks V. P., būti virtuvėje ir bendrauti su kavinės darbuotojais. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neįrodyta, jog L. S. virtuvėje iš tiesų atliko darbines funkcijas bei kad tokio pobūdžio funkcijos buvo atliekamos leidus ar žinant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai), sprendžia, kad nėra pagrindo V. P. veiką dėl L. S. nelegalaus darbo kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.