- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-16
- Bylos Nr.
- 2A-515-464/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-03179-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius, Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- Compensa TU S
- Ieškovas
- P. J.
- Kategorijos
- 42.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Compensa TU S.A. Vienna Insurnace Group apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. J. ieškinį atsakovui Compensa TU S.A. Vienna Insurnace Group, veikiančio per Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas P. J. 2012-03-07 su ieškiniu (b.l. 2-5, 18-21) kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Compensa TU S.A. Vienna Insurnace Group, veikiančio per Lietuvos filialą, 3867,68 Lt draudimo išmoką, 330 Lt žalos dydžio nustatymo išlaidų, 111,33 Lt palūkanų, 5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo prašymu atsakovas nuo 2011-02-18 iki 2012-02-17 apdraudė automobilį Mercedes Benz E, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kasko draudimu. Minėtas automobilis 2011-07-15 eismo įvykio metu buvo apgadintas. Ieškovas automobilį pristatė atsakovui apžiūrai, vėliau turto vertintojui UAB „Marleksa“, kuris nustatė, kad automobilio atstatymo kaštai yra 2924,58 Lt, o pats ieškovas sumokėjo 943,10 Lt už automobilio langų stiklų keitimą. Ieškovui pareikalavus išmokėti draudimo išmoką, atsakovas nesutiko, motyvuodamas tuo, jog ieškovas nepateikė visos informacijos, reikalingos atsakovui įgyvendinti regreso teisę į už žalą atsakingą asmenį.
Atsiliepimas
Atsakovas Compensa TU S.A. Vienna Insurnace Group atsiliepimu (b.l. 26-30) prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką remdamasis CK 6.1015 str. 4 d., kadangi dėl draudėjo kaltės nebus galima įgyvendinti subrogacijos teisės. Apdraustas automobilis apgadintas 2011-07-14 privačiame kieme kilus neblaivių asmenų konfliktui . Apklausos policijos komisariate metu liudytoja J. B. nurodė žinanti, kas apgadino automobilį, be to, tai žino ir pats ieškovas, tačiau pastarasis atsisakė nurodyti už žalos padarymą atsakingą asmenį. Ieškovas pareiškimą policijai pateikė tik dėl draudimo išmokos gavimo. Ieškovui nepateikiant apie draudiminį įvykį turimos informacijos, atsakovas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Be to, ieškiniu reikalaujamos priteisti atstovavimo išlaidos, atsižvelgiant į reikalavimo sumą ir bylos aplinkybes, yra akivaizdžiai per didelės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2012-09-28 sprendimu (b.l. 129-134) ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovui 3467,68 Lt draudimo išmoką, 330 Lt nuostolių, 101,44 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3899,12 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2012-04-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė 2395,45 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai ir 249 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrindas draudikui sumokėti draudimo išmoką savo draudėjui yra draudiminio įvykio buvimas, ir toks pagrindas šiuo atveju egzistuoja. Nors ieškovas atsakovui nepateikė informacijos apie asmenį, apgadinusį jo automobilį, byloje nesama jokių duomenų, kad ieškovui toks asmuo būtų žinomas ir, kad jis, apklausiamas policijos komisariate BPK 183 ir 185 str. nustatyta tvarka, būtų atsisakęs šį asmenį įvardinti. Ikiteisminio tyrimo įstaigos 2011-09-05 nutarime ir 2011-08-16 rašte nurodytas aplinkybes dėl ieškovo tariamo atsisakymo įvardinti automobilį apgadinusį asmenį tokios apklausos duomenimis nepagrindžiamas. Todėl atsakovas nepagrįstai pagal CK 6.1015 str. 4 d. atsisakė sumokėti ieškovui draudimo išmoką. Teismo vertinimu, ieškovas pagrindė žalos dydį, pateikdamas į bylą UAB „Marleksa“ 2011-07-20 Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 11-407-15, kurioje nurodyta, kad automobilio Mercedes Benz atstatymo kaštai, atskaičius nuvertėjimą, lygūs 2924,58 Lt be PVM, taip pat sąskaitą 943,10 Lt sumai, patvirtinančią automobilio langų stiklų keitimo darbų kaštus. Kadangi ieškovui padaryta žala bendrai 3867,68 Lt sumai, o transporto priemonių draudimo liudijime Nr. 9105730 nustatyta 400 Lt draudimo išskaita, teismas nurodė, kad atsakovas privalėjo sumokėti atsakovui 3467,68 Lt draudimo išmoką, atskaičiavus šią išskaitą, bei atlyginti 300 Lt išlaidas už automobilio vertinimą. Atsakovas atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką 2011-08-25 raštu, palūkanas ieškovas paskaičiavo iki 2012-03-07, o ieškinys paduotas teismui tą pačią dieną, todėl, teismo nuomone, 5 metų ieškinio senaties terminas dėl palūkanų, paskaičiuotų nuo 2011-08-25 iki 2012-03-07, priteisimo kreipimosi į teismą dieną nebuvo praleistas.
Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui atlyginimo teismas nurodė, kad ieškovas patyrė 3025 Lt atstovavimo išlaidų, kurios, atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, yra akivaizdžiai per didelės. Pagrįstomis teismas pripažino 2647,50 Lt dydžio išlaidas, kurias paskirstė proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas Compensa TU S.A. Vienna Insurnace Group, veikiantis per Lietuvos filialą, 2012-10-31 apeliaciniu skundu (b.l. 139-144) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-09-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė ikiteisminio tyrimo įstaigos dokumentuose padarytomis išvadomis bei į teismo posėdį iškviesto policijos pareigūno R. K. parodymais ir konstatavo, kad CK 6.1015 str. 4 d. nuostatos netaikytinos. CK 6.1015 str. 3 d. nustatyta, kad draudėjas (naudos gavėjas) privalo perduoti draudikui visa informaciją, kuri yra būtina, kad draudikas tinkamai įgyvendintu šiam perėjusią reikalavimo teisę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino šios nuostatos taikymą. Normoje vartojama sąvoka ne duomenys apie žalą padariusį asmenį, o visa informacija, kuri yra būtina, kad draudikas tinkamai įgyvendintų šiam perėjusią reikalavimo teise, t.y. informaciją tiek apie žalą padariusį asmenį, tiek žalos padarymo aplinkybes, priežastis. Ieškovas žinodamas, kas yra atsakingas už žalą asmuo, jo nenurodė, nerašė policijai skundo ar pareiškimo, taip pat atsisakė rašyti net rašytinius paaiškinimus. Reikšmingas ne tik tiesioginis žalą padariusio asmens nurodymas, bet ir visų įvykio aplinkybių paaiškinimas, nurodant tarp kokių asmenų įvyko konfliktas, kas jame dalyvavo, jo aplinkybes, priežastis, padedant policijai ir draudikui nustatyti už žalą atsakingus asmenis.
2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir CPK 197 str. 2 d. nuostatas. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus. Oficiali valstybės institucija, įgaliota atlikti nusikalstamų veikų tyrimą, neviršydama savo kompetencijos priėmė 2011-09-05 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 52-70-At-00127-11, kuriame konstatuotos šiai bylai reikšmingos aplinkybės: konflikto metu su ieškovui pažįstamu asmeniu buvo apgadintas automobilis, ieškovui žinomas automobilį apgadinęs asmuo, konflikto priežastys, jo dalyviai. Šis nutarimas nėra įstatyme nustatyta tvarka apskųstas ir panaikintas, todėl nėra pagrindo nesiremti jame, kaip oficialiame rašytiniame įrodyme, nustatytomis aplinkybėmis ir laikyti jas visiškai įrodytomis. Teismas ne tik pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, bet ir civilinio proceso rungimosi principą (CPK 12 str., 178 str. -179 str.), savo iniciatyva rinkdamas įrodymus, kurie turėjo pagrįsti ieškovo ieškinį (kviesdamas liudytojus A. B., J. B. ir pareigūną R. K.).
