Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-04-14 · Administracinė byla Nr. I-1984-422/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-04-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-12-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-14
Bylos Nr.
I-1984-422/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01867-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1984-422/2015Proceso Nr. 3-62-3-01867-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 14 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Neringai Musinienei,dalyvaujant pareiškėjui A. S. ,

atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atstovė E. Z. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 5792 Eur (20 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-6), prašyme (b.l. 27-28) ir teismo posėdžio metu nurodė, jog jis į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją atvyko 2012-04-19. Laikotarpiu nuo 2013-04-18 iki 2013-10-18 buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 6, 15 ir 16, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiavo gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių ploto, todėl buvo iš esmės sumažinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Kadangi kamerose gyvenamojo ploto teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose, negalėjo normaliai judėti. Nurodė, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, sienos ir lubos buvo apipelijusios nuo drėgmės, neužtikrintas tinkamas apšvietimas. Kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, pablogėjo sveikata. Tvirtina, kad į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, nes jo atžvilgiu Kriminalinės žvalgybos pareigūnai naudojo psichologinį smurtą, buvo grasinama susidorojimu. Kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje pareiškėjas prilygina nežmoniškoms, kankinančioms ir reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią vertina 5792 Eur (20 000 Lt).

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir Pravieniškių PN - AK) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l.9-16) bei atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laiką laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimą pažeidė 15 kartų. Pravieniškių PN – AK direktoriaus 2013-04-18 nutarimu Nr. 67-596 už BVK 110 str. 1 d. 2 p. nuostatų pažeidimą pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas 2013-04-19 buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas Nr. 16, nuo 2013-05-03 – kamerą Nr.6, nuo 2013-05-30 – kamerą Nr. 13 ir nuo 2013-05-31 – kamerą Nr. 6. Pareiškėjo kalėjimo minėtose kamerose metu teisės aktuose reglamentuota minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Skaičiuojant kamerų gyvenamąjį plotą nevertinamas kameros inventoriaus bei nuteistųjų asmeninių daiktų užimamas plotas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo gyvenamojo ploto atmestini. Kameros, kuriose kalėjo pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, jose įrengti plastikiniai darinėjami, skaidraus stiklo langai. Sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų atitverti mūrine siena. Siekiant užtikrinti tinkamą kamerų apšvietimą, keičiamos kaitrinės ir dienos šviesos lempos. Pareiškėjas į įstaigos administraciją ar Visuomenės sveikatos centrą su skundais, prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nėra kreipęsis. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie pablogėjusią jo sveikatą. Pravieniškių PN –AK Psichologinės tarnybos pažyma patvirtina, kad psichologinės tarnybos specialistų pareiškėjas buvo konsultuotas tik atvykęs į įstaigą, savo iniciatyva į minėtą tarnybą pareiškėjas nėra kreipęsis. Nurodė, kad tikslų pažeminti nuteistuosius, tame tarpe ir pareiškėją, įstaiga neturi. Pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (civilinės atsakomybės kilimo sąlygų), todėl neturtinė žala jam negali būti atlyginta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. spalio 18 d. buvo kalinamas perpildytose Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose, neužtikrinant jų tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, esant didelei drėgmei, pelėsiui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Nustatyta, kad A. S. į Pravieniškių PN-AK atvyko 2012-04-19 (b.l. 17).

Pravieniškių PN - AK direktoriaus 2013-04-18 nutarimu Nr. 67-596, už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo pažeidimą A. S. skirta drausminė nuobauda – šešiems mėnesiams perkeltas į kamerų tipo patalpas (b.l. 20).

Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2013-05-03 pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 16, nuo 2013-05-03 iki 2013-05-30 – kamerų tipo patalpoje Nr. 6, nuo 2013-05-30 iki 2013-05-31 – kamerų tipo patalpoje Nr. 13 ir nuo 2013-05-31 iki 2013-10-19 – kamerų tipo patalpoje Nr. 6 (b.l. 23-25,30).

Byloje ginčo dėl kartu su pareiškėju kamerų tipo patalpose kalėjusių asmenų skaičiaus nėra, nes atsakovo pateikti duomenys ir pats pareiškėjas prašyme (b.l. 27-28) bei teismo posėdžio metu patvirtino, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 6 kalėjo 4 asmenys, kamerų tipo patalpoje Nr. 13 – 3-4 asmenys, o kamerų tipo patalpoje Nr. 16 – 2 nuteistieji (b.l.27,28, 31).

Kamerų tipo patalpos Nr. 6 plotas yra 16,05 kv.m., joje pareiškėjo buvimo metu buvo laikomi keturi nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 4,01 kv.m.; kamerų tipo patalpos Nr. 13 plotas – 15,78 kv.m., joje gyveno 4 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 3,95 kv.m., kamerų tipo patalpos Nr. 16 plotas - 7,70 kv.m., joje kalėjo du nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 3,85 kv.m. (b.l. 19, 31).

Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2013-10-19 pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimus.

Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai". Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vienam asmeniui tenkančio ploto normos skaičiavimo atmestini, kaip nepagrįsti (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be, kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose jis buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, nes jose nebuvo ventiliacijos, sienos ir lubos buvo apipelijusios nuo drėgmės, neužtikrintas tinkamas apšvietimas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Pshenichnyy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Gridin prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl neatitinkančių Higienos normos HN 76:2010 22, 23, 24, 26, 56 ir 62 punktuose įtvirtintus reikalavimus kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kamerų tipo patalpų, kuriose jis kalėjo vertinamuoju laikotarpiu, ventiliacijos, drėgmės, pelėsio ir netinkamo apšvietimo yra laikomos įrodytomis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK ar kitas kompetentingas valdžios institucijas nesikreipė dėl Pravieniškių PN – AK Kriminalinės žvalgybos pareigūnų jo atžvilgiu naudojamo psichologinio smurto, grasinamų susidoroti, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių prieš jį psichologinį smurtą naudojusių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Teismo posėdžio metu nurodė, kad kalėjimo kamerų tipo patalpose metu buvo patyręs psichologinį ir fizinį pareigūnų smurtą, dėl to buvo parašęs skundą administracijai, tačiau vėliau jį atsiėmė, jokių pretenzijų nei pareigūnams, nei Pravieniškių PN-AK neturi.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo tvirtinimai apie tai, kad prieš jį buvo naudojamas psichologinis smurtas atmestini, kaip nepagrįsti.

Kadangi pareiškėjas į kamerų tipo patalpas buvo perkeltas dėl jo paties pasirinkto elgesio – už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (nutarimas dėl jo nubaudimo nenuginčytas, todėl laikomas teisėtu), be to, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, atsižvelgiant į pažeidimų trukmę, pobūdį, teismo nuomone, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, tačiau į bylą pateiktuose išrašuose iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b.l. 37-38) jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą vertinamuoju laikotarpiu nėra. Pravieniškių PN –AK Psichologinės tarnybos specialistų pareiškėjas konsultuotas vieną kartą jam atvykus į Pravieniškių PN - AK, savo iniciatyva į psichinės sveikatos specialistus pareiškėjas nėra kreipęsis (b.l.22). Taigi darytina išvada, kad teismui nėra pateikta jokių įrodymų apie pareiškėjo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (netinkamos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio ir apšvietimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. A. S. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvimas kamerų tipo patalpose buvo sąlygotas jo valinių veiksmų, nenustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimo, įvertinant nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje neesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2013-10-19 buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas, sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. spalio 19 d. buvo pažeista A. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas. Pareiškėjo A. S. reikalavimą dėl 5792 Eur (20 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė