Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų I. B. ir A. B. bei nuteistosios L. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d., bei nubausta laisvės atėmimu 6 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

A. B. 4 090 Lt turtinės žalos, 30 000 Lt neturtinės žalos ir 1 000 Lt atstovavimo išlaidų;

I. B. 20 000 Lt neturtinės žalos;

valstybei 360,45 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2005 m. spalio 18 d., apie 23.45 val., bute (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, gindamasi nuo jai smūgius ranka į veidą sudavusio G. B. ir aiškiai peržengdama būtinosios ginties ribas, nes gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio, tyčia peiliu smogė G. B. į nugarą, padarydama jam kiauryminę durtinę-pjautinę nugaros kairės pusės žaizdą su kairio plaučio apatinės skilties ir jo kraujagyslių nupjovimu, sukėlusiu masyvų nukraujavimą į krūtinplėvės ertmę bei ūmią vidaus organų mažakraujystę, dėl ko nukentėjusysis mirė, ir taip tyčia jį nužudė.

Teismas nenustatė, kokius konkrečius veiksmus atliko nuteistoji. Apklausiant kaip įtariamąją ji teigė, jog gindamasi G. B. galėjo suduoti, bet neprisimena, kadangi buvo sumaištis; besigrumiant Giedriui iš rankų iškrito peilis. Teisme ji nurodė, kad bandant atsistumti nuo G. B. peilis nukrito ant grindų. Tai ji jau prisimena. Toks parodymų nenuoseklumas rodo nuteistąją kalbant netiesą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog pagal jos parodymus bei jos situacijos modeliavimą peilis turėjo nukristi G. B. už nugaros. Ji nurodė, kad jai pirmai pavyko sugriebti peilį, tuo metu G. B. buvo pasisukęs nuo jos, ir ji pataikė į nugarą. Tokie parodymai taip pat nerealūs, jeigu peilis buvo nukritęs G. B. už nugaros, abu siekė jį paimti, nuteistajai pavyko tai padaryti ir smogti vėlgi iš už nugaros. Teismas nuosprendyje patvirtino versiją, jog žalojantis asmuo nebūtinai turėjo būti tiesiai už nukentėjusiojo nugaros, tačiau ji neįtikinama. Neaišku, kokia yra galimybė iš už stovinčio žmogaus nugaros sugebėti paimti nuo grindų peilį ar kitą daiktą. Esant tokioms abejonėms, nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas nepatikrino neįtikėtinos nuteistosios versijos. Nebuvo atliktas nuteistosios parodymų patikrinimas vietoje norint įsitikinti, ar parodymai realūs. Teismas neįvertino liudytojos S. R. parodymų, kuri girdėjo, kaip nuteistoji skambino motinai ir pasakė ,,Giedrius mirė, pagaliau atkeršijau“. Tokia frazė iš karto po nusikaltimo padarymo paneigia ir L. Š. parodymus, ir teismo išvadas dėl būtinosios ginties bei jos viršijimo. S. R. taip pat parodė, kad neblaivi L. Š. būdavo agresyvi, konfliktus pradėdavo būtent ji. Vertinant nuteistosios parodymus dėl nusikaltimo padarymo mechanizmo, žinant jos ir žuvusiojo pastovius tarpusavio konfliktus bei pateiktą informaciją motinai, nėra jokio pagrindo kalbėti apie būtinąją gintį ir jos viršijimą.

Nukentėjusieji nurodo, jog, jei teismas pripažintų nuteistosios veikos kvalifikavimą esant teisingą, vis tiek jai paskirta per švelni bausmė. Už labai sunkų nusikaltimą, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, neatlyginta žala, nedirbančiam ir blogai charakterizuojamam asmeniui teismas paskyrė beveik minimalią bausmę, nesilaikydamas BK 61 str. nuostatų. Teismas be pagrindo pripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nuteistoji pripažino kaltę ir paskambino pagalbos telefonu. L. Š. tai padarė žinodama, jog yra nusikaltimo liudytoja S. R. Nuteistoji savo kaltę pripažino tik iš dalies, davė prieštaringus parodymus, palankius savo gynybinei versijai pagrįsti.

Nepagrįsta teismo išvada, jog apeliantė padarė nusikaltimą, būdama apsvaigusi nuo alkoholio. Byloje nėra surinkta įrodymų, kiek ji išgėrė alkoholio, niekas nenustatinėjo jos girtumo. Apeliantė neneigia vartojusi alkoholį, tačiau išgertas kiekis jos neapsvaigino tiek, kad nekontroliuotų savo veiksmų. Todėl mano, jog iš nuosprendžio turi būti pašalinta aplinkybė, kad ji nusikalto, būdama apsvaigusi nuo alkoholio.

