Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios – privačios kaltintojos Ž. K. ir jos gynėjo advokato Kęstučio Betingio bei nuteistosios – privačios kaltintojos V. B. gynėjo advokato Kęstučio Betingio apeliacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

- Ž. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir jai paskirta trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

V. B. pripažinta kalta pagal BK 140 str. 1 d. ir jai paskirta trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Taip pat šiuo nuosprendžiu Ž. K. buvo išteisinta pagal BK 187 str. 1 d., D. B. pagal BK 140 str. 1 d., o A. G. pagal BK 148 str. 1 d., nesant jų veiksmuose nusikaltimo įvykio ir sudėties.

Iš Ž. K. ir V. B. solidariai priteista 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo A. G..

A. G. reikalavimas priteisti iš Ž. K. 1067 Lt turtinės žalos atlyginimo, atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. K. ir V. B. pagal BK 140 str. 1 d. nuteistos už tai, kad 2013-08-25 apie 16.20 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) kaimo kapinių vykusio konflikto ir muštynių metu, bendrais veiksmais nežymiai sutrikdė A. G. sveikatą.

A. G. pagal BK 148 str. 1 d. buvo kaltinama tuo, kad konflikto, vykusio 2013-08-25 prie (duomenys neskelbtini) kapinių metu, stipriai prispaudė L. V. – jos sūnų, prie savęs ir tokiu būdu neteisėtai suvaržė V. B. , o taip pat kitų kartu su ja buvusių artimųjų – Ž. K. ir R. K., teisę bendrauti su mažamečiu V. B. sūnumi L. V., bei panaudojo jo atžvilgiu smurtą.

Be to, Ž. K., V. B. ir D. B. kaltino A. G. padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 154 str. 1 d., tai yra, jog ji šmeižikiškai apkaltino juos 2013-08-25 prie (duomenys neskelbtini) kapinių, bendrininkaujant, padarius A. G. nežymų sveikatos sutrikdymą ir šis kaltinimas buvo paskleistas viešai.

Apeliaciniu skundu nuteistoji – privati kaltintoja Ž. K. ir jos gynėjas advokatas Kęstutis Betingis prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-09-10 nuosprendžio dalį dėl Ž. K. pripažinimo kalta pagal BK 140 str. 1 d. bei ją išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria A. G. išteisinta privataus kaltinimo byloje bei jos atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog skundžiamas nuosprendis turi būti naikinamas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 369 str. 2 d., 3 d.), dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms baudžiamosios bylos aplinkybėms. Be to, teismo nuosprendis surašytas esminiai pažeidžiant nuosprendžių surašymo reikalavimus (BPK 305 str., 307 str.). Taip pat tvirtina, kad Zarasų rajono apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jis priimtas iki galo neištyrus ir neįvertinus visų įrodymų. Be to įrodymai, objektyviai pagrindžiantys nuteistosios poziciją, teismo buvo ignoruoti, vadovautasi tiktai A. G. palankiais abejotino objektyvumo duomenimis, o juos pripažindamas įrodymais, teismas buvo šališkas, nesilaikė BPK 7 str. numatyto rungimosi principo, BPK 20 str. reikalavimų, todėl neteisingai išsprendė baudžiamąją bylą.

Gynėjas advokatas cituoja skundžiamu teismo nuosprendžiu atliktą įrodymų vertinimą bei jo pagrindu padarytas išvadas dėl Ž. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 1 d. (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo A. G.) bei mano, kad teismo išdėstytos išvados neatitinka esminių faktinių bylos aplinkybių, yra prieštaringos. Svarbiausia iš jų yra tai, kad teismas atmetė ir nevertino priežasčių bei aplinkybių, kaip ir kodėl, bei kokiu tikslu, V. B. , du jos kiti mažamečiai vaikai, jų artimieji – Ž. K. bei R. K. atsirado įvykio vietoje. Tvirtina, kad byloje yra objektyviai nustatyta (Ž. K., V. B. , R. K., V. B. mažamečių sūnų D. ir L., privačios kaltintojos A. G. parodymai), kad Ž. K., V. B. (duomenys neskelbtini) lankėsi ir įvykio vietoje buvo, priešingai nei teigiama teismo nuosprendyje, ne konfliktuoti, muštis ar kam nors sutrikdyti sveikatą, bet susitikti ir pasimatyti su V. B. sūnumi L. V., kurio nematė ilgą laiką, pergyveno dėl priverstinio ir ilgalaikio išsiskyrimo, neturėjimo galimybės pilnaverčiai juo rūpintis ir auklėti.

