- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-16
- Bylos Nr.
- 2A-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Vigintas Višinskis, Egidijus Žironas
- Trečiasis asmuo
- J. K., S. K., O.
- Ieškovas
- M. B.
- Atsakovas
- UAB „BUTMETA“
- Advokatai
- Aleksandras Doroševas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovui UAB „BUTMETA“, dalyvaujant tretiesiems asmenims J. K. , O. S. , Vilniaus miesto 37-ojo notarių biuro notarei S. K. ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. B. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2006 m. spalio 10 d. su atsakovu UAB „BUTMETA“ sudarytą žemės pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją, grąžinant ieškovui žemės sklypus bei įpareigojant atsakovą padengti restitucijos išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2006 m. spalio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi prieš savo valią pardavė atsakovui tris žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Šie žemės sklypai buvo parduoti už 136 500 Lt – kelis kartus pigiau, negu rinkos kaina. Sandorio sudarymo metu ieškovas nesuprato savo veiksmų reikšmės, nes atsakovo daug dienų buvo sąmoningai girdomas alkoholiu. Buvo toks apsvaigęs nuo alkoholio, kad po sandorio sudarymo nesugebėjo atsiminti, kurioje notarinėje kontoroje buvo patvirtintas sandoris. Be to, pinigai už sandorį iš jo buvo paimti atsakovo atstovo ir iki šiol negrąžinti. Notarė, matydama tokią ieškovo būseną, privalėjo atsisakyti tvirtinti sandorį. Ieškovo nenormalią būseną sandorio sudarymo metu galėtų patvirtinti rašysenos ekspertizė. Ieškovas 2006 m. spalio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį prašė pripažinti negaliojančia CK 1.89-1.90 straipsnių pagrindais.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „BUTMETA“ prašė ieškinį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad jam nėra nieko žinoma apie kokius nors įvykius, faktus ar aplinkybes, dėl kurių būtų buvusi paveikta ar įtakota ieškovo valia sudarant ginčo sandorį. Nei vienas iš atsakovo atstovų su ieškovu nebendravo daugiau, negu tai buvo reikalinga sandoriui sudaryti. Ieškovas pats kreipėsi į atsakovą su pasiūlymu sudaryti sandorį, buvo aptarta maksimali kaina, kurią atsakovas gali sumokėti už parduodamą žemę. Ieškovas sandoriui būtinus dokumentus rinko pats, be atsakovo atstovų pagalbos, šis procesas truko kelias savaites, todėl ieškovo valia buvo aiški ir apsisprendimas dėl žemės pardavimo neįvyko per kelias dienas. Šalys pasirašė preliminariąją sutartį, ieškovo pageidavimu jam buvo pervestas avansas, pagal sąlygas sumokėta visa kaina prieš pasirašant pagrindinę sutartį. 2006 m. spalio 30 d. atsakovas 0,3000 ha žemės ploto sklypą pardavė O. S. už 18 000 Lt, 2007 m. kovo 2 d. atsakovas 1,9300 ha žemės sklypą ir 0,5000 ha žemės sklypą atitinkamai už 115 800 Lt ir 30 000 Lt pardavė J. K. .
Tretysis asmuo notarė S. K. su ieškiniu nesutiko.
