Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 121-129) nutarė pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog VTPĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eiti pareigas, susijusias su Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos, žymimos slaptumo žymomis „Visiškai slaptai”, „Slaptai” arba „Konfidencialiai”, naudojimu ar tokios informacijos apsauga, gali tik atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintys asmenys. Pretendentai, atrinkti pareigoms, susijusioms su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, į šias pareigas gali būti skiriami prieš tai patikrinus jų kandidatūras ir gavus išvadą, kad asmuo atitinka šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. VTPĮ 15 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad paslapčių subjektai gali išduoti asmenims leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija tik gavę Valstybės saugumo departamento išvadą, jog asmuo atitinka šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. VTPĮ 15 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo šio įstatymo nustatyta tvarka priima Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija. VTPĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, pretenduojančiam gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, toks leidimas ar pažymėjimas išduodamas, inter alia jeigu: tikrinimo metu surinkti faktai nekelia abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei (4 p.); tikrinimo metu nenustatoma bent viena šio straipsnio 2 dalyje nurodyta aplinkybė (5 p.). VTPĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo inter alia neatitinka bent vienos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos (1 p.).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad jo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla buvo baigiama nagrinėti galiojant 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785 patvirtintam BPK, kurio 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla nutraukiama, kai yra BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas, arba yra BK 36-40 ir 93 straipsniuose numatyti pagrindai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. BPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas inter alia jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (lp.); jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai (2 p.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nežiūrint to, išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje VAT ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai V. J. ir kitų asmenų atžvilgiu yra įsiteisėję, yra pakankamai šių teismų nustatytų faktų, kuriais dera remtis, sprendžiant pareiškėjo patikimumo klausimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad VAT 2005 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu G. S. buvo pripažintas kaltu inter alia pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (epizodas pagal suklastotą muitinės eksporto deklaraciją Nr. 7VR1E10006) ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams; A. J. pripažintas kaltu inter alia pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (epizodas pagal suklastotą muitinis eksporto deklaraciją Nr. 7VR1E10006) ir nuteistas laivės atėmimu trejiems metams (b.1.46-63), t. y. šie asmenys nuteisti už sukčiavimą kuris buvo padarytas pasinaudojus suklastota muitinės eksporto deklaracija Nr.7VRlE10006, kurios suklastojimu ir buvo kaltinamas V. J..

Nurodė, jog Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, 2005 m. birželio 1 d. nuosprendžiu inter alia konstatavo, kad G. S., veikdamas bendrininkų grupėje su kitu asmeniu, A. J. bei J. P., pagal suklastotą muitinės eksporto deklaraciją Nr. 7VR1E100006 pasikėsino apgaule įgyti savo naudai didelės vertės svetimą (valstybės) turtą realizuodami nusikalstamos veikos schemą <...> G. S., ketindamas suklastotų muitinės eksporto dokumentų pagalba pakartotinai apgaule įgyti PVM skirtumą iš valstybės biudžeto, žinodamas, kad UAB „INGILDA” neturi įsigijusi 1600 vnt. mikrokontrolierių ir jokių kitų prekių, todėl realiai negali jų eksportuoti, pavedė kitam asmeniui su A. J. įforminti fiktyvų neegzistuojančių prekių eksportą UAB „INGILDA” vardu. G. S. kartu su kitu asmeniu bei A. J., ruošdami dokumentus fiktyviam neegzistuojančių prekių eksportui UAB „INGILDA” vardu įforminti, suorganizavo itin svarbaus dokumento – muitinės deklaracijos bei oficialių dokumentų-tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR bei muitinės sąskaitos INVOICE suklastojimą, tardymo metu nenustatytam asmeniui pavedę atspausdinti šiuos dokumentus, nurodant juose išgalvotus duomenis, tariamai patvirtinančius, kad UAB „INGILDA” A. J. pažįstamai V. B. priklausančiu automobiliu Mazda, kurio v/n FKZ 504, vairuojamu V. D., gabena 1600 vnt. mikrokontrolierių, kurių vertė – 560.000 litų išgalvotai Baltarusijos ribotos atsakomybės bendrijai (TOO) „DDM”, tariamai esančiai pr. Myra 27-1, Minske. Nenustatytam asmeniui atspausdinus dokumentus – muitinės deklaraciją tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį 1997-01-17 CMR Nr. 1254/97, muitinės sąskaitą 1997-01-17 INVOICE Nr. 778727 bei pasirašius atspausdintos muitinės deklaracijos 50-tame langelyje „Vykdytojas” greta atspausdinto įrašo „V. D.”, 54-tame langelyje „Vieta ir data” greta atspausdinto įrašo „V. D.” bei pažymėjus 54-tą langelį UAB „INGILDA” antspaudo spaudu, pasirašius atspausdintame tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje 1997 m. sausio 17 d. CMR Nr. 1254/97 23 langelyje, patvirtinus važtaraštį UAB „INGILDA” antspaudo spaudu, pasirašius atspausdintoje muitinės sąskaitoje 1997 m. sausio 17 d. INVOICE Nr. 778727 eilutėje „Parašai”, patvirtinus sąskaitą UAB „INGILDA” antspaudo spaudu, kitas asmuo žinomai suklastotus oficialius dokumentus: itin svarbų oficialų dokumentą – atspausdintą muitinės deklaraciją bei oficialius dokumentus – tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį 1997 m. sausio 17 d. CMR Nr. 1254/97 bei muitinės sąskaitą 1997 m. sausio 17 d. INVOICE Nr. 778727 tolesniam fiktyvios eksporto procedūros įforminimo užtikrinimui perdavė A. J., kuris, žinodamas, kad fiktyvus eksportas bus įformintas su tikslu apgaule užvaldyti PVM skirtumą iš valstybės biudžeto, sutiko suorganizuoti ir užtikrinti fiktyvaus eksporto įforminimą muitinės ir pasienio įstaigose. A. J., žinodamas, kad UAB „INGILDA” nevykdo realaus prekių eksporto ir kad suklastoti eksporto dokumentai bus pateikti Vilniaus m. valstybinei mokesčių inspekcijai su prašymu grąžinti PVM skirtumą tariamai patvirtinant šio prašymo pagrįstumą 1997 m. sausio 17 d. Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus krovinių posto Vilkpėdės padalinyje, esančiame Panerių g. 64, Vilniuje, suteikė G. S., kito asmens ir jo paties iniciatyva suklastotai muitinės eksporto deklaracijai numerį 7VR1E100006, patvirtino ją savo parašais bei jam suteikto antspaudo spaudais ir tuo pradėdamas muitinės eksporto procedūros įforminimą bei patvirtindamas, kad deklaracija tinkamai užpildyta, o kartu su ja pateikti dokumentai atitinka pasirinktai muitinės procedūrai nustatytus reikalavimus ir yra galiojantys, suklastojo ją. Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus krovinių posto Vilkpėdės padalinio vyriausiasis inspektorius G. L., 1997-01-17 Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus krovinių posto Vilkpėdės padalinyje, esančiame Panerių g. 64, Vilniuje, iš A. J. gautoje muitinės eksporto deklaracijoje Nr. 7VR1E100006, padarė įrašus ir atžymas, tariamai patvirtinančius krovinio ir transporto priemonės patikrinimą. Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio policijos rinktinės Mickūnų užkardos Lavoriškių pasienio kontrolės punkto pasienietis L. S., 1997 m. sausio 21 d. Lavoriškių pasienio kontrolės punkte, esančiame Vilniaus rajone, Lavoriškių kaime, 33-jame kelio Vilnius-Polockas kilometre, Lavoriškių pasienio kontrolės punkto „Autotransporto priemonių, praleistų per valstybės sieną apskaitos knygoje”, pildytoje nuo 1997 m. sausio 19 d. iki 1997 m. sausio 28 d., užfiksavo suklastotoje muitinės eksporto deklaracijoje Nr. 7VR1E100006 nurodyto automobilio Mazda, kurio v/n FKZ 504, tariamai vairuojamo V. B., išvykimą iš Lietuvos Respublikos, nors to nebuvo. Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio posto pamainos viršininkas V. J., 1997-01-21 Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio poste, esančiame Vilniaus rajone, Lavoriškių kaime, 33-jame kelio Vilnius-Polockas kilometre, muitinės eksporto deklaracijoje Nr. 7VR1 EI 00006 padarė įrašus ir atžymas, tariamai patvirtinančius krovinio ir transporto priemonės patikrinimą bei eksporto procedūros pabaigimą bei Lavoriškių kelio posto Išvežamų krovinių registracijos žurnale Nr. 280-418, pildytame nuo 1997-01-18 iki 1997-01-23, įregistravo suklastotą muitinės eksporto deklaraciją Nr. 7VR1EI00006 <...>”. Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendyje, kurį LAT paliko nepakeistą konstatavo: „byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad muitininkai V. G., G. A., M. V., J. S., S. M. G., J. B., V. V. B., G. S., A. S., G. R., K. I., A. S., V. S., G. L., V. J. įrašė tikrinę muitinės deklaracijose Nr. 6VR11100549, Nr. 6VR11101127, Nr. 6VR13101308, Nr. 6VR12109853, Nr. 6VR12100722, Nr. 6VR12100723, Nr. 6VR11101129, Nr. 6VR11101056, Nr. 6VR11101057, Nr. 7VR12100934, Nr. 7VR1E100006 nurodytas transporto priemones ir krovinius, o pasienio policininkai V. R., G. S., Ž. P., B. L. įrašė duomenis į sienos apsaugos vidaus apskaitos dokumentus apie šias transporto priemones su kroviniais, kaip atvykusias į muitinės postus ir po patikrinimo išvykusias iš Lietuvos į užsienį, nors realiai minėtose muitinės deklaracijose ir vidaus apskaitos dokumentuose nurodytos transporto priemonės su kroviniais į muitinės postus nebuvo atvykusios, transporto priemonės iš Lietuvos į užsienį neišvyko ir jokios prekės nebuvo eksportuojamos. V. R., G. S., Z. P., B. L. veiksmai, neteisingų duomenų įrašymas apie tariamas į muitinės postus atvykusias ir išvykusias transporto priemones su kroviniais į vidaus apskaitos dokumentus, sudarė sąlygas imituoti krovinių išvežimą iš Lietuvos, o muitinės deklaracijose V. G., G. A., M. V., J. S., S. M. G., J. B., V. V. B., G. S., A. Š., G. R., K. I., A. S., V. S., G. L., V. J. įrašyti prekių eksportą patvirtinantys duomenys sudarė prielaidas G. S. ir jo bendrininkams, pateikus PVM deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, užvaldyti neteisėtai sukčiavimo būdu PVM. Šie muitininkų ir pasienio policijos pareigūnų veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – valstybės turto pagrobimu. Tačiau V. R., G. S., Ž. P., B. L., V. G., G. A., M. V., J. S., S. M. J. B., V. V. B., G. S., A. S., G. R., K. I., A. S., V. S., G. L., V. J. gali būti pripažinti kaltais sukčiavimo būdu užvaldžius svetimą turtą kėsinantis ar rengiantis padaryti šias nusikalstamas veikas arba padėjus minėtas nusikalstamas veikas padaryti, įrodžius ne tik objektyviąją sukčiavimo nusikaltimo sudėties pusę (nusikalstama veika, žalingos pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių), bet ir subjektyviąją nusikaltimo sudėties pusę (kaltė, motyvai, tikslas), visų pirma – nusikaltimo subjektyviosios pusės požymį – kaltę. Sukčiavimas (BK 182 str.) gali būti padaromas tik tiesioginės tyčios forma. Todėl V. R., G. S., Ž. P., B. L., V. G., G. A., M. V., J. S., S. M. G., J. B., V. V. B., G. S., A. Š., G. R., K. I., A. S., V. S., G. L., V. J. gali būti pripažinti kaltais už padėjimą sukčiauti ar rengiantis sukčiauti, tik tuo atveju, jeigu nustatyta, kad jie dokumentuose tikrovės neatitinkančius duomenis įrašė tyčia, sąmoningai, turėdami tikslą padėti G. S. ir jo bendrininkams užvaldyti sukčiavimo būdu valstybės turtą ir tai suvokė. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nėra įrodyta, jog minėti pareigūnai, įrašydami dokumentuose tikrovės neatitinkančius duomenis, turėjo išankstinę tyčią padėti užvaldyti svetimą turtą apgaulės būdu pagal iš anksto sudarytą schemą, pasisavinant PVM skirtumą, susidariusį dėl tariamo prekių į Baltarusiją eksporto. Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. <...