Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 13 (trylikai) metų. Šią bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 11 d., apie 23 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio asmeninio konflikto su savo tėvu A. B. metu, tyčia, peiliu sudavė pastarajam vieną smūgį į krūtinę, padarydamas nukentėjusiajam durtinę – pjautinę žaizdą krūtinės dešinėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o kitą – į kaklą, padarydamas jam durtinę – pjautinę žaizdą kaklo dešinėje su bendrosios miego arterijos, stemplės, kairės pasieninės krūtinplėvės sužalojimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo kurio A. B. nusikaltimo padarymo vietoje mirė.

Nuteistasis tvirtina, kad jo padarytas nusikaltimas nebuvo tyčinis. Nusikaltimą jis galėjo padaryti paveiktas ligos, nes 2006 m. jis 2 kartus gydėsi psichiatrijos ligoninėje. Apelianto nuomone, 2007 m. kovo 7 d. jis nebuvo tinkamai apklaustas teismo psichiatrijos ekspertų, jiems apie tai, kad tėvas grasino peiliu su šviesia medine rankena nepasakė, nes tai prisiminė tik po savaitės. 2007 m. spalio 24 d. teismo posėdyje teismo psichiatrijos ekspertė duodama parodymus neatsižvelgė į baudžiamojoje byloje esančius duomenis. Nuteistasis prašo paskirti jam stacionarią teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę, siekiant nustatyti jo psichinę būseną nusikaltimo padarymo metu. Nuteistasis teigia, kad jis pats paskambino policijai ir pranešė, jog mirė jo tėvas. Apeliantas nurodo, kad ir po nusikaltimo padarymo jo psichika buvo sutrikusi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais.

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad 2006 m. gruodžio 11 d. vakare bute, esančiame (duomenys neskelbtini), be nuteistojo R. B. ir nužudytojo A. B. būtų lankęsi kiti asmenys. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti dviejų asmenų valgymo ir alkoholio vartojimo pėdsakai. Tai, kad ant lavono nerasta vertikalių kraujo nutekėjimų patvirtina, kad po sužalojimo A. B. nevaikščiojo ir nestovėjo. Tačiau ant buto grindų rasta neapautų batais ar kita avalyne ir suteptų į kraują panašia medžiaga žmogaus kojų pėdsakų kas patvirtina, kad po butą vaikčiojo ten gyvenantis asmuo.

Šie duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad be kaltinamojo R. B. ir nužudyto jo tėvo A. B. įvykio metu pastarojo bute kitų asmenų nebuvo. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė vieną iš kaltinamojo versijų, kad jis begirtaudamas su tėvu užmigo ir pabudęs jį rado jau nužudytą.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir R. B. kitų parodymų kaitą bei prieštaringumą ir pagrįstai konstatavo, kad jo pozicijos nenuoseklumas, blaškymasis yra ne atminties sutrikimo rezultatas, o paprastas noras išvengti atsakomybės. Įvertinęs įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis, teisės medicinos specialistų išvadas apie tai, kad nuopjovose nuo apelianto rankų rastas A. B. kraujas, liudytojos N. K. parodymus apie ankstesnį agresyvų neblaivaus apelianto elgesį prieš tėvą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad A. B. nužudė apeliantas. To, kad atėmė gyvybę A. B. , apeliaciniame skunde jau neneigia ir apeliantas. Tačiau jis neigia savo kaltę, nurodydamas, jog dėl psichinės būsenos savo veiksmų nesuvokė ir prašo pakartotinai tirti jo būseną, buvusią įvykio metu. Tačiau ir su tuo sutikti nėra pagrindo.

Motyvuodamas tokį savo prašymą apeliantas akcentuoja tai, kad 2006 m. jis 2 kartus gydėsi psichiatrijos ligoninėje. Šis faktas, be abejo yra svarbus, tačiau 2007 m. kovo 7-26 dienomis atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę ši informacija buvo žinoma. Ekspertai turėjo ligos istorijas su įrašais apie abu gydymo atvejus, juos tyrė ir įvertino. Buvo įvertinta ir kita medicinos dokumentacija, liečianti nuteistąjį, psichologinis tyrimas atliktas ir su juo pačiu. Jis buvo ekspertų apklaustas ne tik apie įvykį, bet ir apie „nuoširdų prisipažinimą“, taip pat apie ikiteisminio bylos tyrimo duotus parodymus. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu jis buvo apklaustas nepakankamai. Teismo psichiatrijos ekspertė dalyvavo ir pirmosios instancijos teisme. Ji dalyvavo kaltinamajam papildomai paaiškinant apie savo būseną, susipažino ir įvertino ir R. B. rašytinius prašymus teismui ir dar kartą patvirtino išvadą, jog nei tėvo nužudymo metu, nei po to R. B. jokiomis lėtinėmis psichinėmis ligomis arba psichiniais sutrikimais nesirgo, o turimas asmenybės sutrikimas, kurį konstatavo ekspertai, visiškai netrukdė jam suvokti savo veiksmų esmės ir šiuos veiksmus valdyti. Teisme ekspertė patvirtino ir tai, kad R. B. nurodomi atminties „iškritimai“ yra jo gynybinė pozicija.

Todėl kolegija prieina prie išvados, kad tai, jog apeliantas 2006 metais 2 kartus gydėsi psichiatrijos ligoninėje, taip pat jo būsena įvykio metu ir po jo yra pakankamai ištirti ir įvertinti. Ekspertų išvada dėl to, kad apeliantas jokiomis lėtinėmis psichinėmis ligomis arba psichiniais sutrikimais nesirgo, o turimas asmenybės sutrikimas, kurį konstatavo ekspertai, visiškai netrukdė jam suvokti savo veiksmų esmės ir šiuos veiksmus valdyti, yra pagrįstas ir to dar kartą tirti skiriant naują ekspertizę nėra reikalo.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad įvykio metu apeliantas buvo pakaltinamas. Jo veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nusikaltimas. A. B. mirtį sukėlęs sužalojimas padarytas suduodant smūgį peiliu į kaklą, ir tai padarydamas apeliantas negalėjo nenumatyti galimų pasekmių. Todėl nuteistojo tvirtinimas apeliaciniame skunde, kad nusikaltimas nėra tyčinis, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį neatstatomas pasekmes. Nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti ir viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tokia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad R. B. dėl padaryto nusikaltimo gailisi ir sunkiai išgyvena. Kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tai, kad jis bendrajam pagalbos centrui pranešė apie mirusį tėvą vertintina kaip jau nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės dalis ir nepripažintina savarankiška atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsižvelgiant į šias aplinkybes apeliantui paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri nežymiai viršija tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį, nėra per griežta ir nešvelnintina.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinį skundą tenkinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.