Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarkaišnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M.skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio apskrities VPK Areštinėje laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d.. iki 2016 m. birželio 3 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis), atlyginimo priteisimo.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kilusios dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų Panevėžio apskrities VPK Areštinėje, atlyginimo, teismas vadovaujasiCK 6.271straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271straipsnį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė).Atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia aptariamoje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagalCK6.271straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, norint kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A520-1168/2013).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio apskrities VPK Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualusŽmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(toliau – ir Konvencija) 3straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimasPeers prieš Graikiją (pareiškimo Nr.28524/95)).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnis nustato, kad nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas, pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir Suėmimo vykdymo įstatymas. Lietuvos Respublikossuėmimo vykdymo įstatymo2straipsnio2 dalyje nustatyta, kad suimtieji teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl bylų nagrinėjimo teisme; toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras.Suėmimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą suimtiesiems prilyginami nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, -iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas, o pagal šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi ir nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkių parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, policijos areštinėje laikomam asmeniui, tarp jų- ir nuteistajam, taikytinos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr.5-V-356patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės).

Nagrinėjamoje bylojepareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo kamerose, kuriose pareiškėjui tekęs plotas, jo teigimu, buvo mažesnis nei 5 kv. m.

Areštinių veiklos taisyklių80punktas numatė, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Pagal minėtojo punkto nuostatą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydama, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. EŽTT pažymėjo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinio ir konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, todėl kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo.

Pažymėtina ir tai, jog pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos3straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus. Jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą bylojePeers prieš Graikiją(pareiškimo Nr.28524/95)). EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą bylojeKaralevičiuspriešLietuvą(pareiškimo Nr.53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą bylojeDorokhovpriešRusiją(pareiškimo Nr.66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą bylojeAnanyevir kitipriešRusiją(pareiškimo Nr.42525/07)).

Bylos rašytiniais duomenimis (b.l.13-14, 21-25) nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK Areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas: nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. kovo 15 d. – kameroje Nr. 2 (21,38 kv. m) su dviem asmenimis; nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 29 d. kameroje Nr. 15 (19,59 kv. m) su vienu asmeniu; nuo 2016 m. gegužės 31 d. ikibirželio 1 d. kameroje Nr. 14 (10,20 kv. m) su vienu asmeniu; nuo 2016 m. birželio 1 d. iki3 d. kameroje Nr. 15 (15,59 kv. m) su dviem asmenimis. Pareiškėjas šių duomenų neginčija.

Nors atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų apie tai, kokį plotą šioje kameroje užėmė sanitarinis mazgas, tačiau įvertinus kameros Nr. 14 plotą bei aplinkybę, kad pareiškėjas joje 1 parą buvo laikomas su dar vienu asmeniu bei įvertinus kameros Nr.15 plotą bei aplinkybę, kad joje pareiškėjas 2 paras buvo laikomas su dar dviem asmenimis (iš 10,20 kv. m kameros Nr.14 ploto išskaičius po 5 kv. m, turėjusius tekti kiekvienam iš dviejų asmenų, laikomų šioje kameroje, sanitariniam mazgui likęs plotas tesudarė vos 0,20 kv. m, iš 15,59 kv. m kameros Nr.15 ploto išskaičius po 5 kv. m, turėjusius tekti kiekvienam iš trijų asmenų, laikomų šioje kameroje, sanitariniam mazgui likęs plotas tesudarė 0,59 kv. m kas, teismo vertinimu, neatitinka realiai sanitarinio mazgo užimamo ploto toje kameroje), galima teigti, kad Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytas vienam asmeniui turintis tekti minimalaus ploto reikalavimas tuo metu buvo pažeistas.

Remdamasis nustatytais duomenimis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas skirtingais laikotarpiais Panevėžio apskrities VPK areštinėje iš viso buvo laikomas 11 dienų, iš kurių 3 dienas pareiškėjui tekęs plotas, neįskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto, buvo mažesnis nei 5 kv. m, likusias 8 d. dienas pareiškėjui tekęs plotas buvo didesnis nei 5 kv. m (iki 9 kv. m.). Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apskrities VPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, jog sanitarinio mazgo įrengimas buvo netinkamas, kadangi sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas nuo bendro kameros ploto, iš jo pastoviai buvo juntamasnemalonus kvapas, be to, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo teisės privačiai naudotis tualetu.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato,jos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktas įtvirtino policijos areštinėje laikomųasmenų teisę naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Remiantis byloje atsakovės atstovo pateikto Panevėžio apskrities VPK Areštinės vyriausiojo specialisto tarnybinių pranešimų duomenimis, visose Areštinės kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengtas unitazas, praustuvė, veidrodis, lentynėlė tualeto reikmenims susidėti, sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. 2017-07-25 tarnybiniame pranešime (toliau- ir Tarnybinis pranešimas) taip pat nurodyta, kad kameroje Nr.2 remontas atliktas 2013 m., kamerose Nr.14 ir Nr.15 remontas atliktas 2005 m.,Areštinės kamerose esantys langeliai yra skirti stebėti kamerose esančių asmenų elgesį, į stebėjimo zoną nepatenka dalis sanitarinio mazgo, sumontuoto kameros kampe, be to, Areštinės kamerų sanitariniuose mazguose sumontuoti kabliukai, ant kurių asmenys, atlikdami gamtinius reikalus, gali užkabinti audeklus. (b. l. 13-14).

Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, jog areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas pažymi, jog ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto izoliuoti, atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Vertinant areštinėje laikomo asmens teisę kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, o policijos įstaigai įgyvendinti pareigą užkardyti galimai neteisėtas veikas bei garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Taigi, įvertinus tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio apskrities VPK ginčo laikotarpiu užtikrino pareiškėjo teisę naudotis sanitariniu mazgu privačiai. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai bei kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti sanitarinį mazgą, atliekant gamtinius reikalus.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus siejo ir su netinkamu kamerų apšvietimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 39 punkte nustatyta, kad tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Ginčo laikotarpiu reikalavimus Areštinės kameros apšvietimui reglamentavoHN 134:2015, kurioje natūralaus apšvietimo koeficientas nebuvo nustatytas, jos 15 punktas numato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val., o 14 punkte įtvirtinta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Tarnybiniame pranešime nurodyta, jog visose Areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis ir naktinis apšvietimas; dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, dirbtiniam naktiniam apšvietimui- kaitrinės lempos. Šiuos teiginius patvirtina ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento 2016 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktas Nr.PA.5-322(20.14.3.5.12) (toliau- ir Patikrinimo aktas, b.1. 26-27), kuriuo pažeidimų nebuvo nustatyta. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimoyra abstraktūs, jis nenurodė, kokiose kamerose ir koks apšvietimas (natūralus ar dirbtinis), jo nuomone, nebuvo pakankamas, šiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, o teismas nagrinėdamas bylą tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Remiantis pateiktais duomenimis teismas daro išvadą, kad apšvietimo sąlygos Areštinėje ginčo laikotarpiu atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus, pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeidžiamos.

Pagal Areštinių veiklos taisyklių 7.10 punktą, policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Bylos medžiaga patvirtina, kad ši teisė jam buvo užtikrinta (b.l.13-14, 15-20), to neneigia ir pats pareiškėjas, kuris nurodo, jog jam turėjo būti skiriama ne viena valanda, o trys pasivaikščiojimo valandos. Aukščiau išdėstytais argumentais konstatuota, jog pareiškėjui jo laikymo Areštinėje laikotarpiu taikytinos Areštinės veiklos taisyklės, numatančios teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kasdien, analogiška norma įtvirtinta ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Atsakovo atstovui užtikrinus pareiškėjo teisę kasdien gryname ore pasivaikščioti po vieną valandą, jo teisė nebuvo pažeista.

Nagrinėjamoje byloje remiantis nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visuma, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK Areštinėje 3 dienas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas nebuvo nepertraukiamas ir bendrai sudėjus truko apie 3 paras), į tai, kad minimalaus ploto norma buvo pažeista nežymiai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK Areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kurioje nurodyta, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1864/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-913/2013, 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-68/2014).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012 ir kt.). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas dėl minimalaus ploto Panevėžio apskrities VPK Areštinėje neužtikrinimo galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau įvertinus tokių nepatogumų trukmę ir mastą, akivaizdu, kad jie buvę vienkartiniai bei trumpalaikiai.Pareiškėjas nurodo, kad dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis pablogėjo regėjimas, sutriko miegas, tam pagrįsti pateikė medicininius pažymėjimus. Iš pareiškėjo pateikto 2017-07-18 medicinos pažymėjimo Nr.50/172 matyti, kad jam po okulisto konsultacijos išrašytas receptas akiniams darbui, iš 2017-08-08 medicinos pažymėjimo Nr.50/187 matyti, kad pareiškėjas į Alytaus pataisos namų, kuriuose jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, Sveikatos priežiūros tarnybą dėl miego sutrikimų nuo 2016 m. kovo mėnesio iki 2017-08-08 kreipėsi 11 kartų ir jam buvo skirtas medikamentinis gydymas, tačiau byloje nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių, jog nurodyti sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti būtent pareiškėjo trumpalaikiu laikymu Areštinės kamerose tik nežymiai pažeidžiant nustatytą ploto normą.Teismas nenustatė, jog nustatytas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio apskrities VPK Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose poveikį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo K. M.skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.