Tvirtina, jog Ž. K., V. B. , R. K., V. B. sūnų D. ir L. parodymais, kurie patvirtino esmines įvykio aplinkybes, teismas nesivadovavo, iš karto, be pagrįstų motyvų vertino kaip suinteresuotų asmenų parodymus, nors privačios kaltintojos A. G. ir jos surastų liudytojų suinteresuotumas buvo daug aiškiau bei kryptingiau išreikštas. Tokie teismo veiksmai prieštarauja bylų nagrinėjimo teisme rungimosi principui (BPK 7 str.). Juo labiau, nurodo, jog liudytojų S. G., R. J. ir E. J. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir esminių aplinkybių, priešingai nei teigia teismas, šie liudytojai nežino, o detalesnes aplinkybes apie A. G., kurias jie nurodė teisme, gali žinoti tiktai suinteresuoti asmenys – privati kaltintoja A. G. ir jos sugyventinio S. V. artimieji, tarp jų – Ž. V., kurie suinteresuoti nepalankiai liudyti V. B. , Ž. K. ir kitų artimųjų atžvilgiu. Teigia, kad jokių faktų ir konkrečių duomenų apie muštynes, priešingai nei teigiama teismo nuosprendyje, liudytojos nenurodė, nematė ir negalėjo matyti, nes muštynių nebuvo iš viso. Buvo konfliktas, kurį, kaip nustatė teismas, išprovokavo privati kaltintoja A. G., neteisėtai bei nusikalstamai įsikišusi į mamos – V. B. ir jos sūnaus – L. V., susitikimą bei priešingais teisei veiksmais, panaudodama smurtą atėmusi vaiką iš motinos.

Be to, tai, kad privati kaltintoja teismui teikė melagingus kaltinimus ir kitų atžvilgiu, nustatė ir teismas – D. B., kuris privačios kaltintojos buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d., iš viso net nebuvo įvykio vietoje (įvykio vietoje buvo R. K.). Pažymi, kad R. K. teisme patvirtino įvykio aplinkybes analogiškai kaip apie jas parodė ir kiti su Ž. K. buvę asmenys, dalinai ir teismo įvardinti privačios kaltintojos liudytojai, pati privati kaltintoja. Šie parodymai dėl esminio dalyko, t.y. kad buvo konfliktas tarp V. G. ir V. B. dėl V.B. susitikimo ir nekliudomo bendravimo su savo sūnumi L. V., kuriam piktybiškai sukliudė pašalinis asmuo – A. G., sutampa ir yra objektyviai pagrįsti. Tačiau apylinkės teismas ne tik neanalizavo ir nevertino Ž. K., V. B. , R. K., V. B. vaikų D. ir L. objektyvių parodymų, juos atmetė kaip suinteresuotus ir jais nesivadovavo priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Be to šališkai atmetė ir tokius objektyvius parodymus, kurie patvirtina, kad V. B. bei Ž. K. veiksmai įvykio metu ne tik neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, bet atvirkščiai – pašalinio, mažai jiems žinomo asmens – A. G. neteisėti prievartiniai smurtiniai veiksmai V. B. sūnaus L. V. atžvilgiu jas įpareigojo veikti greitai, aktyviai ir veiksmingai, kad suteikti pagalbą L. V. – nutraukti A. G. neteisėtus prievartinius smurtinius veiksmus L. V. atžvilgiu. V. B. taip ir elgėsi, o šalia jos atsiradusi Ž. K. taip pat stengėsi padėti L. mamai įgyvendinti jos teisėtus interesus – išlaisvinti sūnų.

