- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-08
- Bylos Nr.
- I-6149-580/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Mefodija Povilaitienė, Jūra Marija Strumskienė
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Pareiškėjas
- R. M.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. prašo įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją perkelti jį į 2-ąjį gyvenamąjį korpusą, suteikti pareiškėjui tinkamą medicininę pagalbą, įskaitant reikiamų vaistų išrašymą, būtinų higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi priemonių, muilo, dušo žėlė, šampūno) išdavimą, suteikti prašomą informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, be kita ko, informaciją apie tai, kokiose patalpose, kamerose (jų bendras plotas, ploto norma vienam esančiam ir kt.) jis buvo ar yra laikomas, iš Lietuvos valstybės atstovų solidariai priteisti 5 792,4 Eur (20 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti ir iš atsakovų Vilniaus pataisos namų bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.
Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013-10-02 nutarimu Nr. 28-952(1) pareiškėjas buvo nubaustas 15 parų baudos izoliatoriaus. Atliekant vidinį tyrimą, nustatyta, kad R. M. 2013-09-17 ir kitomis dienomis perdavinėjo įvairius daiktus įstaigos kamerose esantiems nuteistiesiems ir taip pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013-10-02 nutarimas Nr. 28-952(1) buvo priimtas remiantis Vilniaus pataisos namų Drausminės komisijos pirmininko A. L. pasirašytu 2013-10-02 teikimu Nr. 40-110(1), kuris rėmėsi Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo specialisto I. K. 2013-09-23 tarnybinio tyrimo išvada dėl nuteistojo R. M. elgesio Nr. 33-185. Pareiškėjui buvo paskirta nuobauda ir jis perkeltas į 1-ąjį gyvenamąjį korpusą. R. M. atsisakius paklusti reikalavimui ir būti perkeltam į 1-ąjį korpusą, jis dar kartą buvo nubaustas.
Pažymėjo, kad visą laiką neigė ir neigia jam inkriminuotus veiksmus. Nemėto jokių paketų nuteistiesiems, jų neperdavinėja ir su niekuo nebendrauja. Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus 2013-09-23 tarnybinio tyrimo išvadoje dėl nuteistojo R. M. elgesio Nr. 33-185 remiamasi neįvardytų nuteistųjų, liudijančių prieš pareiškėją, pranešimu bei paaiškinimais. Jeigu tokie asmenys ir yra, jie sako netiesą. Viena iš priežasčių gali būti tai, kad pareiškėjas rašo skundus dėl, jo nuomone, neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų. Vilniaus pataisos namų pareigūnams tai nepatinka ir jie bando visais būdais nutildyti R. M.. Pareiškėjas neatmeta galimybės, jog pareigūnai daro spaudimą nuteistiesiems. Tvirtina, kad pats yra patyręs Vilniaus pataisos namų pareigūnų psichologinį smurtą. Nėra nurodyta, per kokį laikotarpį, kokią dieną ir valandą, iš kur nuteistajam žinoma, kas būna paketuose, kam skirti paketai, kas yra „Banginis“ ir „Saulius“, kodėl teigiama, kad paketus mėto pareiškėjas. Nuteistieji ne vieną kartą matė, kaip pareiškėjas pro patalpos Nr. 307 langą su virve perdavinėja paketus su įvairiais daiktais į pasivaikščiojimo kiemelius ir juose vaikštantiems nuteistiesiems, taip pat kalbasi su nuteistaisiais, tačiau nenurodyta, kada tai įvyko, kas buvo paketuose, kam jie buvo perduodami, su kuo, kada ir apie ką R. M. kalbėjosi ir pan. Pareiškėjas norėtų visą tai išsiaiškinti ir asmenims užduoti klausimų, tačiau iš jo tokia galimybė atimta.
Perkėlimą į 1-ąjį korpusą pareiškėjas laiko baudimu. Šiame korpuse esantys nuteistieji per langą šaukia, kad R. M. nebandytų pas juos ateiti ir grasina fiziškai susidoroti. Pareiškėjas turi rimtą pagrindą tikėti grasinimais, todėl atsisakė paklusti administracijos nurodymams eiti į 1-ąjį korpusą ir dėl to ne kartą buvo nubaustas. Mano, kad į 1-ąjį korpusą buvo perkeltas neteisėtai, nepagrįstai ir neteisingai. Dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų R. M. negali įsigyti būtiniausių asmens higienos priemonių: dantų pastos, dantų šepetuko, skutimosi priemonių, muilo, dušo žėlė, šampūno. Tvirtina, kad antrą kartą neteisėtai ir nepagrįstai baudžiamas, tuo labiau, kad kalbama apie elementarias būtiniausias gyvenimo sąlygas. Pareiškėjui buvo atsisakyta pateikti informaciją apie bausmės atlikimo tvarką bei sąlygas, taip pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Šalies argumentai
Pažymėjo, kad dėl nuolatinės įtampos, streso ir patiriamų neigiamų emocijų pablogėjo R. M. sveikata, jį kankina nemiga. Pareiškėjas su skundu kreipėsi dėl medicininės pagalbos suteikimo, vaistų skyrimo, tačiau sulaukė tik formalaus atsakymo. Taip pažeidžiama Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata. Dėl nurodytų institucijų darbuotojų neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę bei nervinę įtampą, stresą, taigi, jam buvo padaryta žala.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013-10-02 nutarimas Nr. 28-952(1) nubausti pareiškėją už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą bei 2013-10-02 įsakymas Nr. 7-269, kuriuo nuteistasis perkeltas į 1-ąjį gyvenamąjį korpusą, priimti, atsižvelgus į surinktą informaciją apie pažeidimą. Pažymėjo, kad nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūrose vienete ar gyventi atitinkamoje gyvenamojoje patalpoje pataisos namų administracijai yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje nustatytos nuobaudos paskyrimo. Pataisos įstaigos administracija itin išsamiai aiškinosi R. M. atsisakymo priežastis, apklausė nuteistuosius, būrio viršininkas kalbėjosi su nuteistuoju. Pataisos namų administracija nenustatė priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų bausmės atlikti paskirtame būryje ir gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus pataisos namų administracija ištyrė paketų permetimo kitiems nuteistiesiems padarymo aplinkybes. R. M. skundo argumentai, kad nuteistieji, paliudiję apie jo daromus pažeidimus, meluoja, yra nepagrįsti įrodymais.
Visi laisvės atėmimo įstaigose, taip pat ir Vilniaus pataisos namuose dirbantys gydytojai bei medicinos specialistai turi Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išduotas ir sveikatos apsaugos ministro patvirtintas medicinos praktikos licencijas, suteikiančias jiems teisę verstis medicinos praktika. Vaistus gydytojas turi teisę skirti tik pagal medicinines indikacijas. Pareiškėjas 2013-10-08 ir 2013-10-10 buvo apžiūrėtas gydytojo psichiatro, kuris, įvertinęs paciento psichinę būklę, medicininių indikacijų skirti medikamentinį gydymą nenustatė, vėliau po apžiūros 2013-11-05 nuteistajam buvo skirtas reikiamas gydymas.
Vadovaujantis teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. IR-139, Vilniaus pataisos namų Ūkio skyriaus darbuotojai kiekvieno mėnesio pradžioje kiekvienam nuteistajam išduoda higienos priemones, kurias išduoti įpareigoja minėtas įsakymas.
Pažymėjo, kad R. M. charakterizuojamas neigiamai, yra linkęs konfliktuoti su nuteistaisiais bei įstaigos pareigūnais, puikiai žino savo teises, tačiau ignoruoja pareigas. Nurodė, kad itin sudėtinga nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuose kartu su pareiškėju, kadangi tokie duomenys Vilniaus pataisos namuose nėra kaupiami. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau - Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Patekimas į kamerų tipo patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda padarius nusižengimą. Nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam numatytas gyvenamasis plotas. Visiems suteikiama atskira vieta miegoti, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros bei būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Dienotvarkėje nustatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega. Tvirtina, kad R. M. kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose buvo laikomas, nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Gyvenamojo ploto (visose kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuose), tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatytą normatyvą. Vilniaus pataisos namuose kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose ar gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.
Atkreipė dėmesį, kad teismai skirtingai vertina kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatorių plotų skaičiavimą. Vilniaus pataisos namų nuomone, sanitarinis mazgas, esantis baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpoje, privalo būti įskaičiuotas į bendrą kamerų tipo patalpos naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje kamerų tipo patalpoje esantys nuteistieji. Atsižvelgiant į Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatas, patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Baudos izoliatoriaus (ar kamerų tipo) patalpų durys turi tik vieną išėjimą, t. y. išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių. Sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpoje, neturėtų būti teismo įvertintas kaip atskira patalpa.
Pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namuose gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-09-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Vilniaus pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.
Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Kadangi Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmai R. M. atžvilgiu yra teisėti ir pagrįsti, nėra nustatyta valstybės valdžios institucijos ar jos pareigūnų veikos neteisėtumo (neteisėtų veiksmų) kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo Vilniaus pataisos namų atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos prašė R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skiriamos nuobaudos yra nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje. Nuteistojo perkėlimas iš vieno būrio į kitą nėra nuobauda, tai organizacinė priemonė, padedanti užtikrinti pataisos įstaigos režimo reikalavimus. Nuteistųjų perkėlimą iš būrio į kitą būrį reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Vadovaujantis šių taisyklių 65 punktu, pataisos įstaigoje sudaroma komisija, kuri į įstaigą atvykusius nuteistuosius, jiems dalyvaujant, suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes. Pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato įstatymai. Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai.
Pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą sieja ir su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis Vilniaus pataisos namuose atlyginimo. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013-11-26 nutartyje teismingumo byloje Nr. T-110/2013 išaiškino, kad žalos, padarytos pacientui netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atlyginimo santykiai yra civiliniai, todėl toks ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, t. y. rašytiniu pareiškimu privalėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Kadangi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, jo skundo dalis, kurioje reiškiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, siejamo su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis Vilniaus pataisos namams, turi būti palikta nenagrinėta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas įrodymų nepateikė, rėmėsi abstrakčiais teiginiais. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas turtinės naudos iš valstybės. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. R. M. pats pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, todėl jam teisėtai bei pagrįstai buvo paskirtos drausminio poveikė priemonės. Mano, kad šioje byloje turi būti vadovaujamasi ir Civilinio kodekso 6.253 straipsnio nuostata, įtvirtinančia, jog civilinė atsakomybė netaikoma, kai žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo veiksmų.
Pareiškėjas ir atsakovų Lietuvos valstybės bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta R. M. bei Lietuvos valstybės ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovams nedalyvaujant.
Bylos dalis dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, atlyginimo nutrauktina. Kita skundo dalis atmestina.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą gyvenamąjį korpusą, tinkamos medicininės pagalbos nesuteikimo, higienos priemonių neišdavimo bei informacijos apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nesuteikimo ir dėl to patirtos neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl paskirtų nuobaudų ir perkėlimo į kitą gyvenamąjį korpusą
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų direktorius 2013-09-19 gavo nuteistojo pranešimą Nr. 29-685(1), kuriame nurodyta, jog nuteistasis R. M. baudos izoliatoriuje laikomiems ir drausmės grupės nuteistiesiems nuolat mėto paketus pro gyvenamosios patalpos Nr. 2-307 langus. Pažymėta, kad paketuose būna cigaretės, maisto produktai, įvairūs rašteliai. Dažniausiai šaukiama nuteistuosius „Banginį“ ir „Saulių“. Kamerai Nr. 17 metami paketai, kai nuteistieji vaikšto kiemeliuose. Perdavimai vyksta senokai (t. 1, b. l. 48). Pareiškimą parašęs nuteistasis jį 2013-09-19 papildė ir nurodė, kad pareiškėjas minėtus paketus perdavinėja beveik kiekvieną dieną, paskutinį kartą buvo pastebėtas tai darantis 2013-09-17 apie 14.00 val. pro sekcijos Nr. 307 langą (t. 1, b. l. 51). R. M. Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnams paaiškino, kad nebendrauja pro langą ir nemėto jokių paketų (t. 1, b. l. 56). Kiti nuteistieji paaiškino, kad ne kartą matė, kaip R. M. pro gyvenamosios patalpos Nr. 307 langą virvės pagalba perdavinėja paketus į pasivaikščiojimo kiemelius, kalbasi su juose vaikštančiais nuteistaisiais (t. 1, b. l. 52, 53, 54, 55).
Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų skyrius 2013-09-26 surašė tarnybinio tyrimo dėl nuteistojo R. M. elgesio išvadą Nr. 33-185, kurioje pažymėjo, jog yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad nuteistasis R. M. 2013-09-17 ir kitomis dienomis perdavinėjo įvairius daiktus įstaigos kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose esantiems nuteistiesiems ir tokiu elgesiu pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus. Siekiant užkardyti tolesnius neteisėtus daiktų perdavimus nuteistiesiems, pasiūlyta pareiškėją perkelti į 1-ąjį gyvenamąjį korpusą (t. 1, b. l. 47).
