- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-13
- Bylos Nr.
- eI2-2462-811/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04341-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Violeta Petkevičienė (pirm.), Jovita Einikienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- D. T., E. T., N. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. T. (D. T.), E. T. (E. T.) ir N. T. (N. T.), atstovaujamo įstatyminių atstovų tėvų D. T. ir E. T., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-2536, 2537, 2538/(15/4-1)7U-00022 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams D. T., E. T. ir N. T., panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui D. T.“ (toliau – Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti D. T. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 26 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tuo pagrindu, jog yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau –UAB) „Aderealis“ (toliau – Bendrovė) dalyvis. Pareiškėja ir jų nepilnametis vaikas taip pat pateikė prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 9 d. išdavė pareiškėjams leidimus laikinai gyventi.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. nuolat gyvena Lietuvoje ir visą laikotarpį turėjo laikinus leidimus gyventi, 2019 m. spalio 7 d. pateikė prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje bei visus reikalingus dokumentus.
Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui ir jo šeimos nariams išduotus leidimus laikinai gyventi bei priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi. Toks Sprendimas buvo priimtas Departamentui nustačius, kad Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Pažymėjo, kad su 2019 m. spalio 7 d. prašymu buvo pateikti visi reikalingi dokumentai. Dokumentai, reikalingi ir reikšmingi nustatyti atitikčiai Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui, teikiami nebuvo, o ir institucija jų nereikalavo. Išvadą, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Departamentas padarė remdamasis Sodros informacinės sistemos duomenimis ir prielaidomis, nevertino, kad vienam Bendrovės darbuotojui mažesnis darbo užmokestis buvo mokėtas dėl ligos. Be to, išvadas dėl Bendrovės ūkinės-komercinės veiklos Departamentas padarė neturėdamas jokių aktualių veiklos vykdymo duomenų ir vadovavosi 2018 m. Bendrovės teiktais duomenimis, kas negali atspindėti ir pagrįsti esamos Bendrovės situacijos. Departamentas, atlikdamas tyrimą, į pareiškėją dėl papildomų dokumentų pateikimo nesikreipė, tuo buvo apribota pareiškėjų teisė teikti papildomus dokumentus siekiant pašalinti prieštaravimus ir išsklaidyti abejones.
Pareiškėjas teismui 2021 m. balandžio 1 d. taip pat pateikė rašytinius (papildomus) paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad pagal pateiktus kartu su prašymu dokumentus pareiškėjas atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Minėtas straipsnis nenurodo, kad pareiškėjas turi mokėti sau darbo užmokestį, norint turėti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas pagal naujus Departamento reikalavimus 2018 m. birželio 22 d. pakeitė Bendrovės juridinę formą į UAB, kadangi pirmasis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal pareiškėjo vykdomą individualią veiklą. Pareiškėjas yra vienintelis Bendrovės akcininkas, kurios veikla nuo 2014 m. niekada nebuvo stabdoma.
Teigia, kad dėl suprastėjusios sūnaus sveikatos nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. buvo neapmokamose atostogose. Esant minėtoms aplinkybėms, pareiškėjas negalvojo, kad ateityje dėl to kils problemų. Pareiškėjas pratęsė laikino leidimo gyventi dokumento galiojimą kaip Bendrovės akcininkas ir nežinojo, kad neturi teisės išeiti atostogų savo noru, t. y. dėl suprastėjusios sūnaus sveikatos.
Pažymi, kad pareiškėjai laikotarpyje nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. kovo 31 d. buvo išmokėtas 1 136,50 Eur atlyginimas, kadangi pareiškėja buvo neapmokamose atostogose. Apmokamas atostogas ji išnaudojo dar 2018 m. gruodžio mėnesi, nes turėjo išvykti pas kitoje Europos valstybėje gyvenančius vaikus. Pareiškėjai 2019 m. balandžio 2 d. įvyko draudžiamasis įvykis, dėl kurio jos darbo užmokestis sudarė 1 310,31 Eur. Be to, pareiškėjai po įvykusio draudžiamojo įvykio laikotarpyje nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. teko kreiptis medicininės pagalbos. Nurodo, kad pareiškėja planavo sugrįžti į darbą, tačiau nebeturėjo tam jėgų.
Teigia, kad faktinis darbo užmokestis už pirmąjį 2019 m. ketvirtį galėjo nežymiai skirtis nuo esančių statistinių duomenų, kadangi 2019 m. pirmojo ketvirčio metu keitėsi koeficientas darbo užmokesčiui apskaičiuoti, dėl ko jis žymiai padidėjo. Pareiškėja 2019 m. vasario mėnesi kreipėsi į Lietuvos Respublikos statistikos departamentą dėl pasikeitusios tvarkos, tačiau, atliekant skaičiavimus ir atsižvelgiant į jos suprastėjusią sveikatos būklę, padarė klaidą. Be to, pareiškėjas nebuvo informuotas, kad pareiškėja vėl pradės dirbti, o Valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakydama į jo prašymą nurodė, kad pareiškėjas neturi teisės atleisti darbuotojo, kol jis yra nedarbingume.
