Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.3; 1.1.8.6.6; 1.1.8.9.2; 1.1.10.1; 1.2.3.1; 1.2.3.3; 2.1.15.3.1 (S)

2008 m. lapkričio 6 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Iš V. P. priteista D. S. 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti, D. S. – 60000 Lt neturtinei žalai atlyginti, A. L. – 4912 Lt laidojimo išlaidoms atlyginti ir Valstybinei ligonių kasai – 6657,40 Lt A. S. gydymo išlaidoms atlyginti.

Civiliniam ieškovui D. S. pripažinta teisė į ieškinio dėl periodinių išmokų netekus maitintojo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Civilinei ieškovei A. L. pripažinta teisė į ieškinio dėl išlaidų kapavietei sutvarkyti ir paminklui išieškojimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 25 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) 2-ame kilometre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu dešinės rankos kumščiu smogė A. S. į galvos sritį ir kitas kūno vietas apie septynis smūgius, nuo kurių nukentėjusysis A. S. nugriuvo šalikelėje, padarydamas jam kraujosruvas veide, galvos plaukuotoje dalyje, kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje ir kairėje, povoratinklinę kraujosruvą, galvos smegenų sumušimą, kraujosruvą kairio klubikaulio sparno projekcijoje, sukeldamas sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, dėl ko nuo galvos smegenų sumušimo, trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu, sukėlusios galvos smegenų suspaudimą, A. S. 2007 m. birželio 28 d. ligoninėje mirė; tokiu būdu V. P. nužudė A. S. , padarydamas LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. nuosprendį: 1) perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš LR BK 129 str. 1 d. į LR BK 130 str., paskiriant straipsnio sankcijoje numatytą bausmę; 2) pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (LR BK 59 str. 1 d. 10 p.), bei tai, kad savo noru atlygino padarytą žalą (LR BK 59 str. 1 d. 3 p.); 3) skiriant bausmę, pritaikyti LR BK 62 str. 1 d., 2 d. bei, atsižvelgus į LR BK 62 str. 3 d. 1 p. nuostatas, paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, o, atsižvelgus į turtinius nukentėjusiųjų interesus, atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis keistinas dėl įrodymų bei veikos kvalifikavimo, bausmės paskyrimo bei jos švelninimo. Teigia, kad pirmosios instancijos priimtas nuosprendis neatitinka keliamų reikalavimų, kadangi jame nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas nevertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei neaptarė, kodėl atmeta jo gynėjos prašymą.

Pirmojoje skundo dalyje dėstomi argumentai, kuriais ginčijama veikos kvalifikacija. Pažymi, jog teismas nustatė jį neturėjus išankstinio neigiamo nusistatymo prieš nukentėjusįjį A. S. . Anot nuteistojo, jis su pastaruoju buvo labai draugiškas, pasiūlė kartu išgerti, pavežė šį savo automobiliu. Itin netikėtu vadina A. S. prašymą leisti pavairuoti automobilį bei tai, kad jis sugriebė už automobilio vairo, dėl ko apeliantas vos nepadarė avarijos. Teigia, jog jį nustebino ir tai, jog A. S. supykęs ėmė įžeidinėti, vadino jį „šunimi“, „mentu“, keikėsi. Nukentėjusiajam paliepus sustoti ir išsiaiškinti, jis tą ir padarė, o abiem išlipus iš automobilio, netikėtai pajuto A. S. smūgius į veidą, nuo ko jis instinktyviai ėmė gintis. Pabrėžia, jog ekspertai nustatė, kad A. S. smūgiavo pirmas, suduodamas į veido sritį, dėl ko, anot apelianto, jam sutriko regėjimas, be to, susilpnėjo savitvarda, todėl, būdamas susijaudinęs dėl patirtų įžeidimų ir smurto, sudavė nukentėjusiajam atgal. Akcentuoja, kad suduodamas A. S. jis nesitaikė, neneigia supratęs, jog pataikė į galvos sritį, tačiau dėl didelio susijaudinimo ir baimės dėl paties sveikatos negalėjo kontroliuoti suduodamų smūgių stiprumo. Nesutinka su teismo išvada, jog jis veikė netiesiogine tyčia (suprato savo veika keliąs pavojų A. S. gyvybei, numatė, jog atims jam gyvybę, ir nors nenorėjo atimti, bet sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti). Tvirtina negalėjęs numatyti, kad jo smūgiai gali sukelti pavojų gyvybei, buvo labai