Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. V., A. L. ir A. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 str. 1 d., 307 str. 1 d., 308 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 147 str. 1 d. – 6 m.;

pagal BK 307 str. 1 d. – 1 m. ir 6 mėn. bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 50 Lt vertės turto konfiskavimas;

pagal BK 308 str. 2 d. – 4 m.;

vadovaujantis BK 63 str. 1, 3 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 m. bei baudžiamojo poveikio priemonė – 50 Lt vertės turto konfiskavimas, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose;

A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 147 str. 1 d., 307 str. 1 d., 308 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 147 str. 1 d. – 5 m. ir 6 mėn.;

pagal BK 307 str. 1 d. – 1 m. ir 6 mėn. bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 50 Lt vertės turto konfiskavimas;

pagal BK 308 str. 2 d. – 4 m. ir 6 mėn.;

vadovaujantis BK 63 str. 1, 3 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 m. bei baudžiamojo poveikio priemonė – 50 Lt vertės turto konfiskavimas, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose;

A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 147 str. 1 d., 307 str. 1 d., 308 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 147 str. 1 d. – 3 m. ir 6 mėn.;

pagal BK 307 str. 1 d. – 1 m. ir 6 mėn. bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 50 Lt vertės turto konfiskavimas;

pagal BK 308 str. 2 d. – 4 m. ir 6 mėn.;

vadovaujantis BK 63 str. 1, 3 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 m. bei baudžiamojo poveikio priemonė – 50 Lt vertės turto konfiskavimas, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose;

A. L. pagal BK 259 str. 1 d. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

D. N. priteista: iš P. V. 5 000 Lt, iš A. L. 3 000 Lt, iš A. L. 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L., P. V. bei A. L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, siekdami parduoti žmogų – nukentėjusiąją D. N., verbavo ją dirbti prostitute bei atėmė jai laisvę, o būtent:

P. V. laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 16 d. apgaulės būdu, t. y. siūlydamas vykti į Jungtinę Karalystę ir ten ištekėti, vėliau siūlydamas dirbti bare, bandė išvežti ją iš Lietuvos Respublikos dirbti prostitute. D. N. nesutikus vykti į užsienį, 2006 m. gruodžio 16 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), A. L. ir P. V., jėga įsodinę D. N. į automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. XXXXXXXX nuvežė ją į (duomenys neskelbtini) greta stovyklavietės „Vilktupis“ esančią miško aikštelę, kur panaudodami grasinimus, t. y. nurodydami, kad ji dabar tikrai turės važiuoti dirbti prostitute ir iki išvykimo jai atimama laisvė, bei leisdami pasirinkti, kur ji nori laukti savo išvežimo, nesutikimo atveju grasindami pavartoti fizinį smurtą – nedelsiant sumušti, vertė važiuoti dirbti prostitute į Jungtinę Karalystę, po to, tęsdami savo nusikalstamą veiką, nuvežė ją į butą (duomenys neskelbtini), kur A. L., pasinaudodamas jos priklausomumu ir pažeidžiamumu, be jo žinios neleisdamas nukentėjusiajai išeiti iš buto, tokiu būdu atimdamas jai laisvę, laikė nukentėjusiąją iki 2006 m. gruodžio 17 d., 22.30 val., kai ją išlaisvino policijos pareigūnai;

be to, A. L., P. V. bei A. L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, įtraukė D. N. į prostituciją ir iš jos pelnėsi, o būtent:

pasinaudoję tuo, kad, siekdami ją parduoti užsienyje dirbti prostitute, 2006 m. gruodžio 16 d. grasinimais ir neteisėtu laisvės atėmimu palaužė jos valią bei atėmė galimybę priešintis, 2006 m. gruodžio 17 d., apie 2 val., A. L. iš nenustatyto mobiliojo ryšio telefono (toliau – MRT) numerio parašė žinutes ir vėliau susiskambino į nenustatytą telefono numerį R. V. bei pasiūlė jam intymias paslaugas, o, šiam sutikus, apie 3 val. P. V. ir A. L. nuvežė nukentėjusiąją prie „Iki“ parduotuvės (duomenys neskelbtini), ir ten už 150 Lt ją perdavė R. V. seksualinėms aistroms tenkinti.

Nuteistųjų P. V., A. L. ir A. L. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl BPK pažeidimų

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka ir BPK reikalavimus, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

Iš BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistųjų kaltę.

Nėra pagrindo teigti, kaip tai daro apeliantai apeliaciniuose skunduose, kad teismas vadovavosi vien kaltinančiais įrodymais ir visiškai netyrė kitų bylos aplinkybių, atmetė apeliantams palankiai liudijusių liudytojų parodymus.

Toks skundų motyvas nepagrįstas.

Nuteistojo P. V. abejonės dėl aptariamų įrodymų leistinumo yra nepagrįstos.

Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimą, kuriame analizuojama kai kurių Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų ir senos redakcijos BPK 198¹ str. atitiktis Konstitucijai. Apeliantas užsimena apie nusikalstamos veikos imitacijos modelio kaip operatyvinio veiksmo teisėtumą.

Teisėjų kolegija neanalizuoja nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo, nes jis neturi ryšio su nagrinėjama byla, kadangi nėra jokių duomenų, kad, tiriant apelianto ir jo bendrininkų nusikalstamas veikas, buvo pritaikytas nusikalstamos veikos imitacijos modelis.