Prašo atsižvelgti į jos turtinę padėtį ir sumažinti nukentėjusiesiems priteistą moralinę žalą. Dėl padaryto nusikaltimo ji visiškai prisipažino ir labai gailisi, pergyvena, nusikalto būdama išsigandusi ir gindamasi nuo ją užpuolusio draugo. Prašo atkreipti dėmesį į apeliantę charakterizuojančią medžiagą.

Teismo posėdyje nukentėjusioji prašo jos ir tėvo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios skundą atmesti. Nuteistoji bei jos gynėjas prašo nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašo visus apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų I. B. ir A. B. bei nuteistosios L. Š. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, L. Š. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl nuteistosios L. Š. kaltės

Nuteistoji L. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad išgertuvių metu G. B. pradėjo jai priekaištauti dėl svetimų vyrų ir 3-4 kartus ranka trenkė į veidą, praskėlė antakį. Vėliau jis dėl tos pačios priežasties pradėjo tampyti ją už plaukų, kelis kartus sudavė ranka į veidą. Po to sugriebęs už plaukų ją ištempė į laiptinę ir užrakino buto duris. Ji pradėjo belstis, prašyti, jog įleistų į vidų. Įėjus G. B. ją pastūmė ir sudavė kumščiu į veidą, dėl to ji atsitrenkė į sieną. G. B. vėl sugriebė ją už plaukų. Tuo metu ji jo rankoje pamatė peilį. Jai bandant atsistumti nuo jo, peilis nukrito ant grindų. Tada ji pirma sugriebė peilį ir dūrė G. B. . Jis buvo nusisukęs nuo jos, ir ji pataikė į nugarą.

Tokius pačius parodymus L. Š. davė apklausta kaip įtariamoji (t. 1, b. l. 81-82).

Priešingai, negu teigiama nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, nuteistoji savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 85-86).

Panašiai įvykio aplinkybes ji nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad nuteistosios parodymuose yra tam tikrų nesutapimų, tačiau to negalima vertinti, kaip tai daro apeliantai, jog ji sako netiesą. Būtina atsižvelgti, kad viskas vyko labai greitai, ji buvo susijaudinusi, išsigandusi, be to, išgėrusi, todėl realu, jog visų įvykio aplinkybių tiksliai neįsiminė. Tačiau tai nesumenkina jos parodymų esmės, kurią patvirtina įrodymų visetas, kad atidaręs duris G. B. turėjo peilį.

Šioje situacijoje nuteistoji turėjo pagrindą bijoti G. B., nes bylos medžiaga įrodo, jog anksčiau jis ne kartą buvo ją sumušęs, prieš savaitę į ją buvo sviedęs peilį.

Nuteistosios L. Š. parodymus, kad įvykio vakarą G. B. prieš ją vartojo smurtą, iš dalies patvirtino liudytoja S. R. parodžiusi, jog ginčo metu L. Š. buvo praskeltas antakis.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja S. R. nebuvo apklausta, nes buvo išvykusi į užsienį (t. 2, b. l. 70). Dėl to nuteistosios prašymą apklausti šią liudytoją teismas pagrįstai atmetė, o ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus jos parodymus, nepažeidęs BPK reikalavimų, perskaitė teisiamajame posėdyje.

Liudytojai S. R. sugrįžus į Lietuvą, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistosios prašymą, ją apklausė.

Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad šios liudytojos parodymai keitėsi, buvo nenuoseklūs.

Apklausta tuoj po įvykio liudytoja S. R. parodė, jog išgertuvių metu Lina (Šaulytė) su Giedriumi (Balčiūnu) pradėjo pyktis. Giedrius išstūmė Liną iš buto į laiptinę. Lina pradėjo skambinti prašydama įleisti. Liudytoja išgirdo, kaip Giedrius įleido Liną į butą. Po kelių minučių Giedrius staiga pargriuvo koridoriuje. Liudytoja girdėjo, kaip jis pradėjo kriokti ir prašė kviesti greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b. l. 33-34).

Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 1, b. l. 37-43) ši liudytoja jau parodė, kad miegojo ir nieko nematė, tik girdėjo triukšmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ji nepatvirtino savo parodymų, duotų tuoj po įvykio, ir parodė, jog paties įvykio nematė, bet girdėjo, kas vyko, ir suprato, kad Giedrius Liną išmetė per duris. Grumtynių negirdėjo, tik išgirdo Giedriaus riksmą ,,ai“.

Liudytojos S. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, skiriasi nuo ankstesnių jos parodymų ir dėl kitų įvykio aplinkybių.

Liudytoja S. R. ikiteisminio tyrimo teisėjai sakė nemačiusi, jog Giedrius už plaukų Liną ištempė iš buto, nors tuoj po įvykio ji parodė priešingai.

Nukentėjusioji I. B. teisme taip pat sakė būtent iš S. R. išgirdusi, kad Liną Giedrius už plaukų ištempė iš buto.

Liudytoja S. R. ikiteisminio tyrimo teisėjai neigė grįžusi į G. B. butą todėl, jog susipyko su savo draugu D. (S.), tačiau jis pats pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad S. R. neįsileido namo, nes jie buvo susiginčiję.

Ikiteisminio tyrimo teisėjai liudytoja S. R. parodė iš nuteistosios išgirdusi, jog ši ,,padūrė“ Giedrių, bet liudytojai niekas nesakė, kad Lina jį nudūrė. Akistatos su nukentėjusiąja I. B. (po santuokos B.) metu (t. 1, b. l. 53-54) S. R. jau teigė nuteistąją pasakius, kad ši Giedrių ,,nužudė“.

Akivaizdu, jog šios sąvokos nėra tapačios, juo labiau kad pagal bylos aplinkybes tariant tuos žodžius nukentėjusysis dar buvo gyvas.

Liudytojas D. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad S. R. jam sakė mačiusi, kaip Lina per langą išmetė peilį, tačiau apeliacinės instancijos teisme S. R. paneigė tai jam pasakojusi.

Nukentėjusioji I. B. (iki santuokos Balčiūnaitė) teisme taip pat sakė S. R. minėjus, jog Lina plovė peilį ir išmetė jį per langą, nors pati S. R. to nepatvirtino.

Beje, ši nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 50) parodė iš S. R. girdėjusi gal kokias keturias įvykio aplinkybių versijas.

Aptartų liudytojos S. R. pačios duotų parodymų arba kitiems asmenims suteiktos informacijos nesutapimų negalima paaiškinti tuo, kad, kaip ji pati teigia, duodama pirminius parodymus ji buvo šoko būsenos, o vėliau nusiraminusi geriau viską prisiminė ir davė teisingus parodymus. Nemačiusi įvykio, savo pirminių parodymų ji negalėjo sugalvoti. Juo labiau to negalėjo sugalvoti šią liudytoją apklausęs ir apklausos protokolą surašęs pareigūnas.

Vertinant liudytojos S. R. parodymų teisingumą būtina atsižvelgti į jos prisipažinimą, jog po įvykio palaiko ryšius su nukentėjusiojo giminėmis, nors iki tol nelabai su jais bendravo. Be to, S. R. draugas D. S. yra nukentėjusiojo pusbrolis.

Atsižvelgusi į liudytojos S. R. nenuoseklumą duodant parodymus, jos neįtikinamą aiškinimą apeliacinės instancijos teisme dėl tarpusavio santykių su L. Š., asmeninių laiškų rašymo nuteistajai aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šios liudytojos vėlesnius parodymus vertina kaip bandymą padėti savo draugo giminėms ir jos parodymais remiasi tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą.

Tai taikoma ir liudytojos S. R. parodymams, kad ji girdėjusi, kaip nuteistoji skambino motinai ir pasakė ,,Giedrius mirė, pagaliau atkeršijau“. Būtent į šiuos parodymus atkreipia dėmesį nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija laiko neįrodyta šią aplinkybę.

Liudytoja S. R. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, jog Lina mamai skambino iki atvykstant policijai. Apeliacinės instancijos teisme ji teigė – iki atvykstant greitajai medicinos pagalbai. Vadinasi, būtent tada liudytoja galėjo tai išgirsti. Tačiau tai prieštarauja objektyviems įrodymams.

Byloje nustatyta, kad pagalbos telefonu 112 nuteistoji L. Š. skambino 0.17 val., policija į įvykio vietą atvyko 0.20 val., o motinai ji skambino tik 0.32 val. (t. 1, b. l. 4-6, 20-21).

Tai sutampa su nuteistosios parodymais pirmosios instancijos teisme, jog ji mamai skambino, jau atvažiavus policijai.

Taigi pagal bylos aplinkybes neįtikinama ir nerealu, kad atvykus policijos pareigūnams nuteistoji galėjo sakyti ,,pagaliau atkeršijau“. Juo labiau kad byloje nėra objektyvių duomenų buvus tokį pasakymą.