susijaudinęs, todėl, anot jo, buvo fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė nukentėjusysis. Atkreipia dėmesį, kad jo neteisėti veiksmai sekė iškart po to, kai nukentėjusysis jį įžeidė bei pavartojo smurtą, t. y. jo neteisėtas poelgis buvo greitas atsakas į patirtą smurtą, kadangi fiziologinis afektas paprastai trunka kelias sekundes ar minutes. Be to, pabrėžia, jog nukentėjusiajam pargriuvus nesiėmė prieš jį jokių veiksmų, daugiau pastarojo nemušė, neieškojo pagalbinių priemonių sužeisti. Mano, jog išdėstytos aplinkybės rodo, kad jo veiksmai buvo staigi reakcija į patirtą smurtą, siekiant sustabdyti neteisėtus A. S. veiksmus, t. y. kas sudaro pakankamą pagrindą perkvalifikuoti jo veiksmus iš LR BK 129 str. 1 d. į LR BK 130 str. Pažymi, jog teismui nusprendus, jog nėra pagrindo perkvalifikuoti jo veiksmus, nurodytos aplinkybės turėtų būti pakankamos pripažįstant atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veikos padarymą dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Be to, apeliantas prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti ir tai, jog jis savo noru atlygino dalį patirtos materialinės žalos ir toliau stengiasi ją atlyginti bei teigia šiuo metu jau atlyginęs dalį materialinės žalos (Valstybinei ligonių kasai iš dalies atlygino A. S. gydymo išlaidas, o A. L. – dalį laidojimo išlaidų). Pabrėžia, jog nors nukentėjusieji ir buvo pripažinti civiliniais ieškovais, tačiau tinkamai pareikštas bei dokumentais pagrįstas tik prokuroro ieškinys dėl gydymo išlaidų atlyginimo. Pacitavęs LR BPK 112 str. 1 d. nuostatas, nustatančias, jog civilinis ieškinys pareiškiamas bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios, teigia, kad nei civilinė ieškovė A. L. , nei civilinio ieškovo D. S. atstovė nepateikė tinkamai surašyto bei įrodymais pagrįsto ieškinio ir jis (apeliantas) beveik iki paskutinio teismo posėdžio nežinojo jam reiškiamų civilinių ieškinių dydžio.

Toliau skunde dėstomi argumentai, susiję su nuteistajam paskirta bausme, kuri, jo įsitikinimu, nors ir buvo paskirta mažesnė už sankcijos vidurkį, tačiau nėra proporcinga jo įvykdytai veikai. Apeliantas skunde aptaria, kas yra nusikalstamos veikos pavojingo laipsnis, kaip jis apibrėžiamas teismų praktikoje, pabrėždamas, jog jis nei prieš nusikaltimą, nei po jo neturėjo negatyvių paskatų nusikalsti, nebuvo išankstinio sumanymo ar pasirengimo, nenaudojo jokių įrankių, smurtinius atsakomuosius veiksmus nutraukė iškart, kai nukentėjusysis nugriuvo ir nebekėlė grėsmės. Mano, jog teismas tinkamai neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį lemiančių aplinkybių (padarymo būdo, laiko, vietos, panaudotų įrankių bei priemonių ir kt.), dėl ko paskirta bausmė nebuvo tinkamai individualizuota. Apelianto įsitikinimu, byloje nustatytos visos aplinkybės, rodančios mažesnį jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, t. y. teismas konstatavo, jog nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, jis nenaudojo jokio grėsmingo įrankio, intensyviai nežalojo nukentėjusiojo, jo suduoti smūgiai buvo gynybinė reakcija į patirtą smurtą, pats nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, kas ir išprovokavo konfliktą.

Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nesvarstė jo gynėjos kalboje išreikšto prašymo taikyti LR BK 62 str. nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Pabrėžia, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neneigęs savo kaltės, davęs nuoseklius ir išsamius parodymus, atsiprašė A. S. artimųjų (teisme bei asmeniškai, dalyvavo nukentėjusiojo laidotuvėse, stengėsi atlyginti padarytą žalą, be to, atlygino dalį gydymo išlaidų). Aptaręs LR BK 62 str. 2 d. 2 p. nuostatas, pažymi teismui pateikęs dokumentus, iš kurių matyti, kad jo dukra yra neįgali, be to, be jo pagalbos žymiai pasunkėtų jo pensininkų tėvų padėtis, kadangi jis jais nuolat rūpinasi bei padeda. Tad, apelianto manymu, yra visos reikiamos sąlygos taikyti LR BK 62 str. nuostatas ir, vadovaujantis LR BK 62 str. 3 d. 1 p., paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatyta mažiausia bausmė.

Tvirtina, jog atsižvelgus į LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes (nedidelį jo padarytos veikos pavojingumo laipsnį, veika įvykdyta netiesiogine tyčia, veikos motyvas ir tikslas buvo apsiginti nuo nukentėjusiojo vartoto smurto, taip pat tai, jog jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirba, išlaiko šeimą, neįgalų vaiką, padeda pensininkams tėvams, darbdavys apibūdina teigiamai) jam neturėtų būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Apelianto įsitikinimu, paskirta bausmė, vadovaujantis LR BK 75 str. nuostatomis, turėtų būti atidėta. Be to, atkreipia dėmesį, kad teisme nei nukentėjusiojo motina Z. S. , nei sesuo A. L. , nei nepilnamečio D. S. atstovė nereikalavo skirti jam griežtos laisvės atėmimo bausmės, šiuo klausimu apskritai nepasisakė, o tik sutiko su prokuroro reikalavimais. Mano, jog teismas turėtų atsižvelgti į nukentėjusiųjų turtinius interesus, kadangi jis, būdamas laisvės atėmimo vietoje, neturės galimybės atlyginti priteistą žalą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistasis V. P. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo V. P. apeliacinio skundo turinio matyti, kad pastarasis nesutinka su jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridine kvalifikacija ir prašo jo veiksmus iš LR BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 130 str. Tokią poziciją motyvuoja tuo, kad jis neturėjo išankstinio neigiamo nusistatymo prieš nukentėjusįjį, akcentuoja, kad tai A. S. netikėtai jį įžeidė, pavadindamas „šunimi“, „mentu“, keikėsi, išlipęs iš automobilio pajuto A. S. smūgius į veidą, nuo kurių pradėjo gintis. Apelianto teigimu, jis buvo susijaudinęs dėl patirtų įžeidimų bei smurto, todėl sudavė nukentėjusiajam atgal. Nors ir neneigia supratęs, kad pataikė į galvos sritį, tačiau dėl didelio susijaudino ir baimės dėl savo paties sveikatos negalėjo kontroliuoti suduodamų smūgių stiprumo. Nesutinka su teismo išvada, jog jis veikė netiesiogine tyčia, ir pabrėžia buvęs fiziologinio afekto būsenos. Tvirtina, kad jo veiksmai buvo greitas atsakas (staigi reakcija) į patirtą smurtą, siekiant sustabdyti neteisėtus A. S. veiksmus, todėl prašo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal LR BK 130 str. Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apygardos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, daro išvadą, jog nuteistojo prašymas dėl veikos perkvalifikavimo yra nepagrįstas, todėl negali būti patenkintas.

LR BK 129 str. 1 d. nurodyta veika yra bendroji nusikaltimų žmogaus gyvybei norma, numatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas nužudė žmogų, kai nėra nė vieno nužudymą kvalifikuojančių, nei tą veiką privilegijuojančių požymių. Nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 130 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas itin įžeidžiantis jį ar artimą jo asmenį nukentėjusiojo poelgis. Veika pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį gali būti kvalifikuojama tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka šio straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas. Visų pirma, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Antroji sąlyga – didelis susijaudinimas, kurį sukėlė tokie nukentėjusiojo veiksmai. Be viso to pagrindinė sąlyga nužudymą kvalifikuoti pagal LR BK 130 str. yra tai, jog kaltininko veiksmai turi būti padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar itin įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į tai. Nors įstatyme nenumatytas laiko tarpas, per kurį kaltininkas turi atlikti neteisėtus veiksmus, tačiau jis yra pakankamai trumpas, kadangi fiziologinis afektas, kurį lydi didelis susijaudinimas, paprastai trunka kelias sekundes ar minutes. Tik esant šių sąlygų visumai, veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas staiga labai susijaudinus.

