Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, sekretoriaujant Virginijai Miliauskienei, Ievai Janulevičiūtei, dalyvaujant privataus kaltintojo atstovui advokatui A. P., kaltinamajam V. I., jo gynėjai advokatui Anatolijui Svilai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, kurioje V. I., a. k. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) Biržuose, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. (duomenys neskelbtini), Biržų r., teistas 2011-05-05 Biržų rajono apylinkės teismo pagal BK 182 str. 1 d., 220 str. 1 d., 222 str. 1 d., 228 str. 2 d., 300 str. 1 d. – 60 parų areštu ir teisės atėmimu užsiimti teisinių paslaugų teikimo veikla 3 metams (nuosprendis pakeistas 2011-11-24 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, kuris pakeistas 2012-05-29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, po ko priimtas 2013-06-14 Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, o po šio 2014-01-21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis – pakeisti 2011-05-05 Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį su pakeitimais, padarytais 2011-11-24 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu ir 2013-06-14 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, paskiriant galutinę bausmę 80 MGL (10 400 litų), kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. I. privataus kaltinimo skundu kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamoj kodekso 154 str. 2 d. tuo, kad Lietuvos radijo ir televizijos kanalo LRT paruoštoje ir 2013-11-21 parodytoje televizijos laidoje „Specialus tyrimas“ atsakydamas žurnalistei į klausimą „Matote, kai prasideda narkotinės arba alkoholinės abstinencijos, tai net tą galima pamatyti ir kieme, ir danguje“, taip apšmeižė A. A., pavadinęs šį alkoholiku ir narkomanu, matančiu neegzistuojančius objektus „kieme ir danguje“.

V. I. teisme parodė, kad A. A., kaip žmogaus, nepažįsta, apie šio narkotinę, alkoholinę priklausomybę neturiu jokių duomenų ir informacijos, todėl netgi norėdamas apšmeižti žmogų, nebūtų skleidęs duomenų, kad šis yra narkomanas ar alkoholikas. Laida truko apie 45 min. ar valandą laiko. Filmuota buvo apie 4 valandas, buvo karpyta, dėliota. Yra A. D. ir A. A.. Jis net nesuprato, kuris brolis skambino ir sakė, kad M. mato. Šnekėdamas apie alkoholinę ir narkotinę abstinencijos jis pasisakė apie save, nes yra alkoholikas, žino visas alkoholizmo pasekmes. Lapkričio 23 dieną suėjo metai, kaip jis nevartoja alkoholio. Jo žurnalistė dar klausė, kam prasideda alkoholinė ar narkotinė abstinencija. Jis nusišypsojo ir pasakė, kad jam, bet to neparodė. A. A. jis nenori nei įžeidinėti, nei šmeižti, šio kaip vyruko, kuris netarnavo kariuomenėje, nemato sau lygiu, kad galėtų rungtis ar muštis. Praeityje būdavo, kad jis matydavo haliucinacijas.

Nukentėjusiuoju pripažintas A. A. teisme parodė, kad buvo bendruomenės susirinkimas ir buvo svarstomas R. M. elgesio klausimas. Buvo susirinkę bendruomenės nariai, buvo kviestas R. M., kuris bendruomenės susirinkime nedalyvavo. R. M. atstovavo V. I.. Šis prisistatė kaip ūkio direktorius. Susirinkime pasisakė V. I., kuris visus išvadino organizuota gauja. Kitą dieną paskambino televizija „Specialus tyrimas“. Buvo paprašyta pasisakyti. Jie sutiko dalyvauti laidoje ir duoti interviu. Laidoje R. M. nedalyvavo, šį atstovavo V. I.. Toje laidoje buvo išsakyti žodžiai, kad jis yra alkoholikas, narkomanas, kad jam kažkas vaidenasi danguje. Tie žodžiai jį įžeidė, apšmeižė. Jis nėra narkomanas, alkoholikas. Turi nemažą ūkį, penkis darbuotojus, bendrauja su firmomis, žemės nuomotojais. Taip pasakė V. I.. Frazė, kuri jį įžeidė ir apšmeižė buvo: „matote, kai prasideda narkotinės arba alkoholinės abstinencijos, tai net tą galima pamatyti ir kieme ir danguje“. Jis suprato, kad taip apie jį pasakė. Jis matė pačią laidą. Laida buvo rodoma netiesiogiai. Jis nesiaiškino dėl laidos montažo. Jo nuomone, V. I. galėjo nedalyvauti laidoje ir tų žodžių nesakyti.

