Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. Š. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Inreal“ ieškinį atsakovui M. Š. individualiai įmonei dėl skolos už suteiktas tarpininkavimo paslaugas priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių esminių įrodymų, kurie prieštarautų ieškinio pareiškime nurodytiems argumentams ir prie ieškinio pateiktiems dokumentams, pagrindžiantiems ieškinio pagrįstumą. Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentą, kad buvo parduotas kitas turtas, nes iš esmės buvo parduotas turtas, esantis tuo pačiu adresu, tas pats, kurį apžiūrėjo ir nupirko ieškovo surastas pirkėjas

1) pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teigia, kad įrodinėjant ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi būti tiriami ir įvertinami visi byloje pateikti įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Tačiau pirmosios instancijos nepasisakė dėl tarpininkavimo sutarties ir su jos vykdymu susijusių aplinkybių. Apeliantės nuomone, kadangi teismas tarpininkavimo sutarties neanalizavo, su šia sutartimi susijusių aplinkybių nevertino visų bylos duomenų aspektu, darytina išvada, jog teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir taip padarė byloje pateiktiems, bet neįvertintiems įrodymams galimai prieštaraujančią išvadą dėl ieškovo suteiktų paslaugų ir teisės į atlyginimą už šias paslaugas. Apeliantės teigimu, neištaisius šių procesinių pažeidimų, nėra galimybės byloje nagrinėjamiems ginčo santykiams pritaikyti tinkamų teisės normų;

2) teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog remiantis ginčo sutarties 5.2 punktu, atlygis už parduotą turtą skaičiuojamas procentais nuo pardavimo kainos. Turtas, kurio pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu ieškovas grindė savo reikalavimą, buvo parduotas už 400 000 Lt. Nurodo, kad aiškinant šią aplinkybę, ieškovo atstovė sutiko, jog ieškovas turėtų teisę reikalauti sumokėti 8000 Lt atlygį už suteiktas paslaugas, o ne 12 000 Lt. Tačiau teismas nepagrindė dėl priteistos sumos dydžio;

3) ieškovo pateiktas įrodymas, patvirtinantis tarpininkavimo paslaugos suteikimą bei ieškinyje nurodyti argumentai, kurie neva tai patvirtina tarpininkavimo paslaugų suteikimo faktą, neatitinka sutartyje aptartų tarpininkavimo paslaugų kriterijų. Teigia, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovei būtų pranešta apie rastus potencialius pirkėjus bei galimas turto pardavimo sąlygas. Apeliantės nuomone, išdėstytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad ieškovas, vykdydamas tarpininkavimo sutarties sąlygas, netinkamai įvykdė sutartimi priimtus įsipareigojimus. Be to, teismas visiškai nevertino sutarties vykdymo aspektų prievolės dalumo ir nedalumo koncepcijos ribose. Apeliantės nuomone, jos sudaryta namo pardavimo sutartis nėra paslaugų teikimo sutarties dalykas. Ji gali tik patvirtinti arba paneigti atlygintinės paslaugų sutarties įvykdymo (neįvykdymo) faktą. Teigia, kad iš byloje esančių įrodymų galima teigti, jog šalių sudarytoje paslaugų teikimo sutartyje nustatyto dydžio namui, už nustatyto dydžio kainą ieškovas pirkėjo nesurado, o atsakovė nepardavė;

4) po sutarties nutraukimo buvo atlikta namo rekonstrukcija ir iš esmės sukurtas naujas objektas – gyvenamasis namas. 2008-02-08 pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, jog parduodamas gyvenamasis namas, t.y. buvo parduotas ne tas turtas, dėl kurio buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis, todėl dėl šio turto pardavimo ieškovas negali reikšti jokių reikalavimų, susijusių su 2007-10-23 tarpininkavimo sutarties vykdymu;

5) ieškovas nepateikė jokių duomenų, jog atsakovė 2008-02-08 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė turtą ieškovo surastam pirkėjui. Nurodo, kad iš ieškovo pateikto objekto apžiūros žiniaraščio negalima nustatyti ar turtą apžiūrėjo potencialūs pirkėjai, ar jie išreiškė valią pirkti turtą ir ar apie šiuos tarpininko veiksmus žinojo atsakovas ar jo atstovas. Be to, tarpininkavimo paslaugas, surandant pirkėją gyvenamajam namui suteikė UAB „Inturta“.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo UAB ,,Inreal“ ir atsakovo M. Š. individualios įmonės buvo sudaryta tarpininkavimo paslaugų, parduodant nekilnojamąjį turtą, teikimo sutartis (b.l. 5-6). Sprendžiant prievolinių teisinių santykių pagrindu tarp šalių kilusį ginčą, labai svarbu tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius. Teisinių santykių kvalifikavimą atlieka teismas, spręsdamas kilusį ginčą, atsižvelgdamas ne vien į pažodinį sutarties tekstą, o į tai, kokie buvo tikrieji sutarties šalių ketinimai, sudarant sutartį; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę bei tikslą ir jos sudarymo aplinkybes (Civilinio kodekso 6.193 str. 1 ir 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, neatliko šalių teisinių santykių kvalifikavimo, nenustatė susiklosčiusių santykių pobūdžio, todėl vertindamas, kad sutarties pagrindu atsakovui kilo pareiga sumokėti už tarpininkavimą parduodant nekilnojamąjį turtą, padarė nepagrįstą išvadą.