Tretysis asmuo nurodė, kad ieškovas 2006 m. spalio 10 d. pats asmeniškai atvyko į notarų biurą pasirašyti ginčo pirkimo-pardavimo sutartį. Pardavėjas aiškiai suvokė, kur ir kokiu tikslu atvyko, tai patvirtino žodžiu bei pateikė savo pasą, visus sandoriui reikalingus galiojančius dokumentų originalus. Pardavėjas šiam sandoriui ruošėsi iš anksto, nes su pirkėju pasirašė preliminariąją sutartį, gavo avansą. Pardavėjas bendravo su pirkėju ir buvo akivaizdu, kad jie pažįstami ir susitinka ne pirmą kartą. Šalims buvo išaiškintos sandorio sudarymo pasekmės. Ieškovas sandorio sudarymo metu buvo veiksnus, į klausimus atsakinėjo rišliai ir sąmoningai, savo veiksmus suprato, sandorį pasirašė pats asmeniškai notaro akivaizdoje, be to, kalbėjo ne tik apie pasirašomą nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį, bet ir pasakojo savo gyvenimo bei buities smulkmenas. Vėlesni asmenų nuomonių pasikeitimai, asmeninės antipatijos ar abejonės dėl pardavimo kainos negali būti sandorio pripažinimo negaliojančiu priežastimis. Tuo labiau, kad ieškovas tik pats asmeniškai galėjo disponuoti savo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, ką patvirtina sąskaitos išrašai apie pinigų nuėmimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo atsakovo naudai pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad šalys veiksmus dėl nekilnojamojo turto perleidimo įformino 2006 m. rugsėjo 23 d. preliminariąją sutartimi, todėl jau jos pasirašymo momentu turėjo būti aiški ieškovo valia parduoti jam nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Pagal šią sutartį ieškovas įsipareigojo iki 2006 m. spalio 3 d. parduoti jam nuosavybės teise priklausančius ginčo žemės sklypus, už kuriuos atsakovas mokės po 500 Lt už kiekvieną arą. Preliminariosios sutarties sudarymo metu pirkėjas įsipareigojo sumokėti pardavėjui 16 500 Lt avansą grynaisiais pinigais, o likusią kainos dalį – 120 000 Lt – pirkėjas įsipareigojo pervesti į pardavėjo sąskaitą banke prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį. Aptariama preliminarioji sutartis buvo išversta į rusų kalbą, todėl neliko abejonių, kad sutarties tekstas ieškovui buvo ar privalėjo būti suprantamas ir suvokiamas. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ieškovas negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų pasekmių preliminariosios sutarties pasirašymo momentu. Kad ieškovas turėjo ketinimų parduoti ir ruošėsi žemės sklypų pardavimo sandoriui dar prieš preliminariosios sutarties pasirašymą, patvirtina jo pateikti prašymai VĮ Registrų centro Vilniaus filialui. Ieškovas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad ir minimu laikotarpiu jis negalėjo suvokti, ką daro, ar kad ieškovo veiksmai neatitiko jo valios dėl žemės sklypų pardavimo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo paaiškinimai taip pat nebuvo nuoseklūs, nes jis neneigė svarstęs klausimą dėl galimai vieno mažesnio žemės sklypo pardavimo. Po preliminariosios sutarties sudarymo ieškovas 2006 m. rugsėjo 28 d. vėl pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui prašymą dėl registro duomenų pakeitimo, todėl darytina išvada, kad visi ieškovo veiksmai laikotarpyje nuo 2006 m. rugpjūčio 18 d. iki 2006 m. rugsėjo 28 d. buvo tikslingai nukreipti žemės sklypų pardavimo sandoriui sudaryti ir atitiko tikrąją ieškovo valią.
Teismas taip pat nurodė, kad 2006 m. spalio 6 d. papildomu susitarimu tarp šalių buvo pratęstas pagrindinės sutarties sudarymo terminas iki 2006 m. spalio 16 d., kadangi pardavėjas nesutvarkė pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai reikalingų dokumentų. Šiuo susitarimu ieškovas taip pat patvirtino, kad gavo visą sutartą sumą: 16 500 Lt preliminariosios sutarties pasirašymo metu ir 120 000 Lt pavedimu į pardavėjo asmeninę sąskaitą. Pinigų perdavimą pardavėjui patvirtina mokėjimo nurodymas, išrašas iš ieškovo sąskaitos, kasos išlaidų orderis. Teismo nuomone, ieškovo pateikta specialisto išvada dėl atsakovo UAB „Butmeta“ ūkinės-finansinės veiklos, kurioje buvo nustatyti įmonės buhalterinės apskaitos pažeidimai dėl ūkinių operacijų netinkamos apskaitos ar netinkamo apskaitos dokumentų įforminimo, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovui už perkamą žemę nebuvo perduoti pinigai pagal sutartis, ir nepaneigia rašytiniais įrodymais pagrįstų minėtų aplinkybių dėl pinigų perdavimo ieškovui.
