Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atskiroji nuomonė

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ VYTAUTO GREIČIAUS IR BENEDIKTO STAKAUSKO

ATSKIROJI NUOMONĖ DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS IŠPLĖSTINĖS SEPTYNIŲ TEISĖJŲ KOLEGIJOS 2011 M. BIRŽELIO 28 D. NUTARTIES NR. 2A-7-3/2011

2011 m. birželio 28 d.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 10 d. nuosprendžiu J. E. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme ją atliekant pataisos namuose už tai, kad K. L. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartimi nuteistojo apeliacinį skundą atmetė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 22 d. nutartimi nuteistojo kasacinis skundas buvo atmestas.

J. E. gynėjas pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą prašydamas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi J. E. gynėjo prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo patenkino ir byla buvo perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, kuri 2011 m. birželio 28 d. nutartimi minimą pareiškimą atmetė.

Vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 384 straipsnio 10 dalimi pateikiame atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutarties, nes nesutinkame su šia nutartimi žemiau nurodytais motyvais.

Pareiškime atnaujinti baudžiamąją bylą nuteistojo J. E. gynėjas prašė panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir paskesnes teismų nutartis bei, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bylą nutraukti arba bylą nutraukti nustačius, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties situacijoje arba, jeigu bus pripažinta, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, vadovaujantis BK 28 straipsnio 4 dalimi, 62 straipsniu, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu bei sumažinti nukentėjusiajam priteistos žalos dydį.

Pareiškime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, neatliko išsamios įrodymų analizės ir nevertino jų visumos, todėl netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, kas lėmė aiškiai netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Buvo pažeista J. E. teisė į nešališką ir teisingą teismą, deklaruojamą tiek nacionalinėje teisėje, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Bylos duomenys buvo vertinami tik J. E. kaltinančia linkme. Teismų išvados buvo grindžiamos tik nukentėjusiojo ir jo šeimos narių (sūnaus ir dukros) parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis, tačiau tik tiek, kiek tai patvirtina Ledauskių šeimos versiją dėl K. L. sužalojimo.

Susipažinus su bylos medžiaga, joje esantys duomenys leidžia teigti, kad J. E. gynėjo pareiškime atnaujinti baudžiamąją bylą argumentai dėl teismo šališkumo ir padarytų išvadų yra pagrįsti. Manome, kad tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teisminis tyrimas atlikti šališkai. Bylos duomenys buvo vertinami tik J. E. kaltinančia linkme.

Dėl pirmosios instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

Nuteistasis J. E. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad Ledauskių sodybos kieme K. L. puolė jį kirviu, juo mosikavo, bet nesudavė. Iš namo išbėgęs K. L. puolė užsimojęs iena, bet smūgį dešine ranka atrėmė, dėl to jam buvo padarytas dešinės rankos riešo srityje sužalojimas. K. L. ir jis, J. E., laikėsi įsikibę į ieną. Tuo metu jo sūnus K. L. lenta sudavė per nugarą. Nuo suduoto smūgio lūžo lenta ir jos lūžgalis nuskriejo link K. L.

Teismas J. E. dešinės rankos srityje padarytų sužalojimus konstatavo, tačiau šios aplinkybės iš esmės netyrė ir neanalizavo, netyrė, kaip toks kūno sužalojimas įvykio metu galėjo būti padarytas, ir iš viso nevertino nei atskirai, nei su visuma byloje esančių įrodymų, nors tai privalėjo padaryti.

Daiktinių įrodymų apžiūros protokole (T. 1, b. l. 86,87) užfiksuota, kad ant J. E. striukės išorinės pusės dešinės mentės srityje yra 11 cm pločio ir 13 cm ilgio dėmė. Teismas tai konstatuoja ir pasisako tik tiek „kad specialisto išvada nustatyta, kad J. E. dešinės mentės projekcijos srityje išorinių kūno sužalojimų nematyti“, tačiau išsamiau minimos dėmės atsiradimo aplinkybių netyrė, neanalizavo ir nevertino nei atskirai nei su visuma byloje esančių įrodymų.

