- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-18
- Bylos Nr.
- 1A-84-366/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-25256-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- M. P., N. Z., ir M
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. P. ir N. Z. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-01-04 nuosprendžio, kuriuo:
M. P. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu M. P. paskirtos bausmės iš dalies pridėta 2018 m. rugpjūčio 16 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė ir nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.
N. Z. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. D., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. M. P., N. Z. ir M. D. nuteisti už tai, kad jie iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą įsibraunant į G. J. gyvenamąjį būstą, M. P. nurodžius asmenį – G. J. pas kurį turėtų būti nemaža pinigų suma, 2018 m. gegužės 29 d. susitiko (duomenys neskelbtini) mieste, apie 4.30 val., nuvyko M. P. nurodytu G. J. gyvenamosios vietos adresu, esančiu (duomenys neskelbtini), M. P. liko laukti automobilyje atokiau nuo (duomenys neskelbtini) namo, N. Z. kartu su M. D. nuėjo prie nukentėjusiojo G. J. namų ir paskambino į namo duris, kurias atidarius nukentėjusiajam G. J., N. Z. papurškė pastarajam į akis dujų balionėliu ir vieną kartą ranka sudavė į krūtinę, taip panaudodami fizinį smurtą ir atimdami galimybę G. J. priešintis, įsibrovė į gyvenamąjį patalpą - namą (duomenys neskelbtini)., kur M. D. laikė nukentėjusiąją I. M., kad pastaroji neturėtų galimybės pasipriešinti, N. Z. reikalavo nukentėjusiojo G. J. pinigų bei jų ieškojo apžiūrinėdamas namus, neradęs didesnės sumos pinigų, pagrobė G. J. priklausantį turtą - mobilaus ryšio telefoną „Nokia RM-1111” - 50 eurų vertės, iš piniginės ištraukė pinigus - 50 eurų, I. M. priklausantį turtą - mobilaus ryšio telefoną “Samsung GT-S7580“ - 380 eurų vertės, tuo N. Z. ir M. D. kaip vykdytojai bendrais veiksmais įsibrovę į gyvenamąjį būstą ir panaudoję fizinį smurtą bei atėmę galimybę nukentėjusiesiems priešintis, pagrobė svetimą turtą bendros 480 eurų vertės, o M. P. kaip padėjėjas teikdamas informaciją apie nukentėjusiojo turimus pinigus, nurodydamas nukentėjusiojo gyvenamąjį namą ir namo vietą kur gali būti saugomi pinigai, padėjo N. Z. ir M. D. padaryti nusikaltimą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis N. Z. prašo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei švelninti bausmę. Skunde nurodoma, kad kaltinamajame akte buvo nurodyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nurodyta nebuvo. Tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje nepripažino nei vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir pripažino dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir tai lėmė per griežtos bausmės skyrimą.
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl jo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tvirtina, jog teikė informaciją N. Z. apie G. J. tik kaip apie asmenį, iš kurio galima pasiskolinti pinigų arba gauti informaciją apie darbą užsienyje. Kad planuojamas nusikaltimas nežinojo. Todėl jo (M. P.) statusas byloje turėtų būti tik kaip liudytojo.
3.1. Skunde nurodoma, kad teismas jo (M. P.) kaltę grindė bendrininko M. D. parodymais, kurie prieštarauja N. Z. parodymams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad vien kaltinamojo parodymai prieš kitą kaltinamąjį negali būti laikomi pakankamais įrodymais, nes kaltinamieji gali vienas kitą apšnekėti, siekdami pasilengvinti baudžiamąją atsakomybę. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo apklausti svarbų liudytoją - taksistą D. D., kuris girdėjo pokalbį automobilyje. Nebuvo pakankamai įvertintos telefoninių pokalbių išklotinės. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, jais tikėti negalima.
4. Teismo posėdyje nuteistieji N. Z. ir M. P. bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliaciniai skundai atmetami.
5.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas apeliacinio proceso metu patikrina bylą tiek kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šuo konkrečiu atveju nuteistasis M. P. teigia, kad jokio nusikaltimo nepadarė ir prašo išteisinti, o nuteistasis N. Z. neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau teigia, kad jam paskirta per griežta bausmė.
Dėl M. P. apeliacinio skundo
5.2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl jo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ir tai lėmė jo nepagrįstą nuteisimą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį.