Antra vertus, nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniuose skunduose, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme proceso dalyviai neprašė atlikti fonoskopinio tyrimo.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismui pateikta kompaktinės plokštelės kopija ir teisiamajame posėdyje perklausyti neoriginalūs įrašai.

Nepagrįstas nuteistojo A. L. apeliacinio skundo motyvas, jog pažeistas BPK 161 str. reikalavimas, apie telefoninių pokalbių pasiklausymą P. V. pranešus, tik praėjus penkiems mėnesiams po šio veiksmo pabaigos.

Apeliantas netiksliai komentuoja teisės normą. BPK 161 str. 1 d. nuostatos numato, kad asmeniui, kuriam buvo taikoma bent viena procesinės prievartos priemonė jam nežinant, baigus tokią priemonę taikyti turi būti iš karto pranešta, kai tai įmanoma padaryti, nepakenkiant tyrimo sėkmei. Taigi bylą tiriantys pareigūnai patys nusprendžia, kada tokiam asmeniui pranešti apie taikytą priemonę.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nepadaryti tokie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie galėjo turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui. Dėl prekybos žmonėmis

Apeliacinių skundų motyvai nepadarius šios nusikalstamos veikos nepagrįsti.

Visi apeliantai skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas apeliantų kaltę iš esmės pagrindė prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiosios D. N. parodymais bei nepagrįstai atmetė pačių apeliantų ir dalies liudytojų parodymus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti apeliantų ir dalies liudytojų parodymus, nes jie prieštaravo įrodymų visetui.

Tai, jog asmuo ar asmenys užsienyje, turėję nupirkti D. N. prostitucijai, nenustatyti, nežinoma žmogaus pardavimo kaina ir pan., neturi reikšmės apeliantų veikos kvalifikavimui, nes jie nubausti už tą veiką, kurią padarė patys, t. y. už D. N. verbavimą dirbti prostitute ir laisvės atėmimą, siekiant ją parduoti.

Apie šį laiko tarpą nė vienas nuteistasis negalėjo paaiškinti, kur jį su D. N. praleido, jeigu nebuvo miške.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad byloje daryta P. V. automobilio ekspertizė, kurios metu tirtos padangos.

Tokia ekspertizė nedaryta ir padangos netirtos, tik apžiūrėtas automobilis, tačiau automobilio apžiūros protokole nėra jokių duomenų apie padangas (t. 3, b. l. 181-182). Taigi šio procesinio veiksmo duomenys nepaneigia nukentėjusiosios parodymų.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde nurodo teismą neatsižvelgus į jo parodymus, kad D. N. su P. V. pati atvyko pas jį ir prašė surasti Didžiojoje Britanijoje barmenės darbą.

Toks skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas, nes nukentėjusioji labai logiškai paaiškino, kaip ji atsirado A. L. bute: miške pagrasinę, jog, jei nevyks į užsienį, jai bus blogai, P. V. ir A. L. pasiūlė pasirinkti, kur ji nori važiuoti – pas A. L. ar A. L. Pastarojo ji nepažinojo, o A. L. atrodė nepatikimas, todėl pasirinko A. L.

A. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad D. N. pati nėjo iš A. L. buto, nes neturėjo kur eiti.

Liudytojas V. V. parodė, jog leido D. N. pagyventi, kol susiras butą. Ji atėjo su savo daiktais, liudytojas jai davė buto raktus, tačiau po dviejų parų jos neberado.

Taigi neįtikėtina, kad nukentėjusioji, pati prašiusi V. V. leisti jo bute apsistoti, kol susiras butą, be jokios priežasties, palikusi savo daiktus, būtų slapta pabėgusi.

Antra vertus, A. L. nepasiūlė jai apsigyventi savo bute ilgesnį laiką, t. y. tapti pilnateise nuomininke. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog D. N. nėjo iš jo buto savo noru.

Dar labiau neįtikėtina P. V. versija, kad, būnant pas A. L., A. L. paprašė P. V. nuvežti iki parduotuvės, kur turėjo susitikti su draugu, o D. N. paprašė A. L. tuo pačiu atvežti daiktus iš jos namų, nes ji galvojo iš karto važiuoti dirbti į užsienį.

Visi apeliantai skunduose teigia, jog A. L. bute D. N. nebuvo atimta laisvė, ji galėjo bet kada išeiti, ir tai motyvuoja nepilnamečio liudytojo A. G., jo motinos, liudytojos E. G., parodymais.

Toks skundų motyvas nepagrįstas.

Liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 1, b. l. 110-111), kad, 2006 m. gruodžio mėn. atėjęs pas draugą A. L. pažaisti kompiuteriu, jo bute rado merginą Dianą. Apie 17 val. Arnoldas išvyko, pasiūlęs liudytojui pasilikti bute. Išvažiuodamas Arnoldas liudytoją ir Dianą užrakino, rakto nepaliko, nors anksčiau, kai liudytojas likdavo bute žaisti kompiuteriu vienas, jo neužrakindavo arba palikdavo raktus. Arnoldas ilgai negrįžo, buvo vėlu, liudytojas norėjo eiti namo, todėl pasiūlė Dianai lipti per langą ir nusileisti ant laiptinės ar stomatologijos pastato stogelio. Apie 21.30 val. Arnoldas sugrįžo ir atrakinęs duris liudytoją išleido, o mergina pasiliko bute.