Liudytoja S. R. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, jog Lina nekentė Giedriaus. Tačiau tai paneigia faktas, kad ji jo nepaliko, su juo gyveno, nors nebuvo finansiškai ar kaip kitaip nuo jo priklausoma.

Nukentėjusioji I. B. (po santuokos B.) ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 50) parodė priešingai, jog jos brolis Giedrius su Lina gyveno iš gailesčio, nes ši to labai norėjo.

Jų sudėtingus tarpusavio santykius patvirtina objektyvaus įrodymų šaltinio – daiktų apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 20-21) duomenys apie mobiliojo ryšio telefonu siųstų SMS žinučių turinį, paneigiantys aptartus liudytojos S. R. ir nukentėjusiosios parodymus bei patvirtinantys, kad G. B. labai mylėjo L. Š., antra vertus, savo elgesiu buvo nenuspėjamas.

Pirmosios instancijos teisme nuteistosios ir G. B. santykius labai vaizdžiai apibūdino liudytojai. Nuteistosios sesuo M. Š. parodė, jog jų santykiai – tai ,,meilė ir barniai“, B. M. – ,,toks meilės supratimas, jiems abiem tai buvo priimtina“. V. M. jų elgesį apibūdino fraze ,,jis parėkdavo, ji atsakydavo, susistumdydavo“.

Iš to galima daryti išvadą, kad jų gyvenimo būdas – meilė ir konfliktai, tačiau įvykiai 2005 m. spalio 18 d. vakarą skyrėsi, nes prieš L. Š. pavartoto smurto intensyvumas bei apimtis viršijo anksčiau buvusį.

Tai, jog aptariamo konflikto metu G. B. prieš L. Š. vartojo smurtą, patvirtina objektyvūs bylos duomenys – specialisto išvada Nr. G 330/05 (12). Joje nurodyta, kad L. Š. padaryti kai kurie sužalojimai – kraujosruva apatinės lūpos vidiniame paviršiuje ir poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose bei skruostų viršutinėse dalyse – yra švieži ir galėjo būti padaryti prieš dvi-tris dienas iki apžiūrėjimo, t. y. aplinkybėse nurodytu laiku, sumušus kietu buku daiktu. Visi rasti sužalojimai, tiek švieži, tiek ir senesni, vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 17-18).

Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuteistosios parodymais, jog išmestai už durų ir bandančiai sugrįžti į butą jai grėsė pavojus, pamačius G. B. rankoje peilį, nes jos parodymus patvirtina minėta specialisto išvada, taip pat liudytoja S. R. parodžiusi, kad konflikto metu Giedrius trenkė Linai ir praskėlė antakį bei išmetė per duris.

Nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde kelia versiją, jog nuteistoji siekė grįžti į butą, norėdama atkeršyti už prieš ją pavartotą fizinį smurtą, dėl to ji ir nužudė G. B. .

Šią versiją atmetant negalima neatkreipti dėmesio į nuteistosios pavartoto smurto apimtį. Teismų praktika rodo, kad keršto apimtas žmogus, išliedamas susikaupusias neigiamas emocijas, sunkiai save kontroliuoja ar net nekontroliuoja ir aukai suduoda ne vieną smūgį. Čia gi buvo smogta vienintelį kartą. Be to, kai nuteistoji dūrė, kėsinimasis į jos sveikatą dar nebuvo pasibaigęs, ji jautė pavojų, todėl gynėsi. Ši aplinkybė taip pat rodo, jog keršto motyvas ne tik neįrodytas, bet ir nepagrįstas.

Antra vertus, nuteistoji tame bute gyveno, todėl suprantamas jos noras, vėlai vakare išstumtai iš buto tinkamai neapsirengusiai ir neapsiavusiai, į jį sugrįžti.

Iš jau anksčiau minėtų nuteistosios parodymų matyti, kad neteisėtais G. B. veiksmais buvo kėsintasi į jos sveikatą. Smūgių sudavimas L. Š. į veidą, skausmingas tampymas už plaukų, vėliau nuteistajai norint sugrįžti į butą durų atidarymas su peiliu rankoje neginčytinai patvirtina, jog toks kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir realus.

Tokią išvadą netiesiogiai patvirtina liudytojų D. M., A. P., S. P. pirmosios instancijos teisme bei S. R. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, kad išgėręs (toks jis buvo ir įvykio metu) G. B. būdavo agresyvus.

Be to, iš jau minėtos teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 330/05 (12) duomenų matyti, jog L. Š. kairės pėdos priekinėje dalyje rastas randas, likęs užgijus paviršutinei durtinei-pjautinei žaizdai, kuri galėjo būti padaryta prieš 1-1,5 savaitės iki apžiūrėjimo aštriu duriančiu-pjaunančiu daiktu, t. y. galėjo atsirasti įsmigus peilio geležtei.

