Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. M. ieškinį atsakovui V. M. dėl sumokėto avanso, baudos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus r. apylinkės teismas 2010-04-26 sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priteisė iš atsakovo V. M. ieškovui B. M. 31 000 Lt avanso; 31 000 Lt baudos; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2009-12-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo V. M. ieškovui B. M. 1863,70 Lt bylinėjimosi išlaidų; laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2010-01-05 teismo nutartimi atsakovo V. M. turtui, panaikino, atsakovui įvykdžius sprendimą. Teismas nustatė, kad pagal 2006-06-19 preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas (atsakovas V. M.) iki 2006-12-19 įsipareigojo parduoti, o pirkėjas (ieškovas B. M.) nupirkti pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esantį (duomenys neskelbtini) už 60 000 Lt. Byloje esantis VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso O. K., įregistravimo pagrindas pirkimo-pardavimo sutartis, 2006-10-20, nuo 2006-11-09. Teismas konstatavo, jog tarp šalių sudaryta sutartis atitinka visus preliminariai pirkimo-pardavimo sutarčiai keliamus reikalavimus. Šalys susitarė pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti iki 2006-12-19, tačiau sutartis tarp šalių nustatytu terminu nebuvo sudaryta, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis 2006-10-20 buvo sudaryta su O. K.. Pagal preliminariąją sutartį ieškovas įvykdė avansinį mokėjimą. Byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas pažeidė preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 ir 6.1 punktus, todėl ieškovo reikalavimas priteisti jo sumokėtą 31 000 Lt avansą bei sumokėti 31 000 Lt baudą už prievolės nevykdymą iš atsakovo yra pagrįstas. Atsakovo atstovas nurodė, kad sutartis buvo sudaryta dėl atsakovo netinkamos psichinės būklės. Yra pateiktas 2008-09-23-10-06 teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, kad V. M. 2006-10-20 sudarant pirkimo-pardavimo sutartį ir 2006-10-27, sudarant paskolos sutartį, konstatuojamas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas pas primityvią asmenybę, tačiau šio sutrikimo lygis netrukdė jam suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad net ir psichinės ligos ar proto negalios, dėl kurios asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, pagal teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą turėjimas savaime nereiškia teisinio veiksnumo neturėjimo, šis atsakovo atstovo argumentas atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Apeliacinio skundo argumentas, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė atsakovo argumentus, susijusius su jo sveikatos būkle ir to sąlygojamu negalėjimu suvokti savo veiksmų reikšmės bei pasekmių ir jų valdyti, atmetamas. Apeliantas remiasi psichologinės-psichiatrinės ekspertizės išvada civilinėje byloje 2-229-578/2009, kurioje buvo patenkintas V. M. ieškinys dėl 2006-10-20 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir 2006-10-27 paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiais CK 1.91 str. 1 d. numatytais pagrindais (dėl apgaulės sudarytas sandoris); ekspertai konstatavo, kad sutarčių sudarymo metu atsakovui buvo diagnozuota įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas, debilumas su asmenybės psichopatizacija, asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, dėl ko buvo apribotos jo galimybės ir gebėjimai visiškai suvokti visas su jo sudarytas sandoriais susijusias aplinkybes. Tačiau tai, kad viena iš sandorio šalių serga psichikos susirgimu savaime nesuponuoja kiekvieno tokio asmens sudaryto sandorio negaliojimo. Tik fizinio asmens, kuris įstatymo numatyta tvarka yra pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės, sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento, t. y. yra niekinis (CK 1.84 str. 2 d.), tačiau atsakovas nebuvo pripažintas neveiksniu įstatymo nustatyta tvarka, tokiomis aplinkybėmis atsakovas nagrinėjamoje byloje nesirėmė. Fizinio asmens, kuris, nors būdamas