Nors šalių sudaryta sutartis pavadinta tarpininkavimo paslaugų sutartimi, pagal tikslą, kurio siekė šalys, ją sudarydamos, šalių veiksmus bei sutartyje sulygtų sąlygų tarpusavio ryšį, darytina išvada, kad buvo sudaryta pavedimo sutartis (Civilinio kodekso 6.756 str. 1 d.) su tam tikrais paslaugos sutarties elementais, o ne paslaugų teikimo sutartis (Civilinio kodekso 6.716 str. 1 d.). Šios sutarties galutinis tikslas- atsakovui priklausiusio gyvenamojo namo pardavimas už tam tikrą kainą (630 000 Lt) ir būtent tokio tikslo M. Š. individuali įmonė siekė, sudarydama sutartį su ieškovu. Taigi, aptariama sutartimi atsakovas pavedė UAB ,,Inreal“ ieškoti pirkėjo parduodamam namui, o ieškovas, vykdydamas šį pavedimą, turėjo reklamuoti parduodamą turtą, teikti išsamią informaciją, susijusią su parduodamu turtu potencialiems pirkėjams, klientui pageidaujant, parengti pirkimo pardavimo sutarties projektą (sutarties 1 punktas, 2.2- 2.4 punktai). Paslaugų sutarties elementai yra aptarti tik sutarties 2.1 ir 2.5 punktuose (teikti klientui (t.y. atsakovui) konsultacijas dėl turto pardavimo kainos ir informuoti klientą dėl dokumentų, reikalingų pagrindinei turto pirkimo- pardavimo sutarčiai sudaryti). Tuo tarpu sutarties esmė aiškiai įvardinta apibrėžiant sutarties objektą- jos pirmame punkte, todėl keleto papildomų sąlygų, galimų įvardinti kaip bendrovės teikiamos paslaugos klientui, įtraukimas į sutartį jos esmės nekeičia.

Aplinkybę, kad santykiai buvo pavedimo, o ne paslaugų, liudija ir šalių aptarta atsiskaitymo tvarka- klientas apmoka tarpininkui atlygį, klientui sudarius su tarpininko surastu pirkėju preliminarią turto pirkimo pardavimo sutartį ir/arba pirkimo pardavimo sutartį (sutarties 5.1 punktas). Taigi, atlygis numatytas ne už turto reklamavimą, konsultacijų teikimą ar kitus sutartyje aptartus veiksmus, o būtent už galutinio tikslo pasiekimą, todėl tik pavedimo įvykdymas yra pagrindas reikalauti šalių sulygto atlyginimo. Ši sąlyga- pavedimo įvykdymas- taikytina ir tuo atveju, kai tarpininkas reikalauja atlyginimo remdamasis sutarties 5.1 punktu, numatančiu kliento pareigą mokėti tarpininkui atlyginimą ne tik sutarties galiojimo laikotarpiu, bet ir 12 mėnesių nuo sutarties galiojimo pabaigos.

Kadangi sutartyje šalys be jokių papildomų apribojimų numatė galimybę vienašališkai nutraukti sutartį (sutarties 6.2 p.), o atsakovas šia teise pasinaudojo, sprendžiant, ar jis turi pareigą mokėti ieškovo reikalaujamą atlygį, turi būti vadovaujamasi sutarties 6.3 ir 5.1 punkto nuostatomis, o būtent, remiantis sutarties 6.3 punktu, tokia pareiga atsakovui atsirastų, jeigu įvyktų sutarties 5.1 punkte numatytos aplinkybės, t.y. jeigu klientas sudarytų preliminariąją ar pirkimo pardavimo sutartį su UAB ,,Inreal“ surastu pirkėju.