Vilniaus pataisos namų drausmės komisija, išnagrinėjusi būrio viršininko A. G. (A. G.) pateiktą medžiagą dėl nuteistojo R. M. veiksmų, nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus ir 2013-10-02 teikimu Nr. 40-110(1) pasiūlė pataisos įstaigos direktoriui nuteistajam skirti nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių 15 parų (t. 1, b. l. 50). Vilniaus pataisos namų direktorius 2013-10-02 nutarimu Nr. 28-952(1) skyrė R. M. drausminę nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių 15 parų (t. 1, b. l. 45–46).
2013-10-02 įvyko Vilniaus pataisos namų drausmės komisijos posėdis, kuriame buvo svarstomas nuteistojo R. M. padarytas drausmės pažeidimas ir buvo nutarta siekiant užkardyti tolesnius neteisėtus daiktų perdavimus nuteistiesiems pareiškėją perkleti į 1-ojo gyvenamojo korpuso 303-2 vietą (t. 1, b. l. 157–159). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013-10-02 įsakymu Nr. 7-269 R. M. buvo perkeltas iš gyvenamosios patalpos Nr. 8-307-06 į gyvenamąją patalpą Nr. 4-303-02 (t. 1, b. l. 44).
Iš Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūno 2013-10-17 tarnybinio pranešimo Nr. 43-1362(1) matyti, kad atlikęs nuobaudą baudos izoliatoriuje, R. M. kategoriškai atsisakė vykdyti pareigūno nurodymą eiti į jam paskirtą 4-ąjį būrį ir taip pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 punkto ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus bei Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013-10-02 įsakymą Nr. 7-269 (t. 1, b. l. 61). Pareiškėjas 2013-10-17 paaiškinime nurodė, kad negali eiti į 1-ąjį gyvenamąjį korpusą, nes jo ten nepriima (t. 1, b. l. 162–163).
Vilniaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2013-10-17 nutarimu Nr. 39-413(1) „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus“ nutarta R. M. už tai, kad nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų ir atsisakė eiti į jam paskirtą 4-ąjį būrį, uždaryti į baudos izoliatorių, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus (t. 1, b. l. 164). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-10-18 nutarimu Nr. 56-457 „Dėl nuteistojo atskiro arba izoliuoto laikymo“ pareiškėjui buvo skirta 7 paras praleisti kamerų tipo patalpose (t. 1, b. l. 59–60). Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atlikę tarnybinį tyrimą, nustatė, kad 4-ojo būrio nuteistieji R. M. nepažįsta ir nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui paskirtame būryje grėstų pavojus, taigi jo atsisakymas vykdyti teisėtus pareigūnų nurodytus ir eiti į jam paskirtą būrį yra neteisėtas (t. 1, b. l. 64). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas keletą kartų atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus eiti į jam paskirtą būrį, motyvuodamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurių pagrįstumas jau buvo ištirtas ar jis nenurodė jokių motyvų (t. 1, b. l. 65, 71–72 , 74, 76, 80, 83). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013-10-25, 2013-11-11 ir 2013-11-14 nutarimais už teisėtų pareigūnų nurodymų nevykdymą R. M. direktoriaus skirtos nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių (t. 1, b. l. 66–67, 68–69, 77–78). Vilniaus pataisos namų direktorius 2013-11-12 gavo 4-ojo nuteistųjų būrio viršininkės J. A. pažymą Nr. 56-497(1), kurioje pranešama, kad pareiškėjui atvykus į Vilniaus pataisos namus, jis buvo paskirtas į 7-ąjį nuteistųjų būrį, tačiau jame atlikti bausmę nuteistasis atsisakė. Už tai jis nebuvo baustas nuobauda, o jo prašymas buvo patenkintas ir jis buvo perkeltas į 2-ąjį gyvenamąjį korpusą, į 8-ąjį būrį. Atlikdamas bausmę būryje, į kurį buvo perkeltas jo paties prašymu, R. M. nesilaikė įstaigos vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, buvo baustas drausminėmis nuobaudomis už neteisėtus mainus bei fizinio smurto naudojimą, o vėl padarius režimo pažeidimą, t. y. vykdžius neteisėtus mainus, 2013-10-02 direktoriaus įsakymu buvo perkeltas į kitą gyvenamąjį korpusą bei nuteistųjų būrį, siekiant užkardyti galimybę tolesniems neteisėtiems mainams. Būrio viršininkė pažymoje pažymėjo, kad į 4-ąjį būrį nuteistasis nuolat kategoriškai atsisakinėjo eiti, nors net nebandė ateiti į jam paskirtas patalpas. Būrio viršininkė informuoja, kad su nuteistuoju buvo nuolat bendraujama, motyvuojant vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus, buvo siūlomi įvairūs problemos sprendimo būdai, tačiau nuteistasis į dialogą su pareigūnais nesileido (t. 1, b. l. 81).