Taip pat nurodo, jog teismui buvo pateiktas priešpriešinis skundas, kuriuo buvo prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn A. G. už neteisėtai suvaržytą V. B. ir kitų asmenų veiksmų laisvę, už fizinio skausmo sukėlimą mažamečiui sūnui L. V. bei kuriame nuosekliai išdėstytos 2013-08-25 įvykio (duomenys neskelbtini) aplinkybės ir jos yra objektyviai patvirtintos ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tvirtina, jog tuo metu, kai įvykio vietoje – mokyklos žaidimų aikštelėje kartu su V. B. ir jos vaikais buvusi Ž. V. brolio S. V. sugyventinė A. G. pamatė atvažiavusius Ž. K. ir R. K., A. G. išprovokavo konfliktą: pradėjo garsiai rėkti, galiausiai stvėrė sūnų L. ir pradėjo jį stipriai spausti prie savęs, neleisdama vaikui pajudėti. V. B. sūnus L. dėl tokių A. veiksmų išsigando ir pradėjo verkti. Matydama, kad jos sūnui L. neteisėtais veiksmais yra apribojama laisvė, jis yra skriaudžiamas, jam sukeliant skausmą, būdama teisėta vaiko motina, kuriai motinystės teisės bendrauti su savo vaiku nėra apribotos, V. B. liepė A. G. nedelsiant paleisti jos vaiką ir leisti toliau su juo bendrauti. Tačiau A. G. toliau stipriai apkabinusi laikė jos vaiką, kuris nuo neteisėtų, prievartinių smurtinių veiksmų verkė ir bijojo tolesnių A. G. veiksmų. Esant šioms aplinkybėms V. B. žodžiais ir veiksmais vadavo ir gynė sūnų nuo pašalinio asmens smurto prieš jį, o tame dalinai jai padėjo artimas asmuo – Ž. K.. Pažymi, kad tiek priimant skundžiamą nuosprendį, tiek ir šiuo metu, Zarasų rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl mažamečio sūnaus L. V. gyvenamosios vietos nustatymo, kuris nuo 2013-07-24 vienvaldišku prievartiniu sprendimu gyvena kartu su savo tėvu Ž. V..

Atkreipia dėmesį, kad teismui buvo žinomos esminės tiriamo konflikto aplinkybės, Ž. K. bei V. B. veiksmų priežastys ir motyvai, tai yra teismas nustatė, jog A. G., savo neteisėtais ir netikėtais veiksmais, o būtent neturėdama nei teisės, nei teisėto pavedimo, apkabindama ir prispausdama prie savęs, neteisėtai apribojo mažamečio L. V. laisvę. Be to, ji nevykdė teisėto mažamečio L. V. motinos – V. B. reikalavimo, paleisti sūnų. Tokiais veiksmais A. G. išprovokavo 2013-08-25 konfliktą ir, nepagrįstu bylos duomenimis, teismo manymu – muštynes, kurių metu pati nukentėjo.

Apeliantė ir jos gynėjas advokatas taip pat mano, jog teismo išvados dėl A. G. padaryto sveikatos sužalojimo ir jo atsiradimo mechanizmo yra įvertintos nepilnai ir netinkamai. Liudytojų bei nuteistosios Ž. K., V. B. ir kitų kartu su ja buvusių asmenų parodymais yra nustatyta, kad A. G., elgdamasi neteisėtai, sugriebusi į glėbį V. B. sūnų L. V., norėjo pabėgti iš įvykio vietos ir išsinešti L. V., o bėgdama kartu su vaiku nugriuvo. Tokiu būdu, griūdama jinai ne tiktai galėjo pati susižaloti, bet ir susižalojo, apie ką nurodoma specialisto išvadoje. Tačiau tai, kiek ir kokių susižalojimų nugriūdama pasidarė A. G., teismas neištyrė, privatus kaltintojas neginčytinų įrodymų nepateikė. O nustatytos įvykio aplinkybės leidžia tvirtinti, jog A. G. kūno sužalojimai galėjo atsirasti nuo L. V. rankų ar kitų kūno dalių, kai jinai mažametį vaiką sugriebė į glėbį, o vaikas rankomis stvėrėsi į ją, siekė įsikabinti ir įsikabino į A. G., tuo metu kai jie griuvo, kai vaikas nuo jos gynėsi, kai vaiką prievarta nutempė iki Ž. V. gyvenamosios vietos. Kai kurie sužalojimai taip pat galėjo atsirasti ir nuo V. B. ar Ž. K. veiksmų, kai motina ir Ž. K. rankomis stengėsi išvaduoti L. V. iš A. G. glėbio, apsaugoti vaiką nuo jos smurto. Dar viena svarbi aplinkybė taip pat neįvertinta ir nepaneigta: nuo įvykio iki A. G. atvykimo pas medikus praėjo nemažas laiko tarpas, todėl kai kurie sužalojimai ant A. G. kūno galėjo atsirasti kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad Ž. V. įvairiomis priemonėmis siekė kompromituoti V. B., kad sutrukdyti jai pastoviai gyventi su sūnumi, kitus jos artimuosius.

