Šiaulių apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės mažosios bendrijos „Meluka“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei V. R. individualiai įmonei,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teisme priimtas ieškovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Meluka“ pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei V. R. individualiai įmonei (toliau – IĮ).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

V. R. individualiai įmonei keltina bankroto byla.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę, o šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais privalo: 1) kreditorius (kreditoriai); 2) įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose, turintis (turintys) teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (toliau – vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją); 3) likvidatorius. Nurodyti asmenys gali pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus (ĮBĮ 4 straipsnis).

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalį teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu: 1) įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; 2) įmonei iškelta restruktūrizavimo bylą; 3) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 dalyje numatytus atvejus. Teismas nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad pagrindų, įpareigojančių atsisakyti kelti bankroto bylą, nėra.

Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalį bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.

ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Lietuvos teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Dėl to bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pagal 2017 m. gegužės 4 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, patvirtintą notaro, atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 21 000 Eur. 2019 m. gegužės 21 d. reikalavimu (pranešimu) ieškovė pareikalavo atsakovės iki 2019 m. birželio 21 d. pagal 2017 m. gegužės 4 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį sumokėti 21 000 Eur skolą. 2019 m. gegužės 23 d. raštu „Dėl skolos sumokėjimo“ pranešė, kad skolos pagal minėtą neprotestuotiną paprastąjį vekselį apmokėti negalės, kadangi įmonės finansinė padėtis bloga, visas turtas ir sąskaitos yra areštuotos antstolių. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju akivaizdžiai egzistuoja vienas iš ĮBĮ įtvirtintų pagrindų bankroto bylai iškelti – įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas).

Šiaulių apygardos teismas 2019 m. birželio 7 d. nutartimi įpareigojo atsakovės V. R. IĮ vadovą per 5 dienas nuo nutarties įteikimo dienos pateikti teismui įmonės finansinės apskaitos dokumentus, kreditorių ir debitorių sąrašus, duomenis apie turimą, įkeistą turtą ir kitus turtinius įsipareigojimus, teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka. Teismui buvo pateiktas 2019 m. birželio 17 d. įmonės balansas, iš kurio nustatyta, kad įmonė turi turto už 3953 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 43979 Eur. Teismui taip pat pateiktas turimo turto sąrašas bei kreditorių sąrašas, sudarytas 2019 m. birželio 17 d. duomenimis.

Teismas, įvertinęs visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, atsižvelgdamas į minėtas ĮBĮ nuostatas, sprendžia, jog nėra abejonių, kad atsakovė V. R. IĮ yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla.

Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles, subjektas. Individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika lemia, jog bankroto byloje apskaitomas ir nukreipiamas kreditorinių reikalavimų tenkinimui ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininkams (dalyviams) nuosavybės teise priklausantis turtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1254/2013). ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas numato, kad tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 4 dalį, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra individuali (personalinė) įmonė ir ūkinė bendrija. Kadangi individualios įmonės priskiriamos prie neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, jų savininkai, vadovaujantis CK 2.50 straipsnio 2 dalimi, CPK 673 straipsniu, ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalimi, subsidiariai atsako pagal įmonės prievoles, t. y. paaiškėjus, jog įmonė turto neturi ar turi nepakankamai, prievolė priverstinai gali būti įvykdoma iš įmonės savininkų turto.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovės V. R. IĮ savininkas yra V. R.. Atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas, teismas sprendžia, kad įvertinus tai, jog įmonės bankroto procesas yra tiesiogiai susijęs su jos savininko teisėmis ir pareigomis, siekiant apsaugoti visų kreditorių interesus, yra tikslinga įtraukti į bylą bendraatsakoviu bankrutuojančios įmonės savininką V. R. (CPK 43 straipsnio 2 dalis).

Bankroto administratorių atrankos kompiuterinė programa atrinko administratorę UAB „Vadybos apskaita“. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalimi, įmonės administratore skirtina UAB „Vadybos apskaita“, sąrašo eilės numeris B-JA014.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punktu, 4 straipsnio 2 punktu, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 straipsniu, 9 straipsnio 7 dalies 1–2 punktais, 10 straipsnio 4 ir 6 dalimis, 11 straipsnio 2 dalimi, teismas

nutaria:

1. Iškelti bankroto bylą V. R. IĮ (įmonės kodas 157652489, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini).

2. B. V. R. IĮ administratore paskirti UAB „Vadybos apskaita“ (asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas, sąrašo Nr. B-JA014).

3. Į. V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) į bankrutuojančios V. R. IĮ bankroto bylą bendraatsakoviu.

4. A. V. R. IĮ (į. k. 157652489, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį materialųjį turtą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

5. U. V. R. IĮ vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir be teismo leidimo parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti ar kitokiais būdais perleisti turtą.

6. Nustatyti 30 dienų terminą V. R. IĮ kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Pirmąjį kreditorių susirinkimą sušaukti per 15 dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos.

7. Pavesti administratorei atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktuose, 7 dalies 8 punkte, 11 straipsnio 5 dalyje, bei per 20 darbo dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pateikti teismui sąmatą bendrovės lėšų sumai, kurią jis turės teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti.

8. V. R. IĮ valdymo organams nustatyti 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos laikotarpį perduoti įmonės administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, taip pat visus dokumentus.

9. Nustatyti, kad V. R. IĮ nuo nutarties įsiteisėjimo dienos įgyja bankrutuojančios įmonės statusą.

Apie iškeltą V. R. IĮ bankroto bylą pranešti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, VĮ Registrų centras, tvarkančiai Juridinių asmenų registrą, ieškovei MB „Meluka“, atsakovei V. R. IĮ, bendraatsakoviui V. R., paskirtai bankroto administratorei.

Nutartį dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdyti skubiai.

Nutartis per 10 dienų nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.