Tuo tarpu analizuojamu atveju faktinės bylos aplinkybės neduoda pagrindo nuteistojo V. P. veiksmus įvertinti kaip nužudymą, įvykdytą staiga labai susijaudinus. Šioje vietoje derėtų aptarti paties apelianto poziciją minėtu klausimu. Štai pirmąkart apklausiamas kaip įtariamasis nuteistasis parodė įvykio dieną prie parduotuvės sutikęs pažįstamą, t. y. A. S. , kuriam pasiūlė išgerti degtinės, begeriant kalba pasisuko apie automobilius ir nukentėjusysis pasiūlė išbandyti, kaip važiuoja jo (apelianto) automobilis „VW Golf“. Apeliantui sutikus su tokiu pasiūlymu, abu sėdo į automobilį (apeliantas už vairo, nukentėjusysis į šalia esančią keleivio vietą) ir pradėjo važiuoti. Išvažiavus iš kaimo, nukentėjusysis paprašė leisti pavairuoti, tačiau jis (apeliantas) nesutiko, dėl ko A. S. pradėjo jį keikti, vadinti „mentu“. Į tokį nukentėjusiojo elgesį apeliantas atsakė: „Snarglį, raminkis, nes aš tau ne pacanas. Tada A. S. atsakė, tiksliau, pasiūlė sustoti ir išsiaiškinti santykius. Man sustojus kelkraštytyje, abu išlipome iš mašinos. Išlipus iš mašinos, mes susitikome už galinės mašinos dalies, ir ten pirmą smūgį gavau nuo A. S. iš dešinės rankos kumščiu. Jam sudavus šį smūgį, aš tada taipogi dešinės rankos kumščiu apie 2-3 smūgius sudaviau A. S. į galvos sritį, kur konkrečiai negaliu pasakyti. Po šių smūgių A. S. pargriuvo ant žemės ir nusirideno į kelio šlaitą.“ (t. 1, b. l. 79-80) Tad, kaip matyti, šiuo atveju vyko akivaizdus dviejų asmenų santykių aiškinimasis, ką aiškiai parodo ir paties apelianto pateiktas situacijos įvertinimas, kuomet jis vėliau, jau grįžęs į kaimą prie parduotuvės, ten sutiktiems jaunuoliams, paklaususiems, kur yra A. S. , atsakė: „Atsakiau, jog jį sumušiau ir palikau pakelės šlaite.“ (t. 1, b. l. 79-80) Antrą kartą apklausiamas kaip įtariamasis V. P. (parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai) taip pat neužsiminė apie tai, kad itin susijaudino dėl to, jog A. S. jam trenkė, o jo duoti parodymai patvirtina buvus įprastas muštynes, kurias, tiesa, pirmas pradėjo nukentėjusysis. Antai apklausiamas V. P. pats pripažino, jog „apsižodžiavome, abu vartojome keiksmažodžius, viskas vyko labai greitai. A. S. pasakė: „Sustok, aš sustojau. A. S. pasiūlė eiti išsiaiškinti. Aš tai supratau kaip pasiūlymą muštis. Aš pasakiau, kad nėra jokių problemų.“ (t. 1, b. l. 84-86) Be to, tąkart V. P. pripažino, kad sulaukęs nukentėjusiojo smūgio labai supyko („suėmė labai didelis pyktis“), dėl ko trenkė pastarajam atgal. Tolesni ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai taip pat byloja, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, peraugęs į muštynes. Būtent taip konfliktą įvardino ir pats nuteistasis: „Mes susimušėme, „apsikūlėme.“ (t. 1, b. l. 84-86) Praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams nuo šių apklausų, V. P. dar kartą buvo apklausiamas kaip įtariamasis, tačiau tąkart jis atsisakė duoti parodymus, teigdamas norįs įsigilinti į pateiktą įtarimą (t. 1, b. l. 95). Tuo tarpu kitos apklausos metu V. P. parodymus pakeitė, nurodydamas naujas aplinkybes: esą nukentėjusysis griebė už automobilio vairo, dėl ko jis, nenorėdamas padaryti avarijos, buvo priverstas sustoti, o, kuomet išlipęs A. S. jam trenkė, jis patyrė šoko būseną, pastarojo smūgiai buvo labai netikėti (t. 1, b. l. 96-97). Apklausiamas teisme nuteistasis taip pat tvirtino esą A. S. netikėtai jį užpuolė, neigė buvus abipuses muštynes: „Aš nesupratau, kad A. S. norėjo muštis. Aš sustojau kelkraštyje, nes A. S. čiupo už automobilio vairo ir, kad neįvyktų avarija, automobilį sustabdžiau.