> Kolegijos nuomone, net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, kad pareigūnai klastojo dokumentus tyčia, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų manyti, kad V. R., G. S., Ž. P., B. L., V. G., G. A., M. V., J. S., S. M. G., J. B., V. V. B., G. S., A. Š., G. R., K. I., A. S., V. S., G. L., V. J. tai darė turėdami tikslą padėti G. S. ir jo bendrininkams, būtent apgaulės būdu pasisavinti pridėtinės vertės mokesčio permokas už eksportuotas į užsienį Lietuvoje įgytas Lietuvos Respublikos gamybos prekes, žinodami, jog G. S. ir jo bendrininkai, suklastotus dokumentus panaudos sukčiavimui padaryti. Neįrodžius, kad muitinės ir pasienio policijos pareigūnai į prekių eksporto ir sienos apsaugos tarnybos vidaus apskaitos dokumentus įrašė neteisingus duomenis tyčia, jų tarnybiniai nusižengimai kvalifikuotini, kaip padaryti dėl aplaidumo. Byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatytas faktas, kad V. R., G. S., Ž. P., B. L., V. G., G. A., M. V., J. S., S. M. G., J. B., V. V. B., G. S., A. Š., G. R., K. I., A. S., V. S., G. L., V. J., būdami valstybės pareigūnais, įrašė dokumentuose tikrovės neatitinkančius duomenis. Minėtų pareigūnų veiksmuose yra nusikaltimo valstybės tarnybai požymių. Jų veiksmai, priklausomai nuo to ar jie tikrovės neatitinkančius duomenis įrašė tyčia ar dėl aplaidumo bei nuo kitų subjektyviosios pusės požymių galėtų būti vertinami kaip tarnybos pareigų neatlikimas, piktnaudžiavimas tarnyba ar tarnybinis suklastojimas. Ikiteisminio tyrimo metu V. G., V. R., G. A., M. V., S. M. G., Z. P., J. B., V. V. B., B. L., G. S., A. S., G. R., K. I. buvo pareikšti įtarimai pagal 1961 m. BK 289 straipsnį, G. S. – pagal 1961 m. BK 289 straipsnio 1 dalį, J. S., A. S., G. L. – pagal 1961 m. BK 289 straipsnio 2 dalį, V. S., V. J. – pagal 1961 m. BK 289 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį. Tačiau dėl šių veikų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas buvo suėjęs ne tik priimant pirmosios nuosprendį, bet ir jau atiduodant bylą teismui (1961 m. BK 49 str. 1 d. 3 p.). Todėl baudžiamosios bylos dalis, kurioje V. G., V. R., G. A., M. V., S. M. G., Ž. P., J. B., V. V. B., B. L., G. S., A. Š., G. R., K. I. buvo kaltinami pagal 1961 m. BK 289 straipsnį, G. S. – pagal 1961 m. BK 289 straipsnio 1 dalį, J. S., A. S., G. L. – pagal 1961 m. BK 289 straipsnio 2 dalį., V. S., V. J. – pagal 1961 m. BK 289 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, turi būti nutraukta, minėtų asmenų kaltumo klausimas nebegali būti sprendžiamas (2000 m. BPK 3 str. 1 d. 2 p.).

Remiantis teismų priimtais sprendimais ir nutartimis, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas nėra bendrininkavęs siekdamas padėti užvaldyti svetimą turtą apgaulės būdu ir V. J. kaltumo padarius nusikaltimus, numatytus BK 289 straipsnio 1 ir 2 dalyse, klausimas nebuvo spręstas tik konkrečios baudžiamosios atsakomybės (bausmės) jam taikymo prasme, nes jos nebegalima buvo taikyti dėl suėjusių senaties terminų. Pabrėžė, jog priimti teismų sprendimai (plačiąja prasme) yra privalomi administraciniam teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą dėl asmens, kurio atžvilgiu yra priimtas teismo nuosprendis (ABTĮ 58 str. 4 d.).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog skundžiami tiek atsakovo, tiek Komisijos sprendimai, nežiūrint nepakankamo jų argumentavimo (remiamasi vien kaltinamąja išvada), iš esmės atitinka aukščiau cituotų teisės aktų reikalavimus, keliamus asmenų, kuriems yra patikimos valstybės paslaptys, patikimumui bei lojalumui Lietuvos valstybei. Šių reikalavimų taikymo ypatumus yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 str. 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. Teismas konstatavo, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybes pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama. Teismas nurodė, jog V. J. atžvilgiu teismų nuosprendžiuose padarytos išvados neabejotinai leidžia teigti, kad jis šių reikalavimų neatitinka, todėl jam leidimas susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, negali būti išduotas.