Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Kaziui Rakauskui, atsakovės atstovui advokatui Virgilijui Kaupui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Agnei Karalienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos ambasada (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2015-09-04 sprendimu Nr. 64.5.1.9-65 atsisakė pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui S. Z. išduoti nacionalinę vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką (b. l. 5-6)

panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2015-09-04 sprendimą dėl pareiškėjo;įpareigoti atsakovą imtis priemonių, kad pareiškėjui nedelsiant ir be papildomo mokesčio būtų išduota viza atvykimui į Lietuvos Respubliką.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

2015-08-26 Ambasados konsulė kreipėsi konsultacijos į Lietuvos specialiąsias tarnybas, o 2015-09-03 gavo Valstybės saugumo departamento atsakymą, kad rekomenduojama pareiškėjui vizos neišduoti, nes užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą, nustato Užsienio reikalų ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Užsienio reikalų ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl Užsienio reikalų ministerijos konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pokalbio (interviu) metu gauta informacija bei pareiškėjo pateikti duomenys buvo nepakankami pagrįsti pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslą ir sąlygas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, pateiktų dokumentų pagrindu negavęs prašomos vizos, turi teisę vėl kreiptis į Ambasadą dėl vizos gavimo pateikiant papildomus duomenis ir dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo Pareiškėjui išduoti Nacionalinę vizą (b. l. 19-23).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos parlamento ir tarybos 2006-03-15 Reglamentas (EB) Nr. 562/2006, nustatantis taisykles, reglamentuojančias asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksas (toliau - Šengeno sienų kodeksas), Vienos konvencija dėl konsulinių santykių (toliau - Vienos konvencija), Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Konsulinio statuto (toliau - Konsulinis statutas), Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtintas Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo bei panaikinimo, konsultavimosi, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo ir kvietimo užsieniečiui laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką patvirtinimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), Europos parlamento ir tarybos 2009-07-13 reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas).

Įvertinus šių teisės aktų normas, darytina išvada, kad trečiųjų šalių piliečiai, norėdami atvykti į Šengeno erdvę, turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą, sąlygas bei įrodyti pragyvenimo lėšų turėjimą buvimo laikotarpiu, grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie būtų įleisti, arba teisėtai gauti tokių lėšų. Konsulinis pareigūnas, spręsdamas vizų išdavimo klausimą, turi teisę kreiptis pagalbos į kompetentingas šalies institucijas, gauti iš jų paaiškinimus, įrodymus dėl vizos prašančio asmens. Sprendimą dėl vizos išdavimo konsulinis pareigūnas priima savarankiškai įvertinęs visą surinktą medžiagą. Taigi konsulinis pareigūnas, priimdamas sprendimą išduoti ar neišduoti vizą, privalo įvertinti vizos prašančio asmens tikrąjį buvimo tikslą ir sąlygas bei turimas lėšas, jo sąžiningumą, socialinę bei ekonominę padėtį, taip pat turi vertinti kilmės šalies ekonominę padėtį (nedarbo lygis, skurdas ir kt.).

Nustatyta, kad pareiškėjas 2015-08-25 pateikė Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) prašymą (b. l. 19-21) išduoti Nacionalinę vizą, prašymo pagrindu nurodė – verslo kūrimas, pragyvenimo lėšas padengs pats, pateikė paso kopiją, kelionės sveikatos draudimo dokumentą, Migracijos departamento pranešimą dėl sprendimo leisti laikinai gyventi Lietuvoje, 2015-02-25 T. T. sutikimą leisti gyventi bute ir kt. (b. l. 24-28). Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsniu, 2015-09-04 sprendimu Nr. 64.5.1.9-65 nusprendė atsisakyti išduoti Nacionalinę vizą pareiškėjui (b. l. 22-23). Savo sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, užsienietis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Taigi Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) suabejojo pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslu, nes jis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (Įstatymo 19 straipsnio 2 punktas).

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 punkte numatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Asmuo, prašantis vizos, privalo pagrįsti numatomo buvimo tikslą, sąlygas bei įrodyti pragyvenimo lėšų turėjimą.

Įstatymo 19 straipsnio, nustatančio atsisakymo išduoti nacionalinę vizą ir vizos panaikinimo pagrindus, 2 punkte numatytas vienas iš pagrindų atsisakyti išduoti vizą yra tai, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Detalesnę dokumentų vizai gauti pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimo tvarką, konsultavimąsi dėl vizų reglamentuoja Aprašas. Pagal Aprašo 4 punktą dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja įgalioti vizų tarnybų valstybės tarnautojai, jie sprendžia ir klausimus, susijusius su vizos išdavimu, atsisakymu išduoti vizą. Aprašo 72 punktas nustato, kad vienkartinei nacionalinei vizai gauti užsienietis Lietuvos vizų tarnybai užsienyje pateikia prašymą, galiojantį kelionės dokumentą, išduotą per pastaruosius dešimt metų, kurio galiojimo laikas turi būti ne mažiau kaip 3 mėnesiais ilgesnis už prašomos išduoti vizos galiojimo laiką, nuotrauką, sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą ir kt. Pagal Aprašo 74 punktą įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas turi teisę pareikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytus duomenis. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinis teismas nacionalinės teisės normą turi aiškinti ir taikyti kiek įmanoma Sąjungos teisės reikalavimus atitinkančiu būdu, šis principas įpareigoja nacionalinį teismą atsižvelgti į visą nacionalinę teisę tam, kad būtų įvertinta, kokiu mastu ji turi būti taikoma, siekiant išvengti priešingo Sąjungos teisei rezultato (75 - 76 punktai). Pažymėtina, kad vien pareiškėjo dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, be kita ko, ar nėra Įstatymo 19 straipsnyje nustatytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų. Pasak teismo, vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pažymėjo, kad Migracijos departamento pranešimas apie priimtą sprendimą leisti pareiškėjui laikinai ar nuolat gyventi išdavimas nebūtinai nulemia nacionalinės vizos išdavimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-822-184/2014). Pagal LVAT suformuotą praktiką pareiškėjui tenka pareiga pateikti informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti tokias abejones, be to pareiškėjas įmonę įsigijo neturėdamas nei leidimo, nei vizos, todėl negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad nusipirkęs įmonę, galės lengviau gauti leidimą ar vizą (LVAT administracinėse bylose Nr. A-858-619/2014; Nr. A-858-421/2014).

Taigi aptartas teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą, nustato Užsienio reikalų ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Paminėti teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis priimdamas dokumentus kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu. Bylos įrodymai patvirtina, kad konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl jis atliko su pareiškėju pokalbį (interviu), kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą. Konsulinis pareigūnas gavęs visą jam reikalingą informaciją, ją įvertinęs turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.

Pareiškėjo argumentai, jog jis konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, o konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą, nėra teisingi, nes pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, tikslą ir sąlygas, kad turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Pareiškėjas pokalbio (interviu) metu blogai kalbėjo anglų kalba, teigė, jog ketina vykti kartu su savo broliu, kuris yra įmonės akcininkas. Dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pateikė Migracijos departamentui per tarpininkaujantį advokatą S. Rėksnį, kurio pagalba buvo įsteigta įmonė (restoranas), kuris teiktų maitinimo paslaugas. Paklaustas, kokiu adresu registruotas jo įmonės biuras, konkretaus adreso pateikti negalėjo, neturėjo jokios informacijos apie patalpų dydį, įrangą, baldus, kas yra nuomotojas, kokio dydžio nuomos mokestis ir pan. Pareiškėjas nežinojo, kokie reikalavimai keliami tokiai maitinimo įstaigai, nieko nežinojo apie mokesčių sistemą; įmonė neveikianti, darbuotojų joje nėra; paaiškino, kad ketina pirkti hetal mėsą ir kitus produktus Danijoje, kur gyvena jo dėdė ir pusbroliai (kiti jo pusbroliai gyvena Prancūzijoje ir Ispanijoje), negalėjo paaiškinti, kaip ketina konkuruoti su kitais panašaus pobūdžio restoranais įsigydamas maisto produktus Danijoje, kur kainos yra didesnės, negalėjo nurodyti, kokiu adresu apsigyvens, teigė, jog apsistos advokato bute (nors jokių patvirtinančių dokumentų nepateikė). Byloje esantis T. T. pareiškimas (b. l. 24) patvirtina, kad šis asmuo sutinka, jog pareiškėjas deklaruotų savo gyvenamąją vietą bute (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė jo apgyvendinimą (vietą, sąlygas) pagrindžiančių dokumentų - apie gyvenamojo ploto tinkamumą apgyvendinti pareiškėją, apie kviečiančiojo asmens pajamas, apie nurodytoje vietoje tinkamas pareiškėjui gyvenimo sąlygas kartu su kviečiančiuoju asmeniu (ir/ar jo šeima). Be to Valstybės saugumo pateiktas atsiliepimas, kita medžiaga (b. l. 32-46) patvirtina, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų Lietuvos Respublikoje. Šias aplinkybes taip pat patvirtina Valstybės saugumo departamento pateikta riboto naudojimo medžiaga, su kuria teismas susipažino (b. l. 50).

Vadinasi, Ambasados tarnautojas, įvertinęs pareiškėjo prašymą, pateiktus dokumentus, paaiškinimus, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu, nustatančiu Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimą, turėjo diskrecijos teisę įvertinti gautą pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į Europos sąjungą pavojų nagrinėjant prašymus dėl Europos sąjungos ir Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Ambasados (duomenys neskelbtini) pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl jo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl jis turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pareiškėjas nepaisė teisės aktų nustatytų reikalavimų pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimą Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Europos Sąjungos šalyje, sąlygas, kad turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtą ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, iki pastarasis susirinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą. Nagrinėjamoje byloje svarstomu atveju konsului sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo konsulo nustatytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai sukėlė rimtų įtarimų, kad tikrieji pareiškėjo kelionės į Lietuvą tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėjas. Todėl konsulinis pareigūnas pagrįstai ginčijamą sprendimą priėmė Įstatymo 19 straipsnio pagrindu - nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas.

Įvertinus faktines bylos aplinkybes ir teisės aktų, reglamentuojančių vizų išdavimą nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjui buvo pagrįstai atsisakyta išduoti Nacionalinę vizą. Atsakovė nepažeidė procesinių procedūrų nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl Nacionalinės vizos išdavimo, priimtas 2015-09-04 sprendimas pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą ir/ar jo diplomatinę atstovybę užsienyje išduoti pareiškėjui vienkartinę Nacionalinę vizą, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo S. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.