Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu keturiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2009 m. gegužės 20 d. laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Z. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 30 d., apie 14 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su savo sugyventine J. T. metu, tyčia sudavė vieną smūgį peiliu į krūtinę, padarydamas kiauryminį durtinį-pjautinį krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimą su aklu dešinio plaučio pažeidimu, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, dėl ko nukentėjusioji įvykio vietoje mirė, t. y. tyčia nužudė J. T..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis L. Z. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai L. Z. nuteisė už tyčinį savo sugyventinės J. T. nužudymą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad savo kaltę pripažįsta ir dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi, tačiau nusikaltimo padarymo aplinkybių dėl didelio susijaudinimo atkurti negali.

Kolegija daro išvadą, kad apeliantas skunde akcentuodamas savo tariamą didelį susijaudinimą ir atminties praradimą, siekė sąmoningai suklaidinti teismą, bandydamas sušvelninti savo teisinę padėtį. Šią išvadą patvirtina nevienkartinis parodymų keitimas, kurio priežasčių nuteistasis įtikinamai nesugebėjo paaiškinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Štai savo pirmosios apklausos metu (t. 1, b. l. 91-92) L. Z. pripažino, kad dėl pavydo smogė kartą peiliu J. T. į krūtinę. Savo kaltę jis pripažino ir apylinkės teisme, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo klausimą. Kitoje apklausoje (t. 1, b. l. 94-95) jis jau nurodė, kad nežino, kas sužalojo nukentėjusiąją. Iš esmės tokius pačius parodymus nuteistasis davė ir apygardos teisme (t. 1, b. l. 189-190).

Byloje nėra jokių abejonių, kad J. T. nužudė L. Z.. Jo kaltę patvirtina apygardos teismo aptarti ir tinkamai įvertinti V. V. , D. B. parodymai, apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 22-36), iš kurio matyti, kad L. Z. kambaryje (spintelės stalčiuje) rastas didelis virtuvinis peilis, suteptas dėmėmis, primenančiomis kraują, bei specialisto išvada, iš kurios seka, kad ant paminėto peilio ir L. Z. batų yra J. T. kraujas su 99,9999999999 % tikimybe. Savo kaltę dėl J. T. nužudymo apeliacinės instancijos teisme pripažino ir pats nuteistasis, nurodydamas, kad nukentėjusiajai V. V. bute peiliu smogė būdamas susijaudinęs dėl neištikimybės.

Taigi, galimas neištikimybės faktas L. Z. buvo žinomas dar iki nusikalstamos veikos padarymo. Byloje taip pat nustatyta, kad konfliktinės situacijos ir smurtas paminėtų asmenų santykiuose buvo įprastas reiškinys. Pats apeliantas patvirtino, jog pas V. V. atėjo turėdamas kišenėje didelį peilį. Tai reiškia, kad L. Z. , skatinamas pavydo ir pykčio, iš anksto ruošėsi smurtauti, o ne pjaustyti maistą. Toks nuteistojo elgesys įvykio metu atitiko situaciją, buvo tikslingas, kryptingas ir motyvuotas. Visos šios aplinkybės leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad L. Z. orientacija aplinkoje nebuvo sutrikusi, t. y. jis nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo stipraus emocinio susijaudinimo ar kitoje emocinėje būsenoje, kuri turėjo esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nustatyta, kad apeliantas su nukentėjusiąja apie du metus gyveno kartu kaip sugyventiniai. Šią aplinkybę patvirtino liudytojai V. V. , D. B. ir nuteistojo brolis A. Z., kurio negalima įtarti noru pakenkti savo artimam giminaičiui. Partnerystės faktą ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 189), pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino pats nuteistasis, nurodydamas, kad abiejų sugyventinių pinigai buvo bendri, laikomi stalčiuje ir kiekvienas galėjo pasiimti jų tiek, kiek reikia. Paminėtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad L.Z. ir J. T. nusikalstamos veikos padarymo metu bendrai gyveno neįregistravę santuokos (partnerystė). Todėl apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog L. Z. nužudė asmenį, kuris pagal BK 248 str. 2 d. prilyginamas šeimos nariui. Šeimos nario nužudymas yra šią veiką kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 str. 2 d., 3 d. Įstatymas, sugriežtinęs atsakomybę už artimo giminaičio ar šeimos nario nužudymą įsigaliojo nuo 2008 m. birželio 27 d. Nusikalstama veika padaryta 2008 m. birželio 30 d. Taigi, BK 3 str. nuostatos nėra pažeistos.

Iš Vilniaus priklausomybės ligų centro pažymos (t. 1, b. l. 137) matyti, kad L. Z. 2007 m. liepos 31 d. buvo įrašytas į priežiūros grupę. Jam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį ir priklausomybės sindromas.

Iš Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės pažymos seka, kad apeliantas šioje ligoninėje gydytas nuo 2007 m. liepos 6 d. iki 2007 m. liepos 20 d. dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, abstinencijos būklės su delyru. Todėl L. Z. teiginys, kad jis niekada nesigydė dėl priklausomybės nuo alkoholio, neatitinka tikrovės. Nuosprendyje nėra nurodyta, kad nuteistasis dėl šios priklausomybės gydytas du kartus.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad L. Z. nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui. Iš pačio nuteistojo parodymų seka, kad jis su nukentėjusiąja ir V. V. 2008 m. birželio mėn. naktį iš 29 d. į 30 d. girtavo. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 91-92) jis (L. Z. ) taip pat patvirtino, kad 2008 m. birželio 30 d., t. y. betarpiškai prieš jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymą, su J. T. gėrė alų.

Iš liudytojo V. V. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 81-82) matyti, jog nuteistasis įvykio dieną, apie 14 val., pas jį į butą atėjo išgėręs. Šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas teisėtai perskaitė ir pagrįstai į juos atsižvelgė. Byloje taip pat yra duomenų (t. 1, b. l. 86), kad 2008 m. birželio 30 d., 16 val. 40 min., praėjus neilgam laiko tarpui po nusikalstamos veikos padarymo, L. Z. nustatytas sunkus girtumo laipsnis (3,06 promilės). Visos šios aplinkybės, o taip pat nusikalstamos veikos padarymo pobūdis (žudyta svetimame bute, faktiškai šio buto šeimininko akivaizdoje) rodo, kad apelianto apsvaigimas nuo alkoholio padidino jo pasiryžimą nusikalsti. Todėl BK 60 str. 1 d. 9 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė L. Z. nustatyta pagrįstai. Nuteistasis L.Z. keitė savo parodymus. Pirmosios instancijos teisme jis savo kaltę iš esmės neigė. Apeliacinės instancijos teisme jis pripažino, kad smogė peiliu nukentėjusiajai. Tokia kaltininko pozicija negali būti laikoma prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi BK 59 str. 1 d. prasme.

Nuteistajam pagal BK 129 str. 2 d. 3 p. paskirta bausmė yra lygi sankcijos vidurkiui. Įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes), nuteistojo asmenybę (linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, smurtauti), atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą ir kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad L.Z. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.