Tai patvirtina nuteistosios L. Š. parodymus, kad neseniai G. B. buvo metęs peilį jai į koją ir sužalojęs.

Nuteistąją turėjus pagrindą bijoti G. B. įrodo jau minėtame daiktų apžiūros protokole esantys duomenys, t. y. mobiliojo ryšio telefonu siųstų kai kurių SMS žinučių grasinamo pobūdžio turinys.

Taip pat negalima neįvertinti aplinkybės, jog G. B. buvo maždaug 30 cm aukštesnis už L. Š. ir stambesnis už ją.

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl G. B. būdo savybių, elgesio esant neblaiviam, minėtų konkrečių neteisėtų smurto veiksmų prieš nuteistąją įvykio metu L. Š., pamačiusi G. B. rankoje peilį, turėjo pagrindą bijoti jo tolesnių veiksmų ir teisę nuo jo gintis. Tai rodo ją buvus būtinosios ginties situacijoje.

Nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde teigia, jog teismas neteisingai pripažino L. Š. peržengus būtinosios ginties ribas, kadangi tokios situacijos nebuvo. Nuteistoji savo apeliaciniame skunde nurodo priešingai, kad veikė esant būtinosios ginties situacijai ir jos ribų neperžengė.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos prieštaringus abiejų apeliacinių skundų motyvus.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 str. nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Šioje nutartyje jau išdėstyti motyvai ir kitos aplinkybės neabejotinai įrodo, kad L. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Iš buto ji buvo išstumta basa, lengvai apsirengusi. Nukentėjusysis sužalotas peiliu. Liudytoja S. R. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog kambaryje nebuvo jokio peilio, visi peiliai buvo palikti virtuvėje. Byloje nėra jokių duomenų ir net užuominų, kad patekusi į butą L. Š., prieš sužalodama G. B., nuėjo į virtuvę atsinešti peilio. Dėl to jos parodymai, jog atidaręs duris nukentėjusysis rankoje turėjo peilį, ne tik nepaneigti, bet jais nėra pagrindo abejoti.

Taigi nepagrįstas nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde išdėstytas ir apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios I. B. pakartotas samprotavimas, kad galbūt G. B. iš viso peilio neturėjo.

Susiklosčiusios įvykio aplinkybės ir ankstesnė patirtis nuteistajai leido galvoti, jog nukentėjusysis prieš ją gali smurtauti. Dėl to aptariamoje situacijoje nuteistoji turėjo teisę į būtinąją gintį. Jos pasirinkimas – ji čiupo nukritusį peilį ir juo vieną kartą dūrė G. B. .

Nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde teigia, kad pagal nuteistosios parodymus peilis turėjo nukristi G. B. už nugaros. Tačiau tai tėra tik jų prielaida, nes jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Peilis galėjo nukristi bet kur, kadangi abiejų asmenų tarpusavio padėtis konflikto metu nenustatyta. Pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog susistumdymo metu žalojantysis asmuo nebūtinai turėjo būti tiesiai už nukentėjusiojo nugaros. Byloje nėra įrodymų, kad G. B. buvo visiškai nusisukęs, kai L. Š. dūrė, juo labiau kad dūris buvo ne į nugaros vidurį, o į jos kairę pusę.

Nukentėjusiųjų apeliacinio skundo motyvas, jog nepatikrintas nuteistosios parodymų realumas, nepagrįstas.

Dėl situacijos netikėtumo atidarius duris, veiksmo greitumo L. Š. negalėjo tiksliai nurodyti visų aplinkybių, todėl identiškai atkurti buvusios situacijos objektyviai neįmanoma, o tai, ką prisiminė, ji parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. Nėra motyvų atmesti nuteistosios versijos, nes jos objektyviai paneigti negalima.

Vertinant, ar iš tiesų buvo būtinosios ginties situacija konkrečiomis aplinkybėmis, būtina aptarti nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentą, kad, pasak liudytojos S. R., visus konfliktus pradėdavo nuteistoji, pastaroji neblaivi pati būdavo agresyvi.

Nukentėjusysis A. B. pirmosios instancijos teisme parodė nematęs, jog L. Š. būtų buvusi agresyvi, sūnus jam to nepasakojo.

Liudytoja M. Š. parodė, kad išgėręs G. B. tapdavo konfliktiškas, ,,paleisdavo kumščius”. Tai atitinka kai kurių SMS žinučių turinį.

Liudytojas D. S. teisme sakė, jog konfliktų iniciatorė buvo ,,ir kaltinamoji”. Tai reiškia, kad konfliktai tarp L. Š. bei G. B. kildavo dėl abiejų kaltės.

Šią aplinkybę patvirtina jau minėto liudytojo V. M. parodymai, jog ,,jis parėkdavo, ji atsakydavo, susistumdydavo“.

Tiesa, liudytojai D. Š., M. Š., D. S., N. M., S. P., A. P., D. M., V. M., G. J., B. M., I. B., D. B. nebuvo tiesioginiai įvykio liudytojai, negalėjo nurodyti svarbių aplinkybių, tačiau iš jų parodymų matosi, kad L. Š. ir G. B. tarpusavio santykiai buvo sudėtingi, jie mylėjo vienas kitą, antra vertus, ir mušdavosi.

Liudytojų parodymai subjektyvūs priklausomai nuo to, kieno pusę jie palaiko. Dėl to jų parodymai vertinami visų įrodymų kontekste.

Iš liudytojų S. R., D. S., D. M., A. P., S. P. bei pačios nuteistosios parodymų matyti, jog konfliktai tarp L. Š. ir G. B. kildavo dažnai, o pagrindinė jų priežastis – G. B. pavydas bei alkoholis.

Taigi nėra jokių argumentų teigti, kaip tai daro nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde, kad dėl G. B. ir L. Š. tarpusavio konfliktų būdavo kalta viena L. Š.

Byloje nėra duomenų, jog nusikaltimo vakarą nuteistosios elgesys galėjo išprovokuoti G. B. smurtą. Liudytojos S. R. nurodyta kilusio konflikto priežastis – atnešti ne tie bokaliukai alui – tikrai nebuvo ta objektyvi aplinkybė, galėjusi sąlygoti G. B. pyktį, o juo labiau reikalą paimti peilį, einant atidaryti buto durų.

Dėl to L. Š. noras gintis susidariusioje situacijoje po anksčiau jau patirto smurto kambaryje yra suprantamas ir neprieštarauja teisės normoms.

Antra vertus, pripažinus, kad nuteistoji buvo būtinosios ginties būklėje ir turėjo teisę gintis, būtina nustatyti, ar ji neperžengė įstatymo leistinų būtinosios ginties ribų.

Vertinant, ar konkrečioje situacijoje nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, reikia vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 8 p. 2 d. išaiškinimu, kad teismai privalo atsižvelgti į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą bei besikėsinančiajam padarytos žalos dydį.

Atsižvelgus į tai, jog L. Š. su G. B. girtaudavo, o išgėrę mušdavosi, tokie konfliktai jiems buvo ne retenybė. Šioje konkrečioje situacijoje nuteistajai apsiginti nebuvo būtina panaudoti peilio, juo labiau kad G. B. jai tiesiogiai peiliu negrasino ir būdamas labai girtas susistumdymo metu jį išmetė iš rankos.

Susiklosčiusi situacija savo esme kėlė pavojų L. Š. sveikatai, kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus, tai rodo jai padarytų sužalojimų pobūdis, tačiau jos sveikata sutrikdyta tik nežymiai. G. B. kilusios pasekmės, lyginant su pačiai nuteistajai gresiančiu pavojumi – tai faktorius, kuriuo remiamasi padarant išvadą, jog L. Š., gindama savo sveikatą, išties peržengė būtinosios ginties ribas.

Dėl išdėstytų motyvų kolegija laiko, kad įvykio aplinkybės rodo L. Š. veikoje buvus aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui.

Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 41 duomenys (t. 2, b. l. 37-38) įrodo, jog L. Š. yra praktiškai psichiškai sveika. Nusikalstamos veikos padarymo metu bei atliekant ekspertizę ji nesirgo ir neserga jokia psichikos liga, galėjo ir gali suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą, suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Jai nekonstatuotas joks psichikos sutrikimas, ji nebuvo riboto pakaltinamumo ar fiziologinio afekto būsenos, nusikaltimą padarė būdama paprasto girtumo būsenos.

Tai reiškia, kad L. Š. galėjo įvertinti jai gresiantį pavojų ir tinkamai į jį reaguoti.

Tiesa, savo apeliaciniame skunde nuteistoji prašė skirti pakartotinę komisijinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, nes, jos nuomone, surašytas aktas neišsamus ir neteisingas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šio ekspertizės akto išvadomis, tuo pačiu ir ekspertizę dariusių eksperčių kompetencija.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji šio savo prašymo nebepalaikė.

Taigi L. Š. atlikti veiksmai peržengė įstatymo leistinas ribas.

Atsižvelgus į tarp jos ir G. B. susiklosčiusius tarpusavio santykius, nėra pagrindo pripažinti, jog ji, suduodama smūgį peiliu, veikė staiga labai susijaudinusi. Dėl to jos veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 130 str. kaip nužudymas labai susijaudinus.

Nuteistosios apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kurią pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytoja G. J., jog L. Š. buvo pastojusi nuo G. B., tačiau pastarajam ją sumušus įvyko persileidimas.

Iš tiesų ši aplinkybė nei patvirtinta, nei paneigta, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų – medicininių dokumentų, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės nuteistosios veikos kvalifikavimui, kilęs konfliktas su tuo nesusijęs.

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 134/05 (12) duomenų matyti, kad G. B. mirties priežastis yra kiauryminė durtinė-pjautinė nugaros kairės pusės žaizda, lydima kairio plaučio apatinės skilties ir jos kraujagyslių nupjovimo. Tai komplikavosi masyviu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę bei ūmia vidaus organų mažakraujyste (t. 1, b. l. 28-31). Specialisto išvadoje nurodyta, jog žaizda galėjo būti padaryta tiek ekspertui tyrimui pateiktu peiliu, tiek ir kitu turinčiu tokias pat ar panašias geležtės konstrukcines savybes peiliu.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad L. Š. G. B. nužudė, veikdama tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Nuteistosios suduotas smūgis peiliu į kairę nugaros pusę, kur yra gyvybiškai itin svarbūs žmogaus organai, padarant 17 cm ilgio žaizdos kanalą, buvo labai pavojingas G. B. gyvybei. Tokio įrankio panaudojimas ir juo padaryto sužalojimo lokalizacija rodo, jog nuteistoji suvokė veikos pavojingumą, bet nesuvokė konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t. y. ją tenkino bet kokio laipsnio padariniai, jų sąmonėje nedetalizuojant ir vienodai norint bet kokių iš jų atsiradimo. Nors nuteistoji konkrečiai nesiekė nukentėjusiojo mirties, o savo skunde pabrėžia, kad dūrė būdama išsigandusi, ji privalėjo suvokti, jog tokie jos veiksmai gali sukelti itin sunkias pasekmes. Pats L. Š. smurto pobūdis, sužalojimo padarymo lokalizacija, panaudotas įrankis rodo, kad ji išties veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius.

Dėl to L. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d, nes ji tyčia, peržengdama būtinosios ginties ribas, nužudė G. B.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. Š., vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., ir jų nepažeidė.

Teismas atsižvelgė, jog L. Š., peržengusi būtinosios ginties ribas, padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį neatstatomas pasekmes – žmogaus mirtį.

Teismas visapusiškai įvertino kaltininkės asmenybę – atsižvelgė, kad ji anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, nedirbanti, paskutinėje darbovietėje (Lietuvos zoologijos sode) charakterizuojama blogai, tačiau ankstesnėje darbovietėje (UAB ,,Kauno saulėtekis“) bei Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokykloje, taip pat gyvenamojoje vietoje – gerai.

Taigi teismas tinkamai rėmėsi byloje esančia L. Š. charakterizuojančia medžiaga, todėl nėra pagrindo dar kartą į ją atsižvelgti, vertinant paskirtos bausmės teisingumą.

Teismas pripažino nuteistosios atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jog ji tuoj po nusikaltimo bandė nukentėjusiajam suteikti pagalbą, prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei nusikaltimą padarė peržengdama būtinosios ginties ribas (BK 59 str. 1 d. 1, 2, 9 p.).

Šios aplinkybės, įvertinus nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), turėjo didelės reikšmės, už labai sunkų nusikaltimą paskiriant nedaug didesnę negu minimalią laisvės atėmimo bausmę.

Dėl to nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes negali būti patenkintas.

Nukentėjusieji taip pat neteisūs savo apeliaciniame skunde teigdami, jog teismas nepagrįstai pripažino L. Š. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, pati paskambino bendros pagalbos telefonu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 p. 4 d. nurodyta, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų.

Tai reiškia, kad kaltininkas prisipažįsta esąs kaltas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir neigiamai vertina savo poelgius, atsiprašo nukentėjusiųjų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog duodama parodymus L. Š. pripažino esmines bylos aplinkybes ir nesutiko tik su veikos teisiniu įvertinimu, todėl teismas turėjo pagrindą tai pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Tai, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių, aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, jog padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų, ne tik parodo veikos pavojingumo laipsnį, bet ir atspindi kaltininko psichikos santykį su padaryta neteisėta veika bei leidžia įvertinti jo pastangas užkirsti kelią nusikalstamos veikos padariniams atsirasti.

Byloje nustatyta, kad sužalojusi G. L. Š. iškvietė greitąją medicinos pagalbą, su S. R. bandė nukentėjusįjį gaivinti, jog išvengtų sunkesnių padarinių. Dėl to teismas tokius nuteistosios veiksmus pagrįstai pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nukentėjusiųjų apeliacinio skundo motyvas, kad nuteistoji skambino bendros pagalbos telefonu tik žinodama, jog yra nusikaltimo liudytoja S. R., tėra niekuo nepagrįsta apeliantų prielaida.

Nuteistoji L. Š. savo apeliaciniame skunde neginčija fakto, kad vartojo alkoholinius gėrimus, tik teigia, jog ši aplinkybė neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui, be to, niekas nenustatinėjo jos girtumo.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

Apsvaigimas nuo alkoholio kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatinėjamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kaip ir bet kuri kita aplinkybė, nes BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti nustatytas ištyrus asmens kraują, atlikus specialų tyrimą neblaivumo (girtumo) būsenai nustatyti, asmenų parodymais, kitais duomenimis, kuriais apibūdinami klinikiniai girtumo požymiai. Ta aplinkybė, kad darydama nusikalstamą veiką L. Š. buvo apsvaigusi nuo alkoholio, nustatyta pačios nuteistosios, liudytojų S. R., D. S. parodymais, kurie parodė, jog visi išgėrė apie aštuonis litrus aštuonių procentų stiprumo alaus, bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 41 duomenimis, kur atsispindi, kad L. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo paprasto girtumo būsenos.

Šie įrodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai įvertinti.

Nuteistosios apsvaigimą nuo alkoholio teismas pagrįstai pripažino kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kadangi ši aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą nukentėjusiųjų apeliacinio skundo motyvą, jog skirdamas bausmę teismas pažeidė BK 61 str. nuostatas.

BK 61 str. 2 d. nuostatos numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, visa tai įvertinęs, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 5 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui esant 10 metų, L. Š. paskyrė artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bylos aplinkybes, L. Š. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Nukentėjusieji I. B. ir A. B. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jiems priteista per maža neturtinės žalos suma, o nuteistoji L. Š. – jog priteista neturtinė žala yra per didelė.

Šie apeliantų priešingi argumentai nepagrįsti ir atmetami.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju yra žalos padariniai ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis taip pat yra vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į žalą padariusio asmens finansavimo šaltinius ir turtinę būklę, turimą turtą bei lėšas, įvertinti jo turtinę padėtį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Tačiau neturtinė žala yra materialinis atlygis, kurį nukentėjusysis teisėtai tikisi gauti. Priteisus sumą, kuri dėl objektyvių priežasčių negalės būti išieškota, bus diskredituojamas paties neturtinės žalos atlyginimo instituto vaidmuo, toks sprendimas nepateisins pagrįstų nukentėjusiojo lūkesčių.

Be to, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymai nenustato.

Todėl teismai, priteisdami asmeniui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus žalą padariusio asmens interesus, t. y. į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t.

Taigi siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems I. B. ir A. B. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistosios L. Š. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų artimam žmogui. Nužudytasis G. B. yra nukentėjusiosios I. B. brolis, nukentėjusiojo A. B. sūnus.

Be abejonės, dėl tragiškos nukentėjusiojo G. B. mirties šie asmenys patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Tačiau, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, greta minėtų, turinčių lemiamą reikšmę pinigais įvertinant neturtinės žalos dydį kriterijų, atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji nedirba, neturi turto, iš jos priteista gana didelė suma turtinės žalos atlyginimui. Dirbdama bausmės atlikimo vietoje, nuteistoji galėtų atlyginti tik nedidelę dalį prašomos priteisti sumos. Todėl, iš nuteistosios priteisus nukentėjusiųjų prašomą neturtinę žalą, ji neturėtų jokių realių galimybių ją atlyginti, ir toks sprendimas nepateisintų pagrįstų nukentėjusiųjų lūkesčių.

Įvertinus paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis išdėstytais kriterijais, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė tik dalį nukentėjusiųjų prašomos neturtinės žalos, t. y. žuvusiojo seseriai I. B. 20 000 Lt, o tėvui A. B. 30 000 Lt.

Dėl išdėstytų argumentų apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiųjų I. B. ir A. B. bei nuteistosios L. Š. apeliacinius skundus atmesti.