Teismas taip pat sprendė, kad ieškovo teiginys, jog sumokėtieji pinigai buvo paimti iš jo ir iki šiol negrąžinti atsakovo atstovo, yra paneigiami paties ieškovo veiksmais. Ieškovas apie visos sumos pagal sutartį gavimą patvirtino 2006 m. spalio 6 d. papildomame susitarime. Pasirašant nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas dar kartą patvirtino, kad 16 500 Lt gavo grynaisiais pinigais, o 120 000 Lt gavo mokėjimo pavedimu į sąskaitą prieš pasirašant šią sutartį. Pagal ieškovo sąskaitos išrašą matyti, kad ieškovas pinigus iš savo sąskaitos nusiėmė ne tą pačią dieną, dalimis. Vilniaus rajono PK KP NTS pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal ieškovo 2006 m. spalio 26 d. pareiškimą, kuriame jis nurodė, kad nepažįstamas vyriškis vardu Olegas apgaulės būdu užvaldė jo turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškime policijai minimas asmuo niekaip nebuvo siejamas su atsakovu ar jo įgaliotais asmenimis, atitinkamai tokių aplinkybių ieškovas nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu. Pateiktų įrodymų ir dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų pagrindu darytina išvada, kad atsakovas perdavė ieškovui pinigus nuosavybėn už perkamą žemę.
Teismas nurodė, kad negalėjimą suvokti savo veiksmus ir jų pasekmes ieškovas grindė savo neblaivumu nekilnojamojo daikto sutarties pasirašymo metu, ką turėtų patvirtinti jo parašas ant sutarties ir paties ieškovo paaiškinimai. Prie civilinės bylos prijungtame rašysenos ekspertizės, atliktos minėtame ikiteisminiame tyrime, išvadose nurodyta, kad 2006 m. spalio 10 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje rankraštinius įrašus parašė ir pasirašė ieškovas būdamas neįprastos būsenos. Kitokių įrodymų, leidžiančių spręsti įvardintos neįprastos būsenos įtaką ieškovo atliekamų veiksmų suvokimui, teismui nepateikta. Teismas sprendė, kad minėtoji eksperto išvada nepaneigia notarės paaiškinimų ir byloje apklaustų liudytojų parodymų, kurie dalyvavo sandorio sudarymo metu, tvirtinusių, kad ieškovas nebuvo girtas ir suvokė savo veiksmus.
Teismas, vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, kad ieškovo valia sudaryti sandorį buvo išreikšta ne vienu jo veiksmu (žodžiu ir raštu) per pakankamą laikotarpį atitinkamam sprendimui priimti, ieškovas pats savarankiškai rinko sandoriui būtinus dokumentus, pats savarankiškai atvyko į notaro biurą su dokumentais ir niekieno neverčiamas pasirašė sandorį (CK 1.64 straipsnis). Aplinkybė, kad ieškovas sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, byloje nėra įrodyta.
Teismas, vertindamas sandorio kainą, nurodė, kad byloje buvo pateiktos šalių užsakytos nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos ir atlikta ekspertizė byloje. Esminiai kainų skirtumai pateiktose išvadose, lyginant su kaina pirkimo-pardavimo sutartyje bei su vidutine rinkos kaina, nurodyta VĮ Registrų centro išduotose pažymose, leidžia tvirtinti, kad geriausiai ir tiksliausiai turto rinkos kainą apsprendžia pasiūla ir paklausa, kuri yra realizuojama per turto perleidimo sandorius. Pagal VĮ Registrų centro nustatytas vidutines rinkos vertes, trijų sklypų vertė yra 125 676 Lt, pagal pirkimo-pardavimo sutartį – 136 500 Lt, o pagal ekspertizės išvadą – 332 000 Lt. Atsakovas įsigytus žemės sklypus pardavė tretiesiems asmenims O. S. ir J. K. už 163 800 Lt. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad jis neturi patirties ir nežino, kokios kainos rinkoje, o po sandorio sudarymo ieškovo brolis pasakė, jog ieškovas pardavė žemes už per mažą kainą. Byloje neįrodytos aplinkybės, kad ieškovas klydo dėl atsakovo kaltės, kad buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų. Ieškovo pritarimas sandoryje numatytai kainai taip pat nelaikytinas klaidinga prielaida apie esminį sandorio faktą sandorio sudarymo metu, nes byloje nėra jokių įrodymų apie aplinkybes, leidusias ieškovui suklysti dėl kainų rinkoje, dėl pateiktos tikrovės neatitinkančios informacijos ir pan. Pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl didelio savo neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką ji buvo prisiėmusi pati. Nagrinėjamu atveju pagal ištirtas aplinkybes šalių paaiškinimų ir rašytinių dokumentų pagrindu konstatuotina, kad būtent ieškovui teko rizika suklysti dėl nustatomos žemės pardavimo kainos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas M. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas bei ją aiškinančią teismų praktiką. Byloje esanti rašysenos ekspertizės išvada, kainų nustatymo ekspertizės išvada, specialisto išvada dėl atsakovo ūkinės finansinės veiklos bei atliekamo ikiteisminio tyrimo medžiaga yra pakankami įrodymai, kad ieškovas negalėjo suvokti savo veiksmų. Ieškovas neneigia savo noro parduoti žemės sklypus, tačiau ginčija sandorio aplinkybes bei kainą. Atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad pasiruošiant sandoriui bei jį atliekant ieškovas visiškai galėjo suvokti savo veiksmus. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ne ieškovo pateiktais įrodymais (trijų ekspertizių išvadomis), o atsakovo pateiktais netiesioginiais įrodymais (dokumentų sandoriui tvarkymu) bei žodiniais šalių pareiškimais (atsakovo bei notarės teiginiais apie sandorio sudarymo aplinkybes).
2. Notarė, tvirtindama sandorį, turėjo įsitikinti, kad asmuo ne tik yra visiškai veiksnus, bet ir aiškiai supranta savo veiksmus ir už juos atsako. Ieškovo girtumą netiesiogiai įrodo pačios notarės teiginiai, kad kalbėjosi su ieškovu apie gyvenimo bei buities sąlygas. Blaivus asmuo, atvykstantis pas notarą patvirtinti sandorio, tikrai nekalbės apie gyvenimą – toks elgesys kaip tik būdingas neblaiviam žmogui. Šiuo atveju notarės pareiga buvo užkirsti kelią sandorio sudarymui.
3. Teismas visiškai neatsižvelgė į CK 1.89 straipsnio nuostatas, pagal kurias sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu fizinis asmuo, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Teismo pareiga buvo nustatyti, ar tikrai asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų.
Apeliantas taip pat pažymi, kad nekilnojamuoju turtu prekiaujančiose agentūrose seniai susiklostė praktika, pagal kurią kaimo gyventojai girdomi, o po to jiems priklausantis nekilnojamasis turtas superkamas už per mažą kainą per „savo“ notarus. Šį teiginį galima lengvai įrodyti patikrinus, kiek sandorių atsakovas atliko per notarės S. K. biurą ir kokia buvo perkamo-parduodamo turto kaina palyginus su rinkos kaina.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „BUTMETA“ prašo skundą atmesti. Atsakovas teigia, kad ekspertizių išvados neįrodo ieškovas negalėjimo suvokti savo veiksmų sandorio sudarymo metu. Apeliantas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad pinigus už žemę iš atsakovo gavo ir pretenzijų dėl atsiskaitymo neturi. Teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus. Apeliantas nepateikė teismui pasiūlymų, kaip įvykdyti restituciją sąžiningų įgijėjų atžvilgiu. Apeliantas gautus pinigus išleido ir nepateikė įrodymų, ar sugebės juos grąžinti, tuo labiau, kad apeliantas niekur nedirba, pajamų neturi, jam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Sandorį ieškovas iš esmės ginčijo remdamasis dviem pagrindais: pirma, ieškovas teigė, kad sudarydamas sutartį nesuprato savo veiksmų reikšmės ir jų negalėjo valdyti, ir, antra, nurodė, kad klydo dėl sutarties kainos. Pažymėtina, kad suklydimą dėl sutarties kainos – per mažą parduotų žemės sklypų kainą – ieškovas įvardino tiek kaip papildomą kriterijų, įrodantį negalėjimą suprasti savo veiksmų, tiek ir kaip savarankišką pagrindą ginčijamam sandoriui pripažinti negaliojančiu (T. 2, b. l. 28, 197). Pirmosios instancijos teismas sprendimą atmesti ieškinį iš esmės motyvavo tuo, kad ieškovas neįrodė negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, taip pat, kad būtent ieškovui teko rizika suklysti dėl nustatomos žemės pardavimo kainos. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas pakeitė savo nuomonę dėl pinigų už parduotus žemės sklypus gavimo iš atsakovo fakto bei nurodė, jog ginčo šioje dalyje nėra (T. 1, b. l. 26-27; T. 2, b. l. 197), todėl teisėjų kolegija aptariamos aplinkybės nevertina.
Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas klausimas dėl tinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Dėl negalėjimo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti
Negalėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti ieškovas siejo su savo neblaivumu, nurodydamas, kad ruošiantis ginčijamam sandoriui ir jį sudarant buvo nuolatos svaiginamas alkoholiu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas pasiūlė ieškovui pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodomą būseną sandorio sudarymo ir su juo susijusių dokumentų pasirašymo bei gavimo metu (T. 1, b. l. 122; T. 2, b. l. 28). Ieškovas neblaivumą ir jo sąlygotą negalėjimą suprasti veiksmų bei juos valdyti grindė savo kviesto liudytojo paaiškinimu, taip pat rašysenos ir turto vertės ekspertizių išvadomis.
Ieškovo kviestas liudytojas T. P. paaiškino nedalyvavęs ginčijamo sandorio sudarymo metu, taip pat iki sutarties pasirašymo ieškovo nematęs, t. y. liudytojas nepatvirtinto teiginių apie nuolatinį ieškovo svaiginimą alkoholiu (T. 2, b. l. 101). Kitų liudytojų, galinčių patvirtinti jo nurodomas aplinkybes, ieškovas apklausti neprašė. Asmenys, dalyvavę ginčijamo sandorio sudarymo metu, įskaitant notarę, taip pat jos biuro darbuotojos B. B. ir N. K. patvirtino, kad pasirašant sutartį ieškovas buvo blaivus (T. 2, b. l. 28, 123, 198, 200-201).
Pirmosios instancijos teismui taip pat buvo pateikta rašysenos ekspertizės išvada, kurioje nurodyta, kad rankraštinius įrašus ginčijamoje sutartyje ieškovas įrašė būdamas neįprastos būsenos (T. 1, b. l. 136). Apeliacinės instancijos teisme apklausta išvadą pateikusi ekspertė paaiškino, kad „neįprastos būsenos“ sąvoka reiškia, jog, palyginus parašą su to paties asmens ankstesniais parašais, yra matomi žymūs skirtumai, leidžiantys daryti išvadą apie rašymą esant neįprastos būsenos. Neįprastos būsenos atsiradimo priežastys gali būti įvairios: susijaudinimas, apsvaigimas, vaistų poveikis ir kt. Tokie rašymo požymiai ypač pasireiškia esant abstinencijos būsenoje. Ieškovui abstinencijos būsena buvo neįprastesnė nei truputį išgėrus (T. 2, b. l. 199-200). Pažymėtina, kad tiek pats ieškovas, tiek ir jo atstovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog ieškovas nevengia vartoti alkoholio (T. 2, b. l. 26-27, 197). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus ekspertės paaiškinimus, negalima daryti neginčijamos išvados, kad sutarties pasirašymo metu ieškovas buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Priešingai, ekspertės paaiškinimai labiau patvirtina tai, kad atsakovas buvo blaivus ir būtent šita būsena buvo jam neįprasta.
Ieškovo nuomone, jo neblaivumą patvirtina ir turto vertės nustatymo išvada, pagal kurią bendra žemės sklypų rinkos kaina sandorio sudarymo metu siekė 332 000 Lt (T. 2, b. l. 47), kai tuo tarpu aptariamas turtas buvo parduotas už 136 500 Lt. Šiuo atveju pažymėtina, kad ieškovas pripažino neturėjęs žinių apie tuo metu vyraujančias nekilnojamojo turto kainas, toks sandoris jam buvęs pirmas, o tai, kad kaina per maža, jam paaiškinęs brolis po sandorio sudarymo (T. 2, b. l. 26). Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, turto rinkos kainos nežinojimas nagrinėjamame ginče negali būti siejamas su būsena, kuomet nesuvokiama atliekamų veiksmų reikšmė. Priešingu atveju ieškovo teiginys, kad jis neišmanė nekilnojamojo turto rinkos, ir iš jo argumentacijos sekantis teiginys, kad, nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nebūtų pardavęs turto už tokią kainą, prieštarauja tarpusavyje.
Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas įrodinėjo savo apsvaigimą nuo alkoholio, nepatvirtina, kad ieškovas buvo neblaivus ar kitu būdu buvo būsenos, įtakojusios negalėjimą suvokti veiksmų reikšmės ar juos valdyti. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovas, kreipdamasis į kompetentingas institucijas dėl sandoriui reikalingų dokumentų gavimo, sudarydamas preliminariąją sutartį ir ją keisdamas, tikslingai ruošėsi sutarties pasirašymui, byloje apklaustų asmenų, įskaitant ekspertę, paaiškinimai, leidžia, vadovaujantis įrodymų pakankamumo principu, pripažinti šį ieškinio faktinį pagrindą nepagrįstu.
Dėl suklydimo
Minėta, ieškovas sutarties kainą įvardina ne tik kaip aplinkybę, pagrindžiančią jo apsvaigimą, bet ir kaip savarankišką pagrindą pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu dėl suklydimo.
Ieškovo atstovas nurodė, kad pastarojo valia buvo parduoti turtą už rinkos kainą (T. 2, b. l. 197). Jau konstatuota, jog ieškovas neturėjo žinių apie nekilnojamojo turto rinką, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ieškovo prieš ginčijamo sandorio sudarymą domėjusis žemės kainomis, jos paklausa ir pasiūla bei kitomis susijusiosiomis aplinkybėmis. Ieškovo teigimu, jis tik vėliau iš brolio sužinojęs, kad žemės sklypus pardavė per pigiai. Tokie ieškovo veiksmai, teisėjų kolegijos nuomone, neatitinka bonus pater familia standarto – normaliai apdairus ir rūpestingas žmogus, nežinantis parduodamo daikto rinkos vertės, bet siekiantis gauti rinkos kainą, neabejotinai pasidomėtų nurodytomis aplinkybėmis. Savo nerūpestingu elgesiu ieškovas prisiėmė visą jo pagrindu galinčią atsirasti riziką (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).
Kita vertus, teisėjų kolegijos manymu, ginčijamo sandorio kaina nebuvo tokia, kuri akivaizdžiai liudytų pardavėjo suklydimą dėl jos. Minėta, ieškovas žemės sklypus pardavė už 136 500 Lt, kai ekspertizės duomenimis turto rinkos kaina buvo 332 000 Lt, o valstybės įmonės Registrų centro – 125 676 Lt (T. 1, b. l. 113-118). Tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad, nepraėjus nė metams po ginčijamo sandorio sudarymo, atsakovas žemės sklypus tretiesiems asmenims perleido už nežymiai didesnę nei įsigijimo kainą – 163 800 Lt (T. 1, b. l. 72-80). Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, galėjusių įtakoti žemės perleidimą tretiesiems asmenims žemesne kaina nei tai būtų naudinga atsakovui, be to, ekonominė krizė, su kuria galėtų būti siejamas nekilnojamojo turto vertės smukimas, tuo metu (2007 m. kovo mėn.) dar nebuvo prasidėjusi. Šios aplinkybės taip pat pagrindžia pirmosios instancijos teismo argumentą, kad tikrąją turto kainą (vertę) lemia pasiūla ir paklausa. Tai, kad egzistuoja tam tikra turto rinkos vertė, savaime nereiškia, jog tik tokia kaina turtas parduodamas ir perkamas – patys įvairiausi asmenų interesai gali lemti, kad kaina bus didesnė ar mažesnė nei nusistovėjusi rinkoje (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Taigi ginčijamo sandorio kaina savaime neįrodo ieškovo suklydimo, o kitų šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau išdėstytą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas siūlė ieškovui pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo teiginius, visapusiškai ir išsamiai tyrė bylos aplinkybes ir joje esančius duomenis, taip pat tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, o ieškovui neįrodžius savo reikalavimų faktinio pagrindo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.