3. Teismas priteisė nepagrįstai didelės išlaidos advokato pagalbai apmokėti, nepagrįstai vertino šią bylą kaip pakankamai sudėtingą ir priteisė maksimalaus dydžio atstovavimo išlaidas. Byloje nagrinėjami nesudėtingi materialinės ir procesinės teisės klausimai, turtinio ginčo vertė nedidelė (4309,01 Lt), byloje nekeliami nauji teisiniai klausimai, reikalaujantys specialių žinių. Byla yra nedidelės apimties, o ieškovas neteikė prašymų papildyti bylos medžiagą ir/ar išreikalauti papildomų įrodymų, jos nagrinėjimas truko trumpai (3 teismo posėdžiai, iš kurių parengiamojo teismo posėdžio metu nebuvo pereita prie nagrinėjimo iš esmės). Todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, pagrįstomis pripažintinos ne didesnės kaip 1000 Lt atsakovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Atsiliepimas
Ieškovas P. J. 2012-11-26 atsiliepimu (b.l. 154-158) prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-09-28 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Ieškovas, sužinojęs apie apgadintą savo automobilį, įvykdė visas ieškovo patvirtintose draudimo taisyklėse (17 draudimo taisyklių skirsnis) draudėjui nustatytas pareigas: apie įvykį pranešė Druskininkų PK bei atsakovui, atsakovui pateikė apgadintą automobilį apžiūrai. Ieškovo, kaip silpnesniosios draudimo sutarties šalies, pareigų negalima aiškinti plečiamai ir įpareigoti ieškovą imtis priemonių nustatyti kaltuosius asmenis, inicijuoti privataus kaltinimo bylas ir pan. Atsakovas apskritai nėra prašęs ieškovo pateikti kokius nors dokumentus, susijusius su 2011-07-15 įvykiu.
2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus šalių pateiktus įrodymus, juos įvertino. Vertinant nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodytas aplinkybes, svarbu atsižvelgti į tai, jog jis buvo surašytas tą pačią - 2011-09-05 dieną, kaip ir R. K. tarnybinis pranešimas. Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tekstas ir analogiškas tarnybinio pranešimo tekstui, t.y. nukopijuotas iš jo. Aplinkybė, jog liudytojas R. K. tik praėjus daugiau nei 1,5 mėnesio nuo įvykio surašė tarnybinį pranešimą, leidžia abejoti šio dokumento objektyvumu ir atitikimu realiai situacijai. Nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, priešingai nei nurodo atsakovas, nėra konstatuojama, kad konfliktas įvyko su ieškovui pažįstamu asmeniu, nėra konstatuojama, kad ieškovui yra žinomas asmuo, apgadinęs jo automobilį. Nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teigiama, kad J. B. nurodė žinanti, kas apgadino ieškovo automobilį, o taip pat nurodė, kad tai žino ir pats ieškovas. Tačiau ieškovas teismui patvirtino, jog asmuo, apgadinęs jo automobilį, jam nėra žinoma. Teismas nepažeidė CPK 197 str. 2 d. normų, kadangi visoje Druskininkų PK pateiktoje teismui medžiagoje nėra jokių pirminių šaltinių ar įrodymų, leidžiančių teigti, jog ieškovui yra žinomas asmuo, apgadinęs jo automobilį.