Be to teigia, jog teismo proceso metu, buvo akcentuota, kad V. B. bei Ž. K. ir kiti joms padėję asmenys, nuo neteisėtų A. G. veiksmų ir smurto gindami V. B. sūnų įvykio metu, veikė aiškiai esant būtinajam reikalingumui (BK 31 str.) ir pateikti tai patvirtinantys įrodymai, tačiau teismas pateiktų duomenų nevertino ir nuosprendyje net iš viso nepasisakė. Tokiais veiksmais buvo esminiai suvaržytos nuteistųjų Ž. K. ir V. B. procesinės teisės bei esminiai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, nes labai svarbūs faktiniai duomenys, įrodymai nebuvo patikrinti ir įvertinti BPK nustatyta tvarka.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų ir priežasčių, teismo sprendimas priteisti iš Ž. K. ir V. B. solidariai 1 000 Lt A. G. neturtinės žalos atlyginimo taip pat yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

Teismas taip pat išnagrinėjo Ž. K., V. B. ir D. B. priešpriešinius skundus, kuriais jie kaltino A. G. šmeižikiškai apkaltinus juos 2013-08-25 prie (duomenys neskelbtini) kapinių, bendrininkaujant, padarius A. G. nežymų sveikatos sutrikdymą ir šis kaltinimas buvo paskleistas viešai, tai yra padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d. Tačiau teismas pasisakęs, jog A. G. veiksmuose nėra minimo nusikaltimo įvykio ir sudėties, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl kaltinimų A. G. atžvilgiu nepasisakė, nuosprendžio nepriėmė. Nurodo, jog teismo proceso metu yra surinkta pakankami objektyvių duomenų, jog Ž. K., V. B. ir D. B. pagrįstai kaltino, kad A. G. šmeižikiškai apkaltino juos 2013-08-25 prie (duomenys neskelbtini) kapinių, bendrininkaujant, padarius A. G. nežymų sveikatos sutrikdymą ir šis kaltinimas buvo paskleistas viešai. Pramanytos ir melagingos žinios buvo paskleistos ne tik parašant skundus ar pareiškimus teisėsaugos institucijoms, teismui, bet ir plačiai apie tai žodžiu ir raštu paskelbiant V. B. sūnaus L. V. bei privačių kaltintojų gyvenamosiose vietose ir tapo žinomos daugeliui pašalinių asmenų. Nors teismas nustatė, kad vieno iš privačios kaltintojos A. G. apkaltintų nusikaltimų padarymu asmens, D. B., 2013-08-25 prie (duomenys neskelbtini) kapinių vykusiame konflikte nebuvo, teismas nepagrįstai nepripažino melagingais bei pramanytais ir baudžiamosios atsakomybės jai netaikė.

Apeliaciniu skundu nuteistosios – privačios kaltintojos V. B. gynėjas advokatas Kęstutis Betingis prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-09-10 nuosprendžio dalį dėl V. B. pripažinimo kalta pagal BK 140 str. 1 d. bei ją išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria A. G. išteisinta privataus kaltinimo byloje bei jos atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas dėl V. B. kaltės padarius BK 140 str. 1 d. numatytą veiką yra grindžiamas analogiškais motyvais, kaip ir nuteistosios Ž. K. bei jos gynėjo advokato Kęstučio Betingio apeliacinis skundas.