veiksnus sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu (CK 1.89 str. 1 d.), t. y. toks sandoris su vienos iš sandorio šalies valios trūkumu, priskiriamas prie nuginčijamų sandorių. Nors nagrinėjamoje byloje atsakovas atsikirtinėjo ieškiniui, motyvuodamas, kad 2006-10-20 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir 2006-10-27 paskolos sutarčių sudarymo metu atsakovui buvo diagnozuota įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas, debilumas su asmenybės psichopatizacija, asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, dėl ko buvo apribotos jo galimybės ir gebėjimai visiškai suvokti visas su jo sudarytais sandoriais susijusias aplinkybes; apelianto manymu, tai reiškia, kad ir 2006-06-19 preliminarios sutarties sudarymo metu atsakovas suklydo, vertinamas ieškovo asmenybę, veiksmus ir ketinimus, nenumatė ir negalėjo numatyti tikrųjų tikslų bei sandorio pasirašymo pasekmių, iš ginčijamo sandorio negavo jokios naudos, o ieškovas galimai siekė praturtėti atsakovo sąskaita ir pan., tačiau priešinio reikalavimo dėl preliminarios sutarties pripažinimo negaliojančia dėl apgaulės arba CK 1.89 str. 1 d. numatytais pagrindais pareikšta nebuvo. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismas pagrįstai atmetė atsakovo V. M. atsikirtimo ieškiniui argumentą, kad sutartis buvo sudaryta dėl atsakovo netinkamos psichinės būklės sandorio sudarymo metu; teisėjų kolegija pažymi, kad objektyvių duomenų apie atsakovo teisinio veiksnumo neturėjimą 2006-06-19 preliminarios sutarties sudarymo metu byloje nėra.

Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp šalių paaiškinimų ir bylos medžiagos. Prieštaravimu tarp šalių apeliantas laiko tai, jog jis bylos nagrinėjimo metu neigė gavęs iš ieškovo avansą bei nurodė, jog nepažįsta ieškovo; apelianto manymu, byloje nepateikta įrodymų, jog realiai pinigai būtų sumokėti būtent ta suma, kuri nurodoma sutartyje kaip avansas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis skundo argumentas paneigtas bylos medžiaga: byloje pateiktas grynųjų pinigų priėmimo kvitas, kuris įrodo, kad 2006-06-19 (preliminarios sutarties pasirašymo dieną) V. M. įmokėjo į savo sąskaitą AB SEB Vilniaus bankas 21 300 Lt (b.l. 31); duomenų, kad į atsakovo sąskaitą įmokėti pinigai būtų gauti ne preliminarios sutarties pagrindu, bet iš kitokio šaltinio, byloje nėra. Preliminari sutartis notariškai patvirtinta, šis faktas paneigia atsakovo paaiškinimus, jog jis iki bylos nagrinėjimo teisme nebuvo matęs ieškovo. Teisėjų kolegijos nuomone, šie rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovo paaiškinimus apie tai, kad preliminarios sutarties pasirašymo dieną jis sumokėjo atsakovui V. M. 31 000 Lt avansą ir paneigia atsakovo paaiškinimus, jog jokių pinigų preliminarios sutarties pagrindu jis nebuvo gavęs ir ieškovo iki teisminio proceso nebuvo matęs; avanso pagal sutartį (31 000 Lt) ir V. M. įmokėtų į banką (21 300 Lt) pinigų sumų neatitikimas neįrodo fakto, kad V. M. gavo pagal sutartį tik tiek, kiek įmokėjo į banko sąskaitą. Teismų praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Vadovaudamasi tikimybių pusiausvyros principu, darytina išvada, jog atsakovui pagal sutartį buvo perduota 31 000 Lt suma. Apelianto argumentas, jog teismas nepasisakė dėl ieškovo delsimo kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog ieškovas būtų siekęs geranoriškais būdais prieš kreipdamasis į teismą atgauti neva sumokėtus pinigus, atmetamas, kaip neturintis teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, atsakovas, kaip sandorį pažeidusi šalis taip pat turėjo galimybę siekti kompromiso su ieškovu.