Tvirtina, kad interjero dizaino projektavimo paslaugos papildo jų pagrindinę veiklą, kadangi Bendrovės pagrindinė veikla yra baldų ir apdailos medžiagų pardavimas. Teisminio proceso metu Bendrovė išsiplėtė, šiuo metu joje dirba 5 darbuotojai. Atsižvelgiant į sudėtingą pasauliui laikotarpį, t. y. COVID-19 pandemiją, pareiškėjai vis tiek atidarė naują baldų parduotuvę ir dizaino studiją. Teigia, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvoje neturėjimas, apsunkina jo Bendrovės veiklą, kadangi bankai nesuteikia kredito paslaugų, neišduoda mobilaus parašo, dėl ko pareiškėjas negali atlikti jokių veiksmų Registrų centre. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjas gali naudoti tik savo asmenines lėšas, kas smarkiai didina konkurenciją, lyginant su kitomis Bendrovėmis.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundą su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjų skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjams išdavė leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2020 m. rugpjūčio 9 d. Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2019 m. gruodžio 6 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei Bendrovės darbuotojus. Patikrinus duomenis buvo nustatyta, kad Bendrovėje yra įdarbinti trys darbuotojai: Lietuvos pilietė (buhalterė) ir du trečiųjų šalių piliečiai (pareiškėjai), turintys leidimus laikinai gyventi (pareiškėjai). Patikrinimo metu nustatyta, kad buhalterei 2019 m. gegužės mėnesį buvo sumažintas darbo užmokestis, o nuo 2019 m. birželio mėnesio iki Sprendimo priėmimo, minėtai darbuotojai nėra mokamas darbo užmokestis. Be to, laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. kovo 31 d. jai buvo suteiktas nedraudiminis laikotarpis. Esant šioms aplinkybėms, buvo priimta išvada, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Teigia, kad pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė 2018 m. birželio 25 d. Bendrovės verslo planą, kuriame nurodyta, kad Bendrovė vykdo su interjero dizainu susijusią veiklą. Minėtame verslo plane taip pat nurodytos visų Bendrovėje dirbančių asmenų funkcijos. Departamentas pagal pateiktus duomenis, padarė išvadą, jog pareiškėjai turėtų atlikti pagrindinę su interjero dizainu susijusią veiklą, t. y. įgyvendinti užsakymus, ieškoti klientų, organizuoti prekių pirkimą, o Lietuvos pilietė yra jų aptarnaujantis personalas, kuri turėtų dirbti su finansiniais dokumentais. Pareiškėjas taip pat pateikė 2018 m. balandžio 30 d. darbo sutartį, sudarytą tarp tuometinės pareiškėjos bendrovės (dabar jau Bendrovė) ir Lietuvos pilietės, kuri įdarbinta eiti finansų apskaitos ir analizės konsultantės pareigas. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės darbuotojai Lietuvos pilietei nuo 2019 m. birželio mėnesio iki šiol nėra mokamas darbo užmokestis, yra pagrindas daryti išvada, kad Lietuvos piliete nedirba visą darbo laiką, kadangi jai mokėtas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei buvo nustatyta jos darbo sutartyje už visą darbo laiką – t. y. už darbą 40 val. per savaitę. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad Bendrovė pastaruosius 8 mėnesius neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.
Sodros duomenimis taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjui, laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. buvo suteiktos neapmokomos atostogos. Pareiškėjai neapmokamos atostogos buvo suteiktos nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Taigi minėtu laikotarpiu Bendrovėje nebuvo dirbančių darbuotojų. Tai pat yra pagrindas manyti, kad Bendrovė nuo 2018 m. liepos 2 d. nevykdė veiklos pagal verslo planą. Todėl šios aplinkybės ir leido priimti išvadą dėl neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems reikalavimams.
