Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-08 · Administracinė byla Nr. I-2427-644/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-08
Bylos Nr.
I-2427-644/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų
Pareiškėjas
T. T.
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2427-644/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00255-2015-4Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 21.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 8 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, atstovei D. M. L.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. T. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b.l. 4-6).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. gegužės mėnesio buvo laikomas Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) drausmės grupės kameroje Nr. 123 kankinančiomis sąlygomis, kadangi nuolat buvo laikomas perpildytoje patalpoje. Neskaitant baldų ir kito inventoriaus, pareiškėjui patalpoje teko mažai laisvo ploto, todėl kameroje teko nuolat sėdėti arba gulėti. Dėl tokių gyvenimo sąlygų tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos, buvo įtampa. Nurodė, kad minėtu laikotarpiu ne tik kamera 123, bet ir kitos kameros, kuriose pareiškėjas kalėjo, buvo perpildytos. Laikydamas pareiškėją orumą žeminančiomis ir kankinančiomis sąlygomis atsakovas pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, pažeidė kitus teisės aktus, reglamentuojančius minimalią gyvenamojo ploto normą. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė žalą – depresiją, sveikatos pablogėjimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, baimę apatiją. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b.l. 16-17) ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Pažymėjo, kad pareiškėjas T. T. ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. drausmės grupės kameroje Nr. 123 bausmę atliko laikotarpiais: nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. sausio 3 d., nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 16 d., nuo 2013 m. sausio 26 d. iki 2013 m. vasario 26 d., nuo 2013 m. kovo 3 d. iki 2013 m. balandžio 11 d., nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. Pripažino, kad pareiškėjui per mažas plotas kameroje Nr. 123 buvo šiais laikotarpiais: nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d., nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 3 d., nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 16 d., nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2013 m. vasario 26 d., nuo 2013 m. kovo 3 d. iki 2013 m. kovo 24 d., nuo 2013 m. balandžio 8 d. iki 2013 m. balandžio 11 d., nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. Pažymėjo, kad kamerose plotas vienam nuteistajam ne visada atitinka nustatytus reikalavimus, kadangi skirstant nuteistuosius į kameras turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui. Savo reikalavimą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad pažeidžiant nustatytus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kur nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose kamerose, kur gyvenamasis plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau - ir Įsakymas) patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv.m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas T. T. ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. (158 paros) laisvės atėmimo bausmę atliko Kybartų pataisos namų drausmės grupės ir baudos izoliatoriaus kamerose (b.l. 19). Drausmės grupės kameroje Nr. 123 pareiškėjas bausmę atliko iš viso 129 paras, t.y. laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. sausio 3 d., nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 16 d., nuo 2013 m. sausio 26 d. iki 2013 m. vasario 26 d., nuo 2013 m. kovo 3 d. iki 2013 m. balandžio 11 d., nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. Baudos izoliatoriuje ginčo laikotarpiu pareiškėjas praleido iš viso 15 parų: nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. sausio 26 d. (10 parų) ir nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. kovo 3 d. (5 paros). Taip pat, bylos duomenimis, pareiškėjas iš Kybartų pataisos namų etapu buvo išvykęs iš viso 14 parų, t.y. laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. sausio 10 d. ir nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. balandžio 18 d. (b.l. 19).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui per mažas plotas kameroje Nr. 123 buvo sekančiais laikotarpiais: nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d. (14 parų), nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 3 d. (3 paros), nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 16 d. (6 paros), nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2013 m. vasario 26 d. (19 parų) , nuo 2013 m. kovo 3 d. iki 2013 m. kovo 24 d. (21 para), nuo 2013 m. balandžio 8 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. (3 paros), nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. (7 paros), t.y. iš viso 73 paras. Šios aplinkybės neginčija ir atsakovas.

Kita vertus, nors minimali gyvenamojo ploto norma kameroje Nr. 123 buvo pažeista gan ilgą laiko tarpą, tačiau labai nežymiai, t.y. tik 0,08 kv.m. (norma 3,6 kv.m., pareiškėjui teko 3,52 kv.m.) ploto (b.l. 19).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad ne tik kamera Nr. 123, bet ir kitos kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu buvo perpildytos. Kaip jau buvo minėta, ginčo laikotarpiu pareiškėjas 15 parų buvo laikomas baudos izoliatoriuje, tačiau atsakovas į bylą nepateikė duomenų apie šių kamerų atitiktį nustatytiems reikalavimams. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl jo kalinimo kitose kamerose neužtikrinant jam minimalaus gyvenamojo ploto lieka nepaneigti.

Nors pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kameroje daug vietos užima baldai ir kitas inventorius, todėl jam teko labai mažai laisvo gyvenamojo ploto, tačiau teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja, kiek ploto kameroje turi tekti vienam asmeniui neskaitant baldų ir kito inventoriaus.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad T. T. ginčo laikotarpiu į Kybartų pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl pjautinių žaizdų, galvos skausmo, silpnumo, nerimo, nemigos, tačiau sveikatos istorijos duomenimis, pareiškėjo negalavimai yra susiję su abstinencija nuo heroino, autoagresija ir badavimu (b.l. 19-43). Teismo nuomone, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismo vertinimu, teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista labai nežymiai, t.y. tik 0,08 kv.m., be to, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei sveikatai, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis į bylą nepateikta. Taigi, teismas įvertinęs paminėtas aplinkybes sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85- 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. T. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo T. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis