Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-104-116-2010

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2010-11-03
Bylos Nr.: 1A-104-116-2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vaclovas Iždonas (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Bronius Zalaga
Nukentėjusysis: N., N. R.
Kaltinamasis: P., Lietuvos Respublikos BPK
Advokatai: Jonas Nekrašius

Pranešėjas Vaclovas Iždonas Baudž. bylos Nr. 1A-104-116/2010

Teisėjas Žilvinas Astrauskas Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.4.; 1.2.14.4.1.; 2.4.6.4.2.; 2.1.15.3.3.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.2.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

kolegijos teisėjų Zigmo Kavaliausko, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Audronei Peleckienei, Vilmai Armalytei, Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorei Aušrai Jovaišaitei,nukentėjusiajam N. R.,išteisintajam P. R. ir jo gynėjui advokatui Jonui Nekrašiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo P. R. išteisintas Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. požymių.

Nukentėjusiojo N. R. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008-03-31 apie 16 val., (duomenys neskelbtini) g. Šiauliuose (duomenys neskelbtini) namo kieme, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą, tai yra pokalbio metu liepdamas nukentėjusiajam N. R. nurodyti asmenis, prirodžiusius perdengimo plokštes, esančias A. R. priklausančioje statybvietėje ir neva iš šios statybvietės pagrobusius 15 000 litų vertės20 plokščių, arba N. R. prisiimti perdengimo plokščių vagystę ir sumokėti 15 000 litų, grasindamas neatstoti, nusivežti į sodybą ir įmesti į ten esantį baseiną, tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, 2008-04-04 apie 10 val. 20 min., panaudodamas psichinę prievartą - skambindamas nukentėjusiajam N. R. į mobiliojo ryšio telefoną ir pokalbio metu liepdamas nurodyti asmenis, pagrobusius perdengimo plokštes, o to nepadarius prisiimti kaltę ir mokėti pinigus, tą pačią dieną 10 val. 44 min. atsiųsdamas N. R. į mobiliojo ryšio telefoną grasinančio pobūdžio SMS žinutę pasakyti, kas prirodė perdengimo plokštes, tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, 2008-04-07 apie 11 val. 45 min., panaudodamas psichinę prievartą - atvykdamas pas nukentėjusįjį N. R. į namus, tačiau nukentėjusiajam jo neįsileidus, tą pačią dieną apie 18 val. 21 min. telefoninio pokalbio metu kaltindamas nukentėjusįjį N. R. perdengimo plokščių vagyste ir liepdamas sumokėti 15 000 litų, tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, 2008-04-09 apie 11 val. kavinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, panaudodamas psichinę prievartą, tai yra, pokalbio metu liepdamas nukentėjusiajam N. R. nurodyti asmenis, prirodžiusius perdengimo plokštes, esančias A. R. priklausančioje statybvietėje ir neva iš šios statybvietės pagrobusius 15 000 litų vertės 20 plokščių, arba prisiimti nukentėjusiajam N. R. perdengimo plokščių vagystę ir sumokėti 15 000 litų, tokiais tyčiniais veiksmais sukurdamas situaciją, verčiančią nukentėjusįjį manyti, jog, neįvykdžius reikalavimų, atsiras žalingos pasekmės nukentėjusiojo N. R. sveikatai ir turtui, atvirai kito asmens - A. R. - naudai vertė nukentėjusįjį N. R. perduoti turtą - sumokėti 15 000 litų.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu P. R. išteisintas Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. požymių.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. nuosprendį dėl P. R. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį:

P. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. ir paskirti 60 parų arešto bausmę, ją atliekant areštinėje. Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus;

daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti - 3 vnt. CD kompaktinių diskų, kuriuose fiksuoti garso ir vaizdo įrašai, saugoti kaip ikiteisminio tyrimo medžiagą, o mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“ su SIM kortele palikti P. R. nuosavybės teise;

Žemesnės instancijos teismas

tenkinti nukentėjusiojo N. R. civilinį ieškinį dėl 180 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos ir priteisti jį iš P. R.. Priteisti iš P. R. 120 Lt proceso išlaidų.

Apeliantė pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Pagal teismų praktiką (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-23/2008) BK 181 straipsnyje numatytas turto prievartavimas yra formalios sudėties nusikaltimas. Jis laikomas baigtu nuo to momento, kai grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią prievartą pateikiamas reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba atlikti konkrečius turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Tai reiškia, kad nusikalstama veika yra baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos su grasinimo turiniu.

Prokurorės nuomone, įvertinus visus teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus įrodymų vertinimo motyvus, nurodytas bylos aplinkybes, kurios turėjo įtakos priimtam sprendimui pagrįsti, darytina išvada, jog teismo išvados dėl P. R. išteisinimo pagal BK 181 str. 1 d., yra neteisingos ir nepagrįstos. Teismas, išteisindamas P. R. pagal BK 181 str. 1 d., nepaneigė byloje surinktų P. R. kaltinančių įrodymų, rėmėsi vien P. R. parodymais, kurie, apeliantės manymu, turėtų būti vertinami kaip jo pasirinkta gynybos pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Šalies argumentai

Apeliantės teigimu, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai nurodė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje grasinimo buvimas grindžiamas vien nukentėjusiojo N. R. žodžiais, kadangi nukentėjusiojo N. R. parodymus patvirtina byloje surinkti objektyvūs rašytiniai įrodymai ir kiti faktiniai duomenys. Pasak prokurorės, apylinkės teismas padarė neteisingą išvadą, jog per slaptą sekimą įrašyto pokalbio metu P. R. negrasino nukentėjusiajam N. R. ir neprievartavo turto. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog 2008-04-09 slapto sekimo metu užfiksuotoje P. R. kalboje yra objektyviai išreikštas turto prievartavimo būtinas veikos požymis - psichinės prievartos panaudojimas. Be to, tai buvo paskutinis pokalbis, įvykęs tarp nukentėjusiojo N. R. ir P. R., todėl teismas, neatsižvelgdamas į ankstesnius P. R. veiksmus, neteisingai minėtą pokalbį įvertino. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad jau nuo pirmo susitikimo P. R. vertė nukentėjusįjį suteikti turtinę naudą, o šis vertimas pasireiškė atviru reikalavimu žodžiu, grasinimu pavartoti fizinį smurtą, po to atvykimais į nukentėjusiojo namus su nepažįstamais asmenimis, telefoniniais pokalbiais, SMS žinute prirodyti asmenis, kurie neva pagrobė plokštes arba pačiam prisiimti kaltę už vagystę ir sumokėti 15 000 Lt. Visais minėtais P. R. veiksmais ir slapto sekimo metu užfiksuoto pokalbio metu buvo sukurta situacija, kuri nukentėjusiajam kėlė nerimą, vertė jį bijoti, jog neperdavus turto atsiras žalingos pasekmės jo sveikatai ir turtui. Apeliantės manymu, dėl visų išvardintų motyvų, slapto sekimo metu įrašytas pokalbis turi būti vertinamas kaip tiesioginis įrodymas, patvirtinantis iki šio pokalbio atliktus tęstinius P. R. veiksmus bei patvirtinantis nukentėjusiojo N. R. parodymus, kurių teisingumu ir nuoseklumu nėra pagrindo abejoti. Teismo išvada, jog P. R. pasakymas nusivežti nukentėjusįjį į sodybą ir įmesti į joje esantį baseiną, yra tik P. R. išsakytos galimai buvusios mintys, kurių negalima traktuoti kaip grasinimo panaudoti fizinį smurtą ar kitokią prievartą, yra nelogiška. P. R. savo mintis „nusivežti nukentėjusįjį į sodybą ir įmesti į joje esantį baseiną“ išreiškė žodžiu ir tai yra grasinimas panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį N. R.. Prokurorė prašo atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis N. R. patvirtino, kad dėl tokių P. R. veiksmų - jam skambinant ir reikalaujant duoti pinigus, ne vieną kartą lankantis jo namuose, jis jautė baimę. Pažymi, kad turto prievartavimo kvalifikacijai svarbu, kaip faktines bylos aplinkybes suprato nukentėjusysis, o šiuo atveju nukentėjusysis N. R. P. R. veiksmus suprato kaip turto prievartavimą ir dėl to kreipėsi į policiją. Be to, iš slapto sekimo metu įrašyto pokalbio konteksto matyti, jog P. R. iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį N. R. ir palaužti jo valią, kad šis įvykdytų jam pareikštas turtines pretenzijas. Prokurorė atkreipia dėmesį, jog tai yra aiškiai užfiksuota pokalbio metu, kai P. R. pasakė, kad „čia žinok laiko klausimas yra, tu pats išsispręsi žinai, tau, man atrodo, maloniau yra žinai ateit drąsiai į sporto salę eit ar dar kur nors žinai, ar dar kur nors, kad žinai nereikėtų žvalgytis žinai (...) kada tau (necenzūrinis žodis) iš montiruotės į galvą kas nors“ (t.1, b.1. 45). P. R. reikalavimo neteisėtumą patvirtina jo žodžiai, pasakyti nukentėjusiajam, kad jam net neįdomu, kada jos, t. y. plokštės, dingo, ir žodžiai „bet tai dingo, dabar skaityk nuo tavęs“. Prokurorės teigimu, iš P. R. pasisakymų matyti, jog jis dėl plokščių vagystės niekur nesikreipė ir nežadėjo kreiptis, nes tokiu atveju reikėtų įrodyti dingusių plokščių egzistavimą, o iš pokalbio konteksto matyti, kad tokių įrodymų P. R. neturėjo. Šią aplinkybę patvirtina liudytojų A. R., J. R. parodymai, nes nei vienas iš šių asmenų negalėjo tiksliai atsakyti, kada plokštės įsigytos, kiek jų iš viso buvo, kada dingo plokštės, kada jie paskutinį kartą buvo statybvietėje. Apeliantės manymu, surinktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma patvirtina, kad P. R. veikė tiesiogine tyčia, suvokdamas, jog verčia N. R. įvykdyti pareikštą neteisėtą reikalavimą grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir panaudodamas psichinę prievartą, ir norėjo taip veikti, todėl jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d., sudėtį.

Prokurorė skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusiojo N. R. parodymai yra nenuoseklūs ir kelia abejonių. Teigia, kad N. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme davė nuoseklius ir išsamius parodymus, tačiau dalis nukentėjusiojo parodymų teisiamojo posėdžio protokole nebuvo užfiksuoti. Nukentėjusiojo N. R. parodymai, kad A. R. adresą ir telefono numerį jis sužinojo iš kažkokio pro šalį dviračiu važiavusio senuko, užfiksuoti neteisingai, kadangi nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog A. R. pati jam davė mobiliojo ryšio telefono numerį. Apeliantės manymu, apylinkės teismas 2010-01-18 nutartimi nepagrįstai jos pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo atmetė kaip neesmines, nors būtent nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumu grindė išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad tokia teismo pozicija patvirtina, jog išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas, nes buvo priimtas atmetus duomenis, turinčius reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir dėl to šis nuosprendis turi būti panaikintas.

Apeliantės nuomone, teismo išvada, kad P. R. veikoje gali būti savavaldžiavimo požymių, taip pat yra neteisinga. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog P. R. prievarta bandė įgyvendinti jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę. Teigia, jog nebuvo jokio pagrindo manyti, kad N. R. pagrobė statybvietėje buvusias perdengimo plokštes ar žino asmenis, kurie galėjo jas pagrobti, nes dėl vagystės nebuvo net į kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Tikimybė, jog P. R. galėjo sąžiningai klysti, turi būti atmetama, kadangi nukentėjusysis N. R. neturėjo jokių sąsajų su dingusiomis ar pagrobtomis plokštėmis, o P. R. tą suvokė ir neturėdamas teisėto pagrindo, vertė N. R. „susimokėti“ už plokštes, kurių N. R. nepagrobė. Prokurorės manymu, teismas taip pat prieštaringai įvertino padarytos žalos dydį asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Teigia, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad P. R. veikoje yra visi nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 1 d., objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl Šiaulių misto apylinkės teismo 2009-12-31 nuosprendis dėl išteisinimo pagal BK 181 str. 1 d. yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

Prokurorės teigimu, nukentėjusiojo N. R. civilinis ieškinys dėl 180 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos bei 120 Lt proceso išlaidoms atlyginti yra pagrįstas ir teisėtas, todėl, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, kilusius padarinius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei P. R. turtinę padėtį, iš pastarojo turi būti priteistas nukentėjusiajam N. R..

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Išteisintasis P. R. ir jo gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.). Kolegijos nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad P. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir jam nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl P. R. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. numatytą nusikaltimą

Pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. BK 181 straipsnio 2 dalis nustato kvalifikuotą turto prievartavimo sudėtį, kada darant šią nusikalstamą veiką panaudojamas fizinis smurtas, atimama asmeniui laisvė, sunaikinamas ar sugadinamas jo turtas arba kitokiu būdu padaroma jam didelės turtinės žalos. BK 181 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo – esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris pareiškiamas nukentėjusiajam. Reikalavimo esmė – perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. Reikalaudamas perduoti turtą kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, t. y. „mokėti už kažką“. Be to, turto prievartavimo atveju dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Pagrindiniai momentai, lemiantys veikos kvalifikavimą pagal BK 181 straipsnį kaip turto prievartavimą yra šie: 1) reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti; 2) Grasinimas, t.y. psichinės prievartos prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudojimas, 3) grasinimo pobūdis – grasinama panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas 4) reikalaujama turtą perduoti dabar ar ateityje, 5) grasinama panaudoti smurtą ateityje, jei nebus įvykdytas reikalavimas. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93/2010). Esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent juridinio pagrindo nebuvimas yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99/2010).

Nors P. R. kaltu prievartavęs N. R. turtą neprisipažino, jo kaltė įrodyta byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

Iš nukentėjusiojo N. R. parodymų matyti, kad visų apklausų metu jis nuosekliai nurodė esmines jo turto prievartavimo aplinkybes. Apklausiamas teisiamajame posėdyje N. R. parodė, kad ieškodamas statyboms reikalingų perdengimo plokščių, jis Šiaulių rajone, prie aplinkkelio, važiuojant link Joniškio, rado apleistą sodybą. Iš pro šalį važiavusio senuko sužinojęs, kad sodybos savininkė yra A. R., gyvenanti (duomenys neskelbtini) gatvėje, Šiauliuose, pas ją nuvažiavo pasikalbėti dėl plokščių pardavimo. A. R. jam pasakė, kad pasitars su vyru. 2008 m. kovo 31 d. ryte A. R. jam paskambino ir jie sutarė, kad jis pirks 8 plokštes po 150 Lt už vieną plokštę. Po valandos A. R. telefonu paskambinęs vyriškis jam pasakė, kad naujos plokštės kainuoja apie 600 Lt ir kad jis, t. y. N. R., jas nori nupirkti labai pigiai. Vėliau tas pats vyriškis jam vėl paskambino ir pasiūlė susitikti, o susitikus pasakė, kad iš sodybos yra pavogta 20 plokščių, kurios vertos 15 000 Lt. Vyriškis jo klausinėjo, kas jam prirodė tas plokštes, sakė, kad jei jis to nepasakys, atsakomybę už pavogtas plokštes turės prisiimti pats. Minėtas vyras taip pat sakė, kad nusiveš jį į sodybą ir įmes į baseiną, iš ko jis suprato, jog turės prisiimti vagystę ir sumokėti už plokštes, apie kurių vagystę nieko nežinojo. Vyriškis jam buvo atsiuntęs SMS žinutę „tu turbūt nežinai, į kokią padėtį pakliuvai“, ką jis suprato kaip grasinimą. Vyriškis pas jį buvo atvažiavęs su draugu, bet jis pastarojo į butą neįsileido ir tą pačią dieną kreipėsi į policiją. Pareigūnų nurodymu, jis prekybos centre (duomenys neskelbtini) esančioje kavinėje (duomenys neskelbtini) vykusį pokalbį įrašė. Minėto pokalbio metu vyriškis jam sakė nurodyti, kas paėmė plokštes, sakė, kad jis turės už šias plokštes sumokėti. Dėl šios situacijos, gąsdinimų, jo šeima patyrė stresą, jis pats jautė įtampą, buvo pakilęs kraujospūdis (t. 2, b. l. 56). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis N. R. nurodė ir apygardos teismo posėdyje atlikto įrodymų tyrimo metu. N. R. paaiškino, kad su A. R. dėl plokščių pardavimo tarėsi apie dvi savaites. 2008 m. kovo 31 d. A. R. jam paskambinusi paklausė, ar jam dar reikia plokščių ir jie susitarė dėl kainos – 150 Lt už plokštę. Po kurio laiko jam perskambino vyriškis, kuris prisistatė A. R. vyru ir pasakęs, kad plokštes jis nori nupirkti per pigiai, jų kainą pakėlė iki 300 ar 400 Lt. Tada jis, t.y. N. R., atsakė, kad jam plokščių nereikia, nes per brangu. Po pietų paskambinęs tas pats vyras, kaip vėliau sužinojo, P. R., jam pasakė, kad dėl kainos jie susitars, reikia susitikti. Kadangi jis buvo užsiėmęs, pasakė, kad vyriškis atvažiuotų pas jį. Vyrui atvažiavus, jis išėjo į kiemą. P. R. tuomet jam pasakė, kad iš jo pavogtos plokštės, jų buvo apie 20 vnt. P. R. jam taip pat pasakė, kad plokščių vertė apie 15000 Lt, sakė „arba pasakyk, kas jas pavogė, nes tu žinai, arba už jas susimokėk, nes tu jas pasiėmei“. Jis vyriškiui paaiškino, kad plokščių neėmė. Kai vyriškis atvažiavęs tartis dėl kainos pasakė, kad plokštės pavogtos ir liepė susimokėti, jam buvo šokas. P. R. pas jį buvo atvažiavęs su draugu, automobilyje „Mercedes Benz“ sėdėjęs vyra buvo priėjęs prie jų, tačiau nekalbėjo. P. R. jam pasakė, kad jis (N. R.) gali kreiptis kur nori, nors ir į policiją ar kitus banditus, tačiau vis tiek turės susimokėti arba pasakyti, kas paėmė plokštes. Sakė, kad jis niekur nedings. Penktadienį P. R. jam vėl paskambino, o pirmadienį atvažiavo pas jį su tuo pačiu draugu, tačiau jis pastarųjų neįsileido ir su jais nekalbėjo. Dėl šių įvykių jis kreipėsi šį policiją. Pokalbį, vykusį tarp jo ir P. R. prekybos centre (duomenys neskelbtini) esančioje kavinėje (duomenys neskelbtini) jis įrašė, policijos pareigūnai jų pokalbio klausėsi. Minėto pokalbio metu jis P. R. sakė, kad plokščių neėmė, o P. R. jam sakė, kad reikės susimokėti, sakė, kad vieni už pavogtą skaldą jau susimokėjo, liepė išduoti, kas paėmė plokštes. Paaiškino, kad savo telefono numerį jam pasakė pati A. R., ji paskambinusi jam sakė, kad parduos plokštes po 200 Lt, tačiau jie sutarė po 150 Lt už plokštę. Nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad pirmo susitikimo metu P. R. jam grasino, sakė, kad įmes jį į baseiną, sakė „tu gali niekur nesikreipti, niekur nepabėgsi, niekur nedingsi, vis tiek turėsi pasakyti, kas pavogė, arba pats susimokėsi“. P. R. siūlė jam važiuoti į sodybą, kai jis (N. R.) pasakė, kad nežino, kiek plokščių P. R. sodyboje buvo, pastarasis pasakė „galime važiuoti, įmesime į baseiną ir tada sužinosi, kiek jų buvo“. Dėl tokių P. R. žodžių jam buvo šokas. Kadangi pastarasis mosavo rankomis, bendravimas buvo agresyvokas, P. R. draugas jį ramino, jis buvo išsigandęs. Paaiškino, kad jie kalbėjo apie plokštes, kurios buvo dingusios. P. R. rašė jam žinutę, kurioje buvo daug necenzūrinių žodžių. Kai P. R. atsiuntė žinutę „tu turėjai iki pirmadienio laiko“, jis suprato, kad P. R. nuo jo neatstos. P. R. pas jį atvažiavus antrą kartą, jis pastarojo neįsileido, nes buvo išsigandęs dėl savo saugumo. Nors jis nežinojo, kas pavogė plokštes ir tą sakė P. R., P. R. vis tiek sakė „tu žinai viską, jei neišduosi draugų, kas pavogė, pats susimokėsi“. Jis neįsivaizdavo, ką P. R. gali jam padaryti, jei jis nesusimokės. Jeigu būtų galvojęs, kad pastarojo grasinimai nėra realūs, į policiją nebūtų kreipęsis. Atsakydamas į advokato J. Nekrašiaus klausimą, nukentėjusysis nurodė nesakęs A. R., kad jei ji plokščių neparduos, „bus kaip su anom“ (t. 2, b. l. 132-134).

Kadangi nukentėjusiojo N. R. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, abejoti šiais parodymais kolegija neturi pagrindo.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas liudija, kad N. R. atpažino P. R. kaip asmenį, kuris jo reikalavo pinigų (t. 1, b. l. 13-15), o savo parodymus patvirtino akistatų su P. R. ir A. R. metu (t. 1, b. l. 67-68, 102-104).

Iš N. R. 2008 m. balandžio 7 d. protokolo-pareiškimo, pateikto Šiaulių miesto VPK 2 PK, matyti, kad jis nurodė, jog 2008 m. kovo 31 d. jam paskambinęs vyriškis pasiūlė susitikti dėl plokščių, o jiems apie 16.30 val. susitikus, jį apkaltino vagyste ir pareikalavo sumokėti 15000 Lt arba pasakyti, kas jas pavogė. Sakė, kad jeigu jis atsisakys tai padaryti, bus blogai, prasidės medžioklė, o vėliau kaina kils. 2008 m. balandžio 4 d. paskambinęs tas pats vyriškis vėl reikalavo pinigų, jis iš telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), gavo grasinančio pobūdžio SMS žinutę. 2008 m. balandžio 7 d. jam paprašius, kad vyriškis jį paliktų ramybėje, vyriškis vėl pareikalavo sumokėti pinigus, kaltino jį vagyste, sakė, kad jis vis tiek turės sumokėti pinigus (t. 1, b. l. 3).

Mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolas rodo, kad buvo apžiūrėtas N. R. telefonas, kuriame 2008 m. balandžio 4 d. 10.44.34 iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) gautas pranešimas: „manau, kad tu nesupranti kokia padeti esi papoles cia pizdijat is visu supisti rabategos dabar jai nepasakisi kas prirode tada mes tau gera liuto paslauga padarisim laiko turi iki pirmadienio“ (t. 1, b. l. 17-21).

Kad minėta SMS žinutė buvo rašyta, o taip pat nukentėjusiajam buvo skambinama P. R. priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu, patvirtina byloje esantys daiktų, t. y. mobiliojo ryšio telefono „Nokia 6300“ su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), pateikimo ir apžiūros protokolai (t. 1, b. l. 71, 72-76) bei informacija ir tarnybinis pranešimas, jog nustatyta, kad SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), kurią 2008 m. balandžio 10 d. pateikė P. R., numeris yra (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo skambinta nukentėjusiajam N. R. ir iš kurio nukentėjusiajam buvo atsiųsta SMS žinutė (t. 1, b. l. 79-81, 82).