J. E. taip pat aiškino, kad K. L. pagaliu trenkė į jo automobilį ir jį apgadino. Toks automobilio apgadinimas užfiksuotas automobilio apžiūros protokole, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė ir iš viso dėl jos nepasisakė.

Teismas minimas aplinkybes privalėjo ištirti ir įvertinti, įvertinti įrodymus su visetu byloje esančių įrodymų, tačiau to nepadarė ir taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Išsamus ir nešališkas šių aplinkybių ištyrimas galėjo turėti lemiamos reikšmės vertinant J. E. veiksmus, taip pat baudžiamosios bylos baigčiai.

Pažymėtina, kad teismo posėdyje liudytojai S. Z., S. L. patvirtino J. E. nurodytas aplinkybes, tačiau jų parodymus teismas vertino kritiškai, nurodydamas, kad šie dirbo pas J. E. ir yra suinteresuoti padėti jam išvengti atsakomybės, bei tai, kad atlikto eksperimento metu iš jų buvimo vietos jie negalėjo matyti įvykio ir girdėti kas buvo kalbama Ledauskių sodybos kieme. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad eksperimentas buvo atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, todėl tokio eksperimento metu gauti duomenys netenka įrodomosios reikšmės. Teismo posėdyje kaip liudytojai buvo apklausti bylą tyrę policijos pareigūnai, kurie tvirtino, kad minėti liudytojai negalėjo matyti įvykio ir girdėti kas buvo kalbama Ledauskių sodybos kieme. Tačiau vėliau, apeliacinės instancijos teismo iniciatyva atlikus pakartotiną eksperimentą, nustatyta priešingai, kad šie liudytojai galėjo matyti įvykį bei girdėti kas buvo kalbama minėtoje sodyboje.

Pažymėtina ir tai, kad manant, jog vis dėlto J. E. kaltės ir jo veikos klausimas buvo išspręstas tinkamai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad J. E. anksčiau nebuvo teistas, sėkmingai ūkininkauja, nustatytas trečios grupės invalidumas, apibūdinamas teigiamai, kad K. L. nuo patirto sužalojimo neliko kokių tai nepageidaujamų padarinių, kad įvykio metu pačiam J. E. buvo padaryti kūno sužalojimai, turtinė žala, o iš proceso eigoje pateiktų dokumentų matyti, kad kaimo bendruomenė apie J. E. atsiliepia itin palankiai, kad daugelio įvairių institucijų ir organizacijų atstovai taip pat tik palankiai vertina J. E., yra pagrindas teigti, kad jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, o iš jo priteista 50 000 Lt suma K. L. neturtinei žalai atlyginti – aiškiai per didelė. Teismas visiškai pagrįstai galėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kur nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tam buvo visos prielaidos, tačiau iki nuosprendžio įsiteisėjimo bausmė nebuvo koreguojama, taip kaip ir priteistos neturtinės žalos dydis.

Dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

Apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ir pažeidimus (to buvo prašoma ir apeliaciniame skunde), tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik kad neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų ir pažeidimų, bet ir pats padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

Šis teismas taip pat konstatavo, kad J. E. dešinės rankos riešo srityje buvo padaryti sužalojimai ir šią aplinkybę vertino atskirai, nesiedamas jos su byloje esančių įrodymų visuma. Teismas nurodė, kad toks sužalojimas neįrodo J. E. veikimo būtinosios ginties sąlygomis. Teismas privalėjo ištirti tokio sužalojimo atsiradimą ir įrodymus, liečiančius šią aplinkybę, vertinti ne tik atskirai, bet ir kartu su visuma byloje esančių įrodymų, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti apibrėžtos, kategoriškos ir aiškios.