Vėliau nuteistasis buvo ne kartą etapuojamas į Kauno tardymo izoliatorių, o tais laikotarpiais, kai grįždavo į Vilniaus pataisos namus, toliau nevykdė pareigūnų nurodymų, nepagrįstai atsisakinėjo eiti į jam paskirtą būrį. Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai atliko tarnybinį tyrimą ir 2014-01-17 surašė išvadą Nr. 33-13, kurioje nustatyta, kad nuteistasis atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymus eiti į drausmės grupę, kuri jam buvo paskirta (t. 1, b. l. 89–90). Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundus dėl nuobaudų, juos atmetė, nenustatęs, kad Vilniaus pataisos namai būtų pažeidę galiojančius teisės aktus (t. 1, b. l. 133–134, 141–143).
Šalies argumentai
R. M. prašo teismo įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją perkelti jį į 2-ąjį gyvenamąjį korpusą, suteikti pareiškėjui tinkamą medicininę pagalbą, įskaitant reikiamų vaistų išrašymą bei būtinų higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi priemonių, muilo, dušo žėlė, šampūno) išdavimą.
Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir paprastai nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje nustatytų būdų. Jeigu administracinės bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, skundas turi būti atmestas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnio 1 punktu.
Iš Vilniaus pataisos namų 2015-04-02 rašto Nr. 9-2470(06) matyti, kad R. M. 2015-01-20 buvo paleistas iš pataisos namų (t. 2, b. l. 11). Ginčo dėl to, kad skundo padavimo metu pareiškėjas turėjo interesą, jog būtų patenkinti jo nurodyti prašymai, nėra, tačiau R. M. paleidus iš pataisos namų, jo suinteresuotumas būti perkeltam į kitą gyvenamąjį korpusą bei dėl tinkamos medicininės pagalbos suteikimo ir higienos priemonių išdavimo išnyko. Administraciniai teismai gina tik pažeistas, o ne turimas asmens teises, kai asmuo turi suinteresuotumą jo reikalavimo patenkinimu, o teismo sprendimas pakeistų asmens teisių ir pareigų apimtį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis). Kadangi R. M. teisės dėl jo galimai neteisėto perkėlimo į kitą gyvenamąjį korpusą, tinkamos medicininės pagalbos nesuteikimo bei higienos priemonių neišdavimo šiuo metu nėra pažeidžiamos, pripažįstama, kad pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo ir jo aptarta skundo dalis atmetama.
Dėl informacijos suteikimo
Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją suteikti prašomą informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, be kita ko, informaciją apie tai, kokiose patalpose, kamerose (jų bendras plotas, ploto norma vienam esančiam ir kt.) jis buvo ar yra laikoma.
Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Asmens teisė gauti informaciją yra įtvirtinta Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šis įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. Atvejai, kada gali būti atsisakyta teikti informaciją, įvardyti minėto įstatymo 16 straipsnyje, kurio 2 dalyje nurodyta, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu: 1) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis; 2) prašymo turinys yra nekonkretus; 3) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos; 4) prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; 5) įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms. Jeigu įstaiga atsisako pateikti informaciją, pareiškėjui išsiunčiamas apie tai pranešimas, kuriame nurodoma atsisakymo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 3 dalis). Pagal to paties įstatymo 18 straipsnio 4 dalį, įstaigos neprivalo kurti dokumentų ar informacijos rinkmenų pagal pareiškėjų prašymus, jeigu tai susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Asmeniui pateikus prašymą dėl informacijos pateikimo, turi būti pateikiama visa prašoma informacija arba motyvuotai atsisakoma ją pateikti įstatyme nustatytais pagrindais.