Departamentas, visų aplinkybių kontekste, įvertino pareiškėjo paaiškinimą dėl priežasties, sąlygojusios būtinybę išeiti neapmokamų atostogų (vaiko liga), tačiau nusprendė, kad šis paaiškinimas neatitiko proporcingumo principo, nes faktiškai visą pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, Bendrovė veiklos nevykdė. Be to, pareiškėjas, prieš pateikiant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, nuo Departamento nuslėpė aplinkybes, kad pareiškėjams yra suteiktos neapmokamos atostogos. Atkreipia dėmesį, kad Departamento skundžiamas Sprendimas yra paremtas Sodros informacinės sistemos duomenimis. Sprendime Bendrovės neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams buvo konstatuotas ne tik todėl, kad Bendrovėje nedirbo Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet ir todėl, kad Bendrovė nevykdė ūkinės – komercinės veiklos, nes Bendrovėje nedirbo darbuotojai, kurie galėjo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą pagal verslo planą.
Pažymi, kad pareiškėjai skunde teismui nepaneigė Departamento nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjai, daugiau kaip metus nedirbo Bendrovėje. Pareiškėjai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Be to, per laikotarpį iki Sprendimo priėmimo pareiškėjai apie pasikeitusias aplinkybės, dėl Bendrovėje nevykdomos veiklos, Departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl minėti leidimai buvo panaikinti. Atkreipia dėmesį, kad Departamentas neturėjo pareigos reikalauti iš pareiškėjo ar Bendrovės papildomų paaiškinimų. Dėl pareiškėjų skunde išdėstytų argumentų nurodo, kad jie yra tik deklaratyvūs. Departamentas rėmėsi oficialiais duomenimis, tuo tarpu pareiškėjai turėjo pareigą atitikti Įstatymo reikalavimus.
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. (15/5-2)50U-2536, 2537, 2538/(15/4-1)7U-00022 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams D. T., E. T. ir N. T., panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui D. T.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti iš naujo išnagrinėti D. T. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.
Pažymėtina tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjų skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1290-624/2021 minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui išnagrinėti iš naujo.
Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis teismas konstatavo, kad Rusijos Federacijos pilietis D. T. 2018 m. birželio 26 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, o jo sutuoktinė E. T. ir nepilnametis sūnus N. T. – prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Nenustačius pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi pareiškėjui D. T. negalėjo būti išduotas, Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugpjūčio 7 d. priėmė sprendimus išduoti pareiškėjui D. T. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams bei leidimus laikinai gyventi jo šeimos nariams – sutuoktinei ir nepilnamečiui sūnui – tokiam pat terminui.
Pareiškėjui D. T. 2019 m. spalio 7 d. pateikus prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, Departamentas, vykdydamas Aprašo 47 punkto nuostatas, atliko patikrinimą dėl pagrindų leidimui laikinai gyventi panaikinimo buvimo / nebuvimo, kurio metu, vykdant kontrolę Sodros duomenimis, buvo nustatyta, kad vienam iš Bendrovės darbuotojų nuo 2019 m. birželio mėn. nemokamas darbo užmokestis, o likusiems Bendrovėms darbuotojams (pareiškėjui ir jo sutuoktinei) laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo suteiktos neapmokamos atostogos. Departamentas nusprendė, kad 2019 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais Bendrovė veiklos nevykdė, nes joje nebuvo faktiškai dirbančių darbuotojų, o taip pat – kad Bendrovė ūkinės veiklos nevykdė nuo 2018 m. liepos 2 d., kuomet pareiškėjai išėjo neapmokamų atostogų.
Įvertinęs tyrimo metu surinktą medžiagą, pareiškėjo D. T. paaiškinimą, Departamentas byloje ginčijamu Sprendimu: motyvuodamas tuo, kad Bendrovė, kurios dalyviu esančiam pareiškėjui D. T. išduotas leidimas laikinai gyventi, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimų, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 3 dalimi, nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; atsižvelgdamas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo gyventi nuolat pagrindus, į tai, kad D. T. „<...> formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi <...>“, kadangi Bendrovė, dėl dalyvavimo kurioje pareiškėjui D. T. išduotas leidimas laikinai gyventi, nuo 2018 m. liepos 2 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimų, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nesutikimą su Sprendimu grindžia argumentu, kad jis, pragyvenęs Lietuvos Respublikoje penkerius metus turėdamas leidimą laikinai gyventi, pateikė visus dokumentus, reikalingus leidimui nuolat gyventi gauti, todėl išvada dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimams yra nepagrįsta. Be to teigia, kad tyrimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo atliktas netinkamai, nesudarius galimybės paaiškinti dėl aplinkybių, siejamų su leidimo laikinai gyventi panaikinimu, priežasčių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1290-624/2021 konstatavo, kad, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nesant tam pagrindo, pirmosios instancijos teismas atsisakė vertinti pareiškėjų pateiktus dokumentų, susijusių su darbuotojo nedarbingumu dėl ligos (prašymu suteikti neapmokamas atostogas) ir Bendrovės vykdyta veikla ginčui aktualiu laikotarpiu, kurie, jų teigimu patvirtina ginčijamo Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, ir kurių jie objektyviai neturėjo galimybės pateikti administracinių procedūrų metu. Taigi, nagrinėjant šią bylą iš naujo, bus vertinami pareiškėjų dokumentai, kurie buvo pateikti 2020 m. vasario 26 d. kartu su prašymu šiuos dokumentus prijungti prie bylos.