Pirmosios instancijos teisme nepilnametis liudytojas A. G. pakeitė parodymus ėmęs teigti, jog su mergina dviese jis bute nebuvo pasilikęs, visada buvo ir A. L. Vakare liudytojui ir A. L. išėjus į parduotuvę pirkti maisto, mergina liko bute, bet buto durų A. L. neužrakino.

Liudytojui priminus jo ankstesnius parodymus, šis teigė neprisimenąs, ar A. L. jį bute buvo palikęs vieną su mergina. Jo teigimu, Arnoldas nebuvo niekur išėjęs, tačiau liudytojas neprisimena, kaip viskas buvo. Teisme jis sako tiesą, o policijoje viską išsigalvojo, nes ten jam nesakė, kad negalima meluoti.

Akivaizdu, jog nepilnametis liudytojas, duodamas parodymus teisme, buvo paveiktas keisti parodymus, norėjo padėti savo draugui ir kaimynui, nes tokio elgesio motyvas neįtikinamas (,,policijoje aš viską išsigalvojau, apklausiant man nesakė, kad negalima meluoti“).

Liudytojo motina E. G., dalyvavusi apklausiant sūnų ikiteisminio tyrimo metu ir savo parašu patvirtinusi jo parodymų teisingumą, teisme parodė pareigūną ikiteisminio tyrimo metu protokole užrašius tokius sūnaus parodymus, kaip jis pasakojo. Tačiau sūnus toje apklausoje buvo išsigandęs ir nežino, kokius davė pirminius parodymus. Liudytoja teigė vieną vakarą ėjusi pas kaimyną parsivesti sūnaus, kaimyno buto durys buvo nerakintos, bute buvo mergina. Sūnus pasakė, jog Arnoldas tai merginai liepė išeiti, o jam – ne, todėl jis ir liko bute.

Tokie liudytojos E. G. parodymai dėl aplinkybių kaimyno bute prieštarauja pirminiams liudytojo A. G. ir nukentėjusiosios D. N. parodymams.

Teisėjų kolegija tiki ta liudytojos K. G. parodymų dalimi, kuri sutampa su liudytojo A. G. bei nukentėjusiosios parodymais, ir atmeta iš sūnaus tariamai girdėtą pasakymą, kad A. L. bute buvusiai merginai sakė išeiti, kadangi taip buvus netvirtino net A. L.

Teisėjų kolegijos neįtikina motinos persakyti nepilnamečio liudytojo A. G. žodžiai, jog pareigūno apklausiamas jis buvo išsigandęs: liudytojas apklaustas namuose dalyvaujant mamai, jis pasakojo apie apsilankymą pas kaimyną, kurį įvardijo draugu.

Taigi liudytojas neturėjo pagrindo bijoti, pasakodamas apie draugo bute praleistą dieną. Dėl to teisėjų kolegija tiki nepilnamečio liudytojo A. G. pirminiais parodymais, kurie sutampa su nukentėjusiosios D. N. parodymais.

Aplinkybė, kad su vaiku bute užrakinta nukentėjusioji neverkė, neprašė pagalbos, žiūrėjo televizorių, nerodo ją turėjus galimybę elgtis savo nuožiūra. Užrakintame bute ji neturėjo pasirinkimo.

Antra vertus, ji dar nebuvo iki galo suvokusi situacijos rimtumo, kadangi A. L. su ja gerai elgėsi, ir naiviai tikėjosi, jog ją paleis. Be to, ji bijojo P. V., kuris ją surado prie visą naktį dirbančios parduotuvės, nors ji visaip jo vengė, nes anksčiau matė jo žiaurumą.

Nuteistieji A. L. ir A. L. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nukentėjusioji galėjo laisvai išeiti į laiptinę rūkyti, su savimi turėjo MRT. Apeliantų nuomone, tai taip pat rodo, jog jos laisvė nebuvo suvaržyta, ji galėjo bet kada išeiti.

Tokiam skundų motyvui prieštarauja nukentėjusiosios D. N. parodymai teisme, kad, einant į koridorių parūkyti, visada kartu eidavo A. L. Taigi jis atliko apsaugininko funkciją, todėl nerealu, jog nukentėjusioji galėjo paprašyti pagalbos, skambindama telefonu.

Niekaip nesuderinama su nukentėjusiosios tariama laisve A. L. bute aplinkybė, kad ji pati negalėjo pasiimti savo paso bei drabužių iš V. V. buto. Tai padarė P. V. su A. L., nukentėjusiajai ilgai aiškinant telefonu, kaip ten nuvažiuoti ir kur daiktų ieškoti (t. 1, b. l. 132-135).

Tai rodo, jog nuteistieji nenorėjo rizikuoti, nes vieną kartą D. N., būdama laisva, juos jau apgavo atsisakiusi vykti į užsienį, nors bilietai buvo užsakyti.

Darant kratą A. L. bute, nukentėjusiosios pasą rado kambaryje, sekcijos stalčiuje (t. 3, b. l. 32-33). Tai taip pat nesuderinama su D. N. tariama laisve A. L. bute, nes nelogiška ir neįtikinama, kad, turėdama rankinę, savo asmens dokumentą ji laikytų ne joje, bet be jokios priežasties atiduotų saugoti iš esmės nepažįstamam A. L.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde nurodo, jog D. N., iškviesdama policiją į jo namus, tikriausiai netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją arba siekė pasipelnyti.

Toks skundo motyvas vertinamas kaip niekuo nepagrįsta apelianto prielaida ir atmetamas.

Liudytojas D. P. parodė, kad R. K. jam pranešė apie merginos skambutį, nurodęs apytikrį buto adresą. Policijos pareigūnas V. B. turėjo informacijos, jog P. V., A. L. ir A. L. planuoja išvežti merginą į užsienį, tačiau nebuvo žinoma, kokia tai mergina ir kur ji yra. Po merginos skambučio pareigūnai nusprendė, kad tai ta pati mergina, apie kurią jie turėjo informacijos. V. B. žinojo, jog skambinusios merginos nurodytoje gatvėje gyvena A. L., pasitikslino jo adresą. Į butą vyko daugiau pareigūnų.

Liudytojas V. B. parodė, kad vykdant operatyvines priemones paaiškėjo, jog P. V. planuoja išvežti merginą į užsienį. Sužinojus, kad duotas nurodymas pirkti lėktuvo bilietus, paaiškėjo merginos vardas ir pavardė. Į policiją paskambinusi mergina prisistatė D. N. Pareigūnai išvyko merginos nurodytu adresu.

D. N. išlaisvinimo operacijoje dar dalyvavo policijos pareigūnai A. M., D. Ž., S. Š., V. G. Visi jie apklausti teisme davė panašius parodymus.

Iš aptariamų liudytojų parodymų matyti, jog kai kurie pareigūnai buvo iškviesti iš namų. Taigi reikėjo laiko pareigūnams susirinkti, aptarti veiksmų planą. A. L. bute atlikta krata (t. 3, b. l. 32-33), todėl prieš tai reikėjo pasirūpinti nutarimu kratai daryti (t. 3, b. l. 31). Visi šie parengiamieji veiksmai atėmė laiko. Tuo paaiškinama, kodėl į butą, kuriame prievarta laikyta D. N., pareigūnai atvyko ne tuoj pat po jos skambučio į policiją, bet po kelių valandų.

Apeliantai neigia, kad byloje užfiksuoti jų pokalbiai telefonu tarpusavyje, su D. N. ir asmeniu iš Anglijos, SMS žinutės, bendravimas internetu per ,,Skype“ programą susiję su jiems inkriminuota veika. Tačiau nutartyje jau aptarta, jog šie duomenys gauti leistinomis priemonėmis ir teisėtai pripažinti įrodymais, kartu su kitais įrodymais sudarančiais įrodymų visetą, patvirtinantį apeliantų kaltę (t. 1, b. l. 117-131; t. 3, b. l. 137-138, 145-146).

Jei patikėti A. L., kad jis iš tiesų D. N. Anglijoje tik ieškojo ir surado legalų barmenės darbą, negalima logiškai paaiškinti minėtų pokalbių turinio: kodėl pastarosios išvykimas turėjo būti toks skubus; kodėl taip karštligiškai derinamos detalės dėl važiavimo į Rygą; kodėl skaičiuojamos valandos iki keleivių registravimo į lėktuvą pabaigos, nervinamasi, jog nespės, nes D. N. atsisako vykti ir jos niekur neranda; kodėl kuriami planai, kaip užtikrinti, kad, suradus D. N., ji nedingtų (A. L. : ,,man tad ją reiks kažkaip ketvirtadienį pas save gal pasiimt“, ,,paskui, kad, žinai, vėl mum nedingtų“, ,,kažkaip pas mane ją reikia atgrūst, ir aš iškart paskambinsiu, iš karto jie padarys viską“; P. V.: ,,kaip susitiks, tai jau ir būk kartu tada“); kodėl D. N. geruoju ir piktuoju įkalbinėjama išvykti į Angliją, o vėliau jai liepiama vietoj savęs surasti kitą, jei nenori važiuoti pati (P. V. A. L.: ,,sakyk, ieškok kitos <…>, sakyk, <…> nuplauks viskas, tai <…> užmušiu tave“); kodėl A. L. , laiku nesuradus D. N., atsisakė skristi į Angliją vienas, nors, pagal jo versiją, jis ketino skristi pas tėvus, o D. N. tik pakeliui palydėti (,,…ta mergina net nesusiruošus, be jos ko aš ten skrisiu…“) ir t. t.

Taip pat nepaaiškinama, kodėl turėjusi keliauti į Angliją dirbti barmene D. N. pokalbiuose įvardijama ,,statybininku“, kodėl rūpinamasi, ,,kad į Afriką neišvarytų“.

Tačiau viskas įgauna loginę prasmę, pokalbių turinį susiejus su kitais byloje esančiais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde neigia buvus techninėmis priemonėmis užfiksuotus jo ir P. V. pokalbius. Tačiau jis neneigė bendravęs telefonu su P. V. ir D. N. A. L. pokalbius pripažįsta, tik jiems suteikia kitokią prasmę. P. V. taip pat neginčija buvus pokalbius, tačiau abejoja, ar jų turinys gali būti vertinamas kaip įrodymas, atitinkantis BPK 20 str. 1 d. reikalavimus.

A. L. ir P. V. skundų motyvai nutartyje jau aptarti, analizuojant tariamus BPK pažeidimus.

Kitas A. L. apeliacinio skundo motyvas – beveik visi telefoniniai pokalbiai užfiksuoti D. N. vardu išduotoje SIM kortelėje, kuria apeliantas negalėjo naudotis.