3. Pirmosios instancijos teismas išlaidas už teisinę pagalbą ir taip sumažino, tinkamai motyvavo priteistų išlaidų už teisinę pagalbą paskaičiavimą, todėl jų keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsakovas, būdamas didele draudimo kompanija, verslininku, nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką eiliniam vartotojui - ieškovui, iš esmės netirdamas pranešimo apie įvykį aplinkybių. Atsakovas neabejotinai yra stipresnė sutarties šalis, nei ieškovas, todėl visos bylinėjimosi išlaidos, kurias patyrė ieškovas, buvo būtinos ir reikalingos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nustato apeliacinio skundo argumentai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamojoje byloje absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, o apeliacijos dalyką sudaro apelianto skundo argumentai, susiję su draudimo sutarties šalies (draudėjo) pareigų įgyvendinimu, įtakojusių apelianto atsisakymą vykdyti sutartį (sumokėti draudimo išmoką). Dėl to teisėjų kolegija ir pasisako.
Byloje kilo ginčas dėl žalos, padarytos ieškovo turtui (automobiliui) trečiųjų asmenų tyčiniais veiksmais, galiojant draudiminei apsaugai pagal draudimo sutartį Nr. 9105730 (b.l. 7), atlyginimo. Kasacinis teismas, aiškindamas draudimo sutarties esmę, yra nurodęs, kad asmuo, siekiantis apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos, sudaro draudimo sutartį, pagal kurią įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui – draudikas įsipareigoja sumokėti draudėjui draudimo išmoką (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 2 str. 15 d.). Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti, draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-15 nutartis c.b. Nr. 3K-3-257/2009). Taigi paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikomi. Kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl įstatyme draudikui suteiktos teisės parengti draudimo rūšies taisykles, yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Jeigu sutarties sąlygos vis dėlto suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.) Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos draudimo sutarties dalimi esančių draudimo taisyklių X dalyje yra nurodyta, kad draudžiamuoju įvykiu yra laikomas transporto priemonės sunaikinimas ar sugadinimas dėl staiga ir netikėtai draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu įvykusių atsitikimų (b.l. 44). Šioje byloje draudžiamasis įvykis, t.y. automobilio apgadinimo trečiųjų asmenų veiksmais faktas, nustatytas (b.l. 32-33) ir dėl to draudimo sutarties šalių ginčo nesama. Draudimo išmoką pagal ieškovo prašymą (b.l. 11) apeliantas išmokėti atsisakė dėl to, kad draudėjas (ieškovas) nesuteikė draudikui (t.y. apeliantui) visos informacijos, kuri yra reikalinga ir būtina įgyvendinat jam perėjusią regreso teisę (b.l.14, 39). Draudimo taisyklėse 26.2. p. (b.l. 47) įtvirtinta draudėjo pareiga suteikti ir perduoti draudikui, kuriam išmokėjus draudimo išmoką pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš asmens, atsakingo už žalą, visą informaciją, kuri šiam yra būtina ir reikalinga įgyvendinant perėjusią reikalavimo teisę. Atitinkamai ši taisyklių nuostata suponuoja ne tik tokią draudėjo pareigą informaciją pateikti draudikui, bet ir paties draudiko pareigą jos pareikalauti, tiksliai ir išsamiai įvardijant, kokių konkrečiai duomenų jam reikia, kad galėtų atlikti draudžiamojo įvykio tyrimą ir nuostolių sureguliavimo procedūrą. Pažymėtina, kad taisyklėse nėra detalizuota, kokie duomenys draudikui yra būtini, atsitikus draudžiamajam įvykiui, jose apsiribota šių draudėjo pareigų nurodymu: pranešimo apie draudžiamąjį įvykį draudikui ir kompetentingoms valstybės institucijoms pateikimas; galimybės draudikui (ar jo įgaliotam