- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-14
- Bylos Nr.
- 2K-386/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Alvydas Pikelis, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- R. K.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 10 d. nuosprendžio.
Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį viešaisiais darbais trims mėnesiams, įpareigojant jį per šį teismo paskirtą laiką neatlygintinai dirbti po 20 val. per mėnesį visuomenės labui. Taip pat šiuo nuosprendžiu R. K. išteisintas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 10 d. nuosprendžiu Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nuosprendis pakeistas. R. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo D. B.) viešaisiais darbais trims mėnesiams, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai dirbti po 20 val. per mėnesį visuomenės labui; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo I. Ž.) – viešaisiais darbais trims mėnesiams, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai dirbti po 20 val. per mėnesį visuomenės labui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė R. K. paskirta keturi mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai dirbti po 20 val. per mėnesį visuomenės labui. Panaikinta Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio dalis, kuria R. K. išteisintas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo D. B.) ir 140 straipsnio 1 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo I. Ž.) nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė žmonėms fizinį skausmą šiomis aplinkybėmis: 2009 m. balandžio 28 d., apie 10 val., Zarasuose, D. Bukonto g. 1/2, Utenos vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariato patalpose, koridoriuje, prie kabineto Nr. 2, tyčia sudavė kumščiu į krūtinę ir kairįjį skruostą du smūgius D. B. bei vieną smūgį kumščiu į kairįjį skruostą ir du smūgius kumščiu į kaklą bei pilvą, t. y. tris smūgius I. Ž.; šiais veiksmais jis sukėlė nukentėjusiesiems D. B. ir I. Ž. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 10 d. nuosprendį bei priimti išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skunde nuteistasis nurodo, kad teismai neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų bylos įrodymų, todėl padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 331 straipsnio pažeidimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos – šio teismo Senato nutarimo 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimų dėl išsamaus ir nešališko įrodymų vertinimo (1.1, 3.1.4, 3.1.6, 3.1.8 ir kt. punktai). Kasatorius tvirtina, kad teismų išvados pagrįstos tik prielaidomis. Visas abejones ir nepašalintus prieštaravimus teismai vertino kasatoriaus nenaudai, todėl pažeidė nekaltumo prezumpciją (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Pažeista ir BPK 301 straipsnio 2 dalyje nurodyta taisyklė, draudžianti apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiojo ar nukentėjusiųjų parodymais. Šis pažeidimas padarytas dėl to, kad teismai kasatoriaus kaltę tiesiogiai grindė tik nukentėjusiojo D. B. parodymais ir netiesioginiais įrodymais – liudytojų P. B., E. Ž. bei A. Ž. parodymais. Šie liudytojai įvykio nematė ir apie jo aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiojo D. B. bei I. Ž. pasakojimų, taigi žinojo tik tokią versiją, kurią jiems pateikė nukentėjusysis D. B. ir tariamai I. Ž. Kadangi pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį draudžiama kaltę grįsti tik nukentėjusiojo parodymais, tai asmens kaltė negali būti grindžiama ir tik šių asmenų pasakojimų pagrindu gautais kitų asmenų parodymais. Taip pat teismai neįvertino liudytojų P. B., E. Ž. ir nukentėjusiojo A. Ž. suinteresuotumo bylos baigtimi, nes jie yra nukentėjusiojo D. B. bei I. Ž. šeimos nariai, be to, E. Ž. yra artima D. B. draugė. Taigi kyla pagrįsta abejonė, kad jie padeda D. B. apkalbėti nuteistąjį. Be to, šių asmenų parodymai nenuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems, taigi negali būti laikomi patikimais ir turėjo būti vertinami kritiškai. Tą patvirtina toliau nurodomos aplinkybės. Liudytoja E. Ž. 2009 m. balandžio 28 d. apklausos metu neigė kalbėjusi su broliu ir tai, kad šis jai sakė apie R. K. smurtą prieš jį. Tik 2009 m. gegužės 8 d. vykusios apklausos metu ji parodė, kad, grįžus į namus iš policijos, brolis jai papasakojo apie policijoje kasatoriaus naudotą smurtą ir grasinimus. Šių esminių prieštaravimų teismas nenurodė ir nevertino. Be to, 2009 m. gegužės 8 d. apklausos metu E. Ž. teigė, kad apie smurtą išgirdo namuose iš brolio ir nenurodė, jog apie tai būtų pasakojęs D. B. jiems važiuojant iš policijos namų link. Tuo tarpu liudytojas P. B. teisme teigė, kad apie minėtą tariamą smurtą jam sūnus D. B. papasakojo dar važiuojant iš Policijos komisariato į namus. Nukentėjusiojo D. B. parodymų prieštaravimai irgi nebuvo pašalinti, todėl turėjo būti vertinami kasatoriaus naudai. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis pripažino pirmosios apklausos metu neteisingai nurodęs, kad R. K. sudavė I. Ž. į kaklą, tačiau teisme teigė, kad ir jam, ir I. Ž. kasatorius vis dėlto sudavė smūgius į kaklą. Aiškinantis jo parodymų prieštaravimus, jis teigė, kad teisme geriau prisiminė, kiek smūgių buvo suduota, tačiau gerai tą prisiminė ir 2008 m. balandžio 29 d. vykusios apklausos metu. Be to, nukentėjusysis D. B. teigė, kad jis po tariamo kasatoriaus smurto iš karto su juo ir I. Ž. bendravusiam policijos pareigūnui V. Č. apie tai nepasakė, nes bijojo nuteistojo. Anot R. K., tokį teiginį paneigia paties D. B. elgesys. Antai jis nebijojo apie šį tariamą smurtą pasakyti P. B., A. Ž., E. Ž. Be to, jis vienas buvo atėjęs pas kasatorių į darbą, gestais įžeidinėjo ir baugino jo įvykdytą vagystę pastebėjusią moterį. Kartu nuteistasis pastebi, kad teisme D. B. nurodė, jog savo tėvui apie tariamą smurtą papasakojo, kai I. Ž. paliko namuose, tačiau jo tėvas liudytojas P. B. savo pirminėje apklausoje teigė kitaip – kad apie smurtavimą sūnus D. B. papasakojo jam tik kitą dieną po įvykio, t. y. kai I. Ž. jau buvo nusižudęs. Teisme liudytojas P. B. davė vėl kitokius parodymus ir nurodė, kad apie smurtą sūnus jam pasakė pakeliui iš policijos į namus, tačiau, kasatoriaus manymu, pirminius liudytojo P. B. parodymus reikia vertinti atsižvelgiant į tai, kad D. B. draugė pirmosios apklausos metu irgi nenurodė girdėjusi iš brolio apie jokį smurtą. Taigi kyla pagrįsta abejonė, kad šie abu asmenys tik po I. Ž. savižudybės susimokė apkalbėti kasatorių iš pykčio dėl I. Ž. savižudybės ar kt. paskatų. Be to, nukentėjusiojo D. B. parodymai nelogiški ir dėl smurto vartojimo vietos bei kitų aplinkybių. Jis parodė, kad kasatorius smurtą naudojo policijos įstaigoje, prie tyrimą vykdžiusio policijos pareigūno V. Č. kabineto durų ir ganėtinai netrumpą laiko tarpą. Nukentėjusysis A. Ž. apie įvykio aplinkybes sužinojo iš E. Ž. ir D. B. pasakojimų, todėl, įvertinus šių asmenų parodymus kritiškai, nukentėjusiojo parodymai negali patvirtinti D. B. parodymų. Be to, šis asmuo irgi yra nukentėjusysis, todėl jo parodymais galima būtų grįsti kasatoriaus kaltę tik tada, jeigu juos patvirtintų kiti objektyvūs bylos duomenys (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Taip pat kasatorius pastebi, kad byloje surinkti objektyvūs duomenys – teismo medicinos specialisto išvada, bylos baigtimi nesuinteresuoto liudytojo V. Č. parodymai – paneigia D. B. parodymus apie smurto prieš jį bei I. Ž. naudojimą. Ant I. Ž. kūno nerasta jokių smurto pėdsakų, o tiesiogiai iš karto po įvykio su D. B. ir I. Ž. bendravusiam policijos pareigūnui V. Č. apie tariamai prieš juos naudotą smurtą šie asmenys neužsiminė, o policijos pareigūnas nepastebėjo, kad jie būtų neįprastai susijaudinę. Toliau kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnį ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nuosprendyje išdėstė ne visus nuteistojo kaltei nustatyti ar paneigti reikšmingus įrodymus, todėl vadovavosi tik dalimi įrodymų. Teismas neaptarė pirmiau nurodytų liudytojos E. Ž. 2009 m. balandžio 28 d. apklausos metu duotų parodymų ir neteisingai nurodė, kad šios liudytojos parodymai yra nuoseklūs. Teismas sąmoningai nutylėjo šiuos kasatoriui palankius bylos duomenis. Be to, teismas nurodė, kad pripažįsta, jog D. B parodymuose yra nesutapimų, tačiau be jokio pagrindo nurodė, jog šie nelaikytini esminiais ir nesuteikia pagrindo abejoti parodymų teisingumu, o dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymų prieštaravimų iš viso nepasisakė. Apibendrindamas skundo argumentus kasatorius teigia, kad visos abejonės, kurių teismai nepašalino, turėjo būti vertinamos jo naudai. Atitinkamo teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnį yra labai trumpa, neišsami, pagrįsta tik teismo prielaidomis ir subjektyviu vertinimu. Nuteistasis tvirtina, kad nėra jokių pagrįstų argumentų dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas. Byloje esančių įrodymų visumos nepakanka įrodyti, kad R. K. įvykdė jam inkriminuotas veikas. Žemesnių instancijų teismai nesiekė nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai. Esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Nuteistojo kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas nustatyta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Kasatoriaus kaltė pagrįsta nuosekliais ir iš esmės neprieštaringais nukentėjusiojo D. B., liudytojų parodymais ir kitais faktiniais duomenimis. Teismai vertino įrodymų visumą, neteikdami viršenybės vienam iš įrodymų. Kasacinio skundo teiginiai dėl įrodymų vertinimo yra deklaratyvūs, be to, faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus iškilusius klausimus, todėl nepažeidė BPK 320 straipsnio nuostatų. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nė vienas iš proceso dalyvių nepageidavo atlikti įrodymų tyrimo byloje. Teismų sprendimuose detaliai aprašyti nuteistojo veiksmai ir argumentuota, kodėl jie atitinka visus nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Bausmė paskirta laikantis BK 54 straipsnyje numatytų pagrindų ir BK 63 straipsnio 1 bei 4 dalių nuostatų. Ji nėra aiškiai per griežta
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. K. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kitų BPK nuostatų taikymo
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Kasaciniame skunde nuteistasis iš esmės ginčija tik įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kartu nurodydamas ir argumentuodamas su tuo susijusius kitų BPK nuostatų – 44 straipsnio 6 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 331 straipsnio – pažeidimus.
Išanalizavusi kasacinio skundo argumentus ir palyginusi juos su visa bylos medžiaga, teisėjų kolegija laiko, kad teismai tinkamai, vadovaudamiesi įstatymu, vertino bylos įrodymus, todėl nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kitų skunde nurodomų šio įstatymo nuostatų pažeidimų.
R. K. dalyvavimas padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas įrodytas šiais bylos duomenimis: nukentėjusiųjų D. B., A. Ž., liudytojų P. B. ir E. Ž. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje bei apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolų duomenimis. Abiejų instancijų teismai, vertindami šiuos įrodymus, pateikė motyvuotas išvadas dėl jų patikimumo ir įrodomosios reikšmės. Nepaisant to, kad nukentėjusysis D. B. nevisiškai nuosekliai aiškino jam ir I. Ž. R. K. suduotų smūgių eiliškumą, nebuvo pagrindo jo parodymus vertinti kritiškai ir atmesti. Tokie parodymų netikslumai, atsižvelgiant į stresinę situaciją, kurią nukentėjusysis patyrė įvykio metu, nuo šio įvykio praėjusį laiko tarpą, galėjo atsirasti atskirų apklausų metu ir jie nelaikytini esminiais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis D. B. davė išsamius parodymus ir patvirtino juos parodymų patikrinimo vietoje metu bei apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. D. B. parodymai dėl esminių detalių atitiko ir kitus netiesioginius bylos įrodymus: liudytojų P. B., E. Ž. bei nukentėjusiojo A. Ž. parodymus, kuriuos kasaciniame skunde R. K. taip pat ginčija. Baudžiamojo proceso įstatymas nė vienai įrodymų rūšiai neteikia prioritetinės reikšmės, todėl įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais irgi galimas, leistinas ir būtinas. Įvykio nemačiusių, tačiau jo aplinkybes iš karto po jo sužinojusių liudytojų parodymai buvo pakankamai tikslūs, o nustatyti ir skunde nurodyti prieštaravimai yra neesminiai. Teismai nenustatė jokių duomenų, liudijančių, kad nukentėjusieji ar liudytojai galėtų apkalbėti R. K.
Kasaciniame skunde, motyvuodamas BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimą, R. K. neteisingai interpretuoja šią įstatymo nuostatą. BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais; šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Taigi pagal šią normą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiųjų (taip pat liudytojų), kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nagrinėjamoje byloje liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems būtų taikytas anonimiškumas, nebuvo, taigi BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimai negalėjo būti ir nebuvo pažeisti.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai laikėsi įrodymų vertinimo reikalavimų pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį. Teismai pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis, susijusius su reikšmingų aplinkybių nustatymu. Įrodymai gauti teisėtais būdais – baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis tiesiogiai patikrintas teismo nagrinėjimo metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius svarbius įrodymus kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių visoms iškilusioms abejonėms pašalinti, motyvuotai pasisakė dėl esminių skundo argumentų ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 331 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo R. K. kasacinį skundą.