Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant atsakovų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovei Danguolei Milkevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sveikatos apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Klaipėdos Senamiesčio pirminės sveikatos priežiūros centras, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas J. S. 2016-04-22 teismui elektroninių ryšių priemonėmis per EPP padavė skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2016-04-07 sprendimą Nr. 3R-149(AG-75/02-2016); 2) įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją pateikti motyvuotą atsakymą į pareiškėjo 2016-02-25 prašymą dėl teisių išaiškinimo; 3) priteisti iš atsakovės 1,20 Eur turtinę žalą ir 47 800 Eur neturtinę žalą.

Paaiškino, kad nuo 2015-12-31 nutraukė sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sutartį su Klaipėdos Senamiesčio pirminės sveikatos priežiūros centru (toliau – ir Klaipėdos senamiesčio PSPC). Pareiškėjas pateikė Klaipėdos Senamiesčio PSPC vadovui prašymą išduoti jam asmens sveikatos istorijos originalą, bet sveikatos istorijos originalą išduoti atsisakyta, nepateikiant motyvuoto atsakymo. Pareiškėjas, norėdamas gauti motyvuotą savo teisių išaiškinimą, 2016-01-25 pateikė prašymą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai. Nesutikdamas su Sveikatos apsaugos viceministrės 2016-02-25 atsakymu, pareiškėjas 2016-03-02 pateikė skundą Komisijai dėl teisių gauti asmens sveikatos istorijos originalą išaiškinimo. Komisija 2016-04-07 Nr. 3R-149(AG-75/02-2016) sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą, todėl nusišalino nuo pareiškėjo klausimo nagrinėjimo. Sveikatos ligos istorija pareiškėjui reikalinga ginant pažeistas savo teises ir interesus. Pareiškėjas dėl vilkinimo pateikti sveikatos istoriją patyrė 47 800 Eur neturtinę žalą (kiekvieną dieną po 100 Eur) ir 1,20 Eur turtinę žalą skundą nagrinėjant Komisijoje.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Klaipėdos Senamiesčio pirminės sveikatos priežiūros centras atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2016-01-25 raštu kreipėsi į Ministerija dėl teisių išaiškinimo ir prašė nurodyti ar jis turi teisę gauti savo asmens sveikatos istoriją iš buvusios gydymo įstaigos (Komisijos bylos l. 17).

2016-02-25 Sveikatos apsaugos ministerija raštu Nr. (1.1.36-421)4-766 atsakė pareiškėjui, kad pacientui pasirinkus kitą pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigą, jo asmens sveikatos istorija (ambulatorinė kortelė) perduodama paciento pasirinktai įstaigai (Komisijos bylos l. 18).

Pareiškėjas 2016-03-02 pateikė skundą Komisijai (Komisijos bylos l. 1), kurį 2016-03-10 patikslino (Komisijos bylos l. 8), prašydamas panaikinti Ministerijos raštą Nr. (1.1.36-421)4-766 ir įpareigoti atlikti veiksmus.

Komisija 2016-04-07 sprendimu Nr. 3R-149(AG-75/02-2016) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Sveikatos apsaugos ministerijos rašto panaikinimo ir įpareigojimo išaiškinti pareiškėjo teisę gauti asmens sveikatos istorijos originalą atmestas kaip nepagrįstas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas atkreipia dėmesį, jog konstituciniu lygmeniu žmogaus teisę į informacijos gavimą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1985-12). Pagal šį straipsnį, žmogui neturi būti kliudoma gauti ir skleisti informaciją (2 d.); laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 d.). Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – Įstatymas) yra specialus teisės aktas, kurio paskirtis yra anksčiau aptartos konstitucinės teisės į informacijos gavimą iš specialių subjektų – valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų – užtikrinimas. Šio įstatymo 1 straipsnis garantuoja asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Tai reiškia, kad Įstatymo nuostatos yra vienodai privalomos tiek atitinkamos informacijos prašytojui (pareiškėjui), tiek jos valdytojui (atsakovui) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1985-12).

Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima Teisės gauti informaciją įstatymo nustatyta tvarka. Pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatas, įstaigos, teikdamos informaciją, vadovaujasi informacijos išsamumo, reiškiančio, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija, bei tikslumo, reiškiančio, kad pareiškėjui teikiama informacija turi atitikti įstaigos disponuojamą informaciją, principais. Teisės gauti informaciją įstatymo nuostata, kad asmenims, kurie kreipėsi, turi būti teikiama visa įstaigos turima, teiktina ir prašymo ar kreipimosi turinį bei teisėtumo principo reikalavimus atitinkanti informacija bei pagalba pasinaudoti galimybe gauti informaciją siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, tinkamą įgyvendinimą. Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga turi pateikti tik tokią informaciją, kuria ji disponuoja pagal savo kompetenciją, bei atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus ribojimus (asmens duomenų apsauga, kt.).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas 2016-01-25 raštu kreipėsi į Ministerija dėl teisių išaiškinimo ir prašė nurodyti ar jis turi teisę gauti savo asmens sveikatos istoriją iš buvusios gydymo įstaigos. Teismo vertinimu, Ministerija tinkamai atsakė į pareiškėjo raštą dėl jo teisių išaiškinimo. Pareiškėjui buvo nurodyta, kad Šeimos gydytojo pildomų ambulatorinių kortelių (asmens sveikatos istorijų) perdavimo iš įstaigos į įstaigą tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001-11-09 įsakymas Nr. 583 „Dėl Gyventojų prisirašymo prie pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų tvarkos“ (toliau - Tvarka). Vadovaujantis Tvarkos nuostatomis, pacientui pasirinkus kitą pirminės sveikatos priežiūros įstaigą, jo asmens sveikatos istorija (ambulatorinė kortelė) perduodama paciento pasirinktai sveikatos priežiūros įstaigai. Minėtoje Tvarkoje nurodyta, kad ambulatorinė kortelė perduodama paciento pasirinktai įstaigai, šiai pateikus „Prašymą dėl ambulatorinių kortelių, vaikų sveikatos raidos istorijų perdavimo“. Pareiškėjui Ministerijos rašte buvo pasiūlyta kreiptis į pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, prie kurios šiuo metu pareiškėjas yra prisirašęs, registratūrą (Komisijos bylos l. 3). Pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta sveikatos istorijos perdavimo tvarka keičiant pirminės sveikatos priežiūros įstaigą, nurodyta kur kreiptis siekiant gauti asmens sveikatos istoriją, todėl nėra pagrindo teigti, kad Ministerija netinkamai atsakė į pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas teigia, kad Komisija nagrinėdama jo skundą, nuo klausimo, susijusio su asmens sveikatos istorijos gavimu, nusišalino. Tokie pareiškėjo teiginiai objektyviai nepagrįsti. Komisija tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad Ministerijos 2016-02-25 raštu į pareiškėjo skundą atsakyta tinkamai. Pareiškėjui pakartotinai išaiškinta kur jis turėtų kreiptis, siekiant gauti savo sveikatos istoriją. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal byloje esančią medžiagą, pareiškėjas nuo 2016-01-18 yra pasirinkęs kitą pirminę sveikatos priežiūros įstaigą – UAB „Nefrida“. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs Ministerijos 2016-02-25 rašte nurodytu pasiūlymu kreiptis dėl sveikatos istorijos pateikimo į pirminės sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje šiuo metu yra prisirašęs. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją pateikti motyvuotą atsakymą į pareiškėjo 2016-02-25 prašymą dėl teisių išaiškinimo.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl vilkinimo pateikti sveikatos istoriją jis patyrė neturtinę žalą, iš viso 47 800 Eur, taip pat 1,20 Eur turtinę žalą, dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo Vyriausioje administracinių ginčų komisijoje.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Turtinė žala apibrėžiama CK 6.249 str. 1 d., kuriame nurodyta, kad žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismas pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Atitinkamai nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytais aspektais nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti atsakovės Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos neteisėti veiksmai. Nesant bent vienos iš trijų būtinų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybės institucijai nekyla pareiga atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo J. S. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.