“ (t. 1, b. l. 188-190) Nebepatvirtino jis ir to, kad vėliau, paklaustas jaunuolių, kur yra A. S. , nurodė susimušęs su pastaruoju, o tik paminėjo, kad šis „pamiegos ir pareis“ (t. 1, b. l. 188-190). Taigi iš aptartų nuteistojo parodymų matyti, kad V. P. pozicija nebuvo nuosekli: jis, tik praėjus penkiems mėnesiams, pradėjo tvirtinti, esą nukentėjusysis jį netikėtai užpuolė, dėl ko jis patyrė šoką, o jo suduoti smūgiai buvo greitas atsakas į nukentėjusiojo smurtą (tokia apelianto versija dar labiau akcentuojama apeliaciniame skunde). Akivaizdu, kad tokie nuteistojo V. P. argumentai nėra pagrįsti, kadangi iš jo pirminių parodymų darytina neginčytina išvada, jog tarp jo ir nukentėjusiojo A. S. kilo muštynės: pradžioje vyko apsižodžiavimas, vėliau nukentėjusiojo siūlymu abu nutarė išsiaiškinti santykius, dėl ko apeliantas sustabdė automobilį, abu išlipo iš jo ir tada sekė abipusiai smurtiniai veiksmai, kuriuos pirmas pradėjo nukentėjusysis. Apelianto parodymai patvirtina, kad konfliktas (pradžioje žodinis) tarp kaltininko ir nukentėjusiojo kilo dar automobilyje, kuris vėliau abipusiu sutarimu ir supratimu buvo pratęstas bei peraugo į smurtinius veiksmus. Pats apeliantas pripažino supratęs, kad A. S. pasiūlė jam muštis („supratau kaip pasiūlymą muštis“) (t. 1, b. l. 85), su kuo jis sutiko, pasakęs „nėra jokių problemų“ (t. 1, b. l. 85). Vadinasi, apeliantas sustojo, turėdamas tikslą išsiaiškinti santykius su nukentėjusiuoju, t. y. suprasdamas, kad vyks muštynės. Tokios aplinkybės akivaizdžiai paneigia galimybę kvalifikuoti V. P. veiksmus pagal LR BK 130 str. Nėra pagrindo V. P. veiksmus vertinti kaip padarytus staiga labai susijaudinus, kadangi jis palaipsniui įsileido į konfliktą su A. S. , pradžioje apsižodžiavo su juo, o vėliau sąmoningai sutiko su pastaruoju eiti aiškintis. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu kvalifikuoti nuteistojo V. P. veiksmus kaip nužudymą (pagal LR BK 129 str. 1 d.) ir kaip nepagrįstą atmeta nuteistojo prašymą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo (pagal LR BK 130 str.).

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, ir pripažino tai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.). Teismas įvertino, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis: pirmas pradėjo įžeidinėti ir pirmas sudavė V. P. smūgius. Būtent tokias aplinkybes (taip pat ir aukščiau aptartas) skunde akcentuoja apeliantas, tiesa, šiuo atveju minėtų aplinkybių pagrindu jis prašo kvalifikuoti jo veiksmus pagal švelnesnę baudžiamąją atsakomybę numatantį įstatymą. Anksčiau aptartais argumentais nustatyta, kad tokios aplinkybės anaiptol nerodo esant pagrindą kvalifikuoti veiksmus pagal LR BK 130 str., tačiau jos sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti esant atsakomybę lengvinančią aplinkybę, ką teismas teisingai ir padarė skundžiamame nuosprendyje. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis, tuo atveju, jei būtų atmestas jo prašymas dėl veikos perkvalifikavimo, prašo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veikos padarymą dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Toks apelianto prašymas negali būti patenkintas, kadangi, kaip matyti, teismas minėtas aplinkybes jau įvertino ir pripažino, kad nuteistojo V. P. atsakomybę švelnina tai, jog veikos padarymą lėmė provokuojantis nukentėjusiojo A. S. elgesys (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Skundu apeliantas prašo pripažinti dar vieną atsakomybę švelninančią aplinkybę – savo noru atlygino dalį patirtos materialinės žalos. Pažymi Valstybinei ligonių kasai iš dalies atlyginęs A. S. gydymo išlaidas, taip pat ir dalį A. L. patirtų laidojimo išlaidų. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (LR BK 59 str. 1 d. 3 p.). Taigi įstatymas šiuo atveju reikalauja atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą. Kita vertus, įstatymas nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais atvejais, kuomet kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina tik dalį žalos. Tuomet atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, kaltininko pastangos atlyginti padarytos žalos dydį turi būti nuoširdžios ir pan. Tad iš dalies atlyginta žala yra faktinė aplinkybė, kuri gali būti pripažinta lengvinančia kaltininko atsakomybę, tačiau ar tokiam sprendimui yra pagrindas, sprendžia teismas, įvertinęs bylos aplinkybes. Iš byloje esančio nurodymo pervesti grynuosius pinigus (t. 2, b. l. 8) matyti, kad V. P. Valstybinei ligonių kasai pervedė 400 Lt (iš viso Valstybinei ligonių kasai priteista 6657,40 Lt). Tuo tarpu įrodymų, kad nuteistasis bent iš dalies atlygino nukentėjusiajai A. L. brolio A. S. laidojimo išlaidas, nėra, jų apeliantas nepateikė ir kartu prie apeliacinio skundo pridėtuose dokumentuose. Vadinasi, įrodymais pagrįsta tik tai, jog V. P. iš visų jam priteistų ieškinių (nukentėjusiesiems Z. S. – 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti; D. S. – 60000 Lt neturtinei žalai atlyginti; A. L. – 4912 Lt laidojimo išlaidoms atlyginti; Valstybinei ligonių kasai – 6657,40 Lt A. S. gydymo išlaidoms atlyginti; be to, civiliniam ieškovui D. S. pripažinta teisė į periodinių išmokų netekus maitintojo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, o civilinei ieškovei A. L. pripažinta teisė į išlaidų kapavietei sutvarkyti bei paminklui pastatyti išieškojimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka) atlygino 400 Lt – Valstybinei ligonių kasai A. S. gydymo išlaidų dalį. Akivaizdu, kad toks nežymus priteistos turtinės žalos atlyginimas negali būti laikomas nuoširdžiomis pastangomis atlyginti civilinių ieškovų pareikštus ieškinius, o kartu to negalima pripažinti ir nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kolegija įvertina, kad V. P. atlygino tik nedidelę dalį žalos ir tai padarė tik bylą įpusėjus nagrinėti pirmosios instancijos teisme, t. y. po nusikalstamos veikos praėjus beveik metams, kas rodo ne nuoširdžias pastangas, o labiau siekį formaliai įvykdyti LR BK 62 str. 2 d. nustatytą sąlygą, kad bent iš dalies būtų atlyginta ar pašalinta turtinė žala bei teismo pripažinta tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Tuo pačiu atmetamas ir tas nuteistojo V. P. prašymas, kuriuo jis tvirtina esant pagrindą taikyti LR BK 62 str. nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Apeliantas akcentuoja, jog rūpinasi neįgalia dukra, be to, be jo pagalbos žymiai pasunkėtų jo pensinio amžiaus tėvų padėtis, t. y. tokiu būdu teigia esant LR BK 62 str. 2 d. 1 p., 2 p. numatytas sąlygas. Kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Pažymėtina tai, kad LR BK 62 str. 2 d. tiek 1 punkto, tiek kitų punktų taikymas galimas, kai, be LR BK 62 str. 2 d. konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių, yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ir pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Tad nagrinėjamu atveju LR BK 62 str. taikymas negalimas pirmiausia jau dėl to, kad nenustatyta, jog nuteistasis bent iš dalies atlygino turtinę žalą (kolegija ankstesniais argumentais motyvavo sprendimą, kodėl V. P. Valstybinei ligonių kasai pervesti 400 Lt nepakankami daryti išvadą apie dalinės neturtinės žalos atlyginimą), t. y. nėra vienos iš LR BK 62 str. 2 d. numatytų būtinųjų sąlygų. Tolesnis LR BK 62 str. 2 d. 1 p., 2 p. taikymo negalimumas pasireiškia tuo, kad nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių minėto straipsnio 1 p. bei 2 p. taikymo būtinumą. Taikant LR BK 62 str. 2 d. 1 p., būtina nustatyti faktą, kad kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs, ir nėra kam juos prižiūrėti. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebus kam prižiūrėti kaltininko išlaikomų asmenų. Maža to, nenustatyta, kad kaltininkas tokius asmenis visiškai išlaikytų. Jo paties aiškinimas, kad padeda tėvams, anaiptol, neatitinka LR BK 62 str. 2 d. 1 p. prasmės. Atkreiptinas dėmesys, kad V. P. nepateikė jokių duomenų, įrodančių prastą jo tėvų sveikatos būklę; pastarasis prie skundo pridėjo pensininkų pažymėjimų nuorašus (t. 2, b. l. 52-53), kurie niekaip neatspindi jų sveikatos būklės. Beje, iš pažymėjimų nuorašų matyti, kad nei D. P., nei S. P. nėra nustatytas neįgalumas. Byloje nėra nė vieno atitinkamos sveikatos įstaigos surašyto medicininio dokumento, kuriame būtų konstatuojama minėtų asmenų sveikatos būklė, nustatytos tam tikros ligos, sutrikimai ir pan. Atsižvelgdama į tai, kolegija neturi pagrindo taikyti LR BK 62 str. 2 d. 1 p. Apeliantas skunde taip pat nurodo auginantis neįgalią dukrą, ką patvirtina prie skundo pridėtas T. P. neįgaliojo pažymėjimo nuorašas. Iš šio dokumento išties matyti, kad T. P. yra nustatytas lengvas neįgalumo lygis (t. 2, b. l. 54), tačiau bylos duomenys patvirtina ir tai, kad T. P. gyvena kartu su abiem savo tėvais – tėvu V. P. bei motina G. P. (t. 1, b. l. 101). Nenustatyta, kad dukra gyventų išimtinai tik su tėvu ir, pastarajam paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam ja pasirūpinti. Nustatant faktą, kad dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti kaltininko išlaikomą neįgalų asmenį (šiuo atveju net nenustatyta, kad apeliantas vienas atliktų tokias funkcijas), svarbu atsižvelgti į kitų asmenų (sutuoktinių, giminaičių ir pan.) faktinį galėjimą prižiūrėti tokį asmenį (asmenis). Tad šiuo atveju esant duomenų, jog apelianto dukra gyvena pilnavertėje šeimoje su abiem tėvais, nėra pagrindo konstatuoti kaltininką išlaikant neįgalų asmenį, kurio nėra kam prižiūrėti. Tuo tarpu LR BK 62 str. 2 d. 2 p. taikymas negalimas jau vien dėl to, kad nurodytos nuostatos yra orientuotos į mažamečių vaikų interesų apsaugą. Pažymėtina, kad mažamečiais vaikais laikytini asmenys, nesulaukę 14 metų amžiaus. Apelianto dukra T. P. yra gimusi 1991-01-22, o tai reiškia, kad ji yra sulaukusi 17 metų, t. y. seniai peržengusi mažametystės ribą. Be to, nenustatyta, jog dėl apeliantui paskirtos bausmės nebūtų jos kam prižiūrėti.

Didesniu reikšmingumu nepasižymi ta apeliacinio skundo dalis, kurioje nuteistasis tvirtina byloje esant tinkamai pareikštą tik prokuroro ieškinį dėl gydymo išlaidų atlyginimo. Anot apelianto, nei civilinė ieškovė A. L. , nei civilinio ieškovo D. S. atstovė nepateikė įrodymais pagrįsto ieškinio, dėl ko jis esą iki paskutinio posėdžio nežinojo jam reiškiamų civilinių ieškinių dydžio. Iš bylos medžiagos matyti, jog civilinį ieškinį pareiškė ir Z. S. , tačiau kuo pasireiškė pastarosios reikalavimų netinkamumas, apeliantas apskritai nenurodo. Byloje užfiksuota, jog A. L. dar ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 10000 Lt ieškinį turtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 53-55), ką patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 191). Atsižvelgdamas į tai, kad civilinė ieškovė dokumentais pagrindė tik dalį išlaidų, taip pat gavo laidojimo pašalpą, apygardos teismas jos prašymą dėl priteistinos sumos patenkino iš dalies (priteisė 4912 Lt). Be to, įvertinta ir tai, kad civilinė ieškovė prašė priteisti tokias išlaidas, kurios buvo reikalingos kapavietei sutvarkyti, paminklui, morgui, maistui, tačiau tokio reikalavimo nepagrindė dokumentais, teismas prašymą dėl išlaidų atlyginimo morgui bei maistui atmetė, o išlaidas kapavietei sutvarkyti bei paminklui pripažino kaip privalomas atlyginti kaltininkui ir, vadovaudamasis LR BPK 115 str. 2 d., pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, perduodant klausimą dėl jo dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka. Analogiška situacija ir su D. S. atstovės