Iš Vilniaus pataisos namų 2014-02-11 rašto Nr. 42-211(1) (t. 1, b. l. 181–182) matyti, kad atsakovas pareiškėjui nurodė, jog remdamasi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, informacijos nepateiks. Vilniaus pataisos namai nurodė, kad itin sudėtinga nustatyti, kiek asmenų pareiškėjo nurodytu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuose kartu su juo, kadangi tokių duomenų atsakovas nekaupia. Kadangi minėtos informacijos nėra vienoje rinkmenoje, darytina išvada, kad R. M. prašomos informacijos pateikimas būtų susijęs su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis, o tai sudaro pagrindą atsisakyti pateikti prašomą informaciją. Pažymėtina, kad Vilniaus pataisos namų 2014-02-11 rašte Nr. 42-211(1) buvo nurodytas atsisakymo teikti informaciją pagrindas, nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas čia teise pasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją suteikti prašomą informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, be kita ko, informaciją apie tai, kokiose patalpose, kamerose (jų bendras plotas, ploto norma vienam esančiam ir kt.) jis buvo ar yra laikomas, negali būti tenkinamas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
R. M. taip pat prašo iš Lietuvos valstybės atstovų solidariai priteisti 5 792,4 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pažymėtina, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl jo neteisėto perkėlimo į kitą gyvenamąjį korpusą, medicininės pagalbos nesuteikimo, higienos priemonių neišdavimo ir informacijos nepateikimo.
Byloje esantys ir aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuobaudos – uždarymai į baudos izoliatorių, R. M. buvo skirtos už atsisakymą vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus. Dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus priimtų nutarimų skirti nuobaudas, pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Byloje nėra įrodymų, kad nutarimus, kuriais jam buvo skirtos nuobaudos, bei Kalėjimų departamento sprendimus R. M. būtų skundęs teismui.
Bendrosios suimtųjų teisės reglamentuojamos Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Laisvės atėmimo bausmę vykdančių įstaigų ir pareigūnų pareiga laikytis bausmės vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos ar pareigūno nurodymus bei įsakymus. Aptartos įstatymo normos imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistais privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos ar pareigūno nurodymus bei įsakymus, o po to, jei abejoja dėl kokių nors veiksmų pagrįstumo ar teisės normų teisėtumo, gali skųstis nustatyta tvarka. Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti įstaigų režimo pažeidimų prevenciją sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio, reglamentuojančio specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigas, 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pataisos įstaigoje nustatyta tvarka yra viena iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo užtikrinimo priemonių, o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigos tvarkos bei vykdyti įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios įstatyme aptartos ir nustatytos nuteistųjų pareigos. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio nuostatas, nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.
Vilniaus pataisos namų pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės dėl R. M. padarytų pažeidimų yra aiškios, nuoseklios tarp jų nėra prieštaravimų, todėl nėra pagrindo netikėti šiais duomenimis. Pareigūnų ar kitų nuteistųjų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių objektyvių duomenų apie tai, jog jie ar kiti nuteistieji gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti pareiškėją, nėra. Nesutikdamas su jam paskirtomis nuobaudomis, R. M. dar 2013 m. turėjo teisę dėl jų panaikinimo kreiptis į teismą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Pareiškėjas sąmoningai pasirinko tokį elgesio variantą, kelis kartus atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus, todėl pagrįstai galima teigti, kad jis turi prisiimti visą atsakomybę už netinkamą ir neteisėtą savo elgesį. Nors R. M. nurodė, kad į kitą gyvenamąjį korpusą atsisako eiti dėl to, kad jam kyla reali grėsmė, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Priešingai iš 4-ojo būrio nuteistųjų paaiškinimų matyti, jog jie R. M. nepažįsta ir kodėl jis atsisako eiti į 4-ąjį būrį nežino (t. 1, b. l. 168, 169, 170, 171). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui paskirtame būryje grėstų pavojus, taigi jo atsisakymas vykdyti teisėtus pareigūnų nurodytus ir eiti į jam paskirtą būrį yra neteisėtas. Vilniaus pataisos namų administracija, organizuodama laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuteistiesiems ir užtikrindama šių asmenų teises, neturi pareigos atsižvelgti į visus atskirus ir individualius nuteistųjų pageidavimus juos skirstant į būrius. Nors pareiškėjas visiškai neargumentuotai ir nemotyvuotai preziumavo, kad jam kiltų grėsmė bausmę atliekant 4-ajame nuteistųjų būryje, Vilniaus pataisos namai ėmėsi aktyvių veiksmų ir savo kompetencijos ribose objektyviai nustatė (atliko tarnybinį tyrimą), kad tuo metu R. M. atlikti bausmę 4-ajame nuteistųjų būryje nebuvo jokios grėsmės jo saugumui. Taigi, nebuvo objektyvių aplinkybių, galinčių kliudyti pareiškėjui saugiai atlikti bausmę jam paskirtame būryje ar pateisinančių jo atsisakymą vykdyti pareigūnų reikalavimus.