5.3. Pagal skundžiamą teismo nuosprendį M. P. vaidmuo vykdant plėšimą bendrininkų grupėje buvo kvalifikuoti kaip padėjėjo, nes jis padėjo N. Z. ir M. D. padaryti nusikaltimą, teikdamas informaciją apie nukentėjusiojo turimus pinigus, nurodydamas nukentėjusiojo gyvenamąjį namą ir namo vietą kur gali būti saugomi pinigai. Nuteistasis ginčija šias teismo nustatytas aplinkybes, tvirtindamas, jog teikė informaciją N. Z. apie G. J. tik kaip apie asmenį, iš kurio galima pasiskolinti pinigų arba gauti informaciją apie darbą užsienyje. Apie planuojamą nusikaltimą nežinojo, todėl jo (M. P.) statusas byloje turėjo būti tik kaip liudytojo. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
5.4. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šią normą būtina įrodymų vertinimo sąlyga yra įstatymo nustatytas imperatyvas, jog teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita įrodymų vertinimo sąlyga yra reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo aspektu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija neturi pagrindo abejoti, kad teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
5.5. Teismas M. P. kaltę, kad jis padėjo N. Z. ir M. D. padaryti plėšimą, teikdamas informaciją apie nukentėjusiojo turimus pinigus, nurodydamas nukentėjusiojo gyvenamąjį namą ir namo vietą kur gali būti saugomi pinigai, grindė byloje esančiais įrodymais: pačių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nukentėjusiųjų G. J. ir I. M. parodymais, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, telefoninių pokalbių ir kitų elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos analize. Minėtais įrodymais nustatyta, kad N. Z. ir M. P. nusikaltimo išvakarėse bei kelios valandos iki nusikaltimo įvykdymo tarpusavyje intensyviai bendravo telefonu. Visi trys nuteistieji pripažino, kad telefonu buvo bendrauta dėl važiavimo į (duomenys neskelbtini) pas M. P. nurodytą asmenį, kuris yra grįžęs iš užsienio. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra, ginčas kyla tik dėl važiavimo tikslo ir dėl M. P. vaidmens nusikaltimo daryme. Nuteistųjų parodymai nebuvo nuoseklūs: ikiteisminio tyrimo metu visi trys nuteistieji prisipažino pagal pareikštus įtarimus pilnai, pripažindami, kad jų tikslas buvo užvaldyti svetimus, G. J. priklausančius pinigus, tačiau teisiamojo posėdžio metu M. P. ir N. Z. pakeitus parodymus, klausimas iškilo dėl kelionės pas G. J. tikslo: M. P. pateikė versiją, kad N. Z. nurodė G. J. tik kaip asmenį, su kuriuo galima pakalbėti apie darbą užsienyje arba iš kurio galima pasiskolinti pinigų ir dėl šio tikslo palydėjo jį su draugu M. D. link G. J. namo. Pritardamas G. J. versijai, N. Z. teisiamojo posėdžio metu paneigė savo parodymus apie susitarimą su M. P. dėl planuoto plėšimo, teigdamas, kad jam vienam kilo mintis įvykdyti plėšimą, niekam apie tai nesakė. M. D. teisiamojo posėdžio metu buvo nenuoseklus – iš pradžių pripažino, kad planavo su N. Z. apiplėšti M. P. nurodytą asmenį ir pasidalinti pinigus ant trijų, tačiau po N. Z. parodymų, šiems pritarė, paaiškinęs, kad dėl traumos galėjo būti netikslus.
5.6. Pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame procese M. P. pateikta versija, kad N. Z. ir M. D. parodė nukentėjusiojo gyvenamąjį namą tik dėl pokalbio apie darbą ir dėl galimybės pasiskolinti pinigų, kuri buvo palaikoma ir kitų nuteistųjų, yra visiškai nelogiška ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kolegijai, įvertinusiai nuteistųjų parodymus viso proceso metu ir sulyginusiai juos su kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais, nelieka abejonių dėl pirmosios instancijos teismo konstatuoto M. P. kaip padėjėjo vaidmens nusikaltimo daryme. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų parodymai, kuriais jie prisipažino kaltais, sutapo tarpusavyje esminėse aplinkybėse. M. P. 2018-07-28 parodė, kad išgertuvių metu N. Z. teiravosi ar jis nežino kokių žmonių, grįžusių iš užsienio ir parsivežusių pinigų. Suprato, kad N. Z. klausia turėdamas tikslą apvogti. Jis pasakė, kad žino vieną žmogų grįžusį iš užsienio, turėdamas mintyse G. J.. Po mėnesio N. Z. paskambino telefonu ir paklausė ar galės parodyti kur gyvena tas žmogus, apie kurį buvo kalbėję. Vykusius pokalbius telefonu patvirtina telefoninių pokalbių ir kitų elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos analizė (2 t., b. l. 83-86). Kaip nurodė M. D., M. P. ir N. Z. telefonu tarėsi dėl G. J. pinigų - 2000 Eur pagrobimo. M. D. tokiems N. Z. ketinimams pritarė ir sutiko prisidėti prie jų planuojamo nusikaltimo. Jis taip pat nurodė, kad pagrobtus pinigus buvo sutarę pasidalinti į tris dalis, tai yra jam, N. Z. ir M. P. (t. 2, b.l. 100-102, 116, t. 4, b.l. 51-53). Pagal susitarimą N. Z. ir M. D., atvažiavusius iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) taksi automobiliu, pasitiko M. P., kuris įsėdo į automobilį ir rodė vairuotojui kelią link G. J. namo. Privažiavus G. J. namą N. Z. ir M. D. išlipo, o N. P. pasiliko automobilyje, nes kaip jis pats pirmosios apklausos metu nurodė, nenorėjo daryti nusikaltimo. Kai N. Z. ir M. D. išlipo iš automobilio, vairuotojas pavažiavo į atokesnę vietą ir laukė kol šie sugrįš. Antros apklausos metu M. P. parodymus duoti atsisakė, dėl kaltės nepasisakė (2 t., b.l. 170-172).
5.7. Kaip jau minėta, teisiamojo posėdžio metu nuteistųjų parodymai keitėsi: M. P. savo kaltę paneigė visiškai, tvirtindamas, kad kelią link G. J. namų N. Z. ir M. D. parodė ne tam kad įvykdytų plėšimą, o tik dėl pokalbio apie darbą užsienyje ar dėl galimybės pasiskolinti, o N. Z. tvirtino, kad jis vienas sugalvojo daryti nusikaltimą ir apie tai niekam nesakė (t. 4, b.l. 53-54). Esant tokioms aplinkybėms, įrodymams patikrinti į teisiamąjį posėdį buvo pakviestos ir liudytojomis apklaustos tyrėjos S. B. ir L. Ž., kurios parodė, kad apklausos vyko dalyvaujant advokatams. M. P., N. Z. ir M. D. buvo išaiškintos jų teisės. Susipažinę su pareikštais įtarimais, įtariamieji kaltais prisipažino ir davė parodymus. S. B. žodžiais tariant, M. P. protokolo nepasirašė tik dėl to, kad ji nesutiko panaikinti M. P. nurodytų aplinkybių, visiškai nesusijusių su atliekamu tyrimu ( dėl jo kelionės į (duomenys neskelbtini)) (4 t., b.l. 64-65). Teismas neturėjo pagrindo netikėti šiais policijos pareigūnių parodymais, nes byloje nėra duomenų, kad pareigūnės gali būti šališkos, suinteresuotos bylos baigtimi ir dėl kažkokių priežasčių turėtų tikslą apkalbėti nuteistuosius. Tokių aplinkybių nenurodė ir nuteistieji.
5.8. Pirmosios instancijos teisme pasirinkto gynybos būdo M. P. laikėsi ir apeliacinio proceso metu, tačiau kolegija tokius skundo argumentus laiko visiškai nelogiškais ir prieštaraujančiais kitiems byloje esantiems objektyviems įrodymams. M. P. versiją palaikantys N. Z. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad jis vienas sugalvojo daryti nusikaltimą ir apie tai niekam nesakė, paneigia ne tik visų trijų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bet ir nukentėjusiųjų G. J. ir I. M. nuoseklūs parodymai apie įvykio aplinkybes, pagal kurias N. Z. ir M. D. veiksmai, įsibrovus į jų gyvenamąjį namą, buvo iš anksto suderinti ir pakankamai koordinuoti: G. J. atidarius duris, N. Z. iškarto papurškė į veidą dujas, po to sudavė į krūtinę ir dar kartą papurškė į akis. M. D. stovėjo prie I. M. ir žiūrėjo, kad ši nevaikščiotų ir neiškviestų policijos, kol N. Z. apžiūrinėjo kambarius. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad M. D. aiškiai žinojo vizito tikslą ir veikė pagal suderintą planą. Nukentėjusieji taip pat parodė, kad įsibrovėliai reikalavo pinigų, klausė kur „salionas“. Iš šių žodžių G. J. suprato, kad įsibrovę asmenys yra susiję su M. P., nes jis iki įvykio buvo atvykęs skolintis pinigų ir tik jis žinojo, kad pinigai yra laikomi „salione“ (4 t., b.l. 55). Šie nukentėjusiojo parodymai paaiškina priežastį kodėl M. P. liko bendrininkų laukti automobilyje – jis žinojo, kad bus vykdomas plėšimas, kurio metu jis būtų atpažintas. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal apelianto pateikiamą naują versiją nelogiška būtų be išankstinio susitarimo naktį važiuoti už 200 eurų taksi automobiliu iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) pas nepažįstamą žmogų skolintis pinigų ar paklausti dominančios informacijos apie darbą užsienyje, kurią galima būtų gauti ir telefonu. Be to į namą ėjo tik N. Z. ir M. D., t.y. asmenys, kurie visiškai nepažinojo nukentėjusiųjų, o tuo tarpu M. P., asmeniškai pažinojęs nukentėjusius, pasiliko automobilyje. Išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir M. P. apeliacinio skundo argumentus, kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad M. P., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su N. Z. ir M. D., tikslu pagrobti svetimą G. J. turtą įsibraunant į jo gyvenamąjį būstą, suteikė informaciją apie nukentėjusiojo turimus pinigus, palydėjo iki nukentėjusiojo gyvenamojo namo ir nurodė vietą name, kur gali būti saugomi pinigai, t.y. davė patarimus be kurių nusikaltimas nebūtų padarytas. Todėl M. P. veiksmai teisingai įvertinti kaip nusikaltimo padėjėjas ir kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį. Išteisinti M. P. skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
5.9. Kolegija pastebi, kad pirmos instancijos teismas M. P. veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, nesilaikant BPK 256 straipsnyje numatytos tvarkos, t.y. neperspėjęs proceso šalių, tačiau tai nelaikytina esminiu pažeidimu. M. P. veikos faktinės aplinkybės nebuvo keičiamos. Nuteistasis savo teisę gintis realizavo paduodamas apeliacinį skundą bei pasisakydamas apeliacinės instancijos teisme ir išdėstydamas kodėl jis negali būti laikomas nusikalstamos veikos padėjėju.
Dėl N. Z. apeliacinio skundo
5.10. Nuteistasis N. Z. apeliaciniu skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei švelninti bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais duomenimis, turinčiais reikšmės skiriant bausmę, skundo prašymą atmeta.
5.11. Pirmosios instancijos teismas nepripažino nei vienos N. Z. baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir su tokiu sprendimu sutinka apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai baudžiamąją atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti, būtina konstatuoti, kad kaltinamasis prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Šiuo atveju, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, N. Z. prisipažino padaręs nusikaltimą tik iš dalies. Kolegija, susipažinusi su jo parodymais viso proceso metu, pažymi, kad N. Z. parodymai nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis pilnai prisipažino, kad susitaręs telefonu su M. P., važiavo drauge su M. D. taksi automobiliu į (duomenys neskelbtini) tikslu įvykdyti plėšimą M. P. nurodyto asmens namuose, kuris neseniai grįžo iš užsienio ir parsivežė pinigų. Teisiamojo posėdžio metu teigė, kad nebuvo susitarimo įvykdyti plėšimą G. J. atžvilgiu – tokia mintis kilo tik jam vienam, o kartu į nukentėjusiojo namą einančiam M. D. pasakė, kad eina atsiimti skolos. Šie nuteistojo N. Z. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus teismas turėjo motyvuotai paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, todėl pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte esančią atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir vertinti ją skiriant N. Z. bausmę, nebuvo jokio pagrindo.
5.12. Teismas pagrįstai nustatė net dvi M. Z. baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktuose, nes jis nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, tai yra būdamas recidyvistu.
5.13. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas nesivadovavo kaltinamuoju aktu, kuriame konstatuota viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau kolegija pažymi, kad teismas nėra saistomas prokuroro siūloma bausme, o tuo pačiu ir jo siūlomomis kaltininko atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis - bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurioje jis savarankiškai vertina bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nustato bausmę, kuri atitiktų BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.
5.14. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad N. Z. padarė baigtą tyčinį sunkų nusikaltimą, kuriame jo vaidmuo buvo pats pavojingiausias ir pasireiškė kaip aktyvaus nusikaltimo vykdytojo. Praeityje teistas net 17 kartų už tyčinių nusikaltimų padarymą, skirtos gan griežtos bausmės įtakos nuteistojo elgesiui neturėjo. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad fizinis smurtas buvo panaudotas tik vieno nukentėjusiojo atžvilgiu ir liekamųjų reiškinių nesukėlė, buvo pagrobtas sąlyginai nedidelės vertės turtas. Įvertinus minėtas bei dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis mažesnis, tačiau artimas sankcijoje esančiam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, negali būti laikoma per griežta.
5.15. Apibendrinant tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtas Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-01-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistųjų M. P. ir N. Z. apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų M. P. ir N. Z. apeliacinius skundus atmesti.