Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Netinkamos gyvenimo Kauno TI sąlygos sukėlė pareiškėjui fizinius skausmus, papildomus psichologinius išgyvenimus. Pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, buvo dideli dvasiniai sukrėtimai, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

Atsakovo atstovas Kauno TI prašė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Kauno TI pasimatymų organizavimas ginčo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu buvo vykdomas vadovaujantis Kauno tardymo izoliatoriaus trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo ir jų vykdymo procedūrų tvarkos aprašu patvirtintu Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 1-172. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, tačiau konkrečiai nenurodė, kada jis kreipėsi dėl pasimatymų suteikimo ir kada pasimatymai jam nebuvo suteikti. Kauno TI neturi duomenų, kad pareiškėjas arba jo gyvenimo partnerė dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo būtų kreipęsi į Kauno TI. Pareiškėjas nėra rašęs dėl to skundų, prašymų ar pareiškimų. Patikrinus suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų registrą nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją 1 kartą dėl USB laikmenos grąžinimo. Prašymų, skundų ar pasiūlymų susijusių su skunde nurodytomis aplinkybėmis pareiškėjas nėra teikęs. Skundo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas pas psichologus, bendrosios praktikos gydytojus ir odontologą nesilankė. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad kalinamas buvo kankinamas, tačiau nepateikią įrodymų, kuo kankinimas pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, jam buvo padaryta.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam periodiškai kalint netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2016 m. liepos 26 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jam kalint Kauno TI nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 31-34) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Kauno TI periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 339 ir 228. Beveik visą laikotarpį jis buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje. Pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose (pareiškėjui teko nuo 4,13 iki 5,51 kv. m gyvenamojo ploto). Taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Tačiau pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto normos nebuvo užtikrintas 1 parą – pareiškėjui teko 3,5 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 0,1 kv. m). Teismas taip pat pažymi, kad kameros gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Kauno TI 1 parą nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas teigia, jog teko valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems asmenims. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui esant laikomam Kauno TI kamerose buvo ne daugiau kaip 4 asmenys. Iš atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukų (b. l. 40, 41) matyti, kad kamerose yra įrengtas stalas ir du suolai, prie stalo gali tilpti keturi asmenys, be to, teisės aktai nereglamentuoja kameroje įrengiamo stalo dydžio, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d įsakymu Nr. V-176 patvirtintų tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 68, 69, 70, 110, 111) nustatyta, kad Kauno TI kamerų sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena (2,10 m), sanitariniai mazgai yra uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro šalinimo sistema. Tai atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Todėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, ventiliacijos juose nebuvimo ir privatumo jais naudojantis neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos norma HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 40, 42, 68, 110, 111) patvirtina, kad kamerose yra įrengti plačiai atidaromi langai, yra sanitarinio mazgo patalpa turinti atskirą ventiliaciją. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimo įrengimas, neatitiko galiojusių higienos normų reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, jog grynas oras į kameras patenka. Nustačius, kad atsakovas teisės aktų reglamentuojančių kamerų vėdinimą nepažeidė, negali būti pripažįstama, jog yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti.

Pareiškėjas nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą per parą. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog buvo išduodama per mažai tualetinio popieriaus (pusė rulonėlio dviem savaitėms, nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, išduodavo vieną paklodę ir užvalkaliuką pagalvei, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostuką, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami. Į bylą pateikta materialinio aprūpinimo kortelė Nr. 797 patvirtina, kad pareiškėjui 2016 m. kovo 25 d. buvo išduotas čiužinys, antklodė, pagalvė, antklodės užvalkalas, pagalvės užvalkalas, paklodė, 2 rankšluosčiai, taip pat 1 vnt. tualetinio popieriaus. Pareiškėjas minėtoje kortelėje yra pasirašęs ir nurodęs, jog pretenzijų nėra. Atsakovo atstovo pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. birželio 7 d. Patikrinimo akte Nr. PA.2-479(17.4.1.2.12) (b. l. 92-93) konstatuota, jog prieš perduodant čiužinius nuteistajam, čiužiniai dezinfekuojami dezinfekavimo kameroje. Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Šio akto redakcijoje, galiojusioje ginčo laikotarpiu, numatyta, kad vyrams yra išduodama tualetinis popierius – 1 rulonas 1 mėnesiui. Pareiškėjas nurodo, kad buvo skiriama pusė rulonėlio tualetinio popieriaus dviem savaitėms, vadinasi mėnesiui buvo skiriamas 1 rulonėlis tualetinio popieriaus, taigi, teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo. Teismas akcentuoja, kad esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo aprūpinimo higienos priemonėmis, todėl suteikti jam daugiau tualetinio popieriaus ar kitų priemonių atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, šie pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip pat ir dėl to, kad Kauno TI kamerose buvo netinkamas natūralus apšvietimas, kamerose buvo pelėsis, grybelis buvo netinkama temperatūra, pasivaikščiojimo kiemeliai nešvarūs. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Iš atsakovo į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 40, 42) matyti, kad kameroje šviesa sklinda nuo lango ir nuo šviesos šaltinių pritvirtintų prie lubų, kameros sienos ir joje esantys baldai tvarkingi. Pastebėtina, kad pagal į bylą pateiktas Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 (b. l. 38), nustato pareigą atsakingam už kameros tvarkymą asmeniui tvarkyti kamerą, vėdinti patalpas, palaikyti kameroje švarą bei tvarką, apie sugadintą inventorių bei kitus pažeidimus informuoti įstaigos pareigūnus. Šių pareigų tinkamas vykdymas, kuris priklauso nuo pačių nuteistųjų ir suimtųjų valios, yra viena iš priemonių aplinkos ir gyvenimo sąlygų kamerose gerinimui. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą, temperatūrą, drėgmę, sienų, pasivaikščiojimo kiemelių būklę informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kamerų apšvietimo, pelėsio, netinkamos temperatūros ir ventiliacijos, drėgmės, nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti rūbų ir juos išsidžiovinti, viršutiniai rūbai nemokamai skalbiami tik 1 kartą per du mėnesius. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose, patvirtintose teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr.1R-139, nurodyta, kad tardymo izoliatorių kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas, metalinė lova, spintelė, stalas, 2 taburetės arba stalo ilgio suoliukai, maisto produktų spintelė arba lentyna, sieninė viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė, valymo inventorius ir elektrinis virdulys. Skalbinių džiovyklos įrengimas nėra nustatytas. Drabužių džiovinimo įranga pagal reikmę turi būti įrengiama džiovykloje. Cituojamas teisės aktas nenumato galimybės įrengti viršutinių rūbų džiovinimo vietos kameroje, tačiau įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją įvertinti reikmę ir džiovinimo įrangą įrengti atskiroje patalpoje – džiovykloje. Kamerose išsiskalbtus rūbus kalintys asmenys gali džiovintis sanitariniuose mazguose, kuriuose veikia ištraukiamoji ventiliacija ir įrengtos džiovyklos virvės (b. l. 69). Į bylą pateiktame 2016 m. birželio 7 d. Patikrinimo akte Nr. PA.2-479(17.4.1.2.12) (b. l. 92-93) konstatuota, jog skalbti rūbus Kauno TI sąlygos yra sudarytos – įstaigoje esančioje skalbykloje skalbimai visi nuteistųjų rūbai, kuriuos nuteistasis atiduoda išskalbti. Byloje nepateikta įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog neturėdamas asmeninių lėšų, būtų kreipęsis dėl viršutinių rūbų skalbimo. Todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų rūbų skalbimui ir džiovinimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad maistas buvo neskanus, jo mažai, maistas atšalęs.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 41 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę – ne mažiau kaip 2298 kcal. Į bylą pateikti Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2016 m. birželio 22 d. Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo (skundo) Patikrinimo aktas (b. l. 49-51), Kauno technologijos universiteto maisto instituto 2016 m. balandžio 5 d. Tyrimų protokolas Nr. 53 550 (b. l. 52-53) paneigia pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundžiasi, jog kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas nustato, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Pareiškėjo teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais apie pareiškėjui realiai kilusią žalą dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo aplinkybės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus įstaigos administracijai dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visose Kauno TI kamerose įrengti aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai, kurie veikia (b. l. 24). Atsakovo atstovo teiginį pagrindžia pateiktas Apsaugos, signalizacijos ir ryšio inžinerinių technikos priemonių, aliarminių pranešimų apskaitos žurnalas (b. l. 112-116). Todėl pareiškėjo argumentai dėl neįrengtų pareigūnų iškvietimo mygtukų Kauno TI kamerose atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su kamerose buvusiais buitiniais parazitais. Teigė, kad administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai nebuvo atliekama savalaikiai arba buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų, kurių neregistruodavo ir atlikta deratizacija, dezinfekcija buvo neefektyvi. Atsakovas į bylą nepateikė duomenų dėl šių pareiškėjo argumentų. Higienos normos HN 134:2015 20 punkte taip pat reglamentuota, jog, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas pareiškėjo teiginių dėl buitinių parazitų kamerose buvimo nepaneigė įrodymais (ABTĮ 56 str.). Teismas, atsižvelgdamas į įrodymų naštos tarp bylos šalių paskirstymo taisyklę, įvertinęs tai, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų kamerose nurodė konkrečius nusiskundimus, o atsakovo atstovas jų nepaneigė įrodymais, konstatuoja atsakovo neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.) neužtikrinant pareiškėjui HN 134:2015 20 punkto reikalavimus atitinkančių higienos sąlygų.