Dėmės ant J. E. striukės buvimą teismas taip pat vertino atsietai nuo kitų įrodymų ir nurodė, kad ši aplinkybė taip pat neįrodo būtinosios ginties sąlygų buvimo. Be to, teismas nurodė, kad J. E. striukę apžiūrai pateikė po įvykio praėjus trylikai dienų ir tuo sukėlė abejones, ar iš viso tokia dėmė buvo, o tuo pačiu ir, ar jam buvo suduota lenta. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad J. E. tuoj po įvykio buvo apklausiamas ir parodė, kad jam per nugarą buvo suduota lenta ir nuo smūgio ant striukės liko žymė. Tyrėjas turėjo galimybę tuoj pat apžiūrėti striukę, tačiau to nepadarė ir ją apžiūrėjo po įvykio praėjus trylikai dienų. Teismas sukeldamas abejones, ar iš viso buvo suduota lenta, nurodė, kad smūgio sudavimo vietoje nebuvo nustatyti kūno sužalojimai, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į specialisto išvadą, kurioje nurodyta, jog atsižvelgiant į apsirengimą tokio sužalojimo galėjo ir nebūti. Įvykis įvyko lapkričio 15 d., todėl savaime suprantama, kad J. E. be striukės vilkėjo ir kitus rūbus. Dėmės ant J. E. striukės atsiradimo aplinkybių teismas išsamiau netyrė, o vertindamas įrodymus, liečiančius šią aplinkybę, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Minėta, kad šio teismo iniciatyva buvo atliktas pakartotinas eksperimentas, kurio metu nustatyta, kad liudytojai S. Z., S. L. įvykį Ledauskių sodyboje galėjo matyti ir girdėti, tačiau šių liudytojų parodymus teismas taip pat vertino kritiškai nurodydamas, kad šie liudytojai dirbo pas J. E. ir jų parodymai esą subjektyvūs ir palankūs J. E., be to, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Tačiau teismas šių liudytojų parodymų nesiejo su J. E. dešinės rankos riešo srityje padaryto sužalojimo, dėmės ant jo striukės atsiradimo, jo automobilio apgadinimo aplinkybėmis

Dėl J. E. automobilio apgadinimo aplinkybių teismas nurodė, kad nepateikė jokių duomenų, iš kurių matytųsi, kad automobilis buvo apgadintas įvykio dieną (automobilis buvo apžiūrėtas po įvykio praėjus penkioms dienoms, be to, pats J. E. policiją iškvietė tą pačią įvykio dieną). Tokia teismo išvada iš esmės ydinga, nes esminiai prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms. Įrodinėjimo pareiga tenka ne įtariamajam ar kaltinamajam, bet tyrėjui., prokurorui.

Manome, kad esant kasaciniam skundui ir nurodytoms aplinkybėms bei K. L. padarytų sužalojimų aplinkybių išsamesniam ištyrimui buvo pagrindai kasaciniam teismui panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tačiau tai nebuvo padaryta.

Atsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą, mūsų manymu, teismų padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, darytina apibendrinanti išvada, kad buvo pažeista J. E. konstitucinė teisė į teisingą ir nešališką teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis) bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

Pagal BPK XXXIV skyriaus nuostatas baudžiamosios bylos atnaujinimas galimas tik dėl akivaizdžiai netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, tačiau šioje byloje keliama problema dėl BPK pažeidimų, sąlygojančių netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, t. y. duotoje situacijoje nėra įstatyminio sureguliavimo padarytiems pažeidimams ištaisyti, nors toks įstatyminis sureguliavimas BPK yra kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad sprendimas nuteisti asmenį yra priimtas pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir jos papildomus protokolus (BPK XXXV skyrius).

Šiuo atveju, esant įstatymo spragai, mūsų nuomone, septynių teisėjų kolegija galėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstituciją bei tuo pačiu atitinkamas BK normas ir teismų sprendimuose padaryti atitinkamus pakeitimus iš esmės palengvinant nuteistojo J. E. teisinę padėtį.