Šis skundo motyvas taip pat nepagrįstas.

Iš bylos duomenų matyti, jog MRT numeris XXXXX iš tiesų priklausė D. N. (t. 1, b. l. 144), tačiau 2006 m. gruodžio 18 d. A. L. bute atliktos kratos metu rastas ,,Bitės“ SIM kortelės rėmelis su PIN ir PUK kodais bei ranka užrašytu šiuo telefono numeriu (t. 3, b. l. 148-149, 157-159). Tai rodo, kad apeliantas naudojosi nurodyta SIM kortele, kuriai priskirtas šis telefono numeris.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde tvirtina niekada nesiuntęs D. N. grasinančios žinutės ,,Dinciuk, baik durniuoti, nes gali blogai baigtis“.

Toks skundo motyvas nepagrįstas. Jį paneigia vienas iš aptartų A. L. pokalbių su P. V. (t. 1, b. l. 122) apie gautą iš D. N. žinutę, neabejotinai pastarajai reaguojant į minėtą A. L. SMS: ,,Girdi, tu žinai, ką ta valkata parašė? <…> Parašė ,,negąsdink manęs“.

Be to, nukentėjusioji teisme parodė, jog į savo MRT buvo įsirašiusi nuteistųjų telefono numerius. Tuo nėra pagrindo abejoti, nes ji telefonu bendravo ir su P. V., ir su A. L. Kai kurie nukentėjusiosios parodymų nesutapimai paaiškinami tais pačiais argumentais, kurie nutartyje jau išdėstyti.

Telefoninių pokalbių bei SMS žinučių tikrumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad jų turinys sutampa su nukentėjusiosios D. N. parodymais, kurie duoti vėliau, negu techninėmis priemonėmis užfiksuoti pokalbiai.

Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti argumentai įrodo visų nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo. Apeliantų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 147 str. 1 d., nes jie visi, veikdami bendrininkų grupe, siekdami parduoti nukentėjusiąją D. N., verbavo ją dirbti prostitute ir atėmė jai laisvę.

Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, jog nusikalstamai veikai padaryti ne visi kaltininkai atliko vienodus veiksmus: P. V. ir A. L. atėmė D. N. laisvę, gatvėje prievarta įsisodinę į automobilį, miške grasino pavartoti fizinį smurtą ir taip palaužė jos pasipriešinimą; A. L. rūpinosi lėktuvo bilietais, pasinaudojęs nukentėjusiosios priklausomumu ir pažeidžiamumu, nukentėjusiąją saugojo savo bute, kol ją išlaisvino policija; visi kartu sutartinais veiksmais siekė bendro rezultato.

Dėl įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos

Visi nuteistieji neigia D. N. įtraukę į prostituciją ir iš to pelnęsi, tačiau jų kaltė padarius šias nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiosios D. N. parodymais, kurie išsamiai išdėstyti nuosprendyje, todėl nutartyje nekartojami, kieno iniciatyva ir kokiomis aplinkybėmis nukentėjusioji pateko į R. V. butą. Jos parodymuose yra kai kurių nesutapimų, tačiau ji paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu viską prisiminė geriau. Toks paaiškinimas logiškas, nes nuo įvykio iki teisiamojo posėdžio praėjo gana ilgas laiko tarpas.

Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog nenustatyta, kokiais veiksmais apeliantai vertė D. N. skambinti R. V.

Šioje byloje įrodyta, kad, darant ankstesnį nusikaltimą, prieš D. N. buvo pavartotas psichologinis smurtas, jai grasinta ir taip palaužta nukentėjusiosios valia. Pokalbis su R. V. vyko tą patį vakarą, kai nukentėjusioji prievarta pateko į A. L. butą, taigi ji buvo psichologiškai paveikta nuteistųjų ir jų bijojo. Būtent todėl D. N. pavartota frazė ,,liepė skambinti“, apibūdinant A. L. veiksmus, kuriuos sąlygojo jo ir P. V. sumanymas perduoti D. N. už pinigus R. V., reiškia vertimą tai daryti, kuriam nepaklusus, ji suprato būsiant blogai.

Būtent baime paaiškinama, kodėl nukentėjusioji prašė P. V., jog jis ją paimtų iš R. V. buto, o neskambino į policiją: P. V. su A. L. ją surado mieste ir privertė kartu vykti į A. L. butą, nors ji stengėsi išvengti bendravimo su vaikinais; visiškai neseniai vaikinai jai grasino miške; ji jautėsi priklausoma nuo apeliantų ir negalėjo žinoti, kaip tokioje situacijoje elgsis R. V., į kurio butą ji pateko ne savo noru ir kuris už ją apeliantams sumokėjo pinigus.

Taigi nepagrįstas nuteistojo P. V. apeliacinio skundo teiginys, kad D. N. turėjo visišką veiksmų laisvę ir niekas jos nevaržė. Šiuo atveju R. V. elgesys, jog jai negrasino, neturi jokios reikšmės.

Tai, kad važiuodama pas R. V. D. N. buvo nuliūdusi, o patekusi į jo butą iš karto pradėjo verkti, įrodo aplinkybę, jog ji ten pateko ne savo noru. Atsiradimo bute tikslas – seksualinių paslaugų teikimas – jai buvo aiškus ne tik iš užuominų R. V. skelbime per televiziją, bet ir iš to, kad už ją buvo sumokėta 150 Lt (,,jis jiems sakėsi taip dažnai paneles perka“), vos įėjęs į butą R. V. užrakino duris, ją apsikabino ir pasakė, jog ji turinti būti, nes už ją sumokėti pinigai.