atstovui) sudarymas netrukdomai apžiūrėti transporto priemonę; bendradarbiavimas su draudiku (17.2. p., b.l. 46). Apie tokių draudėjui tenkančių pareigų neatlikimą apelianto atsikirtimuose į ieškinį nebuvo nurodyta ir ieškovo argumentai, kad visas šias pareigas jis yra atlikęs, nepaneigti. Taip pat byloje nesama jokių objektyvia forma (raštu) suformuluotų apelianto prašymų ar reikalavimų ieškovui, kokius duomenis, pažymėtina - būtent pačiam draudikui, o ne kitoms institucijoms, kaip tai ir numatyta teisės normoje (CK 6.1015 str. 3 d.) bei apelianto parengtose draudimo taisyklėse, šis turėtų pateikti ar nurodyti. Taigi atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad apeliantas apskritai jokios informacijos iš ieškovo, pranešusio jam apie draudžiamąjį įvykį, nepareikalavo, taip pat nėra paneigti. Tokioje faktinėje situacijoje negalima pripažinti ieškovo pažeidusiu įstatyminę bei sutartinę prievolę apeliantui, negalima jo veiksmų (neveikimo) vertinti kaip neteisėtų, įskaitytinai ir atsisakymo bendradarbiauti aspektu, negalima jo atžvilgiu taikyti teisinių sutarties pažeidimo padarinių, tiesiogiai siejamų su draudėjo (naudos gavėjo) kalte (CK 6.63 str. 1 d. 1 p. ir 4 p., 6.1015 str. 4 d.). Viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizikia jai pačiai ir tenka (CK 6.206 str.). Kolegijos nuomone, vien tokios aplinkybės konstatavimo pakanka padaryti išvadai, kad apelianto atsisakymas vykdyti sutartį ir išmokėti draudimo išmoką (taisyklių 18.2.5. p., b.l. 46) buvo neteisėtas ir nepagrįstas (CK 6.59 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas šią apeliantui kylančią pareigą ieškovui identifikavo teisingai, priteisdamas prievolę įvykdyti.
Savo apeliaciniame skunde apeliantas kelia netinkamo įrodinėjimo instituto taikymo byloje klausimą. Ir su tokiais skundo argumentais kolegija negali sutikti.Viena vertus, nors šalys neturėjo ketinimų remtis tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kaip liudytojų parodymai, ir jų iškviesti liudyti neprašė, teismas tai padarė savo iniciatyva (b.l. 88), rungimosi principo pažeidimo savaime ši aplinkybė nepatvirtina. Įstatymų leidėjas tam tikrose situacijose nedraudžia teismui ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu tai būtina siekiant teisingai išnagrinėti bylą (CPK 179 str. 2 d.). Vartojimo teisiniuose santykiuose teismo procesinė pozicija gali būti aktyvesnė, nei kitų kategorijų bylose, juo labiau, kad šiuo konkrečiu atveju teismui buvo privalu patikrinti pareigūnų surašytame nutarime dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą (b.l. 71-72) įvardintą informaciją ir jos patikimumą.
Antra vertus, draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką atsiranda tuomet, kai atsitinka draudžiamasis įvykis, nepriklausomai nuo to, ar jį sukėlęs asmuo (asmenys) yra patraukiami baudžiamojon (ar administracinėn) atsakomybėn. Taigi ikiteismino tyrimo procesas, jo eiga, teisiškai net neįtakoja sutartinių prievolių, kylančių iš draudimo teisinių santykių, vykdymo. Savo praktikoje kasacinis teismas yra nurodęs, kad kitos aplinkybės (nusikaltimo padarymo vieta, atsakomybėn trauktini asmenys ir kt.), turinčios reikšmės padarytos veikos teisiniam kvalifikavimui pagal baudžiamosios teisės normas, byloje dėl draudiko ir draudėjo teisinių santykių, sutarties vykdymo, nėra esminės. Jeigu įvyksta draudimo sutartyje numatytas draudiminis įvykis, naudos gavėjas įgyja teisę į sutartyje nustatytą draudimo išmoką, t.y. draudikui atsiranda pareiga atlyginti padarytus jam nuostolius. Baudžiamosios bylos tyrimas turi reikšmės tik baudžiamojon atsakomybėm trauktinų asmenų nustatymui, o ne draudiminio įvykio įrodymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-25 nutartis c.b.Nr. 3K-3-746/2003). Draudikas, išmokėjęs