2008 m. balandžio 9 d. slapto sekimo protokolas patvirtina, kad buvo užfiksuotas 2008 m. balandžio 9 d. tarp 11.23 val. ir 11. 40 val., kavinėje (duomenys neskelbtini), esančioje prekybos centre (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, įvykęs nukentėjusiojo N. R. ir įtariamojo P. R. pokalbis, kad buvo daromi vaizdo ir garso įrašai. Iš garso įrašo iššifravimo akivaizdu, kad P. R. reikalavo prisiimti N. R. plokščių, kurios pastarojo teigimu „kažkada dingo“, „neįdomu, kada dingo“, vagystę, nors pastarasis teigė plokščių neėmęs, reikalavo arba pasakyti, kas plokštes pavogė, arba sumokėti už jas. Minėtas įrašo iššifravimas taip pat patvirtina, kad sakydamas žodžius „tau man atrodo maloniau yra žinai ateit drąsiai į sporto salę eit ar dar kur nors žinai jeigu eini, ar dar kur nors, kad žinai nereikėtų žvalgytis, žinai“, „o kada tau pis iš mantiruotės į galvą kas nors“ P. R. nukentėjusiojo turtą prievartavo grasindamas prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą (t. 1, b. l. 43-50).

Prie bylos esantys kompaktiniai diskai su garso ir vaizdo įrašais peržiūrėti ir išklausyti apygardos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu.

Taigi, byloje yra pakankamai įrodymų, kad P. R. prievartavo iš N. R. turtą, ir prievartaudamas turtą naudojo psichinę prievartą, grasino panaudoti fizinį smurtą. Todėl apylinkės teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad grasinimo buvimas grindžiamas tik nukentėjusiojo žodžiais, vertinama kaip nepagrįsta.

Esant aukščiau išdėstytiems įrodymams, kaip visiškai nepagrįstas ir nelogiškas vertintinas ir pirmosios instancijos teismo teiginys, kad iš 2008 m. balandžio 9 d. nukentėjusiojo ir kaltinamojo pokalbio įrašo „negalima daryti išvados, jog P. R. būtų grasinęs nukentėjusiajam ir tokiu būdu prievartavęs turtą. Priešingai, visas pokalbio turinys leidžia teigti, jog kaltinamasis siekė iš N. R. gauti informaciją apie asmenis, kurie jam nurodė, kur yra perdengimo plokštės, dalis kurių buvo pavogta. Ir tik tuo atveju, jei jis atsisako tai padaryti, jis manys, kad pats nukentėjęs yra susijęs su vagyste ar ją įvykdžiusiais asmenimis, todėl turėtų atlyginti padarytą turtinę žalą“. Įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti prokurorės skundo argumentui, kad 2008 m. balandžio 9 d. slapto sekimo metu užfiksuoto pokalbio metu P. R. kalboje yra objektyviai išreikštas turto prievartavimo būtinas veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas. Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliantė, teismas nepagrįstai nevertino ir byloje esančių duomenų, kad P. R. jau pirmą kartą su nepažįstamu asmeniu atvykęs pas N. R. į namus, vertė pastarąjį suteikti turtinę naudą, kas pasireiškė atviru reikalavimu žodžiu ir grasinimu pavartoti fizinį smurtą, vėliau vėl su nepažįstamais asmenimis buvo atvykęs į nukentėjusiojo namus, nukentėjusiajam skambino bei siuntė grasinamo pobūdžio SMS žinutę.

Kadangi bylos duomenys liudija, kad dėl esminių įvykio aplinkybių nukentėjusysis davė nuoseklius parodymus, kolegija laiko, jog teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai N. R. parodymus vertino kaip nenuoseklius, keliančius „tam tikrų“ abejonių. Nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis N. R. vieną kartą aiškino, jog A. R. adresą jam pasakė aplinkiniai gyventojai, o kitą kartą – kad pro šalį dviračiu važiavęs senukas, P. R. kaltės nepaneigia. Apygardos teismo posėdyje N. R. patikslino, kad norėdamas sužinoti, kam priklauso plokštės, jis to keletą dienų klausinėjo aplinkinių žmonių ir vienas „diedukas“ jam pasakė, kaip rasti tą žmogų, maždaug nurodė, kur jis gyvena (t. 2, b. l. 132-134).

Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo N. R. parodymus, kad P. R. norėjo nusivežti jį į sodybą ir įmesti į ten esantį baseiną, teismas nepagrįstai vertino kaip kaltinamojo išsakytas mintis, kurių negalima traktuoti kaip grasinimo panaudoti fizinį smurtą ar kitokią prievartą.

Be jau paminėtų įrodymų, P. R. kaltę patvirtina ir kiti teismo ištirti bei įvertinti įrodymai.