Liudytojas R. V. neigė ieškojęs merginos intymiems santykiams parodęs, kad tik norėjo su mergina praleisti vakarą, išgerti kavos ar vyno. Tuo jis tarytum patvirtino apeliantų pasirinktą gynybos poziciją. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytojas vienareikšmiai parodė supratęs, jog vaikinas nori pasiūlyti merginą seksualinėms paslaugoms, nes paklausė, ar valandos užteks (t. 1, b. l. 100-102).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirminiuose liudytojo parodymuose išsakyta mintimi, nes ją patvirtina visa įvykių eiga, o parodymus dėl noro už 150 Lt naktį pabendrauti su mergina, išgerti su ja kavos ar vyno vertina jei ne kaip siekį padėti apeliantams, tai kaip bandymą išsisukti iš delikačios situacijos, kuri visuomenėje viešai nėra toleruojama.

Taigi visa tai neginčijamai įrodo, kokiu tikslu apeliantai D. N. perdavė liudytojui, ir paneigia jų versiją, kad nukentėjusioji vyko pas R. V. savo iniciatyva bei noru.

Tuo pačiu paneigiamas nuteistojo A. L. apeliacinio skundo motyvas, jog niekas, išskyrus nukentėjusiosios parodymus ir neutralaus turinio telefoninių pokalbių įrašus, neįrodo jo kaltės.

Apeliantas teisus, kad pokalbių telefonu metu neužsimenama apie prostituciją ar intymių paslaugų teikimą, tačiau tai galima suprasti iš viso pokalbio konteksto: A. L. įkalbinėja D. N. atsipalaiduoti; jis aiškina R. V., jog mergina tik antrą dieną dirba, gal šis ją išgąsdino; pastarasis aiškina neišgąsdinęs ir nesupranta, ko ji tokiu atveju sėdo į jo automobilį (t. 1, b. l. 136-137).

Nuteistasis A. L. nurodo, kad policijos pareigūnai į jo MRT patys įrašė telefono numerį, jį įvardiję ,,Klijentas“. Nėra techninių sąlygų nustatyti šio numerio įrašymo laiko, todėl toks abejotinas jo kaltės įrodymas turi būti atmestas.

Šis skundo motyvas nepagrįstas, nes jį paneigia objektyvūs duomenys.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, apžiūros protokolo duomenys (t. 3, b. l. 40-51) įrodo, jog kratos metu pas A. L. rasto MRT skyrelyje ,,Telefonų knyga“ yra įrašytas abonentas ,,Klijentas“, kurio numeris XXXXX. A. L. 2006 m. gruodžio 17 d., 03:54:44, šiuo numeriu skambino ,,Klijentui“.

A. L. bute krata, kurios metu paimtas jo MRT, padaryta 2006 m. gruodžio 17 d., 22.20-23.00 val. (t. 3, b. l. 32-33), taigi gerokai vėliau, negu iš šio MRT buvo skambinta ,,Klijentui“. Tai įrodo, kad skambučio ,,Klijentui“ metu policijos pareigūnai dar neturėjo A. L. MRT ir negalėjo į jo atmintį įrašyti aptariamo telefono numerio.

Nuteistasis A. L. teisus, apeliaciniame skunde nurodęs, jog nuosprendyje neįvardyta, kam priklausė aptariamas telefono numeris, kuriuo 2006 m. gruodžio 17 d. naktį buvo siunčiamos SMS žinutės ir skambinama.

Byloje iš tiesų nėra tiesioginių įrodymų, kad jis priklausė R. V., nes numeris XXXXX priklausė ,,Labas“ paslaugos vartotojui, apie kurį UAB ,,Bitė Lietuva“ anketinių duomenų neturi. Tačiau kiti įrodymai leidžia teigti, jog apeliantai bendravo būtent su R. V. ir jam už pinigus perdavė D. N.

Liudytojas R. V. teisme bei ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 100-102) parodė, kad aptariamu laikotarpiu laikinai naudojosi ,,Labas“ kortele, telefono numerio neprisimena. Išsiuntęs skelbimą į televiziją, jog ieško panelių maloniai leisti laiką, gavo SMS žinutę, po to tuo numeriu pats paskambino, atsiliepė mergina, vėl bendravo SMS žinutėmis, skambučiais ir galiausiai susitiko su dviem vaikinais bei mergina, kurie už merginą paprašė 200 Lt, bet derybų metu nusileido iki 150 Lt.

Liudytojo parodymai sutampa su nukentėjusiosios parodymais, kaip A. L. susirašinėjo SMS žinutėmis su vyru, padavusiu skelbimą į televiziją, o, šiam paskambinus, liepė jai kalbėti ir susitarti dėl susitikimo, po to apeliantai ją nuvežė prie ,,IKI“ parduotuvės, kur perdavė R. V.

Nors liudytojas R. V. atsisakė dalyvauti asmens parodymo atpažinti nukentėjusiajai veiksme, kuriame pastaroji galėtų jį atpažinti gyvą (t. 1, b. l. 103), tačiau išdėstyti parodymai sutampa su kitais įrodymais.

UAB ,,Bitė Lietuva“ 2007 m. vasario 28 d. raštu Nr. 8200-336 informavo (t. 2, b. l. 144), kad SIM Nr. XXXXX abonentinis Nr. XXXXX yra ,,Labas“ paslaugos vartotojas, bendrovė jo anketinių duomenų neturi, tačiau asmens kratos metu (t. 4, b. l. 193) iš A. L. paimta SIM kortelė ,,Labas“ su tuo pačiu Nr. XXXXX.

Iš UAB ,,Bitė Lietuva“ pateiktos skambučių išklotinės (t. 2, b. l. 146-148) matyti, jog 2006 m. gruodžio 17 d., tarp 02:21:26 ir 03:17:31, buvo abipusis bendravimas SMS žinutėmis bei skambučiais tarp abonentų Nr. XXXXX ir Nr. XXXXX, kuris A. L. MRT skyrelyje ,,Telefonų knyga“ įvardytas kaip priklausantis abonentui ,,Klijentas“.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šis bendravimas vyko ne nukentėjusiosios D. N., bet nuteistojo A. L. iniciatyva, nes jis vyko pas jį rastu MRT, nors pati nukentėjusioji turėjo savo MRT, kuriuo galėjo naudotis.

Iš telefoninių pokalbių stenogramų (t. 1, b. l. 135-137) matyti, jog, D. N. būnant su R. V., pirmoji jos SMS žinutė išsiųsta P. V. 2006 m. gruodžio 17 d., 03:34:07, antroji – 03:36:22, po to 03:37:14 D. N. skambino P. V. ir kalbėjo su juo bei A. L., o pastarasis – su R. V. 03:44:46 ir 03:47:28 D. N. parašė dar dvi SMS žinutes P. V., kai R. V. ją atvežė prie parduotuvės ,,IKI“. Pastarajam panorus atgauti iš apeliantų pinigus už D. N. nesuteiktas paslaugas ir jos neišleidus iš automobilio, 03:48:30 mergina, nesulaukdama nuteistųjų, vėl paskambino P. V., o 03:50:22 parašė dar vieną SMS žinutę.

Išdėstyti MRT ryšių duomenys pagal laiką sutampa su aptariama nusikalstama veika ir nukentėjusiosios bei liudytojo R. V. parodymais apie įvykio aplinkybes. Tai leidžia teigti, kad D. N. buvo perduota R. V. seksualinei aistrai tenkinti ir nuteistieji iš to pasipelnė, gavę 150 Lt.

Nuteistųjų versija, jog jie tikėjosi nuvažiuoti pas R. V. patys ir ten ,,pabaliavoti“ jo sąskaita, neįtikinama bei nereali. Ji nepaaiškina, kodėl jie paėmė pinigus už D. N. ir jų R. V. prašymu negrąžino, nors paslaugos jam nebuvo suteiktos.

Nuteistojo A. L. apeliacinio skundo motyvas, kad jis net nežinojo A. L. paėmus iš R. V. pinigus, atmetamas kaip nepagrįstas, nes nuteistieji buvo kartu ir visi įvykdė bendrą sumanymą pasipelnyti.

Visų nuteistųjų veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 307 str. 1 d. ir BK 308 str. 2 d., nes jie, veikdami bendrininkų grupe, D. N. įtraukė į prostituciją pasinaudoję tuo, jog, siekdami ją parduoti užsienyje dirbti prostitute, grasinimais ir neteisėtu laisvės atėmimu palaužė jos valią bei atėmė galimybę priešintis, ir iš jos prostitucijos pelnėsi, perdavę ją R. V. už 150 Lt.

Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kad ne visi apeliantai atliko vienodus veiksmus: aptariamas nusikalstamas veikas pradėjo A. L. , ėmęs susirašinėti SMS žinutėmis su R. V. bei liepęs nukentėjusiajai su juo kalbėti MRT; nuteistieji ją nuvežė ir parvežė automobiliu, kurį vairavo P. V., o derėjosi dėl D. N. paslaugų kainos ir gavo pinigus A. L.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą, kiekvienam kaltininkui paskyręs individualizuotą bausmę.

Teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį: visi nuteistieji padarė du sunkius (BK 11 str. 5 d.) ir vieną apysunkį (BK 11 str. 4 d.) nusikaltimus, veikdami tiesiogine apibrėžta tyčia. Įvertino nusikalstamų veikų motyvus ir pasekmes – D. N. nebuvo išvežta į užsienį ir prostitutės pareigų neatliko. Atsižvelgė į kiekvieno apelianto asmenybę: visi jie yra recidyvistai, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmes; niekur nedirbo; A. L. ir A. L. blogai charakterizuojami, P. V. – patenkinamai, pastarieji du bausti administracinėmis nuobaudomis.

Teismas įvertino kiekvieno kaltininko vaidmenį, darant konkrečias nusikalstamas veikas.

Verbuojant D. N. dirbti prostitute, P. V. buvo aktyviausias, jis inicijavo šį nusikaltimą; A. L. inicijavo atimti laisvę D. N., betarpiškai rūpinosi ją išvežti į užsienį, laikė ją prieš jos valią savo namuose; A. L. nebuvo aktyvus, jis tik vykdė P. V. nurodymus.