Gynėjas advokatas taip pat nurodo, jog teismas išnagrinėjo V. B. priešpriešinį skundą, kuriuo ji kaltino A. G., padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 148 str. 1 d., tai yra, kad A. G. konflikto, vykusio 2013-08-25 prie (duomenys neskelbtini) kapinių metu, stipriai prispaudus L. V. – jos sūnų, prie savęs ir tokiu būdu neteisėtai suvaržius V. B. , o taip pat kitų kartu su ja buvusių artimųjų – Ž. K. ir R. K., teisę bendrauti su mažamečiu V. B. sūnumi L. V., smurto jo atžvilgiu panaudojimo. Teismas konstatavo, kad V. B. skundas nepagrįstas ir neįrodytas, todėl nusprendė, kad A. G. veiksmuose nėra nusikaltimo įvykio ir sudėties, A. G. nepadarė nusikalstamos veikos ir ją išteisino pagal BK 148 str. 1 d.

Gynėjas advokatas tvirtina, jog teismo išvados dėl A. G. išteisinimo nepagrįstos ir neteisėtos, o nuoroda į tai, kad priešpriešinis skundas yra gynybinė taktika, prasilenkia ne tik su objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis, bet ir su sveika teisine logika bei nuovoka. Pažymi, ir kad V. B. dėl neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų jos sūnaus L. V. bei jos atžvilgiu į policiją ir prokuratūrą kreipėsi iš karto po įvykio dar 2013 m. rugsėjo mėnesį, o dar anksčiau, 2013 08 06 ji kreipėsi į Zarasų rajono apylinkės teismą ieškiniu dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo iš Ž. V.. Į teismą privataus kaltinimo tvarka buvo kreiptasi po to, kai ikiteisminiai tyrimai nebuvo vykdomi arba buvo nutraukti. Teismas nuosprendyje net du kartus konstatavo, kad A. G. veikė neteisėtai bei esminiai ir šiurkščiai įsikišo į V. B. ir jos sūnaus L. V. gyvenimą, o todėl neteisėtai ir nusikalstamai apribojo V. B. konstitucines teises į šeimą, privatų gyvenimą. Gynėjas advokatas cituoja skundžiamą teismo nuosprendį bei tvirtina, jog yra įrodyta, A. G. vykdyta, ne tiktai psichinė, bet ir fizinė prievarta, smurtas tiek L. V., tiek jo motinos V. B. , tiek jų artimųjų atžvilgiu. BK 148 str. 1 d. numatyti būtini objektyvūs šio nusikaltimo požymiai – reikalavimas elgtis taip, kaip nurodo kaltininkas ir psichinės prievartos naudojimas. Šiuo atveju A. G. savo reikalavimą nebendrauti motinai su vaiku, neleisti vaikui bendrauti su giminaičiais išreiškė tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais – stipriai spaudė vaiką prie savęs bei žodžiu šaukė, kad tariamai vaiką bandoma pagrobti, iš motinos atėmė vaiką ir su juo pabėgo. A. G. nustojo vaiką spausti tik tada kai motina atsitraukė, nurodydama, kad nebeketina prieštarauti jos reikalavimui, t.y. priverstinai paklusdama, verkdama bei prašydama paleisti ir nebeskriausti vaiko. Tokiu būdu A. G. keldama vaikui motinos akivaizdoje skausmą, siekė priversti ją nutraukti V. B. – motinos ir giminaičių bendravimą su vaiku, savo veiksmais aiškiai rodydama, kad jeigu jos reikalavimui nebus paklusta, vaikas bus dar stipriau skriaudžiamas. Nurodo, kad teismo proceso metu nustatyta, kad A. G. atliko pavojingus ir teisei priešingus veiksmus bei buvo sukelti pavojingi padariniai (iš ikiteisminio tyrimo Nr. 58-1-00249-13 medžiagos pateikti duomenys ir kt.). Pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nedalyvaujant V. B., apklausti mažamečiai vaikai D. ir L., tiek su vaikais prieš apklausą bendravusi psichologė nurodė, kad A. G. tyčia spaudė V. B. sūnų L. prie savęs, neleisdama jam judėti, rėkė jam į ausį, o tuo metu vaikas verkė. Taigi, teisminio proceso metu objektyviai buvo nustatyta, kad A. G. atliko pavojingus, teisei priešingus veiksmus, nusikalstamais smurtiniais veiksmais mažamečiui L. V. sukėlė fizinį skausmą ir tai padarė panaudodama fizinę bei psichinę prievartą L. V., jo mamos V. B. ir jų artimųjų atžvilgiu. Gynėjas akcentuoja, kad nuo neteisėtų bei nusikalstamų A. G. veiksmų pirmiausia nukentėjo V. B. sūnus L. V. ir jis nukentėjo fiziškai, panaudojant smurtą mažamečio atžvilgiu, tačiau šios svarbios aplinkybės teismas iš viso nevertino.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus A. G. prašo nuteistosios – privačios kaltintojos Ž. K. ir jos gynėjo advokato K. Betingio bei nuteistosios – privačios kaltintojos V. B. gynėjo advokato K. Betingio apeliacinius skundus atmesti bei Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-09-10 nuosprendį palikti nepakeistą.