Teisme peržiūrėta susijusi su pareikštu kaltinimu vaizdo įrašo dalis (b. l. 8).

UAB „TV Vision“ rašte dėl prašymo nurodyta, kad advokatui A. P. perduotoje vaizdo medžiagoje parodyta 2013-11-21 per kanalą LRT nėra koreguota (b. l. 108).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas paskleidžia apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio antra dalis numato atsakomybę už šmeižimą asmens, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo objektas yra kito asmens garbė ir orumas. Objektyvieji šmeižimo požymiai – tai melagingų, t. y. tikrovės neatitinkančių žinių skleidimas. Be to, skleidžiama informacija turi būti niekinančio ir žeminančio kitą asmenį pobūdžio, galinti dažniausiai ne subjekto, bet kitų žmonių vertinimu sumenkinti pasitikėjimą nukentėjusiu asmeniu. Šmeižimas kaip nusikalstama veika gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad skleidžiama informacija yra melaginga, prasimanyta ir žeminanti kito asmens garbę bei siekia apšmeižti kitą žmogų. Tiesioginės tyčios būtinumą patvirtina ir formali šios nusikalstamos veikos sudėtis. Šiuo atveju svarbus tiesioginės tyčios egzistavimas ne tik kaltininko vykdomų veiksmų, bet ir siekiamo tikslo bei galimų padarinių – paniekinti ar pažeminti kitą asmenį – atžvilgiu. Sąžiningai klystant dėl skleidžiamos informacijos tikrumo ar išsakant nuomonę, kuriai netaikomas tiesos kriterijus, ir kuri remiasi tam tikrai faktais, nėra realizuojama šmeižimo nusikaltimo sudėties požymių visuma. Asmens teisę skleisti absoliučiai teisingą informaciją ar nevisiškai tikslią informaciją sąžiningai klystant, nepiktnaudžiaujant teise informaciją skleisti, gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (25 straipsnis) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (10 straipsnis), kuri yra sudėtinė ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šios teisės ribojimas baudžiamąja prasme reikalauja ypatingai kruopštaus ir atsakingo šmeižimo sudėties požymių įvertinimo. Pažymėtina, kad be baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos įstatymai numato teisę apšmeižtam asmeniui savo garbę ir orumą ginti civiline tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis), kur numatyta teisė ne tik reikalauti kito asmens garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių paskleistų duomenų paneigimo, bet ir turtinės bei moralinės žalos atlyginimo. Baudžiamoji ir civilinė atsakomybė skiriasi tuo, kad taikant civilinę teisinę atsakomybę užtenka be įvykdytų neteisėtų veiksmų nustatyti juos atlikusio asmens bet kokią kaltę, nereikalaujant, kad tai išimtinai būtų tiesioginė tyčia.