pareikštu civiliniu ieškiniu: ikiteisminio tyrimo metu ji prašė priteisti 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei periodines išmokas, iki D. S. sueis 18 metų (t. 1, b. l. 46-47). Teisme civilinio ieškovo atstovė reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo nekeitė, o prašymą dėl periodinių išmokų priteisimo netekus maitintojo detalizavo, t. y. pradžioje nurodė prašanti 400 Lt periodinių išmokų, o vėliau - 500 Lt (t. 1, b. l. 190-191; t. 2, b. l. 19). Teismas atstovės prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo patenkino iš dalies (priteisė 60000 Lt), be to, pagrįstu pripažino prašymą dėl periodinių išmokų priteisimo – pripažino D. S. teisę į ieškinio dėl minėtų išmokų netekus maitintojo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (kadangi atstovė nepateikė duomenų, rodančių, kokias pajamas gavo nukentėjusysis A. S. ). Tad, kaip matyti, visi civiliniai ieškovai, taip pat civilinio ieškovo D. S. atstovė savo reikalavimus pateikė, nepažeisdami LR BPK 112 str. reikalavimų, t. y. iki įrodymų tyrimo pradžios. Ta aplinkybė, kad civilinio ieškovo atstovė prasidėjus įrodymų tyrimui nurodė prašanti ne 400 Lt, o 500 Lt periodinių išmokų, tikrai nereiškia, jog buvo pažeistos LR BPK 112 str. nuostatos. Šiuo atveju atstovė dar ikiteisminiame tyrime pareiškė ieškinį į „pilną mėnesinį D. S. išlaikymą iki kol jam sukaks 18 metų“ (t. 1, b. l. 46). Vadinasi, ieškinys buvo pareikštas gerokai anksčiau nei iki įrodymų tyrimo pradžios, o vėliau įvardintos konkrečios prašomo išlaikymo sumos, detalizuojančios jau pareikštą reikalavimą, jokiu būdu nereiškia naujo civilinio ieškinio pateikimo teismui. Tad apeliantui buvo žinomi jam pareikštų civilinių ieškinių dydžiai, juose pareikšti aiškūs ir konkretūs prašymai dėl priteistinų sumų. Apygardos teismas civiliniams ieškiniams išspręsti paskyrė paskutinę skundžiamo nuosprendžio dalį (5-6 lapai, arba t. 2, b. l. 39-40), kurioje argumentuotai išdėstė savo poziciją dėl priimamų sprendimų, susijusių su pareikštais civiliniais ieškiniais.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. P. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., į tai, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, nusikaltimas baigtas, įvykdytas netiesiogine tyčia, į vieną atsakomybę sunkinančią (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.) ir dvi atsakomybę lengvinančias (LR BK 59 str. 1 d. 2 p., 6 p.) aplinkybes, įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, neigiamų charakterizuojančių duomenų nėra, dirba, turi šeimą, nepilnametę dukrą, be to, atsižvelgė į tai, kad jo asmenybės bruožai bei gyvenimo būdas neliudija susiformavus antivisuomeniškos nuostatos, nepagarbos bendro gyvenimo taisyklėms ar galiojančios teisės ir moralės normoms) ir skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Tad atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, įvertindama mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis paskirtos bausmės dydį, kolegija mano, jog nuteistajam V. P. paskirta bausmė yra tinkama bei pagrįsta ir nėra jokio teisinio pagrindo ją dar labiau švelninti. Nors apeliantas prašo taikyti LR BK 75 str. nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą, tačiau toks prašymas negali būti patenkintas, kadangi minėtas baudžiamasis įstatymas netaikomos tais atvejais, kuomet yra padaromi sunkūs ar labai sunkūs nusikaltimai. Apeliantas V. P. , kaip žinia, įvykdė labai sunkią nusikalstamą veiką, t. y. veikdamas netiesiogine tyčia nužudė nukentėjusįjį A. S. , tokiais savo veiksmais padarydamas LR BK 129 str. 1 d. numatytą labai sunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 6 d.), todėl nėra teisinio pagrindo taikyti LR BK 75 str. nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.