Liudytoja A. R. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad 2008 m. kovo 8 d. pas ją į namus adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, atvykęs vyras sakė, kad nori pirkti perdengimo plokštes, ji tuomet liepė vyriškiui paskambinti po švenčių. Taip pat paaiškino, kad apie 2000 metus iš jai priklausančios sodybos buvo pavogtos plokštės bei kitos medžiagos, tačiau dėl jų vagystės ji tuomet niekur nesikreipė. Nurodė, kad apie pokalbį dėl plokščių pardavimo ji pasakiusi savo vyro broliui P. R. ir šiam kilęs įtarimas, jog minėtas vyriškis šias plokštes iš sodybos gali būti pavogęs. P. R. paprašius, ji davė vyriškio, kuris norėjo pirkti plokštes, telefono numerį. 2008 m. balandžio 8 d. P. R. jos paklausė, po kiek paimti už tas plokštes, kurios buvo anksčiau pavogtos, sakė, kad jam kaip ir pavyks su vyru susitarti dėl tų anksčiau dingusių plokščių žalos atlyginimo. Patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 29-30).

Apygardos teismo posėdyje A. R. nurodė, kad statybos jai priklausančiame sklype prasidėjo 1990 m. Kai pirmą kartą dingo dalis plokščių, ji dėl to niekur nesikreipė. Antrą kartą plokščių ji pasigedo 2008 m. gegužės 1 d. Patvirtino, jog nukentėjusysis N. R. 2008 m. kovo 8 d. atvažiavęs pas ją į namus prašė parduoti plokštes.

Taigi, išanalizavus nukentėjusiojo, liudytojos A. R., P. R. parodymus ir kitus byloje surinktus įrodymus, būtų nelogiška teigti, kad nukentėjusysis, jau pasisavinęs jam nepriklausantį turtą – šiuo atveju perdengimo plokštes, būtų ieškojęs šių plokščių savininko ir prašęs jas parduoti. Tą patvirtina ir A. R. parodymai, kad tartis dėl plokščių pardavimo N. R. pas ją buvo atvykęs 2008 m. kovo 8 d., o plokščių ji pasigedo tik 2008 m. gegužės 1 d. Jokių įrodymų, kad A. R. priklausančios perdengimo plokštės buvo anksčiau pavogtos ir kad tai padarė N. R., byloje nėra.

Tai, kad su draugu nuvažiavęs pas nukentėjusįjį jis pastarojo klausė, iš kur žino apie plokštes, prašė nurodyti asmenis ir sakė, kad jeigu jis paėmė plokštes, tai turi susimokėti 15000 Lt, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats kaltinamasis P. R. (t. 2, b. l. 56).

Taigi, įvertinusi visus byloje esančius ir teismo ištirtus įrodymus kolegija daro išvadą, kad P. R. iš nukentėjusiojo N. R. prievartavo turtą: 2008 m. kovo 31 d. tarp 15. 30 val. ir 16. 30 val., tiksliau nenustatytu laiku, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą, t. y. pokalbio metu liepdamas nukentėjusiajam N. R. nurodyti asmenis, prirodžiusius perdengimo plokštes, esančias A. R. priklausančioje statybvietėje ir neva iš šios statybvietės pagrobusius 20 plokščių 15 000 litų vertės, arba N. R. prisiimti perdengimo plokščių vagystę ir sumokėti 15 000 litų, grasindamas neatstoti, nusivežti į sodybą ir įmesti į ten esantį baseiną, tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, 2008 m. balandžio 4 d. 10. 44 val., panaudodamas psichinę prievartą – skambindamas nukentėjusiajam N. R. į mobiliojo ryšio telefoną ir pokalbio metu liepdamas nurodyti asmenis, pagrobusius perdengimo plokštes, o to nepadarius prisiimti kaltę ir mokėti pinigus, tą pačią dieną 10. 44 val. atsiųsdamas N. R. į mobiliojo ryšio telefoną grasinančio pobūdžio SMS žinutę, nurodančią pasakyti, kas prirodė perdengimo plokštes, tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, 2008 m. balandžio 7 d. apie 11. 45 val., panaudodamas psichinę prievartą - atvykdamas pas nukentėjusįjį N. R. į namus, tačiau nukentėjusiajam jo neįsileidus, tą pačią dieną apie 18. 21 val. telefoninio pokalbio metu kaltindamas nukentėjusįjį N. R. perdengimo plokščių vagyste ir liepdamas sumokėti 15 000 litų, tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, 2008 m. balandžio 9 d. tarp 11.23 val. ir 11. 40 val., kavinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. pokalbio metu liepdamas nukentėjusiajam N. R. nurodyti asmenis, prirodžiusius perdengimo plokštes, esančias A. R. priklausančioje statybvietėje ir neva iš šios statybvietės pagrobusius 20 plokščių 15 000 litų vertės, arba nukentėjusiajam N. R. prisiimti perdengimo plokščių vagystę ir sumokėti 15 000 litų, tokiais tyčiniais veiksmais sukurdamas situaciją, verčiančią nukentėjusįjį manyti, jog neįvykdžius reikalavimų, atsiras žalingos pasekmės nukentėjusiojo N. R. sveikatai ir turtui, atvirai kito asmens - A. R. – naudai vertė nukentėjusįjį N. R. perduoti turtą - sumokėti 15 000 litų.