Įtraukiant D. N. į prostituciją ir pelnantis iš jos prostitucijos, aktyviausi buvo A. L., inicijavęs šiuos nusikaltimus, ir A. L., derėjęsis su R. V. bei paėmęs iš jo pinigus; P. V. atliko vairuotojo funkciją, nuvežant D. N. klientui ir ją parvežant.

Teismas nenustatė visų apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o visų jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimus padarė, veikdami bendrininkų grupe.

Priklausomai nuo nuosprendyje išdėstytų bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių, teismas kaltininkams paskyrė artimas vidutinėms arba vidutinio dydžio bausmes, o A. L. pagal BK 147 str. 1 d. – žymiai trumpesnę nei vidutinę bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, P. V., A. L. ir A. L. už kiekvieną nusikaltimą paskirtos bausmės bei subendrintos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisingos.

Tiesa, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, jog, visiems nuteistiesiems dalį bausmių subendrindamas dalinio sudėjimo būdu, taiko BK 63 str. 3 d., nors ši teisės normos dalis numato bausmių visiško sudėjimo būdą. Teismas, taikydamas bausmių dalinio sudėjimo būdą, turėjo nurodyti BK 63 straipsnio 4 dalį. Kadangi teismas tinkamai subendrino dalį bausmių ir iš tiesų pritaikė dalinio sudėjimo būdą, akivaizdu, kad padarė rašymo apsirikimą, dėl to nuosprendis nekeičiamas.

Tas pat pasakytina dėl to, jog teismas, visiems nuteistiesiems subendrindamas kitą dalį bausmių, realiai taikė ir apėmimo būdą, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, kad, taikydamas bausmių subendrinimo abu būdus, vadovaujasi BK 63 straipsnio 6 dalimi.

Dėl turto konfiskavimo

BK 72 str. 2 d. 3 p. nuostatos numato, jog teismas privalo konfiskuoti nusikalstamos veikos rezultatą, t. y. iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.

Bylos duomenys įrodo, kad visi nuteistieji pasipelnė iš prostitucijos, perdavę D. N. kaip prostitutę R. V. ir iš jo gavę 150 Lt. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymui neturi reikšmės, jog pinigus iš R. V. paėmė A. L., kadangi įrodyta, kad visi trys nuteistieji turėjo vieningą tiesioginę tyčią D. N. perduoti R. V. už pinigus (A. L. ir P. V. būnant su D. N. A. L. bute, P. V. skambino išvykusiam A. L., liepdamas greičiau grįžti, nes yra ,,varkė“, t. y. darbas, už kurį galima gauti pinigų).

Kaltininkai negrąžino R. V. pinigų už D. N. jam nesuteiktas seksualinio pobūdžio paslaugas, todėl teismas pagrįstai nusprendė šią sumą iš visų nuteistųjų lygiomis dalimis neatlygintinai paimti valstybės nuosavybėn.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas be pagrindo iš jo konfiskavo 341 Lt, nes 2006 m. gruodžio 17 d. jis pasiskolino iš sesers 340 Lt namui nuomoti.

Toks skundo argumentas nepagrįstas.

Pirma, šios pinigų sumos teismas nekonfiskavo, t. y. neatlygintinai nepaėmė valstybės nuosavybėn, o nusprendė panaudoti D. N. ieškiniui atlyginti.

Antra, net jei tie pinigai iš tiesų būtų pasiskolinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 str. 3 d. nuostatomis, nuo pinigų perdavimo apeliantui momento jis tapo perduotų pinigų savininku ir įgijo teisę jais disponuoti savo nuožiūra.

Taigi teismas teisėtai nusprendė juos panaudoti D. N. ieškiniui atlyginti, nes iki nuosprendžio priėmimo A. L. to nepradėjo daryti laisvanoriškai.

Dėl neturtinės žalos

Neturtinės žalos atlyginimo būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CK 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra baigtinis.

Pagal CK 6.250 str. 2 d. nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymai nenustato.

Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimų sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai D. N. padaryta visų nuteistųjų tyčiniais nusikalstamais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl neturtinės žalos argumentavo nuosprendyje konstatuodamas, kad nukentėjusiajai padaryta didelė neturtinė žala: gana ilgai P. V. ir jo nurodymu A. L. ją persekiojo, grasino, visų kaltininkų veiksmais jai buvo atimta galimybė laisvai rinktis savo buvimo vietą, bendrauti su kitais asmenimis, ji buvo pažeminta perduodant ją kaip prostitutę R. V.

Nustatant neturtinės žalos dydį, greta minėtų, turinčių lemiamą reikšmę pinigais įvertinant neturtinės žalos dydį kriterijų, atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį.

Antra vertus, teismas atsižvelgė, jog nuteistųjų nusikalstami ketinimai nebuvo iki galo įvykdyti, D. N. neišvežta į užsienį, ji neatliko prostitutės pareigų. Dėl to teismas nukentėjusiosios ieškinį pagrįstai patenkino tik iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kiekvieno kaltininko atliktus veiksmus neturtinei žalai atsirasti, kaltę, asmenybę ir kitas svarbias neturtinės žalos dydžiui turinčias reikšmės aplinkybes, ne iš visų apeliantų priteisė vienodas pinigų sumas.

Iš kiekvieno nuteistojo nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis yra adekvatus jų atliktiems veiksmams darant nusikaltimus bei atitinka CK 6.250 str. įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų P. V., A. L. ir A. L. apeliacinius skundus atmesti.