išmoką, perima draudėjo teises į žalos atlyginimą pagal subrogacijos insititutą (CK 6.1015 str.), taigi baudžiamajame procese jis pats gali siekti atsakingų už žalos padarymą asmenų nustatymo, nesutikti su nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, reikalauti įvykį mačiusių ir jame dalyvavusių asmenų oficialios apklausos ar atlikti kitus procesinisu veiksmus. Šiuo konkrečiu atveju visiškai jokie asmenys, įskaitytinai ir prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą bei nustatyti automobilį sugadinusius kaltuosius asmenis pateikęs ieškovas (b.l. 74), ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 52-70-At-00127-11 nebuvo apklausti (b.l. 70-79), nėra nustatyta tvarka užfiksuotas ir jo atsisakymas pateikti pareigūnams kurią nors jam žinomą informaciją apie šį įvykį, nėra namo šeimininkų A. B. ir J. B. apklausos ar kitų įvykį mačiusių asmenų apklausos protokolų, nors šiems asmenims priskiriamais teiginiais remiamasi 2011-09-05 nutarime. Duomenų apie tai, kodėl pats draudikas, kuriam tinkamai apie įvykį buvo pranešta, nesiekė šio tyrimo tęsinio, neabejotinai žinodamas apie jam kylančią sutartinę prievolę atlyginti draudėjui nuostolius, taip pat nesama. Draudikas, turintis subrogacinį reikalavimą, privalo laikytis teisinio reguliavimo, nustatančio tvarką ir sąlygas, kuriomis ir pats naudos gavėjas (žalą patyręs asmuo) būtų reikalavęs iš žalą padariusio asmens (apdraustojo). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė remtis minėtu nutarimu ir jame esančiais duomenimis, visiško išdėstytų nutarime faktų įrodytumo prezumpcija (CPK 197 str. 2 d.) tokiu atveju netaikytina.
Kaip kolegija jau nurodė, net ir nenustačius atsakingų už žalos padarymą asmenų draudėjas nepraranda teisės į nuostolių kompensavimą. Neeliminuoja tokios jo teisės ir galimas dalyvavimas konflikte, kuo taip pat remiamasi apeliaciniame skunde, jeigu draudikas negrindžia savo atsisakymo sumokėti draudimo išmoką būtent nedraudžiamojo įvykio, įvardinto 11.1. p. (žala apdraustam turtui padaryta tyčiniais draudėjo ir naudos gavėjo veiksmais), buvimu. Nepaneigus ieškovo teisės į draudimo išmokos gavimą, jis turėjo papildomų nuostolių, kreipdamasis į teismą ir siekdamas tokią savo teisę apginti (CPK 5 str.). Kadangi procesiškai jo elegsys buvo tinkamas, o bylinėjimosi išlaidos susidarė būtent dėl nepagrįsto apelianto atsisakymo vykdyti sutartį ir kompensuoti nuostolius (CPK 93 str. 4 d.), dar labiau mažinti, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos teikimu, kolegija pagrindo neįžvelgia, juolab, priteistos ieškovui tokio pobūdžio išlaidos įstatyminių kriterijų neviršija (CPK 98 str. 2 d.). Pažymėtina ir tai, kad teismas visuomet turi diskrecijos teisę nustatyti, kokios komopensuotinos išlaidos kiekvienoje konkrečioje situacijoje yra pagrįstos ir teisingos, ir net nukrypti (į didesnę ar mažesnę pusę) nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 astr. 4 d.). Nurodytais motyvais atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kad byla nesudėtinga, todėl teismas neturėjo priteisti ieškovui maksimaliai galimo dydžio atstovavimo išlaidų.
Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad ginčas buvo išspręstas teisingai, o apeliacinio skundo argumentai sprendime padarytų išvadų nepaneigia. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Iš apelianto ieškovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos - 847 Lt už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
n utarė:
Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Compensa TU S.A. Vienna Insurnace Group, veikiančio per Lietuvos filialą, 847 (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis) litus bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų P. J. naudai.