Teismas įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu nustatė, kad V. I. televizijos kanalo „LRT“ laidoje „Specialus tyrimas“, kuri buvo parodyta eteryje 2013-11-21, atsakydamas žurnalistei į klausimą apie galimai matytą kieme asmenį (R. M.) atsakė „Matote, kai prasideda narkotinės arba alkoholinės abstinencijos, tai net tą galima pamatyti ir kieme, ir danguje“. Dėl šios frazės laidą žiūrėjęs privatus kaltintojas A. A. teigia buvęs pavadintas alkoholiku ir narkomanu, matančiu neegzistuojančius objektus kieme ir danguje. Toks subjektyvus A. A. įsitikinimas, nepagrįstas jokiais kitais įrodymais, bet vien tik objektyviai įvykusiu faktu, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad šiuo atveju kaltinamas asmuo V. I. pasakydamas nurodyto turinio informaciją tyčia siekė platinti viešoje erdvėje tikrovės neatitinkančius duomenis apie asmenį, siekdamas pakirsti pasitikėjimą juo, ar siekdamas kitų asmenų vertinimais tą asmenį niekinti, žeminti. Teismas atkreipia dėmesį, kad vienkartinė frazė buvo pasakyta laidoje, kurioje žurnalistų veiksmais ir iniciatyva yra renkami pašnekovų vertinimai ir nuomonės. Laidoje V. I. dalyvavo ne savo, bet žurnalistų iniciatyva, kas yra požymis, leidžiantis pagrįstai manyti, kad sąmoningo tikslo skleisti šmeižikiškos informacijos asmuo galimai neturėjo. Iš vaizdo įrašo matyti, kad į konkretų žurnalistės klausimą, kuriame buvo paminėti A. A. vardas ir pavardė, V. I. atsakė abstrakčiai apie narkotines ir alkoholines abstinencijas, jų pasekmes, tiesiogiai atsakyme nenurodydamas jokio konkretaus asmens. Šiuo atveju svarbu tai, kad pareiškėjas A. A. teigia apie jo kaip asmens šmeižimą V. I. pasakyta fraze, kurioje tiesiogiai nei pareiškėjo vardas, nei pavardė ar kokie kiti duomenys, kurie leistų lengvai identifikuoti asmenį, apie kurį buvo kalbama – nebuvo pasakyti. Be to, šiuo atveju tik prielaidos pagrindu teigiant, kad V. I. kalbėjo apie A. A., tai galbūt galėtų būti siejama su asmens pažeminimu, kas atitinka ne šmeižimo, bet įžeidimo nusikalstamos veikos sudėtį, kurios padarymas buvo įmanomas ir veikiant netiesiogine tyčia, tačiau įžeidimo nusikalstama veika buvo dekriminalizuota.

V. I. neneigė pasakęs nurodytą frazę, tačiau teigė šnekėjęs apie savo asmeninę patirtį, kuomet būdamas alkoholiku yra matęs haliucinacinių vaizdų. Tokie duomenys nėra paneigti jokiais duomenimis byloje. Vertinant objektyviai atliktus veiksmus, t. y. pasakytos frazės turinį, teismas pripažįsta, kad išsakyta frazė nereikalauja faktų patikrinimo, yra abstraktaus pobūdžio, todėl jai neturėtų būti taikytinas tiesos kriterijus. Tokiu būdu teismas pripažįsta, kad išsakyta frazė, kurioje tiesiogiai joks asmuo nėra minimas, atsakant į provokuojantį žurnalistės klausimą, tyčia nebuvo pasikėsinta į šmeižimo nusikalstamos veikos draudimu saugomą teisinį gėrį, atitinkantį tikrąjį inkriminuotos nusikalstamos veikos objektą.

Kaip jau minėta, šmeižimo kaip nusikaltimo realizavimui būtini objektyvūs ir neginčijami požymiai, kad yra paskleista apie žmogų tikrovės neatitinkanti informacija, kuri nebūtinai dėl formalios nusikaltimo sudėties turi sukelti kokias tai pasekmes, tačiau gali paniekinti ar pažeminti konkretų asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Vertindamas tai teisine prasme teismas pripažįsta, kad išplatintoje žinutėje nebuvo ne tik įvardintas joks konkretus asmuo, joje nėra nurodomas joks konkretus faktas ar įvykis, kuris leistų žinutės gavėjui suprasti, apie ką yra akivaizdžiai kalbama, bet ir nekyla kitas objektyvus požymis – tokios informacijos gavėjui noras ar galimybė niekinti, žeminti pareiškėją A. A., prarasti pasitikėjimą juo. Tai patvirtina ir faktas byloje, kad pareiškėjas privataus kaltinimo skundu į teismą kreipėsi 2015-03-05, kaip laida per televiziją buvo parodyta 2013-11-21, t. y. praėjus daugiau nei 1 m. 3 mėn. laikotarpiui, ir jokių realių duomenų apie patirtas galimas pasekmes – nepateikė. Tokiu būdu būtu pareiškėjas pateiktu kaltinimu akivaiozdžiai nepagrįstai išplėčia baudžiamosios atsakomybės ribas. Teismas priverstas pripažinti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai realizuoti visi šmeižimo kaip nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai, gilesnė padarytos veikos teisinė analizė rodo, kad formalus iš pirmo žvilgsnio požymių atitikimas baudžiamajame įstatyme numatytai draudžiamai veikai nėra pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei realizuoti. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju V. I. inkriminuotas informacijos skleidimas per visuomenės informavimo priemones buvo absoliučiai nepriklausomas nuo kaltinamojo, nes buvo vykdomas žurnalistų ir laidos prodiuserių valios ir veiksmų pastangomis. Akivaizdu, ką teigė savo parodymais ir kaltinamas asmuo, jog ne visi V. I. pasakyti žodžiai ir frazės, kurie buvo duoti jo interviu metu, buvo panaudoti ir parodyti televizijos laidoje. Pateiktas UAB „TV Vision“ raštas iliustruoja, kad per televiziją parodytos ir pareiškėjo advokatui pateiktos laidos įrašas nėra koreguotas. Tuo tarpu iš šio įrašo matyti, kad V. I. duotas interviu buvo karpytas, parodytas laidoje ne vienu ištisiniu būdu, bet atskirais epizodais. Tai verčia pripažinti, kad žurnalistai ar kiti prie laidos kūrimo prisidėję asmenys padarė įtaką nuomonės apie parodytą informaciją formavimui, ir tai įvyko ne dėl V. I. valios ar noro.