Žemesnės instancijos teismas
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Ginčijamas Sprendimas priimtas konstatavus, kad Bendrovė pastaruosius 8 mėnesius neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvių reikalavimų kadangi joje nėra įsteigtos darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius – 1 775,60 Eur.
Šiuo atveju akivaizdu, ko neginčija ir pareiškėjai, kad vienam iš Bendrovės darbuotojų (buhalterei) 2019 m. gegužės mėn. buvo išmokėtas 60 Eur darbo užmokestis, o 2019 m. birželio – spalio mėnesiais šiai darbuotojai iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis. Departamentas Sodros duomenimis taip pat nustatė, kad kiti likę Bendrovės darbuotojai (pareiškėjai), nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo neapmokomose atostogose. Taigi, šių nustatytų faktinių aplinkybių visuma Departamentui pagrįstai leido padaryti išvadą, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų. Todėl Departamentas pagrįstai nusprendė, kad Bendrovėje, laikotarpiu nuo 2019 m. birželio mėnesio nebuvo darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną (pareiškėjai nedirbo nuo 2018 m. liepos mėn., buhalterė nuo 2019 m. birželio mėn.), dėl to nebuvo išpildyta ir kita būtina sąlyga, kad darbuotojams mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius (pareiškėjai neapmokamose atostogose buvo nuo 2018 m. liepos mėn., buhalterei nuo 2019 m. gegužės mėn. buvo mokėtas sumažintas darbo užmokestis, o nuo birželio mėn. darbo užmokestis nemokėtas visai). Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės veikla – su interjero dizainu susijusi veikla, o verslo plane numatyta, kad tiesioginį darbą atliks pareiškėjai (pareiškėja yra interjero dizainerė, projektuoja interjerus ir pan.; pareiškėjas sudaro sutartis su tiekėjais, koordinuoja darbus ir kt.), kurie, kaip buvo nustatyta, nuo 2018 m. liepos mėnesio buvo neapmokamose atostogose, todėl Departamentas priėmė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė, nuo 2018 m. liepos 2 d. iš esmės nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos.
Iš pareiškėjų pateikti UAB Medicinos banko sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) EUR ir (duomenys neskelbtini) GBP išrašai 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., N. T. medicinos dokumentai, E. G. 2019 m. kovo 14 d. prašymas išleisti neapmokamų atostogų, Bendrovės direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymas, kuriuo E. G. suteiktos prašytos nemoka mos atostogos, Sodros 2020 m. vasario 18 d. pažymėjimų išrašas, Bendrovės su Italijos įmone Goldennight S.r.l. 2019 m. sausio 7 d. sudaryta atstovavimo sutartis, 2019 m. rugpjūčio 5 d. sąskaita serija DT Nr.178, 2019 m. rugpjūčio 6 d. sąskaita serija DT Nr.179, pardavimų ir sąskaitų žurnalas, Sodros informacija apie apdraustųjų asmenų draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas nepatvirtina aplinkybių, kad Bendrovėje buvo įsteigtos darbo vietos, kuriose ginčo laikotarpiu visą laiką dirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai bei kad jiems buvo mokamas bendrai ne mažesnis nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžio mėnesinis darbo užmokestis.
Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjams iš esmės turėjo būti žinomi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai, kurių laikymasis iš esmės lemią pareiškėjų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl įvykus nenumatytoms aplinkybėms (šeimos nario liga ar kt.), pareiškėjas turėjo galimybę Bendrovės veiklos klausimus spręsti kitais būdais (pvz. į darbą priimdamas papildomus darbuotojus ar pan.).
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalį leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas); nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (7 punktas). Pagal to paties straipsnio 3 dalies nuostatą, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.
Pagal tyrimo metu surinktus duomenis nustatęs, kad pareiškėjai neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. rugpjūčio 9 d. ir neišduoti leidimo nuolat gyventi, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Atitinkamai pagrįstai leidimai laikinai gyventi panaikinti ir pareiškėjo šeimos nariams (Įstatymo 50 straipsnio 3 dalis).
Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas jo priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo panaikinti Departamento Sprendimo ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kai nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų D. T. (D. T.), E. T. (E. T.) ir N. T. (N. T.), atstovaujamo įstatyminių atstovų tėvų D. T. ir E. T., skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.