Pažymėtina, kad nuteistojo perkėlimas į iš vieno būrio į kitą nėra nuobauda. Tai organizacinė priemonė, padedanti užtikrinti pataisos įstaigos režimo reikalavimus. Nuteistųjų perkėlimą iš vieno būrio į kitą reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, pagal kurių 65 punktą, pataisos namų, gydymo-pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Šių nuteistųjų priskyrimas paprastosioms grupėms, taip pat suskirstymas į būrius, skyrius ir kameras įforminamas pataisos įstaigų direktorių įsakymais, remiantis šiame punkte nurodytų komisijų protokolais. Šia tvarka taip pat vadovaujamasi nuteistuosius perkeliant iš būrio, skyriaus ar kameros į kitą būrį, skyrių ar kamerą, be to, atsižvelgiama ir į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinus aplinkybę, kad R. M. į kitą būrį buvo perkeltas siekiant užkirsti kelią jo daromiems neteisėtiems veiksmams – neteisėtų daiktų ar kitų reikmenų perdavimą kitiems nuteistiesiems. Jokių pažeidimų perkeliant asmenį į kitas gyvenamąsias patalpas nenustatyta.
Nuteistųjų ir suimtųjų materialinis buitinis aprūpinimas Lukiškių TI-K vykdomas vadovaujantis teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kuriame nustatytos vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Pagal šio teisės akto nuostatas, nuteistiesiems vyrams išduodama: žieminė striukė, vasarinė kepuraitė, demisezoninė striukė, 2 medvilniniai kostiumai, 2 viršutiniai marškiniai, šilti apatiniai baltiniai ir kelnės, 3 marškinėliai, 2 pusvilnonės kojinės, demisezoninių batų pora, šlepetės, pora vasarinių batelių, antklodė, čiužinys, pagalvė, 4 paklodės, 2 užvalkalai 2 rankšluosčiai, 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo, tualetinis popierius, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi priemonių, dušo žėlė ir šampūno išdavimo pataisos namuose esantiems nuteistiesiems teisės aktai nenustato, todėl šios higienos priemonės jam pagrįstai nebuvo išduotos. Aplinkybės, kad R. M. nebuvo išduodamas muilas, pareiškėjas niekuo nepagrindė. Jis ginčo laikotarpiu dėl šio galimo teisių pažeidimo į Vilniaus pataisos namų administraciją nesikreipė, o aptariamų faktų dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti negalima. Taigi, nurodytas pažeidimas laikytinas neįrodytu.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 210 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, uždaromiems į baudos arba drausmės izoliatorių, neleidžiama su savimi imti asmeninių daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rūkalus, degtukus ir vienkartinius žiebtuvėlius, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, plastmasines šukas, nosinę. Aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo leista pasiimti nurodytų savo įsigytų daiktų, jis neginčijo.
Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tinkamos medicininės pagalbos nesuteikimu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai nenagrinėja bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 27 straipsnio 8 punktas). Pagal Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalį, ginčai, kylantys iš civilinių teisinių santykių teismingi bendrosios kompetencijos teismams.
Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013-11-26 nutartyje teismingumo byloje Nr. T-110/2013 išaiškino, kad žalos, padarytos pacientui netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atlyginimo santykiai yra civiliniai, todėl toks ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad aptarta bylos dalis nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjui išaiškintina, kad skundą dėl netinkamai suteiktų medicininių paslaugų jis turi teisę paduoti Vilniaus apygardos teismui.
Konstatavus, kad Vilniaus pataisos namai ir Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti atsakovų darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti neturtinę žalą. Ši R. M. skundo dalis taip pat atmestina kaip nepagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas,
nusprendė:
Bylos dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, atlyginimo nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.