- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-14
- Bylos Nr.
- I-6744-394/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01722-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-6 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. spalio 30 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų (šalta, drėgna, pelėsis, neužtikrintas natūralus apšvietimas), rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais, o tai žemina asmens orumą, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai asmuo verčiamas nusirengti ir daiktus dėti į nešvarias dėžes. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (6, 118, 120 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (118 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (13-23 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2015-06-10 iki 2017-04-25, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015-06-10 iki 2017-04-25 skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-5 asmenimis. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas yra nuo 1,81 cm iki 2,3 cm, akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančiu taip įrengtu sanitariniu mazgu, privatumą. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, o teisės aktai neįpareigoja, kad atitvarai būtų iki lubų.
Atsakovė nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų didinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma.
Atsakovė nurodo, kad nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Nors 2015-09-10 pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau 2016-05-23 Asmenų, pirmą kartą atvykusių į Šiaulių TI, apklausos anketoje pažymėjo, kad sutinka būti laikomas kamerose su rūkančiais asmenimis. Be to, pareiškėjas buvo nubaustas už rūkymą priėmimo - paskirstymo kamerose. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, skunde nenurodo, ar jis pats yra rūkantis, ar ne, skundžiasi abstrakčiai dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas nesant jokių jo pretenzijų dėl Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.
Atsakovė nurodo, kad suimtieji (nuteistieji), jiems atvykus į Šiaulių TI, kol bus įforminti dokumentai bei atlikta krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras (TLK), esančias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1-9 asmenys laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas, bet ne ilgiau kaip dvi valandas, po to paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į trumpalaikio laikymo kameras. Pažymėjo, kad laikomasi HN 134:2015 11.2 p. reikalavimo, pagal kurį laikino sulaikymo patalpose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 valandas. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, kas užtikrina asmenų privatumą. Šiose kamerose taip pat įrengta šalto vandens tiekimo/nubėgimo sistema bei čiaupai. Pareiškėjo laikymas minėtose patalpose buvo trumpalaikis, kas jame negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas G. B. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015-05-23 iki 2017-10-30, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir higienos normos reikalavimų.
Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y., jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2015-06-10 iki 2017-04-25 (25-33 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 2 d. (pagal spaudą ant voko – 7 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015-06-10 iki 2015-08-01 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2015-08-02 iki 2017-04-25.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančių 2018-08-10 pažymų Nr. 60/09-28487 ir Nr. 60/09-28488 (25-27, 28-33 b. l.) matyti, kad pareiškėjas G. B. laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai laikomas nuo 2015-08-02 iki 2017-04-25, viso 277 dienas. 2015 metais, t.y. laikotarpiu nuo 2015-08-02 iki 2015-12-28, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 106, 51, 24, 98, 82, 8, 31, 98, 41, 5 ir 34, vienas arba su dar 2-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,77 iki 12,69 kv. m., 2016 metais, t.y., laikotarpiu nuo 2016-01-11 iki 2016-12-01 - kamerose Nr. 5, 103, 22, 63, 30, 32, 96, 9, 29, 12, 91, 46, 101, 87, 40, 25, 88, 89, 11, 20, 10, 61 ir 98, vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,63 iki 17,58 kv. m., o 2017 metais, t.y., laikotarpiu nuo 2017-02-15 iki 2017-04-25 - kamerose Nr. 96, 75, 44, 43 ir 98, vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,97 iki 18,33 kv. m. Taigi visas 277 dienas pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (25-33 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (34-35 b. l.) ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kamerose Nr. 24, 82, 98, 41, 30, 96, 63, 91, 101, 87, 40, 88 ir 89, kai jose buvo laikomi daugiausia 5-6 asmenys, bei kameroje Nr. 34, kai joje buvo laikomi 2 asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kitose pareiškėjo laikymo kamerose net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą (36-39 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, šalta, drėgna, pelėsis, neužtikrintas natūralus apšvietimas. Atsakovė į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2015 metais buvo patikrinta tik viena pareiškėjo laikymo kamera Nr. 82, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. rugpjūčio 25-26 dienomis, 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 užfiksuota, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinis apšvietimas šioje kameroje atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus (48-52 b. l.). 2016 metais buvo patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 11, 12, 22, 30, 46, 61, 87 ir 101 (patikrinimas atliktas 2016-07-15), kameros Nr. 25, 30, 44, 98 ir 103 (patikrinimas atliktas 2016-10-05), ir kameros Nr. 10, 12, 29, 44, 61, 63, 86, 87, 98, 101 (patikrinimas atliktas 2016-11-03). 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-232 nurodyta, kad tikrintose kamerose Nr. 61, 75, 87 ir 101 nustatytas vizualiai matomas pelėsis (pažeidžiamas higienos normos HN 134:2015 39 punktas), oro temperatūra ir santykinė drėgmė kamerose Nr. 11, 12, 22, 30, 46, 61, 75, 87 ir 101 atitiko reikalavimus, dirbtinė apšvieta atitiko kamerose Nr. 11, 30 ir 61, tačiau kamerose Nr. 46, 75 ir 101 dirbtinė apšvieta nustatyta mažesnė, nei reglamentuojama (pažeidžiamas HN 134:2015 14 punktas), kameros vėdinamos per langus (63-65 b. l.). 2016 m. spalio 5 d. patikrinimo metu nustatyta, kad dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 25, 44, 98 ir 103 bei santykinė oro drėgmė atitiko reglamentuojamą, oro temperatūra kamerose Nr. 25, 44, 98 ir 103 nebuvo vertinama, nes matavimo metu kamerose buvo praverti langai, vizualiai matomo pelėsio nurodytose kamerose nustatyta nebuvo, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (68-70 b. l.). 2016 m. lapkričio 3 d. patikrinus kameras Nr. 10, 12, 29, 44, 61, 63, 86, 87, 98 ir 101, vizualiai matomas pelėsis nustatytas kamerose Nr. 86 ir 98 (HN 134:2015 39 punkto pažeidimas), oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus kamerose Nr. 29, 44, 61, 63, 86, 98 ir 101, gyvenamųjų patalpų vėdinimui per langus sąlygos kamerose sudarytos, kamerų Nr. 10 ir 12 mikroklimato parametrų atitiktis higienos normos reikalavimams nevertinta, nes kameros patikrinimo metu buvo vėdinamos per langus, dirbtinės apšvietos pažeidimas nustatytas kameroje Nr. 87 (190 lx), kitose kamerose atitiko reikalavimus (71-73 b. l.). 2017 metais patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 44, 75, 96 ir 98 (patikrinimas atliktas 2017-02-13), kamera Nr. 98 (2017-03-07), kameros Nr. 44 ir 75 (2017-04-04 bei 2017-05-11). 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-37 (74-77 b. l.) užfiksuota, kad kamerose Nr. 44, 75 ir 96 dirbtinė apšvieta neatitiko nustatytų ribinių dydžių (pažeidžiamas HN 134:2015 14 punktas), kameroje Nr. 98 atitiko reikalavimus, oro temperatūros dydžiai kamerose Nr. 44 ir 98 nebuvo vertinami dėl atidarytų langų, kameroje Nr. 96 oro temperatūra nustatyta mažesnė, nei reglamentuojama (HN 134:2015 16 punkto pažeidimas), santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 75 ir 96 atitiko higienos normos reikalavimus, vizualiai matomas pelėsis nustatytas tik kameroje Nr. 96, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta. 2017 m. kovo 7 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 98 dirbtinė apšvieta nustatyta 303 lx, oro temperatūra – 19,2°C, santykinė oro drėgmė - 51,5 proc., t.y., šie parametrai atitiko higienos normos reikalavimus, ant kameros lubų ir sienų yra vizualiai matomo pelėsio (HN 134:2015 39 punkto pažeidimas) (80-84 b. l.). 2017 m. balandžio 4 d. grįžtamosios kontrolės metu išmatuota dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 44 ir 75 bei oro temperatūra kameroje Nr. 44 atitiko reikalavimus (85-87 b. l.). 2017 m. gegužės 11 d. patikrinimo metu ant kameros Nr. 75 sienų ir lubų vizualiai matomo pelėsio nebuvo, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta (88-90 b. l.).
Iš byloje esančių Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymų apie 2015-2016 metais atliktus remonto darbus (40-48 b. l.) matosi, kad 2016 metais buvo remontuojamos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 32, 87, 90, 101, 103 ir 61, o 2015 metais – kameros Nr. 34, 5 ir 8. 2016 m. vasario – balandžio mėn. kameroje Nr. 32 atlikti grindų lyginimo, izoliavimo, plytelių klijavimo, sienų tinkavimo, glaistymo, dažymo darbai, sumontuotas klozetas ir įrengtas aptvėrimas, rugpjūčio – rugsėjo mėn. kamerose Nr. 87, 101 ir 103 nuvalytas pelėsis, nudažyti nuvalyti plotai, o kamerose Nr. 46, 75, 101 atliktas apšvietimo remontas. 2016 m. rugsėjo – spalio mėn. kameroje Nr. 61 pašalintas pelėsis, išlygintos ir nudažytos sienos bei lubos, sumontuotas klozetas. 2015 m. gegužės mėn. iš esmės suremontuota kamera Nr. 34, liepos mėn. kameroje Nr. 5 demontuotas ir pakeistas nauju sudaužytas klozetas, lapkričio mėn. – suremontuota kamera Nr. 8 (44-48 b. l.). Pareiškėjas kameroje Nr. 32 buvo laikomas 2016 m. gegužės, birželio bei rugsėjo mėn., t.y., po remonto. Pelėsis kamerose Nr. 87, 101 ir 103 nuvalytas 2016 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. o pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas atitinkamai 2016 m. birželio, liepos ir vasario mėn., t.y., iki pelėsio nuvalymo. Pelėsis kameroje Nr. 61 pašalintas ir kiti remonto darbai kameroje atlikti 2016 m. rugsėjo – spalio mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2016 m. lapkričio mėn., t.y., po pelėsio pašalinimo ir remonto darbų atlikimo. Pareiškėjas kameroje Nr. 34 buvo laikomas 2015 m. gruodžio mėn., kameroje Nr. 5 – 2016 m. sausio mėn., t.y., po remonto darbų atlikimo, o kameroje Nr. 8 – 2015 m. rugpjūčio mėn., t.y., iki šios kameros remonto.
Vizualiai matomas pelėsis kamerose Nr. 61, 75, 87 ir 101 bei dirbtinės apšvietos pažeidimas kamerose Nr. 45, 75 ir 101 nustatytas 2016 m. liepos mėn., pareiškėjas kameroje Nr. 61 buvo laikomas 2016 m. lapkričio 29-30 d. d., o 2016 m. rugsėjo –spalio mėn. pelėsis šioje kameroje buvo pašalintas, taigi pareiškėjas į kamerą Nr. 61 buvo patalpintas jau pašalinus higienos normos 39 punkto pažeidimą. Kameroje Nr. 75 pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. vasario mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad pelėsis šioje kameroje buvo pašalintas iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą, todėl laikytina, kad šis higienos normos pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu, tačiau nėra pagrindo laikyti, kad dirbtinės apšvietos pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Kameroje Nr. 87 pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. birželio – liepos mėn., pelėsis šioje kameroje nustatytas 2016 m. liepos mėn., o nuvalytas tik 2016 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., taigi šis pažeidimas buvo pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu; dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 87 nustatytas 2016 m. lapkričio mėn., todėl nėra pagrindo laikyti, kad jis buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Pareiškėjas kameroje Nr. 101 buvo laikomas 2016 m. birželio mėn., pelėsis ir dirbtinės apšvietos pažeidimas šioje kameroje nustatyti 2016 m. liepos mėn., todėl laikytina, kad šie pažeidimai buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 46 nustatytas 2016 m. liepos mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2016 m. birželio mėn., todėl laikytina, kad jis buvo ir pareiškėjo buvimo šioje kameroje metu. Vizualiai matomas pelėsis kamerose Nr. 86 ir 98 nustatytas 2016 m. lapkričio mėn., o kameroje Nr. 98 – dar ir 2017 m. kovo mėn., pareiškėjas kameroje Nr. 86 buvo laikomas 2016 m. rugsėjo mėn., kameroje Nr. 98 – 2016 m. lapkričio ir 2017 m. kovo – balandžio mėn., taip pat 2015 m. rugpjūčio, rugsėjo mėn., todėl laikytina, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šiose kamerose metu. Dirbtinės apšvietos, oro temperatūros pažeidimai ir pelėsis kameroje Nr. 96 nustatyti 2017 m. vasario mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2016 m. birželio ir rugsėjo mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu pelėsio nebuvo, todėl laikytina, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu, tačiau nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu birželio – rugsėjo mėn., t.y., vasarą, buvo oro temperatūros pažeidimai, taip pat nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo metu buvo ir dirbtinės apvietos pažeidimas. Dirbtinės apšvietos pažeidimai kamerose Nr. 44 ir 75 nustatyti 2017 m. vasario mėn., pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas būtent 2017 m. vasario mėn., taigi būtent tuo laiku, kada buvo nustatyti pažeidimai.
Pareiškėjas 2015 metais, t.y. laikotarpiu nuo 2015-08-02 iki 2015-12-28, buvo laikomas kamerose Nr. 106, 51, 24, 98, 82, 8, 31, 98, 41, 5 ir 34, tačiau atsakovas pateikė duomenis tik apie vienos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 82 patikrinimo rezultatus, taip pat nepateikė jokių duomenų dėl pareiškėjo laikymo kamerų Nr. 5, 20, 32 ir 91, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2016-2017 metais, atitikimo higienos normos reikalavimams, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kamerose Nr. 101, 46, 44 ir 75 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, reikalavimus, kamerose Nr. 87, 101, 103, 75, 86, 98 ir 96, pažeidžiant higienos normos 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, taip pat kamerose Nr. 106, 51, 24, 8, 31, 41, 5, 34, 20, 32 ir 91, pažeidžiant 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, bei 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Natūralaus patalpų apšvietimo higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., natūralios apšvietos Šiaulių TI kamerose neįmanoma padidinti dėl įstaigos statuso (Šiaulių TI įtrauktas į LR Nekilnojamųjų vertybių sąrašą, jame negalimi patalpų rekonstrukcijos darbai), todėl dėl galimai per mažo natūralaus apšvietimo negalima laikyti, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė netinkamai.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, tai žemina asmens orumą. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant higienos normos nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjas skunde nenurodė esąs nerūkantis, skundžiasi abstrakčiai, o iš į bylą pateiktos Asmenų, pirmą kartą atvykusių į Šiaulių TI, apklausos anketos, kurią pareiškėjas užpildė 2016-05-23, matosi, kad jis sutiko būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (94 b. l.). Nors pirminės gydytojų apžiūros, atliktos 2015 metais, metu pareiškėjas prie žalingų įpročių rūkymo nenurodė (116 b. l.), tačiau byloje nėra duomenų, kad iki 2016-05-23 jis Šiaulių TI buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, to nenurodo ir pats pareiškėjas, taip pat nėra duomenų, kad dėl rūkymo jo kameroje pareiškėjas būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 6 d. patikrinimo metu nustatė, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus) (56-62 b. l.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Taigi pareiškėjo teiginiai dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI, nurodo, kad asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo esant žemai oro temperatūrai yra verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Atsakovas nurodo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, jog kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai švarūs. Šiaulių visuomenės sveikatos centras ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas, atlikęs patikrinimus Šiaulių TI kratų atlikimo patalpose, higienos normos pažeidimų nenustatė, nurodė, kad kratos atlikimo patalpose esančios vonelės daiktams sudėti išplautos, švarios (49-52, 85-87, 88-90 b. l.), taigi patikrinimų metu nustatyti duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nešvarių vonelių (dėžių). Be to, pareiškėjo teiginiai dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau nenurodė, kad būtent jam jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis, kuo tas pasireiškė ir kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjas 144 dienas buvo laikomas kamerose, pažeidžiant higienos normos reikalavimus, šie pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 10 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė (91-93 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017-12-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017, 2018-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1514-552/2018, 2018-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1574-520/2018 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200,00 Eur (du šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.