Analizuodamas padarytos veikos turinį ir V. I. kaltę tesimas nustatė, kad jis galimai pasiduodamas emocijoms ir asmeninei patirčiai, subjektyviam vertinimui išsakė abstraktaus turinio teiginį, kuris greičiau atitinka jo nuomonę, bet jokiais būdais ne faktą ar žinią apie A. A.. Žinių ir nuomonės sampratos yra įtvirtintos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 14, 15 p., Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 1003 (1993) “Dėl žurnalistikos etikos” 3, 4 str. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 14 p. “Žinia – tai faktų ir duomenų skelbimas, grindžiamas tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė - visuomenės informavimo priemonių leidėjų bei žurnalistų mintys, vertinimai bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei negali būti taikomi tiesos kriterijai, bet ji turi remtis tikrais faktais“. Šią aplinkybę patvirtina jau minėti faktai, kad frazės ištransliavimui įtakos turėjo ne V. I., bet žurnalistų elgesys. Šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti, kad V. I. išsakydamas tokius žodžius veikė tyčia, tačiau jo veiksmuose teismas nenustatė privalomo šmeižimo nusikaltimo sudėties požymių – tiesioginės tyčios siekti nusikalstamo tikslo, t. y. šmeižti būtent pareiškėjus baudžiamosios atsakomybės prasme. Šiuo atveju kruopštus situacijos dėl pasakytos frazės patalpinimo viešoje erdvėje vertinimas rodo, V. I. jei ir turėjo galimybę suvokti savo veikimo pavojingą pobūdį, tai tikrai negalėjo būti tikras ir numatyti, kad pasakyta frazė paveiks būtent pareiškėją. Nustačius tai, kad V. I. jei ir veikė tyčia, tačiau elgėsi netiesioginės tyčios forma, baudžiamoji atsakomybė kaltinamojo atžvilgiu dėl šmeižimo negalima.

Tokiu būdu nustačius, kad padarytoje veikoje nebuvo realizuoti visi V. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai, teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p. priverstas kaltinamąjį išteisinti. Išteisinus kaltinamąjį teismas neturi teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti patirtas proceso išlaidas.

Proceso metu V. I. teikė teismui dokumentus ir prašymą priteisti jam kaip proceso išlaidas patirtas kelionės išlaidas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 6 d. suteikia teisę teismui nuspręsti, kad šiuo atveju pareiškėjas apmokėtų išteisintajam proceso išlaidas. Spręsdamas dėl to teismas atsižvelgia ir vertina tai, kad V. I. pakartotinai į teismą vyko dėl savo paties valios, ne proceso pradžioje, bet eigoje apsisprendęs prašyti teisinės pagalbos iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nors pradžioje teismui teigė, kad procese dalyvaus be gynėjo. Šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas nėra atsakingas dėl tokio kitos šalies elgesio, todėl jam nekyla būtinybės atlyginti V. I. dalines (tik vienas iš keleto) proceso išlaidas.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 105 str., 303 str.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. I. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.