Kadangi byloje nustatyta, kad P. R. neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą, atvirai reikalavo N. R., kad šis perduotų A. R. naudai 15000 Lt, suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo reikalauti bei grasindamas reikalavo perduoti pinigus, o nukentėjusysis suvokė, kad jam pateiktas neteisėtas reikalavimas perduoti pinigus, ir šio reikalavimo neįvykdžius, prieš jį bus panaudotas fizinis smurtas, ir dėl to kreipėsi į teisėsaugos instituciją, konstatuojama, jog P. R. veika visiškai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d., sudėtį. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, kad P. R. būtų vykdęs tikrą ar tariamą teisę, priešingai – byloje įrodyta, kad P. R. ir N. R. jokie turtiniai santykiai nesiejo, pastarojo veika pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. negali būti kvalifikuojama.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. nuosprendis naikinamas ir P. R. priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant P. R. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. (BPK 329 str. 2 p.).

Dėl bausmės skyrimo

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad P. R. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra.

Skirdama P. R. bausmę už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d., kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 55 ir 61 straipsnių nuostatomis. Kolegija atsižvelgia į tai, kad P. R. padarė apysunkį nusikaltimus, nusikaltimas yra baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, taip pat atsižvelgia į tai, kad nors anksčiau P. R. buvo vieną kartą teistas, tačiau teistumas jam yra išnykęs (t. 1, b. l. 127-128, 133-136, 137-139, 140), nusikaltimo padarymo metu dirbo (t. 1, b. l. 120-122, 160), yra neįgalus (t. 1, b. l. 119, t. 2, b. l. 129), jo fizinė sveikata nėra gera (t. 1, b. l. 162, 164; t. 2, b. l. 14, 115). Įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 str.), kolegija mano, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus P. R. už nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 1 d., bausmę – areštą 45 paroms.

Dėl civilinio ieškinio

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo nuostolius privalo atlyginti.

Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis N. R. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 180 Lt turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 36-37).

Nors nukentėjusysis prie savo ieškinio pridėjo keturių receptų kopijas ir keturis vaistų pirkimo kvitus, kolegijos nuomone, šių dokumentų kopijos nepatvirtina, kad nukentėjusiajam P. R. veiksmais buvo padaryta 180 Lt turtinė žala: iš pateiktų receptų neaišku, kokiam asmeniui jie buvo išrašyti. Kad vaistai buvo skirti būtent N. R., nepatvirtina ir nukentėjusiojo pateikti vaistinių kvitai. Esant tokioms aplinkybėms, nukentėjusiojo civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, pastarajam pripažįstant teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

Nukentėjusysis N. R. prašė priteisti jam iš P. R. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimo, patirto streso, baimės dėl savo ir savo šeimos narių sveikatos bei turto (t. 2, b. l. 36-37). Kolegijai nekyla abejonių, kad P. R. tyčiniais nusikalstamais veiksmais N. R. buvo padaryta neturtinė žala. Kolegija, nustatydama neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į šią žalą padariusio asmens kaltės formą, jo turtinę padėtį, dėl nusikalstamos veikos padarymo kilusias pasekmes, į kitas turinčias reikšmės šio klausimo sprendimui aplinkybes, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgusi į minėtus kriterijus, kolegija nukentėjusiojo N. R. ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo tenkina iš dalies ir priteisia pastarajam iš P. R. 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš P. R. nukentėjusiajam N. R. taip pat priteistinos pastarojo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (BPK 160 str. 2 d.). Šios išlaidos pagrįstos teisinių paslaugų sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitu serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 43, 44).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 331 str.,

nusprendž i a:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

P. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. ir nuteisti jį areštu 45 paroms, bausmę atliekant areštinėje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti nepakeistą iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.

Priteisti iš P. R. nukentėjusiajam N. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 000 (tris tūkstančius) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti iš P. R. nukentėjusiajam N. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 120 (vieną šimtą dvidešimt) litų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiojo N. R. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu, pastarajam pripažįstant teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Daiktinius įrodymus – tris CD diskus, kuriuose užfiksuoti garso ir vaizdo įrašai, esančius prie baudžiamosios bylos, palikti prie šios bylos.

Mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“ su SIM kortele grąžinti P. R..

Kolegijos pirmininkas Vaclovas IždonasTeisėjai Zigmas KavaliauskasBronius Zalaga