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su skundo argumentu, jog teismas neteisingai aiškino ir taikė už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai šaliai taikomos atsakomybės dydį reglamentuojančias teises normas. Savo argumentą apeliantas grindžia bendro pobūdžio samprotavimais apie dvejopą netesybų paskirtį, nurodo, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius; netesybos negali būti priemone vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita; jeigu netesybos yra aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo arba netinkamo vykdymo ir pan. Apeliantas pripažino, kad sutartinės atsakomybės proporcijų keitimas kartu reiškia ir sutarties keitimą; teismui keičiant (mažinant) sutarties nustatytas netesybas turi būti atsižvelgta į į CK 6.233 str. nuostatas dėl sutarties keitimo tik įstatymo numatytais atvejais. Apeliantas pažymi, kad vienas iš tokių sutarties keitimo atveju –įstatymo numatyta teismo teisė pašalinti esminę sutarties šalių nelygybę (CK 6.228 str.); nei vienai iš šalių neturi būti suteiktas perdėtas pranašumas, o pakeista sutarties sąlyga turi atitikti kreditoriaus ir skolininko interesų balansą, sąžiningos verslo praktikos reikalavimus. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 str. ir 6.258 str. nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas iki kokio dydžio netesybos turėtų būti mažinamos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas bylos aplinkybės ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismas baudos sumažinimo nesvarstė; apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai apie netesybų sumažinimo principus nėra susiję su apelianto (atsakovo) pozicija nagrinėjamoje byloje, nes bylos nagrinėjimo metu atsakovas savo atskirtimus ieškiniui grindė atsakovo netinkama psichine būkle sandorio sudarymo metu, tačiau nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu atsakovas neprašė sumažinti sutartyje numatytaą baudą, nereikalavo pašalinti esminę sutarties šalių nelygybę, neįrodinėjo faktinių aplinkybių, įrodančių esminę sutarties šalių nelygybę bei leidžiančių keisti sutarties sąlygas, mažinant sutartines netesybas. Nagrinėjama byla nėra priskiriama prie bylų kategorijų, kuriose teismas turi būti aktyvus, gali savo iniciatyva rinkti įrodymus ir išeiti už pareikštų reikalavimų ribų ir teismas neturėjo procesinio pagrindo tirti, ar nėra nagrinėjamoje byloje aplinkybių, leidžiančių pakeisti sutarties sąlygas bei svarstyti netesybų sumažinimo klausimo, savo iniciatyva, be atitinkamo atsakovo reikalavimo. Dėl išdėstyto paminėti apelianto argumentai atmetami.

Apelianto argumentas, jog teismas nagrinėjamoje byloje nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino įrodymus, tuo pažeisdamas CPK 185 str. įtvirtintus principus, atmetamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas; apeliantas apsiribojo bendro pobūdžio samprotavimais ir citatomis, tačiau nenurodė nagrinėjamos bylos aplinkybių, leidusių apeliantui padaryti išvadą apie netinkamą įrodymų vertinimą.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Apeliacinis skundas buvo priimtas neapmokėtas žyminiu mokesčiu, apelianto prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio teismo nebuvo išspręstas (b.l. 64, 67). Atmetus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija išsprendžia žyminio mokesčio priteisimo iš apelianto klausimą (CPK 93 str. 3 d., 96 str. 2 d.), bei pasisako dėl apelianto prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą dėl sunkios finansinės padėties. Pagal bylos medžiagą apeliantas (atsakovas V. M.) nuo vaikystės serga silpnaprotyste, protiniu atsilikimu, lengvo laipsnio debilumu, dėl ko jo darbingumo lygis 40 proc., ilgą laiką nedirbo, valkatavo (b.l. 34-35); daugiau duomenų apie apelianto turtinę padėtį byloje nėra, taip pat nėra duomenų, kad apeliantas būtų pripažintas socialiai remtinu asmeniu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatymo nustatytų pagrindų atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio visiškai nėra, tačiau jo sveikatos būklė bei ribotos galimybės įsidarbinti sudaro pagrindą atleisti jį nuo žyminio mokesčio iš dalies – iki 300 Lt (CPK 83 str. 2 d.).

Iš apelianto valstybei priteisiamos dokumentų siuntimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. M. valstybės biudžetui 300 Lt (tris šimtus litų) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.

Priteisti iš atsakovo V. M. 5,70 Lt (penkis litus, 70 centų) dokumentų siuntimo išlaidų valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).