Ieškovas, reikšdamas reikalavimą priteisti jam atlygį už pavedimo įvykdymą, rėmėsi aplinkybe, kad namą, nors ir po sutarties tarp jo ir atsakovo nutraukimo, įsigijo būtent ieškovo surastas pirkėjas- J. S. . Šią aplinkybę ieškovas įrodinėjo objekto apžiūros žiniaraščiu (b.l. 7), kuriame įrašytas D. S. ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (b.l. 9-11), iš kurio matyti, kad nekilnojamąjį turtą- gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) įsigijo J. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su D. S. (išrašo 4.1, 7.2 punktai). Vertinant, ar šie įrodymai yra pakankami konstatuoti pavedimo prievolės įvykdymą, pažymėtina, kad pavedimo įvykdymu turėtų būti laikomas sutartimi sulygto rezultato pasiekimas, o būtent, turto preliminarios ar pirkimo pardavimo sutarties sudarymas ir apmokėjimas už perkamą turtą (sutarties 4.1 punktas). Turtu sutartyje įvardijamas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) 120 kv.m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio kaina 630 000 Lt. Taigi, tinkamu pavedimo prievolės įvykdymu galėtų būti laikomas tik turto pardavimas ieškovo surastam pirkėjui už sutartyje nustatytą kainą. Iš byloje esančios pirkimo pardavimo sutarties (b.l. 30-33) matyti, kad turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą- už 400 000 Lt, y.y. net 37 procentais pigiau, negu buvo nurodyta pavedimo sutartyje. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog netgi pripažinus pagrįstu ieškovo argumentą, kad turtas galutiniame rezultate buvo parduotas tam pirkėjui, kuris turtą apžiūrėjo ieškovo pagalba, turto pardavimo už tokią ženkliai mažesnę kainą negalima vertinti nei kaip tinkamo pavedimo prievolės įvykdymo, nei kaip jos įvykdymo apskritai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties 2.1 punktu ieškovas buvo įsipareigojęs teikti atsakovui konsultacijas dėl turto pardavimo kainos. Nuo tarpininkavimo sutarties sudarymo (2007-10-23) iki jos nutraukimo 2007 m. gruodžio pabaigoje (byloje nėra patikimų duomenų, kada ieškovas gavo atsakovo pranešimą apie sutarties nutraukimą, o remiantis sutarties 6.2 punktu, sutartis laikoma nutraukta po 5 dienų nuo pranešimo gavimo dienos), turtą apžiūrėjo tik keturi potencialūs pirkėjai. Dėl kokių priežasčių jie nesusidomėjo parduodamu turtu, ieškovas nenurodė. Jeigu tai lėmė pernelyg didelė turto kaina, tai ieškovas, vykdydamas sutartį, turėjo pareigą informuoti apie tai klientą, pakonsultuoti jį dėl turto kainos. Klientui sutartį vienašališkai nutraukus, M. Š. IĮ nebuvo jokių teisinių kliūčių ieškoti turto pirkėjo pačiai ar per kitas agentūras. Atsakovas į bylą pateikė ne tik įrodymą, kad turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą, negu buvo pavesta surasti pirkėją ieškovui, bet ir rašytinį įrodymą, kad už tarpininkavimo paslaugas parduodant šį turtą buvo sumokėta UAB ,,Inturta“ (b.l. 35). Atsakovui pareiškus byloje prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir pateikus šiuos įrodymus, kurie paneigia ieškinyje nurodytą aplinkybę, kad ieškovas įvykdė prievolę, ieškovas nepateikė papildomų įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad būtent tos apžiūros, kurią jis organizavo 2007-12-09 pasėkoje D. S. , jis su sutuoktine sudarė ginčo turto pirkimo pardavimo sutartį, o ne UAB ,,Inturta“ tarpininkavimo pasėkoje. Sprendžiant pavedimo įvykdymo tinkamumą, svarbu, kas pasiekė kliento norimą rezultatą, o ne kas parodė klientui turtą. Šiuo atveju pavedimo įvykdymo faktą bei jo tinkamumą turėjo įrodyti ieškovas, tačiau nagrinėjamoje byloje yra įrodyta tik tai, kad potencialus pirkėjas ieškovo pagalba apžiūrėjo turtą, tačiau ši aplinkybė nėra pakankama pavedimo įvykdymui konstatuoti. Ieškovui neįrodžius, kad jis tinkamai įvykdė pavedimą, atsakovui neatsiranda pareiga sumokėti jam atlyginimą (Civilinio kodekso 6.761 str. 4 d.).

Remdamasi šiais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra pagrįsti, o netinkamas bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimas, jeigu dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 185 str., 329 str. 1 d.), todėl apeliacinis skundas tenkinamas, teismo sprendimas ir preliminarus naikinami, priimant naują sprendimą- ieškinį atmetant (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.).

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, jam iš ieškovo priteistinos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 str.)- 370 Lt žyminio mokesčio (b.l. 56), taip pat, remiantis Vilniaus apygardos teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (b.l. 66), iš ieškovo valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (Civilinio proceso kodekso 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 93, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas

nusprendė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą ir 2008 m. gruodžio 16 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- UAB ,,Inreal“ ieškinį atmesti.

Priteisti apeliantui M. Š. Individualiai įmonei iš ieškovo UAB ,,Inreal“ 370 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Priteisti iš ieškovo UAB ,,Inreal“ 6,95 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.