Teismo posėdyje nuteistosios bei jų gynėjas prašė jų skundus tenkinti.

Nuteistosios – privačios kaltintojos Ž. K. ir jos gynėjo advokato K. Betingio bei nuteistosios – privačios kaltintojos V. B. gynėjo advokato K. Betingio apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinius skundus bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintą teisę į nešališką teismą, sudarydamas tokią situaciją, kurioje galėjo kilti abejonių teismo nešališkumu. Todėl skundžiamas Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).

BPK 7 str. numatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad nuosprendis turi atitikti BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio formą ir turinį, reikalavimus, visos jo dalys turi būti suderintos ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendyje negali būti vienas kitam prieštaraujančių teiginių ir išvadų. Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas nuosprendyje privalo pasisakyti dėl visų kaltinamiesiems pareikštų kaltinimų, reikšmingų bylai aplinkybių ir vertinti visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus. Būtent BPK 305 str. 1 d., nustatančioje apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turinį, nurodyta, kad šioje nuosprendžio dalyje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. BPK 307 str. 2 d. numato, jog tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir surašydamas nuosprendį, šias nuostatas pažeidė. Byloje priimtas procesinis dokumentas – nuosprendis – visiškai neatitinka BPK 305–307 str. numatytų reikalavimų. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje nors ir išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, tai yra nuosprendyje išdėstyti įrodymai tinkamai neįvertinti, nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamųjų ir liudytojų parodymai neišanalizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai bei formaliai konstatuojama nuteistųjų Ž. K. ir V. B. kaltė visiškai nemotyvuojant bei neargumentuojant šios išvados.

Nors teisiamojo posėdžio metu apklausti asmenys apie įvykį nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes, tačiau teismas šių duomenų neanalizavo bei remdamasis vien liudytojų S. G., R. J. bei E. J. parodymais konstatavo, jog sveikatos sutrikdymas A. G., 2013-08-25 apie 16.20 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) kaimo kapinių vykusio konflikto ir muštynių metu, buvo padarytas bendrais Ž. K. ir V. B. veiksmais bei A. G. kaltinimai Ž. K. ir V. B. pagal BK 140 str. 1 d. yra pagrįsti ir įrodyti. Šiuo atveju visiškai nėra aišku kokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismas laikė įrodytomis, kadangi apsiribojo privačios kaltintojos skunde nurodytų teiginių išdėstymų, tai yra nedetalizavo privataus kaltintojo – A. G. skunde nurodytų bendro pobūdžio įvykio aplinkybių, taip pat darydamas išvadą, kad A. G. buvo sutrikdyta sveikata, nenustatė bei nekonkretizavo kokiais nuteistųjų veiksmais buvo padaryti sužalojimai ir net kuo pasireiškė sveikatos sutrikdymas.

Kaip matyti A. G., už kurios sveikatos sutrikdymą buvo nuteistos Ž. K. ir V. B. , teisiamojo posėdžio metu davė prieštaringus parodymus, tai ji nurodė, jog „prie jų privažiavo automobilis, iš automobilio iššoko Ž. K.. L. pradėjo šaukti. Ž. nutraukė jai akinius, stvėrė už gerklės, smaugė ir stengėsi iš jos atimti vaiką. V. ją keikė ir liepė Ž. atiduoti vaiką. V. užmynė jai ant kojos, o Ž. ją pastūmė ir tada ji parkrito“, tačiau tikslinant įvykių aplinkybes jau nurodė, jog „Ž. K. jai sudavė, o V. B. ją pargriovė ir vieną kartą spyrė su koja ir vieną kartą su savo koja užmynė jai ant kojos“ (122 b.l.). Tačiau skundžiame nuosprendyje teismas šių aplinkybių iš esmės nevertino bei, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Ž. K. ir V. B. atžvilgiu, kaip ir minėta, rėmėsi tik liudytojų S. G., R. J. bei E. J. parodymais, kuriuos laikė nuosekliais ir tarpusavyje neprieštaringais. Iš tiesų tiek S. G., tiek R. J. bei E. J. tvirtino mačiusios konfliktą tarp moterų, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog minėtų liudytojų duoti parodymai apie įvykio aplinkybes yra skirtingi bei nekonkretūs – S. G. tvirtino, jog išgirdusi triukšmą ji pamatė nugriuvusias ir besimušančias moteris – „nugriuvusios buvo lygtai viena lygtai dvi moterys“ taip pat, jog „iš atvažiavusio automobilio išlipo moteris, kuri vėliau stovėjo, ji buvo prie nugriuvusių moterų, ji buvo susikibusi su moterimis, o vėliau nugriuvusios buvo trys moterys – tos dvi moterys su vaikais ir atvažiavusi automobiliu moteris“ (124 b.l.). R. J. tvirtino mačiusi „kaip konflikto metu vaikas buvo apkabinęs moterį, o kitos moterys norėjo atimti vaiką iš tos moters, kaip jos norėjo atimti vaiką. ji negaliu paaiškinti. Kai privažiavo juodas automobilis iš jo išlipo moteris ir ji norėjo paimti pas save vaiką. Kas ir kaip grūmėsi ji negali atsakyti. Vaikas ir A. G. buvo ant žemės, ant ko kas gulėjo ji nežino.“ (135 b.l.). Tuo tarpu liudytoja E. J., buvusi arčiausiai konflikto vietos, parodė, kad „atvažiavo automobilis, iš jo išlipo moteris, kuri priėjo prie moters ir norėjo iš jos atimti vaiką. Ta atvažiavusi moteris priėjo prie G. ir iš jos norėjo atimti vaiką. Vaikas rėkė, kad nenori. Pargriuvo ant žemės moteris su vaiku ir ta moteris, kuri atvažiavo. A. G. nenorėjo paleisti vaiko iš rankų. Konflikte dalyvavo dvi moterys, kita padėjo atvažiavusiai moteriai. Šviesi moteris buvo tik pargriauta ir buvo bandoma iš jos atimti vaiką“ (136 b.l.)

Teisėjų kolegijos nuomone, visos pirmiau aptartos aplinkybės parodo, jog bylą nagrinėjo šališkas teismas, kuris, pažeisdamas BPK reikalavimus, teikė prioritetą privataus kaltintojo (A. G.) teikiamiems duomenims bei vertinimams ir tokiu būdu suvaržė įstatymų garantuotą kaltinamųjų teisę į gynybą. Be viso to pažymėtina ir tai, jog Ž. K., V. B. bei D. B. kaltino A. G. nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., padarymu, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstęs motyvus dėl veikos kvalifikavimo, galutinio sprendimo šioje dalyje nepriėmė. Šie, pirmiau aptarti, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumai, kolegijos nuomone, negali būti pašalinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kadangi apylinkės teismas visiškai teisine prasme neįvertino nuteistųjų veiksmų ir šių pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ištaisyti nėra galimybių. Šį klausimą iš esmės išsprendus apeliacinės instancijos teismui, proceso dalyviai nebetektų galimybės šio teismo sprendimą skųsti apeliaciniu skundu, taigi negalėtų tikėtis, kad bus apeliacine tvarka patikrintos nustatytos bylos faktinės aplinkybės.

Kadangi nuosprendis yra naikinamas bei baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas negali daryti jokių apibendrintų išvadų dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų susijusių su Ž. K., V. B. , A. G. kalte bei kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų klausimų. Visas apeliaciniuose skunduose nurodytas ir ginčijamas aplinkybes nagrinėjimo teisme dalyviai galės išsakyti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris privalės šias aplinkybes išsamiai ir nešališkai ištirti bei teisiškai įvertinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.